Šiukšlynėlis|O tu įtikink bomžą, kad konteineryje tėra tik nevertingos šiukšlės!

Luke Rhinehart “Kauliukų žmogus”

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Šią knygą jau seniai seniai turėjau savo geidaraštyje. Ir visi man vis siūlė paskolinti. Ir vis atsisakinėjau. Nes turėjau nuojautą. Per daug jau išliaupsinta. Ir pusė liaupsių tokios, kad nė nesuprasi ar tas žmogus skaitė visą knygą ar tik jos aprašymą. Būsiu ir vėl ta atskalūnė. Nusibodo man šita knyga.

Ko gero jos gimimo laikais viskas atrodė kitaip. Pasaulis kitoks buvo. Tada gal būčiau ir susižavėjusi. Dabar gi nieko įdomaus. Nebebūtina žaisti su savo gyvenimu. Galima įsijungti kompiuterinį žaidimą ir manipuliuoti herojais. Dabar net spektakliai tokie, kur žiūrovai nusprendžia baigtį. Spėju dabar gi šis kūrinys nelabai ir sudomintų leidyklas :).

Konkrečiai tai man nusibodo Lukas. Koks tai nupezėlis įsivaizduojąs kietas vien todėl, kad drįsta elgtis kitaip. Ir dar kaltę turi kam suversti. Nusivyliau jo fantazijos stoka. Net mažametis sūnus ir tas gudresnis buvo :). Nepatinka taip pat kaip ir koks Chuck Palahniuk, nors tą kitą pusę pasaulio jo veža. Gerai, kad nesiskolinau tos knygos, nes būtų nejauku grąžinant pasakyti, kad nelabai nelabai…

Oficialiai: Pagrindinis knygos veikėjas, nusivylęs pabrėžtinai normaliu savo gyvenimu ir psichoanalitiko darbu, netikėtai atranda auksinį visų problemų sprendimą – kauliukus. Kiekvienu klausimu – šeši atsakymai, ir Kauliukas, Atsitiktinumo dievas, išrenka, ką žmogui daryti. Tai reiškia, įmanoma viskas. Nebegalioja jokios visuomenės, doros, kasdienybės normos, rizikuoti, leistis į avantiūras – tiesiog privaloma, būtina atsikratyti savasties ir tapti niekuo ir viskuo vienu metu. Pabandytik. Gal netgi patiks.

Puslapių skaičius: 542
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 05 17

Kathryn Stockett “Pagalba”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Ėmiausi šios knygos žinodama gana nedaug. Mačiau labai atstumiančius filmo paveikslėlius ir porą prieštaringų atsiliepimų. Vienas jų sakė, kad tai geriausia perskaityta knyga, o kitas, kad tai metų nuograuža ir nuobodybė. Na o aš sakau, kad buvo įdomu.

Knygos veiksmas sukasi 1962 metais pietinėje JAV valstijoje. Ten gyvena tokios namų šeimininkėlės, kurios dar turi ir juodaodes tarnaites. Tad žinoma, kad klesti ir rasizmas. Knygą pasakojama trijų veikėjų akimis – vienos aukštuomenės merginos – baltosios. Ji sumanė parašyti knygą paremtą tarnaičių interviu apie jų gyvenimus. Kitos dvi pasakotojos – spalvotosios.

Na ir viskas. Visa kita – detalės. O jos čia labai svarbios. Kas iš to, kad mes sau tyliai žinome, kad štai JAV yra viena iš netolerantiškiausių šalių, nors pasaulinėje politikoje vaidina kitaip. Mes nežinome smulkmenų. Nežinome, kaip sunkiai kovojo paprasti žmonės už savo teises. Demonstracijos? Politika? Susidorojimai po bandymų sėdėti autobuso priekyje? Tai faktai. O vat smulkmenos dar skaudesnės. Kaip sunku gyventi tokį gyvenimą, kai negali savo poniai paduoti puodelio, kad ji neprisiliestų prie tavęs, turi eiti į atskirą tualetą. Tave suluošins jei tu netyčia užeisi į baltųjų tualetą. Negali net biblioteka ta pačia naudotis. Apie tave garsiai ir nuolatos kalba, kad esu kvailas, nesusivaldantis, tiesiog nežmogus. Turi auginti baltųjų vaikus, o po to jie užauga iki “spalvas skiriančio amžiaus” ir jau lieki tik nigerė, o ne žmogus į kurį kreipėsi, kaip į mamą.

Knyga apie laikotarpį kai viskas po truputį pradėjo keistis. Gana vertingas šaltinis vaizduotei.

