907(6) George R. R. Martin „Tafo klajonės“

907(6) George R. R. Martin „Tafo klajonės“

George R. R. Martin „Tafo klajonės“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Na, kas toks yra G. R. R. Martin, turbūt nereikia pasakoti. Net tie, kurie neskaitė jo „Sostų Žaidimų“ ir nematė serialo, vistiek girdėjo ir apie Joną, ir apie visus kitus :). Autorius su ta savo serija pagarsėjo, kaip netikėtumų meistras nevengiantis žiaurumo.

Visai kitokia man pasirodė ši, ankstesnė jo knyga. „Tafo klajonės“ man netgi sakyčiau atrodo gana vaikiškos. Toks geras Tafas randa pamirštą karinį kosminį laivą, kuris yra tarsi biologinis ginklas, arba gelbėtojas, kuriame sukaupta įvairiausios gyvybės DNR. Nori ir užleidi ant kokios planetos marą naikinantį gyvybę. Nori ir sukuri grūdus prigyjančius tose žemėse ir tveriančius klimatą. Nori užleidi pabaisomis. Nori – sukuri musę, kuri tas pabaisas nužudo. Ir klajoja Tafas darydamas gerus darbus bei gelbėdamas planetas. Žinoma sutinka blogiukų, kurie vis nori atimti laivą ar dar kokią bjaurastį iškrėsti. Kaip gi be nuotykių.

Nepasakyčiau, kad likau sužavėta. Labai jau naivi ta istorija, tarsi skaityčiau kokią pamokančią Ende „Begalinę istoriją“ ar ką nors tokio panašaus.  Ne ne, negalėčiau lyginti nei siužeto, nei idėjos, tik jausmas perskaičius tas pats.

Oficialiai: „Senosios sakmės ir padavimai įspėjo: patekėjus šiai žvaigždei, planetą užgrius siaubingos nelaimės. Tarsi iš dangaus ims kristi nepagydomos ligos ir kitokios baisenybės. Todėl, kad ji yra Maro Žvaigždė…“
Prieš tapdamas „Ledo ir ugnies giesmės“ istorijos, susižėrusios daugybę apdovanojimų, autoriumi George‘as R. R. Martinas parašė mokslinės fantastikos knygą, kurios pagrindiniu herojumi tapo Havilandas Tafas, sąžiningas kosmoso prekeivis, dievinantis kates. Galima sakyti, per atsitiktinumą jam atiteko paskutinis prieš tūkstančius metų Žemėje sunaikinto legendinio Ekologinės inžinerijos korpuso laivas sėjikas. „Arka“ yra didžiausias erdvėlaivis Visatoje, galintis ne tik naikinti, bet ir kurti gyvybę naudodamasis tūkstančių keisčiausių augalų ir gyvūnų genetine medžiaga. Iš tiesų tai pavojingiausias ginklas žmonijos istorijoje, bet doro ir sumanaus žmogaus rankose jis gali tapti visų problemų sprendimo raktu. Hevilandas Tafas nepanašus į didvyrį, tačiau siekdamas atkurti galaktikoje teisingumą jis metodiškai gelbsti nuo pražūties vieną planetą po kitos.

Žymos sau: KPS: 400  Ke 2017 11 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

906(5) Fiona Barton „Našlė“

906(5) Fiona Barton „Našlė“

Fiona Barton „Našlė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga intrigavo aprašymu. Intrigavo savo eiga ir šiek tiek nuvylė pabaiga.

Trumpa istorija tokia: dingsta mergaitė. Įtarimai nukrypsta į vieną vyrą. Jis suimamas, teisiamas, paleidžiamas, nors tikima, kad vis dar kaltas. Pirmuose knygos puslapiuose aprašoma jo žūtis. Tik tolimesniuose skirtingų veikėjų akimis pasakojama visa mergaitės ir teismo istorija. Pastaruoju metu man pasitaiko gal kas antra knyga, kurioje šokinėjama laike.

