923(22) Neil Gaiman „Niekurniekada“

923(22) Neil Gaiman „Niekurniekada“

Neil Gaiman „Niekurniekada“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš skaičiau ne vieną Neil Gaiman knygą, bet jis tikrai nepretenduoja tapti mano mylimiausiu autoriumi. Taip pat galiu pasakyti, kad nė viena tų knygų nebuvo kažkuo mane nuvylusios, nebuvo taip, kad reiktų kankintis, dūsauti ir sunkiai kastis iki pabaigos. Visgi, kažko man autoriaus stiliuje trūksta. Ne istorijose, nes jos dažniausiai puikios ir tampa kultinėmis, bet pačiame rašymo stiliuje.

Visgi „Niekurniekada“ yra viena tų knygų, kurios man labai patiko ir neturiu kažkokių priekabių. Perskaičiau labai greitai. Valandėlė traukinyje į Kauną, dar porą valandėlių viešbutyje ir važiuodama atgal skaičiau jau kitą knygą.

Šiaip man labai patinka istorijos, kuriose į įprastą mūsų gyvenimą įsipina koks nors pogrindis. Na, kaip Haryje Poteryje yra tas magiškasis pasaulis. Taip „Niekurniekada“ turi požeminį Londoną, kuriame viskas veikia visai pagal kitus dėsnius, yra magijos, yra daug įdomių personažų bei vietų. Vaikštom vat ir nieko nežinom :). Man vis norėjosi lyginti su Roderick Gordon, Brian Williams „Tuneliais“. Turi kažkokios bendros nuotaikos.

Smagūs charakteriai, linksmi nuotykiai, nenuobodu ir norisi dar! Žinau, kad yra kažkoks serialas, bet žiūrimi dalykai manęs nedomina :). Knygą rekomenduoju.

Oficialiai: Neįtikėtina istorija prasideda, kai Ričardas Meihju – paprastas geros širdies žmogus, gyvenantis įprastą gyvenimą, – išdrįsta stabtelti prie ant šaligatvio gulinčios sužeistos merginos. Tą akimirką viskas ir visam laikui pasikeičia.
Paprasta, pilka Ričardo kasdienybė baigiasi ir prasideda kelionė į Londoną kažkur apačioje – pavojingą pasaulį, į kurį žmonės kartais įkrenta pro tikrovės plyšius…
Jį įsuka pasaulis, apie kurio egzistavimą nė neįtarė, – patamsių subkultūra, klestinti apleistose metro stotyse ir kanalizacijos tuneliuose, miesto požemių visata, daug keistesnė ir pavojingesnė už tą, kurią pažinojo iki šiol…
Atsargiai, kraštas!

Žymos sau: KPS: 336  Kb 2017 01 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

922(21) Peter May „Juodasis namas“

922(21) Peter May „Juodasis namas“

Peter May „Juodasis namas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: paburnosiu ne visai į temą. Kadaise labai mėgau el. parduotuvę knygos.lt, bet po to jie išprotėjo ir užuot skatinę mane kažką pirkti, paleido pop-up’us, kurie iššokdavo ir nukreipinėdavo mane iš doros (noriu išleisti pinigus) kelio į kažkokias ten rekomendacijas ar kitas nesąmones, norėdama prisibrauti prie knygos, turėdavau paspausti kelis iksiukus. Tada galvojau, ai, yra „Knygų klubas“ ir man užteks. Bet dabar, visai neseniai, tas „Knygų klubas“ atsinaujino ir nervina. Meniu juostos išsiskleidinėja vos pajudinus pelę, mirga marga. Aš pradėjau net atsargiai, kaip plėšikė ten elgtis, galvoju atsargiai atsargiai nuvesiu pelę iki autoriaus pavardės, kurią noriu nusikopijuoti ir nepriliesiu tos viršutinės juostelės ir niekas neiššoks… Kur tau, gi grįžti į viršų, kad persijungčiau tabą, vistiek reikia ir viskas šokinėja bei mirga :). Gal tik man. Gal tik mano naršyklėje, bet jau pasiilgau senų gerų laikų.

Na, o kas liečia knygą, tai man ji kažkodėl labai patiko. Labai priminė „Paskutinį Lapį“.