Oficialiai: Dvidešimt dvejų metų Skyter dūsta konservatyvioje 1962-ųjų Misisipės valstijos aplinkoje ir turi ambicijų tapti rašytoja. Jos sumanymas parašyti knygą apie gimtojo Džeksono tarnaičių ir jų šeimininkių santykius nedera su miesto aukštuomenės, kuriai priklauso ir pati Skyter, “padorumo” suvokimu. Negana to, jos būsimos knygos veikėjos – realios moterys iš ją supančios aplinkos.
Pasirodžiusi knyga su nesunkiai atpažįstamų tarnaičių išpažintimis prilygtų bombos sprogimui, kuris sukrėstų pasenusius, vergovės laikus primenančius žmonių santykius. O ką jau kalbėti apie knygos autorei ir jos veikėjoms gresiantį pavojų.
Tai jaudinantis romanas apie meilę ir žmogiškumą, kartu persmelktas kandžios ironijos, sveiko humoro ir vilties. „Pagalba“ – amžinas ir universalus pasakojimas apie tas ribas, kurių mes turime paisyti, ir tas, kurias privalome peržengti. 

Puslapių skaičius: 432
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2012 05 14

Johan Theorin “Prieblanda”

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Ir dar viena švediška knyga. Šį kartą tai ne trileris. Turbūt net ir ne detektyvas, nors istorija panaši. Greičiau jau lėtas, kiek psichologinis romanas su detektyviniais elementais.

Knyga man pasirodė per lėta. Į kaimą atvažiuoja kadaise dingusio berniuko mama. Per dvidešimt metų ji nesusitaikė ir vis dar tikisi surasti sūnų. Jos tėvas jau nusenęs ir gyvena prieglaudoje. Jis ir pasikvietė dukrą nes aplink pradėjo kažkas dėtis. Kažkas, kas galėtų nuvesti į tiesą. Ir taip vienas kitą paramstydami, o tuo pačiu užsidarę savyje jie dar labiau krutina reikalus. Lėtai ir nuobodokai.

Stiprioji vieta – atmosfera. Tiek tų laikų kai dingo berniukas (tirštas ūkas, klampynė, tyla…), tiek ir šių laikų – ištuštėjęs kaimas, kuriame žiemą apskritai niekas nebegyvena. Vėjai, šalčiai, jūra, akmenys… Brrr. Bet žmonės net ir ten moka būti laimingais.

Oficialiai: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai. Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką. Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.
Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.

Puslapių skaičius: 408
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2012 05 12

Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Šios knygos užsimaniau žinodama tik jos pavadinimą. Turbūt jau visi žinote mano silpnybę visokiems tokiems, kurie signalizuoja – autorius tave nustebins! Taip ir buvo.

Štai ką rašo nugarėlė: “knyga apie šimtametį pradėjo savo populiarumo kelią gana neįprastu šiais laikais būdu – iš lūpų į lūpas. Nebuvo jokios reklamos, jokių recenzijų. Nepaisant to 2010 metais Švedijoje ji tapo perkamiausia knyga, tiražas perkopė milijoną!”
Ir patikėkite manimi, tuo nė kiek nesistebiu. Jau žinau, kad po manęs šią knygą skaitys tas, kuris nuolat klausė ko gi aš ten kikenu vis. Reikia geresnės reklamos? Šimtą knygų (čia panašiai, kaip šimtą metų) taip nuoširdžiai nesijuokiau. Ir tikrai yra ko. Tai visiškai neįtikinama istorija, kuri iš tiesų tokia stilinga komedija, kad giriu ir giriu. O ar aš dažnai taip darau? Labiausiai čia žavus pats rašymo stilius. Dažniausiai juokinga ne tai kas vyksta, o kaip rašytojas tai mums papasakoja. Net vertimas iš vertimo man visiškai nekliudė.

Pagrindinis knygos seniukas – na tas kur dingo – tikras sėkmės kūdikis. Nenuostabu, kad sulaukė šimto metų. Turime mes abu ir šiokio tokio panašumo: visiškai nesidomėti politika ir nepalaikyti jokių politinių pažiūrų. Nepaisant to knygoje labai daug politikos :). Paskaitykite. Ne veltui Švedijoje niekas nerašė recenzijų. Tai sunkiai įmanoma. Iš lūpų į lūpas jums perduodu, kad “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo” pretenduoja tapti mano metų knyga.

Beje, jei jums patinka suomis Paasilinna, tai šitas švedas neturėtų nuvilti. Beje Paasilinna paminėtas romane.