Visos knygos ašis – Našlė. Ne veltui ir pavadinimas toks. Dabartyje žurnalistė nori gauti išskirtinį interviu ir sužinoti, koks gi buvo tas gyvenimas šalia sunkiu nusikaltimu įtariamo vyro. O gal pavyktų ir detalę kokią sužinoti. Praeityje, dar ne našlė, bet žmona reikalinga ir policininkui tiriančiam bylą, nes juk ji negali neįtarti savo sutuoktinio? Reikalinga ir šiam, kad palaikytų, kad išdidžiai atstovėtų puolama žiniasklaidos ir visuomenės.

Skaitėsi maloniai, vis laukiau pabaigos, vis įdomu buvo ar paaiškės kas nutiko mergaitei, o gal tas klausimas liks neatsakytas? Ir tas galas mane savotiškai nuvylė. Siužeto prasme gal ir gerai viskas, bet emociškai norėjosi kažko kitokio. Gal aštresnės intrigos, linkio, posūkio, smūgio…

Oficialiai: Mylimas vyras ar negailestingas žudikas – ji juk žinotų, ar ne?
Visi mato vyrą – pabaisą, žiūrintį iš kiekvieno laikraščio, apkaltintą baisiu nusikaltimu.
O kaip ji? Moteris, kuri laiko jį už rankos ir visada yra šalia?
Džinė ir Glenas Teilorai – paprasta, niekuo neišsiskirianti šeima. Tačiau gražūs jų namai slepia kraupią paslaptį. Prieš keletą metų jų šeima buvo patekusi į pirmus šalies žiniasklaidos puslapius – mįslingai dingo maža mergaitė, ir pareigūnai apkaltino Gleną įvykdžius šį nusikaltimą. Tačiau jo kaltė taip ir nebuvo įrodyta.
Džinė visada tikėjo savo vyru. Net kai jis prašė jos meluoti, ji tikėjo, kad jis nekaltas. Ji kantriai stovėjo jam už nugaros per nesibaigiančius teismo posėdžius, atlaikė policijos apklausas ir žiniasklaidos puolimus, susitaikė su visuotiniu smerkimu. Ji puikiai atliko mylinčios ir rūpestingos žmonos vaidmenį.
Bet dabar Glenas negyvas, o ji gali nusimesti ilgus metus ją varžiusius pančius.
Knygos autorė Fiona Barton ilgą laiką pati dirbo žurnaliste ir rašė apie garsias bylas. Pačios teigimu, jai visuomet rūpėjo, ką jaučia ir ką žino kaltinamųjų žmonos, ir kaip joms pavyksta gyventi su tuo žinojimu.

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 11 10

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

905(4) Iona Grey „Laiškai iš praeities“

905(4) Iona Grey „Laiškai iš praeities“

Iona Grey „Laiškai iš praeities“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Patinka Jojo Moyes ar Sarah Jio knygos? Tada turėtumėte įvertinti ir šią. Gana tipinė istorija, kai dabartyje kokia nors vargšė mergaitė pradeda sekti kažkokiais praeities įvykiais ir kas antrą skyrių pasakojama sena istorija. Ta senoji yra apie jauną pastoriaus žmoną karo metais, kuri įsimylėjo amerikietį lakūną. Daug dėmesio skiriama jų laiškams.

Naujoji istorija yra apie našlaitę, kuri įsilaužusi į svetimą namą randa senus laiškus ir sugalvoja surasti jų autorius. Na, viską patys numanote ir tęsti istorijos man nereikia. Tipinė, saldoka, miela knygelė.

Beje, sutvarkiau savo sena.lt skelbimus, tad jei kažką domina mano parduodamos knygos – kreipkitės.