Finas yra Škotijos didmiesčio policininkas, kuriam tenka grįžti į uždarą vaikystės salą tirti nusikaltimo. Ir įdomiausia šioje knygoje buvo ne ta tyrimo dalis, o apskritai aplinka. Kiek mažai aš žinau apie škotus ir jų kalniečius. Turbūt tik iš to serialo šiek tiek :). Net nenumaniau, kad ne visi škotai, ypač mažieji, dar nepradėję eiti į mokyklą, gali nemokėti angliškai. Net nenumaniau, kokios ten stiprios religinės bendruomenės. Žinoma, tai tik knyga, bet būtent tokie romanai parašomi ne vien fantazijomis remiantis. Kiek supratau aprašyta retų paukščių medžioklė yra visai reali ir paremta tikrais faktais.

Na, o nusikaltimas irgi pasirodė gana įtikinamas, nes alkoholis, religija ir šeimyninės dramos kartais žmones paverčia bepročiais.

Oficialiai: Luiso saloje įvykdyta žiauri žmogžudystė, panaši į tą, kurią tyrė Edinburge dirbantis Finlis Makleodas. Kadangi Finlis gimė ir užaugo Luiso saloje, jam tenka keliauti į gimtinę ir įsitikinti, ar tai nėra to paties žudiko darbas. Netoli Škotijos krantų esanti Luiso sala yra nepaprastai graži, tačiau atšiauri, niūrių žmonių gyvenama žemė. F. Makleodas ją paliko beveik prieš du dešimtmečius ir nesitikėjo sugrįžti. Tačiau pabėgti nuo skausmingų praeities šešėlių nėra taip paprasta. Pradėjęs bylos tyrimą, jis susitinka su senais pažįstamais ir, iš smulkių detalių dėliodamas nusikaltimo paveikslą, suvokia, kad tyrimas veda prie neišvengiamos akistatos su visą jo gyvenimą apnuodijusiomis didžiausiomis baimėmis.

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 01 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

921(20) Ruta Sepetys „Druska Jūrai“

921(20) Ruta Sepetys „Druska Jūrai“

Ruta Sepetys „Druska Jūrai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  dar viena labai greitai perskaitoma knyga, nors jos turinys jautresnius gali šokiruoti. Iš esmės istorija pasakoja apie vieną Antrojo Pasaulinio karo pabaigos fragmentą, kuriam įvairios knygos (filmai) skiria gana mažai dėmesio. Tai civilių evakuacija iš Prūsijos. Vokiečiai pralaimi, jie atsitraukia ir duoda leidimą prūsams bėgti į Vokietiją. Greičiausia ir prieinamiausia galimybė – laivai. Todėl lavina žmonių traukia į uostus, bando gauti leidimus (atrankos žinoma pagal SS požiūrį į žmones) bei patekti į laivą. Knygoje rašoma apie nedidelę grupelę, kuri bando taip pat pabėgti. Kiekvienas su savo istorija, su savo praeitimi, su savo vargu.

Ir kai atrodo, kad jų kančios baigėsi, tikslas, nors ir tarpinis, bet garantuojantis saugumą – laivas, pasiekiamas… Kas nutinka tada? Teks paskaityti knygą arba pasidomėti istoriniais faktais apie laivą „Wilhelm Gustloff“. Jo tragedija palietė daugiau žmonių ne Titaniką.

Pati knyga lyg ir nieko ypatingo. Panašias istorijas galima paskaityti daugelyje romanų, kurie fonui pasirenka karą, tačiau panašios man patinka, tad neturiu kuo skųstis. Ir skaitytojai nėra paliekami visiškoje nežinioje, kaip anoje, neseniai mano aprašytoje knygoje.

Oficialiai: …1945 metų žiema. Keturi jauni žmonės: du vokiečiai, lietuvė, lenkė. Keturios paslaptys. Jų keliai susikerta bėgant su tūkstančiais kitų nuo puolančios sovietų kariuomenės. Jų tikslas – pakliūti į „Wilhelm Gustloff“, laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų. 1945 m. pradžioje puolant sovietų kariuomenei vokiečių karinės pajėgos chaotiškai traukiasi į Vokietiją. O kartu su jais nuo smurto bėga gyventojai iš Rytprūsių ir Baltijos šalių. Praradę gimtuosius namus, netekę artimų ir mylimų žmonių, baimės ir nevilties kaustomi pabėgėliai skuba į Gotenhafeno ir Pilau uostus, kur laukia evakuacijai parengti laivai. Tačiau vietos juose užteks ne visiems. Paliktieji pasmerkti neišvengiamai lemčiai. Tačiau ir Baltijos jūroje tyko pražūtis nuo rusų povandeninio laivo torpedų. Šioje tragiškoje kelionėje susipina keturių jaunų žmonių istorijos. Pabėgėlių sraute likimas suveda lietuvę Joaną, lenkę Emiliją, Florianą iš Rytų Prūsijos ir vokietį jūreivį Alfredą. Karas jų širdyse paliko negyjančius randus, juos nuodija ir giliai slepiamos skaudžios paslaptys. Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių, ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys – visa tai R. Sepetys meistriškai įaudė į sukrečiantį ir realistinį istorinio romano audinį.