Oficialiai: Ilgas ir įvykių kupinas gyvenimas atvedė Alaną į senelių prieglaudą, kuri turėjo tapti paskutine jo gyvenimo stotele. Bėda ta, kad sveikata nežada jo apleisti net ir tądien, kai jam sukanka 100 metų. Visi renkasi didžiajai šventei: meras, miestelio žiniasklaida, senelių prieglaudos darbuotojai. Tačiau Alanas neketina dalyvauti. Jis nusprendžia… išlipti pro langą! 
Taip prasideda Alano Karlsono mėnesio trukmės kelionė po Švediją. Pakankamai komplikuota, nes jo ieško ne tik vietinė policija, bet ir nusikaltėliai, kurių lagaminas atsidūrė pas garbaus amžiaus senolį.  
Ši knyga – šis tas daugiau, nei subtilaus humoro kupina šimtamečio paskutinio nuotykio istorija. Kartu tai kelionė per visą XX amžių. Pasirodo, kad šis žmogus ne tik buvo visų pagrindinių jo įvykių liudininkas, bet kai kuriuos jų netgi asmeniškai nulėmė! Būdamas sprogmenų specialistas, jis prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis: Stalinu, Čerčiliu, Mao, Trumanu, Franku ir De Goliu. 

Puslapių skaičius: 478
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 05 11

R. Nuris Giutenkinas “Čiauškutė”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Šią knygą skaičiau gal kokį dešimtą kartą. Ir visi kiti devyni kartai buvo paauglystėje. Jei blogą būčiau rašiusi tada, tai neabejodama įvertinčiau trejetu. Jei pirmas kartas būtų buvęs dabar – duočiau vienetą. Būtent tokios meilės istorijos manau žaviausios to meto (kai prašyta knyga) paaugliams ar gana jaunoms damoms. Mūsų laikais daug kas čia kelia šypseną.

Kaip ten bebūtų, pagrindinė herojė yra labai įdomi. Baikšti, gležnutė. Visada bėganti nuo problemų. Nors tarsi ir tvirta laukinukė, kuri puola kandžiotis ir muštis. Tokioms musulmoniškoje šalyje nelengva. Apie tai ir knyga. Daugybė vienišos mokytojos nuotykių bebėgant nuo meilės į meilę.

Džiaugiuosi, kad šią knygą radau, kaip palikimą buto rusyje :). Primena vaikystę.

Oficialiai: „Čiauškutė“ – skaitomiausias, į daugelį kalbų išverstas žymaus turkų rašytojo Rešato Nurio Giuntekino romanas. Jo veikėja – kilmingos Stambulo šeimos atstovė Feridė, pravarde Čalykušu, arba Čiauškutė, dėl nelaimingos meilės pabėga iš namų ir mokytojaudama atokiuose Turkijos azijinės dalies – Anatolijos – kaimuose ir miesteliuose patiria įvairiausių nuotykių. Feridės idealizmas, tyrumas, prancūzų pensione gerai išauklėtos mergaitės manieros, iš pradžių jai labai trukdo, bet ilgainiui pelno aplinkinių pagarbą, kuri jai teikia pasitikėjimo savimi. Romanas užima išskirtinę vietą turkų literatūroje ne tik dėl spalvingų charakterių ir skaitytojų pamiltos herojės, bet ir dėl to, kad parodo XX a. pradžios Turkijos visuomenės europėjimo procesus ir yra naujosios turkų literatūros pavyzdys.

Puslapių skaičius: 485
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 05 07

Tess Gerritsen “Gravitacija”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Taigi. Šitoji Tess moka rašyti ne tik kraujais trykštančius detektyvus, bet ir šlykštynėlėmis sproginėjančius veiksmo trilerius. O kaip gi kitaip jei ne šlykštynėlėmis pavadinti dalyką, kuriuo visi užsikrečia, kūnas pampsta, galiausia sprogsta gausiai pažerdamas glitėsių. Ir visa tai vyksta kosmose, stotyje, kur tie glitėsiai skraidžioja laisvai.

Pagal šią knygą būtų galima pastatyti tokį filmą, kokį rodo lietuviškos televizijos per Kalėdas ir kitas šventes (ką rodo kitu metu aš net bijau pagalvoti). Nežemiškos kilmės grėsmė, daug kartų vartojamas žodis DNR, NASA, plius pikti viską slepiantys kariškiai. Ir dar mylintis vyras, kuris visur laksto ir bando išgelbėti kosminėje stotyje įstrigusią žmoną. Va toks va būtų filmas ir tokia buvo knyga. Bet nenuobodi, nors ir nuspėjama.

Labiau mėgstu tuos kraujuotus Tess detektyvus. Šita labai jau priminė Dan Brown’o netamplieriškąsias knygas – “Meteoritą” ir “Skaitmeninę tvirtovę”.

Oficialiai: Jaunai NASA astronautei gydytojai Emai Vatson tenka kovoti su kosmose besidauginančiu mirtinu mikrobu. Mėginimas gelbėtis baigiasi katastrofa: NASA erdvėlaivis sudūžta, o kosminė stotis lieka pavojingai apgadinta. Ema stengiasi suturėti mirtiną mikrobą, o jos artimieji Žemėje lenktyniauja su laiku, skubėdami sugrąžinti astronautę iš kosmoso. Bet gelbėjimo operacijos nebus. Užkratas dabar graso ir Žemės gyventojams, tad stotyje paskelbiamas karantinas ir astronautai paliekami įstrigę orbitoje…

Puslapių skaičius: 280
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 05 06

Tracy Chevalier “Puolę angelai”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Čia jau turbūt trečia ar ketvirta mano skaityta autorės knyga. Bet žinokit nelabai pamenu kitas. Na lyg “skaistus mėlis” žybčioja atmintyje šiek tiek. Manau ir šią knygą pamiršiu. Nors ji tikrai nėra bloga.

Iš pradžių sunku įsivažiuoti. Kiekvienas trumpas skyrelis pasakojamas vis kito veikėjo. Tad tenka priprasti ir su jais susipažinti. Sužinoti kas yra kas. Po to einasi lengviau. Nepasakyčiau, kad buvo labai nuobodu, nepasakyčiau ir kad buvo labai įdomu. Tokia – jokia. Pats tas šeštadienio popietei.

Įdomiausia knygoje yra aplinka, laikmetis. Naujasis amžius. Atsiranda elektra, naujos pažiūros, nauji sijonų ilgiai, moterų judėjimai… Ir žinoma, kaip ir priklauso – pikti konservatoriai. Subtilūs požiūrių niuansai yra stiprioji knygos pusė.

Oficialiai: 1901 metų sausis, diena po karalienės Viktorijos mirties: dvi šeimos lanko gretimus kapus prašmatniose kapinėse. Vieną kapą puošia sentimentalus angelas, o kitą – įmantri urna. Voterhausai garbina velionę karalienę ir tvirtai laikosi karalienės Viktorijos laikų tradicijų; Koulmanai žengia į modernesnę visuomenę. Abiejų šeimų nepritarimui, šeimos neatskiriamai susiejamos, kai kapinėse susidraugauja jų dukterys. Ir dar blogiau: susidraugauja su purvinu duobkasio sūnumi.
Mergaitėms augant, įsibėgėja naujasis amžius, arklius pakeičia automobiliai, o vietoj dujų apšvietimo atsiranda elektra, šalis ištrūksta iš engiančių karalienės Viktorijos laikų prieblandos į auksinę karaliaus Eduardo VII vasarą. Graži ir gyvenimu nusivylusi ponia Koulman ima siekti didesnės asmeninės laisvės ir sulaukia pragaištingų pasekmių, kurios Koulmanų ir Voterhausų gyvenimus pakeičia visam laikui.

Puslapių skaičius: 280
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 05 05

Šis konkursas yra skirtas šiukšlynėlio skaitytojams. Ne atsitiktiniams atklydėliams, o tiems, kurie bent kartais čia grįžta, arba skaito reguliariai ir daugiau mažiau žino mano iškrypusį literatūrinį skonį.

Manau laikas man pasipildyti savo geidaraštį, o taip pat ir lentynas. Todėl reikalingos rekomendacijos.

Šio įrašo komentaruose rekomenduokit knygų, kurios man patiktų. Būtų šaunu kelios rekomendacijos iš kategorijų:

šūdknygės, kurios gerai skaitosi;
trileriai-detektyvai;
visokie stori romanai, šeimyninės sagos;
kažkas dar :)

rekomendacija priimu visada, bet šis konkursėlis tęsis iki 05 15. Vienam jūsų duosiu dovanų.

Dovana:

ačiū!

Lars Kepler “Hipnotizuotojas”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Pernai detektyvu-trileriu numeris vienas man buvo Larssono trilogija. Vienintelis jos minusas – per didelis populiarumas. “Hipnotizuotojas” nėra dar tiek išreklamuotas. Gal niekada ir nebus. Tačiau tikrai tie pati įdomi. Greičiausiai ją skelbsiu šių metų trileriu numeris vienas :).

Visai neseniai skaičiau kitą tos pačios leidyklos, toje pačioje kategorijoje (“skandinaviško detektyvo elitas) išleistą knygą “Užnuodytas kraujas”. Turiu pasakyti, kad “Hipnotizuotojas” įtraukė labiau. Ir aš labai džiaugiausi, kad ji tokia stora. Bent porai dienų užteko. Tik norėtųsi kišeninio varianto, labai jau sunku nulaikyti.  “Užnuodytas kraujas” – paprasta, lėta. “Hipnotizuotojas” – detali, greita, kupina įtampos. Čia ir baigsiu lyginimus, nes jos net nepanašios. O štai į Larssono stiliuką tikrai “neša”. O tas elito knygas tikrai norėsiu skaityti jei bus leidžiamos.

Knygos ašis yra keli veikėjai: komisaras Jonas Linas, gydytojas Erikas kadaise tyrinėjęs hipnozės terapiją ir jo žmona Simona. Kaip anotacijoje ir rašoma, komisaras paprašo Eriko, užhipnotizuoti berniuką, kuris vienintelis liko gyvas po skerdynių. Erikas kažkada prisiekė tuo nebeužsiimti, tačiau padaro išimtį. O kažkas šį sulaužytą pažadą priima pernelyg rimtai ir nusprendžia visus nubausti. Kraupoka? Bet aš esu iš tų, kurioms patinka knygose trykštantys kraujo klanai. Paminėsiu ir vieną abejonę – kažkaip labai jau lengvai ten visi laksto, nors yra pridaužti mirtinai ir lovoje turi gulėti mėnesių mėnesius :)

Veikalas suregztas pagal geriausias įtampos kūrinių tradicijas: nenori sustoti, negali sustoti, nori skaityti kitą skyrių. Nors ir žinai, kad galiausiai viskas turi baigtis gerai. O gal ne?

Oficialiai: “kaip ugnis! Visai kaip ugnis!” Tokiais pirmais užhipnotizuoto berniuko žodžiais prasideda stingdantis psichologinio detektyvo košmaras. Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį. 

Puslapių skaičius: 624
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 05 01

Gabriel Barylli “Sumuštinis”

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Knyga gal ir nebloga, bet jau labai ne mano skonio. Kažkokie vyriški paistalai apie meilę, apie vyrų teisę į neištikimybę, apie savininkiškumo jausmą… Parašyta, kad knyga populiari labai, bet man tai buvo nuobodoka. Vyras įsimyli, bet bijo mylėti, nes su žmona nepasisekė, ir jo draugui nepasisekė, bet ir nori mylėti, nes žmogus gi sutiktasis labai geras. Ir taip toliau per visus puslapius. Nugarėlėje rašoma “Bet skaudi asmeninė patirtis, tragikomiška jo draugužio verslininko Pėterio šeimos istorija šįsyk ragina neskubėti…”. Galvojat, kad neskubant kas nors vyksta? Ne! Tas neskubėjimas pasireiškia sėdėjimu kavinėje ir blevyzgojimu :).

O šios knygos atsiradimą namuose ir vėl gi nulėmė viršelis. Na gal tiksliau viršelio ir kainos (5Lt) derinys. Nors gi jis, tas viršelis, toli gražu nėra toks nuostabus, kaip ankstesnės skaitytos knygos. Nė trupučio. Bet aš vistiek tokius labai mėgstu.

Šitas romanas patiks tiems, kuriems gėda skaityti eilinius meilės romanus. Apie tą patį. Tik įmantriau.

Oficialiai: „Sumuštinis” – pirmasis menininko romanas, išgarsinęs jį kaip rašytoją, parduotas per 200 000 egzempliorių tiražu. Pats autorius romaną ekranizavo, pjesė buvo pastatyta daugiau kaip aštuoniasdešimtyje Vokietijos scenų.
Tai ironiškas ir elegantiškai žaismingas pasakojimas apie meilę, laimės ilgesį ir žmogiško patikimumo paieškas neramiais mūsų laikais.
Susitinka vyras ir moteris, jiedu pamilsta vienas kitą, nutaria susituokti, tačiau vedybos tampa meilės pabaigos pradžia. Po skyrybų trisdešimt penkerių metų architektas vėl įsimyli. Bet skaudi asmeninė patirtis, tragikomiška jo draugužio verslininko Pėterio šeimos istorija šįsyk ragina neskubėti…

Puslapių skaičius: 174
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 05 01