Oficialiai: 1943-iaisiais bombarduojamame Londone atsitiktinai susitinka Stela Torn ir Denas Rosinskis. Jaunuoliai karštai pamilsta vienas kitą, bet likimas jiems nepalankus: Stela ką tik ištekėjusi, o Denas – amerikiečių bombonešio pilotas, jo tikimybė likti gyvam yra viena iš penkių.
Po septyniasdešimties metų Denas paskutinį kartą pamėgina susirasti merginą, kurios taip ir neužmiršo, ir nusiunčia laišką į namus, kuriuose jie patyrė trumpą, bet tobulą laimę. Tačiau Stela ten negyvena, o laišką atplėšia jauna mergina Džesė, bėganti nuo savo pačios rūpesčių. Skaitydama Deno žodžius Džesė įsitraukia į taip stipriai liepsnojusios, bet per greitai nutrūkusios meilės istoriją. Kaip jai surasti Stelą, o gal pavyktų juodu suvesti draugėn?

Žymos sau: KPS: 438  Ke 2017 11 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

904(3) Joel Dicker „Baltimorės knyga“

904(3) Joel Dicker „Baltimorės knyga“

Joėl Dicker „Baltimorės knyga

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kadangi man patiko „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“, žinoma, aš norėjau paskaityti ir „Baltimorės knygą“ Ir turiu pasakyti, kad ji mane įtraukė labiau. Pirmoji buvo tokia tarsi ir detektyvinė, tik primakaluota, pripinta, bet vistiek įdomi. „Baltimorės knyga“ yra labiau šeimos istorija su intriga, nei koks nors detektyvas, bet regis jo niekas ir nežada.

Istoriją apie savo šeimą pasakoja Markusas, garsus rašytojas. Markusio tėvai atstovauja neturtingus Montklero Goldmanus, o jo dėdės šeima – turtingus, sėkmės lydimus  iš Baltimorės. Visą vaikystę jis praleisdavo pas tuos turtinguosius, šiek tiek niekindamas saviškius ir idealizuodamas dėdės namus bei šeimyną. Istorija šokinėja laike, šiek tiek sunku susigaudyti, bet tik iš pradžių.

Romanas pasakoja apie idealią šeimą ir jos griuvimą. Dėl ko? Nesikalbėjimo, pavydo vieni kitiems, senų nuoskaudų, konkurencijos. Jau pačioje pradžioje aišku, kad įvyko kažkokia drama, kuri viską sugriovė. Tačiau kokia? Iki jos einama po truputį, pamažu vis žadinant ir žadinant smalsumą.

Patiko.

Oficialiai: Markuso Goldmano giminė turi dvi atšakas: neturtingą, šiek tiek prasčiokišką Montklero (kuriai priklauso ir pats Markusas) ir turtingą, sėkmės lydimą ir prašmatnią Baltimorės. Didele tarpusavio meile abi giminės neliepsnoja, bet Markusas – išimtis. Jis tiesiog dievina dėdę Solą, tetą Anitą, du jų vaikus ir niekad nepraleidžia progos pas juos pasisvečiuoti. Tiksliau, nepraleisdavo iki 2004-ųjų. Tais metais dėdė pastebimai atšalo ir Markuso vizitai tapo retesni.
„Baltimorės knygoje“ susipina trys siužeto sluoksniai. Pirmajame pasakojama apie laimingą, didelių problemų netemdomą giminės praeitį. Antrajame mozaikiškai dėliojami 2004-aisiais įvykusios dramos gabalėliai. O trečiajame – dabarties – iš perspektyvos žvelgiama į painią ir paslaptimis apipintą praeitį. Detalė po detalės prieš Markuso Goldmano akis skleidžiasi tikroji, nepadailinta giminės istorija…

Žymos sau: KPS: 480 Ke 2017 11 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

903(2) Joseph Delaney „Ankstesnė mergina“

903(2) Joseph Delaney „Ankstesnė mergina“

Joseph Delaney „Ankstesnė mergina“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jau senokai mane traukė šios knygos aprašymas ir pamačiusi, kad atsirado „Milžino“ prenumeratose, prisiminiau, kad buvau gavusi gimtadienio nuolaidų kodą, su kuriuo galiu skaityti nemokamai. Kad ir kokia miela skaityklė, kad ir kaip nemėgstu skaityti telefone, bet nepatogumą galima paaukoti :). Tad kol kas kremtu jau kažkelintą knygą „Milžine“.