Žymos sau: KPS: 320  Kn 2017 01 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

920(19) Kathleen Tessaro “Mergina iš antikvariato”

920(19) Kathleen Tessaro “Mergina iš antikvariato”

Kathleen Tessaro “Mergina iš antikvariato”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šios autorės knygos (aš dar skaičiau „Kvepalų kolekcionierę“) įdomios tuo, kad neblogai nupiešia laikmetį. Pvz., čia veiksmas vyksta sausojo įstatymo laikais JAV.

Ir dar man patinka, kad istorijos kuriamos labai natūraliai. Jei ir yra meilė, tai nebūtinai bus laiminga. Ir nebūtinai bus kažkokių knyginių dramų. Jei turi rūpesčių, nebūtinai jie išsispręs. Bet jei kankiniesi, tai nebūtinai reiškia, kad tavo gyvenime negali būti ir tikrai gerų dienų.

Papasakotas gana trumpas vienos merginos gyvenimo epizodas. Ji bėgo nuo savo gyvenimo, paslydo, bandė atsitiesti. Mes taip ir nežinome ar jai galiausiai pasiseks, bet skaityti buvo įdomu. Mėgstat džiazą, retro drabužius, airiškus šokius, antikvarą, aukštuomenės pletkus? Knyga jums!

OficialiaiRaudonplaukė airė Meivė Faning užaugo skurdžiame italų kvartalėlyje su našle motina. Gudri, sumani ir protinga mergina net neabejoja, kad gyvenime yra verta daug daugiau. Paskui savo svajonę ji nukeliauja į Niujorką, tačiau aistringa niekam tikusių plevėsų ir kontrabandinio džino trauka stumia ją vis žemiau, kol neišsipildžiusių vilčių naštos nebepakėlusi mergina atsiduria psichiatrijos ligoninėje. Netikėtai ją užkalbina paslaptinga gražuolė, kurios didžiausias trūkumas – toks pašėlęs laisvės troškimas.
Apmaldžiusi sielos žaizdas Meivė grįžta į Bostoną. Pasitelkusi įžūlumą ir įgimtą žavesį ji gauna darbą paslaptingumu alsuojančiame antikvariate. Jo savininkas pasakoja nepaprastas retų daiktų istorijas ir supažindina su keistuoliais kolekcininkais. Netikėtas likimo vingis atveda Meivę prie turtuolių Van der Larų durų, o už jų – paslaptingoji draugė iš ligoninės Diana. Neįtikėtina prabanga besimėgaujanti gražuolė įtraukia Meivę į aukštuomenės gyvenimą, bet nejučia mergina suvokia, kad apsimestinis gyvenimas nė iš tolo neprilygsta amžina verte alsuojančioms antikvariato retenybėms.

Žymos sau: KPS: 464  Kn 2017 12 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

919(18) Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“

919(18) Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“

Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: pagaliau ir aš skaičiau šią populiarią knygą. Ar man patiko? Taip, lengvai ir greitai skaitoma bei svarbi knyga, ypač užsienio skaitytojams, kuriems kaip suprantu ji ir parašyta. Labai norisi vakarų pasauliui priminti, parodyti, nupasakoti, ką žmonės patyrė dėl sovietų žiaurumo.

Man pačiai čia kažko labai naujo nebuvo, sukrėtimo nepatyriau, nes aš kadaise mėgau tokio žanro knygas (įskaitant Holokausto temą), tad apie žiaurumą ir nužmogėjimą esu prisiskaičiusi, tačiau nepaisant to pasirodė įtaigu, jautru. Vietomis graudinausi. Ten, kur pasireikšdavo žmonių gerumas.