„Ankstesnė mergina“ – pasakojama dviejų merginų akimis. Ema su draugu apsigyveno baltame name anksčiau. Neturėdami pinigų prabangesniam būstui sutinka su keistu pasiūlymu gyventi ištaigingame minimalistinio dizaino būste. Jokių puošmenų, jokių knygų, gyvūnų, kilimėlių ir t.t. Toks architekto, sukūrusio šį namą, reikalavimas. Kas antrą skyrių pasakoja Ema.

O kituose skyriuose sutiksime Džeinę. Dabarties merginą, kuri apsigyvena tame pačiame name, tomis pačiomis sąlygomis ir sužino, kad jame žuvo Ema. Kaip? Kodėl? Savižudybė? Žmogžudystė?

Abi istorijos pinasi į vieną ir gana sunku nuspėti kas gi iš tiesų vyksta. Ar namo savininkas yra kontrolės maniakas? O gal patys gyventojai sterilioje aplinkoje išlaisvina tas savo savybes, kurių nesitikėjo turintys? Aš tikrai gerokai įsitraukiau, nes buvo smalsu kuo gi viskas baigsis. Ar Džeinei nutiks tas pats kaip ir Emai, o dar kažkas išlįs?

Jei mėgstate tokio tipo knygas kaip „Dingusioji“, „Mergina traukiny“ ir t.t., tai ir ši gali patikti.

OficialiaiSurašykite visus turimus daiktus, kurie atrodo būtini jūsų gyvenime.
Tai pirmoji užduotis, kurią skiria architektas Edvardas Monkfordas žmonėms, norintiems apsigyventi jo suprojektuotame ir pastatytame name. Tradicinės Londono architektūros peizaže šis namas išsiskiria originaliomis formomis, minimalistiniu apstatymu ir aukščiausio lygio informacinėmis technologijomis.
Tokiame name gyventi gali tik ypatingi nuomininkai. Bėgantys nuo slegiančių netekčių ir bauginančių prisiminimų, sutinkantys paklusti išmaniojo namo kūrėjo suformuluotoms gyvenimo taisyklėms. Jokių naujų daiktų, baldų, puošmenų, kilimų, knygų, augintinių ir vaikų… Sterili tvarka, geležinė drausmė ir nuolatinė kontrolė.
Ir vis dėlto namas ir taisyklės tėra tik šydas, slepiantis tamsias jo savininko paslaptis.
Po skaudžios netekties gyvenimo orientyrus praradusi Džeinė sulaukia pasiūlymo apsigyventi unikaliame name. Ją sužavi ne tik apartamentai, bet ir charizmatiškas, paslaptingas jų savininkas. Tačiau kunkuliuojančių jausmų verpetuose netrūksta ir šešėlių. Paaiškėja, kad anksčiau name paslaptingomis aplinkybėmis mirė nuomininkė Ema. Jos vaikinas Saimonas įsitikinęs, kad tai buvo žmogžudystė. Ieškodama atsakymų Džeinė leidžiasi į pavojingą kelionę, galinčią ją ne tik apsaugoti, bet ir pražudyti.

Žymos sau: KPS: 392 Ke 2017 11 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

902(01) Simon Kernick „Paskutinės 10 sekundžių“

902(01) Simon Kernick „Paskutinės 10 sekundžių“

Simon Kernick „Paskutinės 10 sekundžių“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kartais visai neblogai besti pirštą į kažkokį nematytą negirdėtą pavadinimą. Pataikiau į detektyvą. Gana greitą, nors ir neypatingo siužeto.

Lygiagrečiai rutuliojamos dvi istorijos. Inspektorė Tina tiria serijinio žudiko, prievartautojo bylą. Viskas prasideda jo gaudynėmis, tada gi šis pagrobiamas iš areštinės ir veiksmas rutuliojamas toliau. Rašytojas bando Tiną apipinti kokia nors legenda, padaryti įdomesniu personažu, žinoma, tradiciškai įbruka alkoholizmo problemą. Visgi, detektyvė man įdomi nepasidarė. Pritempta.

Kita istorija apie pogrindyje dirbantį policininką Šoną. Ir ne, negalvokite, kad suku link meilės istorijos tarp Tinos ir Šono. Visai ne. Nors ne meilės, bet abi siužetinės linijos susieina, nes gauja į kurią infiltravosi Šonas, pagrobė tą maniaką. Šis policininkas man pasirodė kiek įdomesnis personažas. Irgi su savais demonais, bet natūralesnis, žmogiškesnis. Gal tiesiog autoriui buvo lengviau įsijausti į vyro pasaulį? Nežinau.

Nors, kaip ir minėjau, pati istorija nebuvo labai ten kažkokia gudri, bet pakankamai greita, todėl įtraukė. Aš mėgstu įsitraukti.

OficialiaiDetektyvei inspektorei Tinai Boid pagaliau pavyksta sučiupti Naktiniu Šliužu pramintą serijinį žudiką, kuris kaltinamas mirtinai nukankinęs penkias jaunas moteris. O į vieną pavojingiausių Londono gaujų infiltravęsis priedangoje dirbantis pareigūnas Šonas Iganas gauna nurodymą dalyvauti drastiškoje nusikaltėlių operacijoje ir pagrobti iš policijos įtariamą žudiką. Šioje siaubingoje akistatoje kiekvienam teks pakovoti už savo gyvybę.

Žymos sau: KPS: 304 Ke 2017 11 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

Skaitymo statistika 9 = Šiukšlynėlio devintasis gimtadienis

Skaitymo statistika 9 = Šiukšlynėlio devintasis gimtadienis

Metai prabėgo taip greitai, kad nelabai aš čia ką tespėjau perskaityti. Visgi, tradiciškai, švenčiu gimtadienį skaičiuodama.

Per devintuosius skaitymo metus įveikiau 71 knygą. Tai mažiausias skaičius per visą Šiukšlynėlio gyvavimą. Kodėl? Nežinau. Gal senstu ir nebesu tokia godi. Man nebereikia visą naktį skaityti, galiu baigti ir ryt. O gal nepasitaikė tokių knygų, kurios verstų nemiegoti. Ir dar visokie instagramai labai daug laiko atima, kartais vakarais prieš miegą įdomiau paskrolint ten, nei lįst į knygą.

Priminimui:

Devintieji metai (šie): 71 knyga, vidutinis puslapių skaičius – 342.

Aštuntieji metai: 87 knygos, vidutinis puslapių skaičius -380.
Septintieji metai: 76 knygos, vidutinis puslapių skaičius – 413.
Šeštieji metai: 87 knygos, vidutinis puslapių skaičius – 384.
Penktieji metai: 104 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 387.
Ketvirtieji metai: 149 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 360.
Tretieji metai: 111 knygų, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 326.
Antrieji metai: 107 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 311.
Pirmieji metai: 109 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 373.

Per 9 metus perskaičiau 901 knygą.


17 knygų buvo iš bibliotekos, 33 – elektroninės, tai yra 46, 47% visų perskaitytų knygų. Labai norėčiau, kad ateityje šis skaičius augtų, nes el. knygos yra gėris :)

5 knygos buvo dovanotos leidėjų ar atstovų. Dėkoju leidykloms „Briedis“ ir „Kitos Knygos“, taip pat „Knygų Klubui“.

Išrinkti geriausias metų knygas man labai sudėtinga. Tad gal ir nebūtina skelbti tos vienos vienintelės.