Ko pritrūko, tai bent kiek stipresnės pabaigos. Bent išgalvotos dokumentikos kaip susiklostė žmonių gyvenimai. Nes dabar gyveni su jais, pergyveni ir paukšt, nieko… Atostogų metų perskaičiau ir „Druska jūrai“, ten pabaiga man labiau patiko. Ne dėl to kaip baigėsi, o dėl to, kad buvo leista sužinoti tą baigtį.

Oficialiai: Ruta Sepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ – tai jautrus prisilietimas prie Baltijos šalių istorinio skaudulio, ir ne tik prie istorinio – tai, kas tuo metu vyko žmonių gyvenimuose, galima pavadinti visos žmonijos skausmu, kurį apmalšinti teįstengia vienas vienintelis dalykas – begalinė meilė…
1941-ieji. Penkiolikametė Lina, talentinga meniškos sielos mergaitė, rengiasi dailės studijoms, o jauna širdis pasirengusi pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir gražiausios svajonės pažyra šukėmis… Lina su motina ir broliu išvežama į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime.
Mergina stengiasi narsiai atlaikyti likimo jai skirtus smūgius ir prisiekia įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniuose ir aprašymuose. Rizikuodama gyvybe, Lina kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir jam tai bus ženklas, kad brangiausi žmonės dar gyvi.
Neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą šiurpioje tremtinių kasdienybėje. Tik ar vien meilės pakanka, kad išliktum?

Žymos sau: KPS: 336  Kn 2017 12 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

918(17) John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

918(17) John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą labai netikėtai gavau dovanų, tad prisėdau ir perskaičiau. Realiai aš nesu didelė gerbėja istorijų apie rašytojus, jų gyvenimą ir įvairiausius kūrybos etapus. Tačiau ir nebūdama gerbėja galiu vieną kitą kartą ir praplėsti savo akiratį, ar ne? Ypač kai knyga pati įkrenta į rankas, o Agatha Christie visgi yra mano mylimiausio žanro atstovė.

Aš esu skaičiusi daug autorės istorijų, deja, paauglystėje, todėl labai sunkiai atgaminu detales. Man labai nepatiko Mis Marpl personažas, todėl knygų, kurioje ji sprendžia bylas beveik neskaičiau, tačiau su Puaro viskas kitaip. Žodžiu, nelabai ką prisimenu, tik personažus, o norint mėgautis pastarąją knyga reikia būti tikru Christie fanu. Joje autorius nagrinėja detektyvės gyvenimo užrašus. Sąsiuviniuose persipynę įvairiausių siužetų kūrimai, personažai, idėjos knygoms, pirkiniai, gyvenimiškos užduotis. Agata labai chaotiškai viską žymėdavosi, pamesdavo, pamiršdavo. Geriausiai prisimenu dvi knygas – „dešimt negriukų“ ir „žmogžudystė rytų eksprese“. Būtent šių romanų užrašų knygelėse nebuvo, tiksliau jos kažkur pamestos, gaila. Pats rašytojas – tikras fanas. Jis nardo po tuos užrašus, suskirstė romanus į kategorijas, po truputį nagrinėja kiek išleistas kūrinys skiriasi nuo pirminių idėjų ir t.t.

Razinka – dvi Puaro istorijos. Labai trumpos, bet kaip visada žavios. Jau vien dėl jų smagu, kad knyga pateko į mano rankas. Jei esate gerbėjas – rekomenduoju! Jei visai nesidomite detektyvais, kažin ar bus įdomu. Nors… Visai nemažai sužinojau apie autorės gyvenimo foną, kitus rašytojus, jų susirašinėjimus ir pan.

Oficialiai: Agatha Christie (1890–1976) po mirties tapo garsiausia detektyvų rašytoja pasaulyje. 2004 m. rastas neįtikėtinas jos palikimas – septyniasdešimt trys užrašų knygelės, prikeverzotos beveik neįskaitomai. Jose surašyta įvairių pastabų, sudaryti sąrašai ir planai daugybei būsimų kūrinių.
Neįkainojamas radinys atskleidžia didžiausią Agathos Christie paslaptį – kaip iš jos pieštuku primargintų užrašų gimė visame pasaulyje pripažinimo sulaukę detektyvai. Įvairūs siužetai, alternatyvios pabaigos, išbrauktos ir kelis kartus pakeistos scenos – tai sudomins visus, perskaičiusius bent vieną Agathos Christie knygą ar mačiusius kurį nors pagal jos kūrinį pastatytą filmą.
Šioje knygoje Johnas Curranas nagrinėja daugybę ištraukų iš užrašų knygelių, taip pat pateikia du jose rastus ir kitur nepublikuotus Erkiulio Puaro apsakymus.
Johnas Curranas yra ilgametis Agathos Christie biografijos ir kūrybos tyrinėtojas, daugybę metų dirbęs rašytojos oficialios interneto svetainės redaktoriumi. Jis bendradarbiavo su A. Christie anūku Mathew Prichardu steigiant Agathos Christie kūrinių archyvą.  

Žymos sau: KPS: 512  Kn 2017 12 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

917(16) Nele Neuhaus „Moteris, kurios nekentė“

917(16) Nele Neuhaus „Moteris, kurios nekentė“

Nele Neuhaus „Moteris, kurios nekentė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skelbiu šį detektyvą Kūčių knyga, nes pradėjau skaityti laukdama vakarienės, o pabaigiau po jos. Šiaip, kažkaip, labai įtraukė. Žinau, kad ši autorė ne visiems limpa, pvz., mano vyras neįsitraukė į kažkurį kitą detektyvą, tačiau man visos jos istorijos patiko. Ir kaip visada (užkeikimas?) aš jas skaitau ne iš eilės, mat „Moteris, kurios nekentė“ tikrai yra ankstesnė už mano jau sukrimstas.

Gal man labiausiai patiko tuo, kad knygą galima apibūdinti, kaip klasikinį detektyvą? Yra nusikaltimas bei auka. Yra policininkai. Jie vykdo tyrimą. Po detalę, antrą, trečią ir susidėlioja bendras vaizdas. Lenda palaidi galai, auga įtariamųjų skaičius ir t.t.

Asmeninis policininkų gyvenimas paliestas tik tiek, kad būtų įdomu skaityti ir šiek tiek prie jų prisirištumėme, bet neužgožia nusikaltimo narpliojimo istorijos. Beje, viršelio anotacija atskleidžia gerokai per daug detalių, kurios paaiškėja tik gerokai veiksmui įsibėgėjus.

Senas geras detektyvas ir tiek.

OficialiaiVieną rugpjūčio sekmadienio rytą vynuogyne sodininkas randa vyriausiojo prokuroro lavoną. Dėl to, kad žmogus nusižudė pats, abejonių nekyla: ekspertai nustatė, kad jis nusišovė apžiojęs medžioklinio šautuvo vamzdį. Po valandos apžvalgos bokšto papėdėje randama negyva jauna moteris Izabelė Kerstner. Iškviečiami detektyvai Pija Kirchhof ir Oliveris fon Bodenšteinas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad moteris nušoko pati, kriminalistai įtaria, jog tai labai gerai apgalvota žmogžudystė. Įtarimus kursto nerastas vienas moters batelis ir tai, kad prieš įvykį ji degalinėje prisipylė pilną baką degalų. Apsilankę prašmatnioje dvaro jojykloje tyrėjai sužino, kad čia daug kas nemėgo Izabelės Kerstner, jaunos gražios veterinaro žmonos, įžūliai apgaudinėjusios savo vyrą ir bjaurios intrigantės. Žmonių, galėjusių ją nužudyti, tarp jos pažįstamų netrūko. Be to, iš pikantiško vaizdo įrašo paaiškėja, kad Izabelė artimai bendravo su nusižudžiusiu vyriausiuoju prokuroru. Tyrėjams tenka narplioti sudėtingas nusikaltimo peripetijas, o nužudymo motyvų, kaip ir įtariamųjų, kiekvieną dieną vis daugėja…

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 12 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

916(15) Douglas Adams „Restoranas visatos pabaigoj“

916(15) Douglas Adams „Restoranas visatos pabaigoj“

Douglas Adams „Restoranas visatos pabaigoj“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kažkaip per šventes nelabai yra ką veikti, tik gulinėti ir skaityti, tad gaunasi taip, jog neaprašytų įspūdžių krūva tik auga auga ir va bandau kažkaip pasivyti.

Prisipažinsiu, kad aš nežinojau, kad D. Adams yra parašęs „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“ tęsinius. Gal fanatiškąjai fantastų bendruomenei tai skambės ir keistai, bet aš neketinu teisintis :).

Ir galiu pasakyti, kad pastaroji knyga man patiko labiau už pirmą dalį. Kaip visada, atrodo, kad pirmoje knygoje autorius kiek nedrąsus. Ar supras pasaulis tą jo logiką, mintį? Antroje knygoje gerokai atsipalaiduota ir kiekviename puslapyje vis prunkščiau, kartais garsiai kikenau.

Visgi mano jausmai dviprasmiški. Manau, kad knyga kiek vaikiška, labiausiai tiktų vaikams nuo dvidešimties. Bet jei ją būčiau skaičiusi tada, kai man buvo 25 metai, tai dalies jos būčiau neįvertinus. Per mažai galvodavau apie pasaulį ir visokius idiotus, buvau užsisukusi „darbas-namai-šeima“ rate.  Per mažai cinizmo buvo manyje. Naivi, jauna ir tik viena mano dalelė nedrąsiai bandė žvelgti plačiau. Dabar knyga pasirodė perliukas, bet vistiek suprantu, kad ją skaityti reikėjau anksčiau.

Klasikinių romanų, detektyvų ar net gana tradicinės mokslinės fantastikos ar fantasy gerbėjams gali ir nepatikti. Bet visi kas mėgsta nurautas knygas, pasišaipyti iš savęs, stereotipų ir pan., taip pat gerą humorą – įvertins.

Oficialiai: Ponai ir ponios, visata eg­zistavo daugiau kaip šimtą septyniasdešimt tūkstančių milijonų milijardų metų ir kiek mažiau nei po pusvalandžio jai ateis ga­las. Taigi, sveiki atvykę į „Militakį“, restoraną visatos pabaigoje!

Arturas ir Triša – tiek ir liko iš Žemės gyventojų – drauge su autostopininku Fordu Prefektu, buvusiu galaktikos prezidentu Zafodu Biblbroksu ir paranojišku robotu Marvinu skrieja per visatą ieškodami vietos užkąsti. Prie jų artėja baisieji vogonai. Kaip tik tada Arturui į galvą šauna išmokyti kosminį laivą ruošti gardesnę arbatą… Išskirti laiko ir erdvės toliuose, patyrę stulbinančių nuotykių, herojai vėl susitinka „Militakyje“, kur maistas – tiesiogine šių žodžių prasme – kalba pats už save, o staliuką reikia rezervuoti prieš milijonus metų. Tik iki visatos pabaigos, kuri jau čia pat, dar būtina išsiaiškinti, kas tą visatą valdo.

Žymos sau: KPS: 216  Kn 2017 12 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

915(14) Veronica Roth „Pažymėtieji“

915(14) Veronica Roth „Pažymėtieji“

Veronica Roth „Pažymėtieji“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pamačiau aprašą, kad tai „Divergentės“ autorės knyga ir žinoma pakibau, bei eilinį kartą sulaužiau sau pažadą neskaityti nebaigtų serijų. Nes užverti paskutinį puslapį ir toks pasipiktinimas kyla tuo, kad o daugiau tai nėra!

Autorė moka išlaikyti dėmesį. Šį kartą viskas remiasi gana tradicine Romeo ir Džiulijetos fabula. Jo šeima gyvena kažkokioje atšiaurioje ir ledinėje planetos vietoje. Jos šeima yra nepripažįstamos genties tironai. Tos šeimos (ar tiksliau net gentys/tautos) yra didžiausi priešai.  Jie vienas kito nekenčia, po to, žinoma, kaip visada. Nes balta ne visada balta, o juoda ne visada juoda.

Nuotykių knygoje daug, skaityti nenuobodu. Įdomus ir patrauklus naujas pasaulis. Viskas vyksta keistoje galaktijoje sudarytoje iš kelių planetų, skraido kosminiai laivai, žmonės turi televiziją, kažką panašaus į kompiuterius, tačiau tuo pačiu aplinka primena senovę. Tikima pranašystėmis, lemtimi, yra visų gerbiami orakulai, arenose vyksta kovos iki mirties kardais ar panašiais ginklais, bet gydymui naudojamos modernios technologijos. Toks lyg viduramžiško ir ateities pasaulio mišinys. O dar visi turi kokių nors galių (nejausti skausmo, moka keistis atsiminimais, suteikti ramybę kitiems ar pan). Liuks!

Ir visgi. Istorija be pabaigos, tai ką aš galiu įvertinti? Lauksiu kitos dalies.

OficialiaiIšlikimas svarbiau už garbę. 
Galaktikoje, kurioje dominuoja smurtas ir kerštas, kiekvienas turi likimo dovaną – antgamtinę jėgą, lemiančią jo ateitį. Bet kai kurios dovanos yra mirtinos…
SAIRA yra žiauraus šotetų krašte viešpataujančio tirono sesuo. Sairos dovana ne tik kelia jai skausmą, bet ir suteikia galios, kurią jos brolis išnaudoja kankindamas savo priešus. Tačiau Saira yra kur kas daugiau nei įrankis negailestingo valdovo rankose – ji ištverminga, nuovoki ir protingesnė, nei galvoja brolis.
AKOSAS yra ūkininko ir orakulės sūnus iš taikios ledo planetos. Svarbiausia kilniaširdžiam vaikinui – atsidavimas ir ištikimybė šeimai. Nors Akosą sergi neįprastos energijos dovana, ji neapsaugo jo ir brolio nuo patekimo į priešų šotetų rankas. Akosas bet kokia kaina stengiasi išgelbėti savo brolį ir pabėgti iš pavojingo pasaulio, kuriame susiduria su Saira.
Nesantaika tarp Akoso bei Sairos šalių ir šeimų atrodo nenugalima. Tačiau jaunuolių priešiški santykiai vis labiau virsta šiltais jausmais… Jiedu turi pasirinkti – padėti vienas kitam ar sunaikinti vienas kitą…

Žymos sau: KPS: 440  Ke 2017 12 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

914(13) Steve Mosby „Gali bėgti“

914(13) Steve Mosby „Gali bėgti“

Steve Mosby „Gali bėgti“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Visai smagu beieškant knygos viršelio atrasti, kad jau skaičiau porą kitų autoriaus detektyvų. Sakyčiau, kad jie man patiko labiau, tačiau yra viską vienijanti niūroka atmosfera.

Šiame romane mane ypač nervino detektyvas, kuris visur rėmėsi savo nuojauta. Ta prasme, viskas, ką tik sugalvoja patikrinti – tik dėl nuojautos.

Taip pat šis detektyvas toks nedetektyvškas, nes nuo pat pradžių žinomas ir žudikas, ir jo pagalbininkas. Tad viskas sutelkta tik į tai ar jiems pavyks išsisukti, ar policininkai sugaus ir kur bus padaryta vienos ar kitos pusės klaida. Tiesa, kad jau visai nebūtų taip nuobodu, pabaigai palikti šiokie tokie skeletai spintoje.

Man regis autorius pats truputį ėmė painiotis tarp savo veikėjų vidinių dramų ir jų visų neišbaigė. Bet, kadangi detektyvines istorijas aš mėgstu, šios nesimėto ant kiekvieno kampo, tai nesiskųsdama ir suskaičiau :). Tikrai nėra bloga knyga.

OficialiaiPraeitis negailestingai jį sučiupo, bet jis įsitikinęs, kad policija nesučiups.
Kai nevykėlis vagis nesuvaldo automobilio ir išgriauna ramios priemiesčio gatvelės namo sieną, policininkai netyčia aptinka rūsyje įkalintą moterį. Po išsamios kratos name randama dar daugiau aukų kūnų ir tyrėjai neabejoja – jie aptiko Raudonosios upės žudiko slėptuvę. Šis maniakas daugiau kaip dvidešimt metų grobia ir žudo moteris, o policija sulaukia laiškų su išsamiu nusikaltimo aprašymu…
Žudiko paieškoms įsibėgėjus, detektyvas Vilis Terneris suvokia, kad šis pavojingas tyrimas grasina atskleisti jo paties taip kruopščiai slėptus praeities demonus. Vilis jaučia, jog privalo pagauti nusikaltėlį, kad galiausiai palaidotų praeities prisiminimus. Nuojauta pasikliaujantis vienišius detektyvas rizikuoja savo karjera, o laikas negailestingai tiksi.
Išbaigti charakteriai ir intriguojantys tyrimo metodai aprašyti taip įtaigiai, lyg detektyvas būtų atkeliavęs iš policijos archyvų.

Žymos sau: KPS: 320  Kn 2017 12 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.