O nominacijos galėtų būti tokios:

Knyga, kuri mane praturtino vertingomis žiniomisOlivier Truc „Paskutinis lapis“. Tiesą sakant aš ne tik labai miglotai įsivaizdavau šiaurės gyventojų gyvenimą, bet ir niekada negalvojau, kokių problemų turi tie kraštai. Socialinės mažumos visus turi bėdų, bet gana mažai mes girdime, jei specialiai nesidomime. Įsivaizduojam vat Laplandiją kaip Kalėdų senelio šalį ir mums užtenka.

Geriausias detektyvas: Jo Nesbo „Troškulys“. Aš neabejinga tiesiog. Beje, buvome žiūrėti „Sniego senio“ kine. Hūlė, mano manymu, parinktas nelabai tinkamas. Per švelnių bruožų, aš tikėjausi tokio ciniškesnio žvilgsnio, kaip pas kokį Statham’ą. Po filmo visiškai pamiršau kaip atrodė aktorius, nors tiek gerai, kad nepasisėjo galvoje. O ir filmas, nors ir neblogas, bet labai jau be konteksto.

Geriausias meilės romanasHelen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“. Dar vienas mano meilės objektas, kuris prajuokina. O ar daugiau reikia? Tik kikenti visą vakarą ir laukti, kol Bridžė susitaikys su Darsiu.

Geriausią fantastikos knygų apdovanojimą dalinasi dvi serijos: Justin Cronin „Perėja“, „Dvylika“ ir „Veidrodžių miestas“ bei Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“ ir „Netikri veidrodžiai“. Pirmoji serija jau senas mano favoritas, kurį pagaliau užbaigiau. Aš juk neabejinga pasaulio pabaigos temoms. Na, o Lukjanenko kalbėjo apie kompiuterius ir virtualybę, dar viena sritis, kuri visada labai įdomi.

Geriausia lietuvių autoriaus knygaRimantas Kmita „Pietinia Kronikas“. Nedaug čia tos lietuviškos konkurencijos tebuvo, gal tik 4 knygas perskaičiau, bet ši šiaip ar taip verta paminėjimo. Linksma, primena vaikystę.

Įdomiausiai parašyta knygaLaura Barnett „Mūsų gyvenimo variantai“. Pirmoji istorija: ji parkrenta, jis padeda jai atsikelti, jie įsimyli ir toliau vysto savo santykius. Antroji istorija:  jie prasilenkia ir toliau gyvena savo gyvenimus. Trečioji istorija: ji parkrenta, jis jai padeda, jie įsimyli, bet mergina sužino, kad yra nėščia nuo ankstesnio vaikino ir nutraukia santykius. Tokia yra pradžia. O po to kas skyrių matome kaip vystėsi trys istorijos, trys likimai.

Knyga, kurią be jokio papildomo komentaro aš skelbiu metų geriausiaAlessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“.


Tokie mano skaitymo metai! Kitų metų tikslas: 100 knygų, tarp kurių būtų bent penkios besistumdančios metų geriausios kategorijoje.

Tegyvuoja Šiukšlynėlis. Priimu sveikinimus ir dovanas. Valio!

Nepamirškite: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

901(71) Indrė Vakarė „Vienos nakties nuotykis“

901(71) Indrė Vakarė „Vienos nakties nuotykis“

Indrė Vakarė „Vienos nakties nuotykis“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai ir paskutinė mano skaitymo metų knyga. Labai juokinga. Po Grange galvojau kažką lengvo sugraušiu. Na ir man visada įdomu kaip rašo lietuviai. Ir labai jau retas autorius, ypač tokios lengvutės pramoginės literatūros nustebina. Dažniausiai viskas būna…

Koks šios knygos stilius? Na, užteks citatos iš pirmesnių puslapių: „Į mane priekaištingai suklapsėjo ilgos kaip smilgos, juodos kaip nuodėmė blakstienos“. Tai va toks. Kaip iš devintos klasės rašinėlio. Toks ir siužetas ir atomazga.

Ar blogai? Tikrai ne. Nekenksminga. Bet ir pakalbėt nėra apie ką.

Oficialiai: Draugė įkalba Gundą, jauną vaikų gydytoją, atitrūkti nuo įtemptos darbotvarkės ir nueiti į naujametinį vakarėlį. Ten ją, pasipuošusią seksualiu moters katės kostiumu, pastebi Adas, banke dirbantis Gundos draugės brolis. Romantiški šokiai baigiasi bučiniais ir karšta naktimi. Gunda ryte patyliukais išsliūkina iš viešbučio kambario, nenusiėmusi kaukės ir neparodžiusi savo veido. Kadangi skuba, netyčia paima ne savo, o Ado paltą, kurio kišenėse – visi jo dokumentai ir raktai… Nei ji, nei Adas nežino, kad dar teks susitikti. O tokia proga atsiranda labai greitai. Ar herojams pavyks atpažinti vienam kitą? Kuo gali pavirsti vienos nakties nuotykis? 

Žymos sau: KPS: 272 Ke 2017 10 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

900(70) Jean Christophe Grange „Kaikenas“

900(70) Jean Christophe Grange „Kaikenas“

Jean Christophe Grange „Kaikenas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Grange detektyvai visada įdomūs, savotiški ir skirtingi. Kupini žiaurumo ir net savotiškai keista, kad autorius prancūzas, o ne skandinavas.

Kas man patiko: tempas, intriga, policininko charakteris ir keletas pametėtų staigmenėlių.

Kas nepatiko: tai, kad labai išsiskiria dvi siužetinės linijos ir sunkiai limpa į vieną knygos visumą. Pabaiga nesąmoninga.

OficialiaiKas išdrįs praverti pragaro vartus?
Policijos kriminalinės brigados vadas Olivjė Pasanas mina žudikui maniakui, žinomam „Akušerio“ pravarde, ant kulnų, tačiau pats netikėtai sulaukia dūrio į nugarą iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artinasi nelaimė.

Žymos sau: KPS: 456 Kn 2017 10 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

899(69) Charles Martin „Kalnas tarp mūsų“

899(69) Charles Martin „Kalnas tarp mūsų“

Charles Martin „Kalnas tarp mūsų“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: reikia susiimti ir paskutinę mėnesio dieną užprotokoluoti visas perskaitytas knygas. Tad šiandien bus dar pora įrašų.

Knyga labai atsitiktinė ir vėl iš serijos „nenorėjau tuščiomis grįžti iš bibliotekos“. Pagriebiau bet ką ir visai patiko. Istorija paprasta, du nepažįstamieji dėl atidėto skrydžio pasiryžta nuomotis privatų lėktuvą. Įvyksta nelaimė, jie nukrenta kalnuose, lakūnas žūsta, sužeista pora lieka be pagalbos. Tokia pradžia. Toliau tęsiasi siekis išgyventi su visais sunkumais. Medžioklės scenos manęs neįtikino, visa kita kaip ir ok.

Kadangi nepažįstamieji yra skirtingos lyties, tai galite numatyti, kad čia beveik meilės istorija. Taip ir yra, galas labai nuspėjamas, tačiau smagioji ir kokybiškoji knygos dalis, kad seilėjimosi tarp poros beveik ir nebuvo, nes na, žmonėms išgyventi reikėjo.

OficialiaiSiautulingą žiemos naktį du nepažįstamieji laukia skrydžio Solt Leik Sičio oro uoste. Sėkminga rašytoja Ešlė Noks skuba į savo vestuves, o gydytojas Benas Peinas – į suplanuotas rytdienos operacijas. Dėl netikėtai užklupusios audros atšaukiamas paskutinis skrydis. Benas skubiai suranda privatų lėktuvą, o drauge skristi pasiūlo žaviai nepažįstamajai Ešlei. Tą lemtingą akimirką prasideda neįtikėtina jųdviejų išgyvenimo istorija…

Žymos sau: KPS: 352 Kb 2017 10 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook