841(11) George R. R. Martin „Septynių Karalysčių riteris“

Tema: Betemės šiukšlės, Laikas: 2017-01-16, 20:45

Gairės : , ,

cdb_septyniu-karalysciu-riteris_p1George R. R. Martin „Septynių Karalysčių riteris“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Autoriaus pristatinėti tikrai nereikia. Net jei neskaitėte/nežiūrėjote visų tų sostų žaidimų, tai vistiek esate girdėjęs, kad Jonas Snow gal ir mirs (tiek žinau iš knygų), o vėliau ten kažkas kažkaip kažkada gal prisikels, o gal ir ne (prisipažinsiu, kad visą tai žinau tik iš fb srauto, nes aš nemėgstu žiūrėt žiūralų). Na, esmė tame, kad niekas neabejoja Martin’o talentu.

Šioje knygoje irgi galima pasigėrėti stipriais veikėjais, gerai sukurtu pasauliu, kuris, tiesa, primena viduramžius daug labiau, nei kitose knygose. Daug kalbama apie riterius, turnyrus, kovas, išpirkas, klajojančius riterius. Yra ir tipinių intrigų tarp valdančiųjų ir norinčių valdyti. Kadangi veiksmas vyksta jau gerai pažįstamoje karalystėje, tik gerokai anksčiau, tai ir giminių vardai tie patys. Žodžiu, puikiai parašyta knyga fanų klubui, tik va, kad visai neįdomi.

Nėra jokio postūmio skaityti toliau, nes nieko labai jau įdomaus nevyksta. Ok, veikėjas gal ir įdomus, bet kai jis nekažką veikia, tai pasidaro nuobodu. Absoliučiai apie nieką. Tarsi kas statė filmą (serialą?) ir tingėjo dekoracijas tvarkyt, tai pagalbinis personalas dar savo seriją pažaidė tarp jų. Bet, sprendžiant iš atsiliepimų, čia tik aš tokia nepritapėlė, kuriai kažkas neįtiko. Kiti šaukia, kad super :)

Oficialiai: Jaunas, naivus ir nepaprastai drąsus klajojantis riteris, vardu seras Dankanas Aukštasis, jei ne patirtimi, tai bent stotu visa galva pranašesnis už savo varžovus. Drauge su juo keliauja smulkutis ginklanešys – berniukas, vardu Egas,  jo tikrasis vardas slepiamas nuo visų, kuriuos jiedu sutinka. Jų laukia kelionės ir nuotykiai, jų žygiai drieksis per visas Septynias Karalystes. Nors Vesterose netrūksta ir tikrų didvyrių, būtent šiems dviem keliautojams lemta susidurti su… nepaprastais sunkumais, galingais priešais, karališkomis intrigomis ir įžūliu sąmokslu. „Septynių Karalysčių riteris“ – George R. R. Martino knyga, pasakojanti  apie „Ledo ir ugnies giesmės“ priešistorę, o jos veiksmas vyksta šimtu metų anksčiau, nei „Sostų žaidime“ aprašomi įvykiai.

Žymos sau: KPS: 344 Kb 2017 01 12

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

840(10) L .S. Hilton „Maestra“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2017-01-07, 18:03

Gairės : , ,

cdb_maestra_p1L .S. Hilton „Maestra“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: tai jei jau išrinkau geriausią 2017-tų metų knygą iš vienos, tai galiu išrinkti ir blogiausią iš dviejų. Šiaip aš esu tas žmogus, kuris nesibaido nei pigių meilės istorijų, nei beverčių trilerių, nei erotinių romanų. Tačiau visos tos istorijos privalo turėti ką nors patrauklaus. Pvz., nors ir labai žodynu neturtingi pilki atspalviai daugelyje moterų pažadino, kažką tokio trokštamo ir uždrausto. Gera mergaitė Ana įkūnijo tai, apie ką daugelis mergaičių pasvajoja. Na, o „Maestra“ yra tiesiog šlamštas.

Prisipažinsiu, kad nesu akmeninė ir erotinės knygos jaudina. Tačiau erotika šiame romane buvo labai neįdomi. Nors bandyta pafantazuot, įtraukti pikantiškų detalių, nusivesti mus į uždraustus vakarėlius, tačiau visgi scenos buvo nuobodžios, šaltos, neužvedančios. Ar bent jau taip aprašytos.

Ši knyga yra ir trileris. Todėl čia bus žmogžudysčių. Aš esu pripratusi ir mėgstu du variantus. Vienas jų, tai tas realistinis smurtas, koks būna skandinavų detektyvuose. Kitas gi, kažkas tokio juodo humoro, kaip būna Tarantino filmuose, na ir kai kuriose retro stiliaus detektyvuose, ar kad ir kvailose knygelėse, kokias rašo Doncova. Šioje knygoje lyg ir nei tas, nei anas. Nors labiau pretenduoja į humorą, bet autorei nepavyko turbūt išpildyti minties.

Kaip jau sakiau, nesibaidau aš prastų knygų, kurios apart skaitymo malonumą nieko neduoda, bet ši jau yra prasta net tarp jų.

OficialiaiKad pasiektų, ko nori, ji peržengs visas ribas. 
Dieną Džudita Rešlei dirba asistente Londono aukcionų namuose. Vakarais tampa vyrų kompanione trečiarūšiame sostinės bare.
Džudita karštai trokšta tapti kuo nors daugiau. Ji išmoksta rengtis, kalbėti ir elgtis taip, kad domintų vyrus. Išmoksta būti gera mergaite. Tačiau atskleidusi nemalonią meno pasaulio paslaptį ji atleidžiama iš darbo ir svajonės susikurti geresnį gyvenimą žlunga.
Džudita nusprendžia pasielgti nutrūktgalviškai ir su vienu turtingiausių baro klientų nuvyksta į Prancūzijos Rivjerą, bet po nelaimingo įvykio lieka vienui viena. Tuomet mergina apsisprendžia: jei nori tapti kuo nors kitu, vienatvė yra puiki pradžia. Apsiginklavusi grožiu, sąmoju ir slaptomis žiniomis apie klastotę, Džudita ryžtasi keisti savo gyvenimą ir amžinai mėgautis prabanga. Gera mergaitė tampa fatališka moterimi.

Žymos sau: KPS: 304 Kn 2017 01 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

839(9) Jo Nesbø „Sūnus“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2017-01-04, 21:17

Gairės : , ,

sunusJo Nesbø „Sūnus“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš visada sakydavau, kad mylimiausias mano rašytojas yra Murakami. Negaliu šių žodžių išsižadėti, bet ar galima turėti du mylimiausius? Galima? Labai prašau! Tada mano kitas mylimiausias yra Nesbø! Kai aš sužinojau, kad bus dar viena knyga apie Hūlę, tai apėmė susijaudinimas, lyg į pasimatymą ruoščiausi. Bet „Sūnus“ ne apie Hūlę. Dabar net pažiūrėjau, kada knyga išleista, mat net neabejojau, kad tai nėra kažkas iš ankstyvosios autoriaus kūrybos. Stipri, įtraukianti, nepaleidžianti, geriausia 2017 metų knyga, nemeluoju. Ai, na ir kol kas vienintelė šiais metais perskaityta, bet vistiek geriausia :)

Autorius sugebėjo sukurti tokius charakterius, kad sergi už blogiuką (narkomaną žudantį nusikaltėlius) ir sergi už priklausomybių turintį (nieko naujo, ar ne?) policininką. Ir iki galo nesupranti, kaip čia susivokti tarp jų, juk neįmanomas happy endas visiems, o gal įmanomas? Tik autorius ne iš tų, kuris pasodina ant rožinių debesų. Žinoma, yra tokių detalių, kurios įmanomos tik knygose, bet na, mes gi ir nenorime tokio turinio realybėje :D. Na tai jau supratote, kad man patiko.

OficialiaiModerniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles.
Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.

Žymos sau: KPS: 528 Ke 2017 01 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

838(8) Chris Ewan „Vagies rašytojo gidas po Amsterdamą“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2016-12-27, 9:53

Gairės : , ,

cdb_9789955136088_vagies-rasytojo-gidas-po-amsterdama_p1Chris Ewan „Vagies rašytojo gidas po Amsterdamą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Knygos aprašymas mane buvo sudominęs senokai ir kai viename prekybos centre pasitaikė akcijos, čiupau pavartyti. Ir gerai padariau, nes kokiu internetu būčiau netyčia nusipirkusi, o pačiupinėjus gyvai noras pirkti praėjo. Bet ne skaityti. Tiesiog aš esu truputį nusiteikusi prieš dirbtinai išpūstas knygas, kai puslapyje balto ploto 3 kartus daugiau nei teksto (arkliškos raidės, dvigubi tarpai, milžiniškos paraštės). Neperku tokių, arba perku su labai retomis išimtimis. Knygą parsinešiau iš bibliotekos.

Na ir pasirodė gana nuotaikingas, kiek kitoks detektyvas, nei aš skaitau visada. Nes gana linksmas. Pagrindinis personažas – vagis, kuris rašo detektyvus. Pasamdytas pavogti iš pažiūros nevertingą statulėlę jis įsivelia į daug didesnes aferas dėl kadaise padaryto kito nusikaltimo. Pasakojimas vyksta pirmu asmeniu, į situacijas žiūrima su humoru, net tada, kai veikėjas lupamas beisbolo lazda. Todėl čia tikrai nėra itin didelės intrigos, greito trilerio, tiesiog smagi ir tokia kinematografiška knygutė. Galėtų koks Guy Ritchie filmą susukti su „o tuo metu…“, nes ir personažai tarsi tam ir sukurti, kad atsidurtų kine.

OficialiaiČarlis Hovardas ne vien rašo knygas apie profesionalų vagį, bet ir pats užsiima įsilaužimais.
Amsterdame plušėdamas prie naujausio romano rašytojas sulaukia paslaptingo amerikiečio prašymo per vieną vakarą iš poros būstų pavogti dvi, iš pažiūros, menkavertes beždžionių statulėles. Hovardas atsisako. Bet galų gale persigalvoja. Kai amerikietis miršta, o pats Čarlis trumpam uždaromas į policijos areštinę, vėliau pagrobiamas ir įkalinamas, jis ima suprasti padaręs klaidą, kuri gali labai brangiai kainuoti.
Pareigūnai įsitikinę, kad amerikietis krito nuo jo rankos. Kiti mano, jog Čarlis žino, kur ieškoti vis prapuolančių beždžionėlių. O tuo metu jam terūpi trys dalykai: ar pavyks išteisinti savo vardą? Ar įmanoma pasiglemžti didžiausią laimikį gyvenime? Ar sugebės užtaisyti naujausiame romane žiojinčią pasakojimo spragą?

Žymos sau: KPS: 320 Kb 2016 12 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

835-837(5-7) Justin Cronin „Perėja“, „Dvylika“ ir „Veidrodžių miestas“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2016-12-18, 13:03

Gairės : , , ,

cdb_veidrodziu-miestas_p1Justin Cronin „Perėja“, „Dvylika“ ir „Veidrodžių miestas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai ir aš! Prapuolusi nebuvau, neskaitadieniai neištiko, tiesiog ėmiausi Cronin trilogijos. O ten, kaip žinote, yra 688+544+608 puslapių ir čia ne tas atvejis, kur panaudojamas arkliško dydžio šriftas. Apie pirmas dvi knygas labai nekalbėsiu, nes mano atsiliepimas apie „Perėją“ yra čia, o apie „Dvyliką“ – čia. Tiesiog norėjau viską prisiminti, o antrą kartą skaitydama niekur neskubėjau, žinojau gi, kuo baigsis dalis, tad daugiau dėmesio skyriau smulkmenoms, detalėms ir taip jau gavosi, kad beveik visas mėnesis skirtas vien virusiniams.

Žinoma, labai laukiau „Veidrodžių miesto“ ir ši knyga nei nuvylė, nei pateisino lūkesčius. Kas neskaitė pirmų dalių, tai nebeskaitykite šios apžvalgos dėl galimų spoilerių, nors stengsiuosi jų vengti. Kaip žinia, antroje dalyje sunaikinę 12 draugai pamiršo apie Nulinį. Todėl savaime suprantama, istorija nesibaigė ir buvo parašyta trečia dalis. Joje mes sužinosime Nulinio gyvenimo istoriją. Tas intarpas postakopalyptinėje knygoje toks keistokas, tarsi būtum persijungęs į visai kitą romaną. Poilsis nuo visų virusų. Žinoma, laukia ir lemiama kova. Įdomu, kad ji vyksta dvidešimčiai metų prabėgus nuo antros dalies įvykių. Visi galvojo, kad blogis nugalėtas ir ką puolė daryti? Teisinai! Daugintis! Jau tie žmonės! Kartais man visai nebūdavo gaila, kai virusiniai sunaikindavo ištisus tūkstančius.

Ar bus happy endas ir koks jis bus, teks skaityti patiems. Aš galiu pasakyti, kad trilogija man ir labai patiko, ir nuo jos pavargau. Trečioji dalis atrodo labai ištempta, kad tik išspaust tuos 600 psl. Kažkaip norėtųsi kitokio atsisveikinimu, bet koks jau yra, toks bus gerai.

OficialiaiJūs sekėte įvykius „Perėjoje“. Buvote susidūrę su „Dvylika“. Dabar įženkite į „Veidrodžių miestą“ ir išgyvenkite paskutiniąją atpildo valandą. Epiškiems bestselerio įvykiams visu greičiu artėjant kvapą gniaužiančio finalo link, sunkumų užgrūdintų, gyvų išlikusių Justino Cronino veikėjų laukia antroji akistata su siaubinga tamsa.
Mums žinomo pasaulio nebėra. Kas užgims vietoj jo?
Dvylika sunaikinti, ir pasaulyje šimtą metų viešpatavusi gąsdinanti tamsa prasisklaidė. Išgyvenusieji keliauja už miesto sienų ribų, pasiryžę kurti naują visuomenę — drįsdami svajoti apie daug žadančią ateitį.Bet mirusiame, tolybėse plytinčiame metropolyje lūkuriuoja Nulinis. Pirmasis. Dvylikos tėvas. Jį iki šiol persekioja sielvartas, patirtas žmogiško būvio laikais, o transformacijos įžiebta neapykanta tebeplieskia skaisčiomis liepsnomis. Savo įtūžį Nulinis numalšins tik tada, kai įveiks Eimę — vienintelę žmonijos viltį, Mergaitę Iš Niekur, kuri subrendo jam pasipriešinti.Šviesa bei tamsa stos į paskutinę tarpusavio kovą, ir Eimė su draugais galiausiai sužinos savąjį likimą.

Žymos sau: KPS: 688+544+608 Ke, Ke, Kn 2016 12 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

834(4) Håkan Nesser „Sąmonės akis“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2016-11-25, 22:32

cdb_9786090400876-samones_akis_virselis_2d_p1Håkan Nesser „Sąmonės akis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jūs jau žinote, kad detektyvai man patinka, todėl aš visada su džiaugsmu griebiu naują. Beje, stengiuosi labai nekreipti dėmesio į visas liaupses rašomas ant viršelio, nes būna gauni knygą, kurioje su Larsonu lyginama, o perskaitai ir pamatai, kad flegmatiškiausia tavo skaityta istorija.

Neserio „Sąmonės akis“ manęs nesužavėjo, bet patiko. Į įsimylėjimų sąrašą (kaip Nesbo, Kepler ir kt.) netraukiu, bet ir neatstumiu dar, pažiūrėsime kas gero bus kitose knygose. Kol kas – vidurys. Istorija tokia, kad vonioje randama nuskandinta moteris, apkaltinamas ir nuteisiamas (bus progų paskaityti šiek tiek apie teismo procesą) jos vyras, kuris vėliau irgi nužudomas. Aiški byla tampa nebeaiškia.

Knygoje susipažįstame su Van Vėterenu – dar vienu keistu švedų detektyvu. Nėra jis nei labai depresuotas, nors bandoma tokiu parodyti, nei atgrasus, nei labai bjauraus būdo. Gal man ir pritrūko knygoje tiesiog tvirtų charakterių, nors užuomazgų yra, gal vėliau dar atsiskleis? Pati istorija irgi tokia keistoka, visą laiką mintis sukosi ant liežuvio galo ir kristalizavosi į teisingą išvadą. Vienu metu su detektyvu susivokėme.

Na, aš mielai suskaitau detektyvus. Šis nei pats geriausias mano gyvenime, nei pats blogiausias. O dabar, kadangi užsisakiau trečią Justin Cronin knygos dalį, tai eisiu iš naujo skaityti pirmų. Wooohoo!

OficialiaiVyriausiasis inspektorius Van Vėterenas šventai įsitikinęs, kad dar niekada neturėjo tokios aiškios bylos: vieną dieną Janekas Miteris siaubingai prisigėrė ir nuskandino vonioje žmoną, su kuria buvo susituokęs prieš tris mėnesius. Neradus jokių nekaltumo įrodymų atmintį praradęs mokytojas apkaltinamas sutuoktinės nužudymu apsvaigus ir įkalinamas psichiatrinėje klinikoje.

Viską išmanančiam inspektoriui dėl šiurpaus įvykio abejonių kyla tada, kai nuteistasis pats nužudomas. Pasiraitojęs rankoves Van Vėterenas imasi abiejų bylų iš naujo. Tik prieš pat mirtį vienutėje brūkštelėto paslaptingo laiškelio turinys padės inspektoriui atskleisti tikrąjį žudiką ir sukrečiančias šio šiurpaus nusikaltimo priežastis.

Žymos sau: KPS: 320 Ke 2016 11 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

833(3) Katherine Webb „Nematomieji“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2016-11-25, 22:01

Gairės : ,

cdb_nematomieji_p1Katherine Webb „Nematomieji“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Niekur nedingau, skaitau skaitau, o šiandien visą dieną bandžiau nusipirkti naujų knygų :). Tik, kaip ir visada, šiek tiek tingisi rašyti atsiliepimus apie didelio įspūdžio nepalikusius skaitinius. Jau esu skaičiusi kitą autorės knygą ir toji paliko kur kas geresnį įspūdį. Tiesiog.

Tiesiog šioje istorijoje visi veikėjai buvo nuobodūs, net ne nuobodūs, o atstumiantys. Tiek dabartyje, tiek praeityje. O koks jau ten smagumas skaityt atstumiančias istorijas, ane?

Įveikiau vos ne vos, visai nesinorėjo sužinoti kaip gi baigsis knyga ir lengviems vakaro skaitiniams tikrai yra gerokai daugiau knygų. Tai tiek.

Oficialiai: Viskas prasideda, kai surandamas prieš šimtą metų per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusio nežinomo kareivio kūnas. Kas jis? Ir apie kokius baisius įvykius kalba du prie jo kūno rasti moters laiškai? Jauna žurnalistė Li Hikson ima tirti istoriją, grąžinančią ją į 1911 metų Angliją… Laikus, kai baigiasi Viktorijos epocha, grėsmingai artinasi Pirmasis pasaulinis karas, nusistovėję papročiai ir visuomenės normos ima trūkinėti ir keistis. Tačiau apsnūdusiame Berkšyro kaimelyje viskas po senovei. Jauna naivi pastoriaus žmona Estera Kaning trokšta vyro meilės ir šeimyninės laimės, tačiau atvykusi nauja tarnaitė Ketė išjudina visą eilę įvykių, pakeisiančių visų namiškių gyvenimus. Nes Ketė turi praeitį – praeitį, į kurią jos naujoji šeimininkė linkusi žiūrėti pro pirštus, bet kurios taip ir nesupras… Visą ilgą, slogią vasarą klebonijoje kunkuliuojančios ambicijos, meilė ir pavydas palieka pribloškiančius pėdsakus.

Žymos sau: KPS: 488 Kn 2016 11 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

832(2) Gregory David Roberts „Kalno šešėlis“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2016-11-15, 21:15

Gairės : , ,

cdb_9786094661778_p1Gregory David Roberts „Kalno šešėlis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Įveikti šią knygą buvo sunku dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, tai visiškai tiesioginė. 800 puslapių romaną, kuris dar ir dirbtinai padidintas, išpūstas, turi storus viršelius, pakelti buvo sunku. Ir skaityti galėjau tik pasidėjusi ant kelių. Mano mėgstamas variantas – gulint ant šono – nelabai įmanomas. Ypač tada, kai lieka skaityti tik kokie 200 psl. ir svoris susikoncentruoja vienoje pusėje. Siaubas kažkoks ir jei kas būtų nupiratinęs knygą, tai šią, pirktą už 20 eurų, garbingai dėčiau į lentyną, šalia „Šantaramo“ ir skaityčiau elektroninę.

Antroji sunkumo priežastis ta, kad autorius labai jau dvasingas filosofas pasidarė. Nors įvykiai knygoje nėra laike labai nutolę nuo „Šantaramo“, tik apie porą metų, bet matosi, kad būtent autorius knygą rašė vėliau, gal jau paveiktas populiarumo, gal gyvenimo tiesiog. Ir jei „Šantaramas“ buvo įtraukianti ir gana linksma knyga, kuri parodė Indiją iš tos pusės, iš kurios aš ją visada ir įsivaizdavau (tai ko gero paskutinė pasaulio vieta, kurią aš norėčiau aplankyti), tai „Kalno šešėlyje“ kiekvienas skyrius baigiasi visokiais filosofiniais pasiplepėjimais apie gyvenimą. Atminimo sąsiuvinius primena. Taip pat erzino ir dirbtinis intrigos kūrimas. Pvz., pusę knygos Karla Linui kažko nesako. Tik varto akis, liepia pasitikėti, viskas tik dėl jo. Kai paslaptis paaiškėja, gaunasi toks pffff. Lyginant su bendrai nusikalstame pasaulyje, apie kurį ir rašoma, vykstančiai dalykais, tai nei ten kas ypatingo, nei svarbaus, ką jau ten labai reikėjo slėpt. Na, bent man taip pasirodė. Ir dar tie nuolatiniai pokalbiai sentencijomis, užsukti filosofiniai dialogai. Netikroviškai, oi netikroviškai.

Bet visumoje man patiko. Personažai stiprūs. Tiek pagrindiniai, tiek šalutiniai, pvz., kavinės padavėjas Meilutis. Jei patiko „Šantaramas“, tai rekomenduoju. Jei neskaitėte, tai žinokite, kad čia tęsinys ir reikia perskaityti :).

Oficialiai:  „Šantaramas“ – neįtikėtini dešimt Robertso gyvenimo metų Bombėjaus lūšnynuose, mafijos prieglobstyje. Ilgai lauktas šios kultinės knygos tęsinys „Kalno šešėlis“ vėl panardina mus į Lino akimis matomą Indiją. Nuo „Šantaramo“ įvykių praėjo dveji metai. Linas grįžta į Bombėjų, valdomą naujos kartos mafijos vadeivų, ir žaidimai su mirtimi dabar vyksta pagal naujas taisykles. Jis jau prarado du artimiausius žmones – Afganistano kalnuose žuvusį Kadarbhajų, kuris jam atstojo tėvą, ir paslaptingąją gražuolę Karlą, ištekėjusią už Bombėjaus žiniasklaidos magnato. Viskas pasikeitė. Senieji draugai dingo, naujieji mafijos vadai įsipainioję į žiaurius konfliktus ir intrigas. O Linui reikia atlikti paskutinę Kadarbhajaus užduotį, pelnyti kalnuose gyvenančio išminčiaus pasitikėjimą, išsaugoti savo gyvybę kasdieninėse mafijos kovose… Jis privalo likti Bombėjuje dėl Karlos ir mirštančiam žmogui duoto pažado.

Žymos sau: KPS: 784 Kn 2016 11 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

831(1) Mark Edwards „Šarkos“

Tema: Šiukšlyno knygos, Laikas: 2016-11-06, 19:57

Gairės : , ,

cdb_9789955136132-sarkos_p1Mark Edwards „Šarkos“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: „Šarkos“ mane patraukė aprašymu. Aš tikėjausi gero psichologinio romano. Tik vat nežinau ar jis buvo toks jau geras bei psichologinis. Gal kiek keistoka istorija, kurią, mano manymu, sugadino pabaiga.

Viskas parašyta anotacijoje – į gražų butą atsikrausto jauna pora, kuri turi daug svajonių ir tiesiog alpsta iš laimės, kad tokį gražų butą nusikovė. Viskas klojasi gerai, kol nekyla keistų konfliktų su kaimynais, o to pasekoje ir psichologinio teroro (pvz., triukšmas naktį, rašteliai, kuriuose skundžiamasi, kad pora garsiai mylisi ir net įrašai su jų meilės garsais). Visa tai kelia įtampą ir knygoje atskleidžiama, kaip keičiasi poros santykiai, kaip dingsta „namuose gera ir saugu“ jausmas ir t.t. Buvo gana įdomu. Tiesa, pagrindiniai veikėjai man nepatiko. Atrodė tokie skystoki. Tačiau aš pamenu, kad studijų laikais ir mane terorizavo buto šeimininkės sūnus ir aš buvau baisiai įsibauginusi. Viena negalėjau būti. Visgi, visada yra sprendimų. Ar jie buvo teisingai priimti šiame romane, teks jau jums patiems sužinoti.

O autorius yra Stiveno Kingo gerbėjas, tad pasistengė bauginti iš pažiūros kiek mistiniais dalykais.

Oficialiai: Džeimis su Kirste, įsikėlę į pirmus bendrus savo namus, yra kupini gražiausių vilčių. Jie svajoja apie šviesią ateitį, ketina sukurti šeimą. Namo gyventojai atrodo įdomūs ir draugiški: siaubo romanų rašytojas, vidutinio amžiaus žolininkė ir Niutonai, sutuoktinių pora.
Iš pradžių visi kaimynai sutaria gerai, tačiau vėliau ima dėtis keisti dalykai. Prie Džeimio ir Kirstės buto durų numetamos pastipusios žiurkės, dieną naktį jie girdi bauginančius garsus. Vėliau per avariją sužalojamas Džeimio bičiulis, ir Džeimis su Kirste pasijunta tapę bauginimo objektais.
Šeima vis labiau stumiama į neviltį, tačiau Džeimis prisiekia kovosiąs — deja, jis nė nenutuokia, su kuo susidūrė…
„Šarkos“ yra baugus psichologinis trileris, kuriame pabaisos — ne vampyrai ar demonai, o paprasčiausi kaimynai. Tai košmaras, galintis ištikti kiekvieną.

Žymos sau: KPS: 368 Kn 2016 11 01

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Skaitymo statistika 8 = Šiukšlynėlio aštuntasis gimtadienis!

Tema: Skaitymo statistika, Laikas: 2016-11-01, 13:29

Šiukšlynėlio aštuntasis gimtadienis! Valio valio valio, sveikinu sveikinu!

Aš pati negaliu patikėti, kad vis dar esu čia. Vis dar rašausi tuos komentarus apie knygas, kurias perskaitau. Aš kas kartą primenu, kad mano bloge nėra recenzijų, aš nesiekiu nei populiarumo, nei didelio skaitytojų skaičiaus (šiame bloge net nėra įdiegti statistikų papildukai, todėl net nenumanau kiek jūsų čia užsuka). Ir visgi mane džiugina, kad turiu skaitytojų, kuriems tie mano keli žodžiai svarbūs ir net nulemia knygų pasirinkimą. Ačiū!

O dabar pakalbėkime apie skaičiukus.

Per aštuntuosius skaitymo metus perskaičiau 87 knygas. Galėjau pasukčiauti dėl gražaus skaičiaus, nes šiandien pabaigiau dar vieną, bet ai, lai bus pirmoji kitiems metams. Tai yra tiek pat kiek užpernai, bet daugiau nei pernai. Ir žinoma gerokai mažiau nei seniau, bet kaip mano vyras sako – dabar turi gyvenimą. Du hobiai ir viską ten, tai skaitau tik prie miegelį, nepamenu jau kada skaičiau kitu paros metu.

Prisiminimui:

Aštuntieji metai (šie): 87 knygos, vidutinis puslapių skaičius -380.

Septintieji metai: 76 knygos, vidutinis puslapių skaičius – 413.
Šeštieji metai: 87 knygos, vidutinis puslapių skaičius – 384.
Penktieji metai: 104 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 387.
Ketvirtieji metai: 149 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 360.
Tretieji metai: 111 knygų, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 326.
Antrieji metai: 107 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 311.
Pirmieji metai: 109 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 373.

Aštuonių metų vidurkis – 103 knygos per metus!

Šiais metais daugiausiai skaičiau kovą. Net 11 knygų sugraužiau. Mažiausiai – gegužę. Vos trys knygos.

Dar įdomių skaičių – didžiausią dalį sudarė elektroninės knygos. Iš 87 jų buvo net 42! Tai yra net 48%. 23 knygos buvo nuosavos, 22 iš bibliotekos. 4 knygos buvo angliškos.

Išrinkti geriausias knygas yra labai sunku, nes aš esu detektyvų gerbėja ir jie sudaro didelę dali, o kuris už kurį geresnis? Labai jau sunku pasakyti. Vistiek gi reikia kažką paminėti, tad mėnesių geriausi yra tokie:

2015 lapkritis. Sophie Kinsella „Turiu jūsų telefoną“.  Taip, ši knyga yra labai paprasta ir skirta pakikenimui. O kas man? Patiko, juokiausi, kaip ten sako mūsų vis dar ministrė – turėjau gerą laiką. Ir ačiū Kinsellai už tai.

2015 gruodisLars Kepler „Persekiotojas“. Aš žinau, kad daug kam Kepler nepatinka, nes aprašymai ne į temą, vertimas blogas, dar ten kažkas. Nepamenu jokių ne į temą. Pamenu tik Joną Liną ir širdis suspurda, nes žinau, kad gimtoje šalyje išleista nauja dalis. Laukiu laukiu vertimo.

2016 sausis. Jo Nesbø „Policija“. Šiaip jau man Nesbo ir taip patinka su visu Hariu, bet kuo toliau, tuo knygos darėsi įdomesnės. Paskutinėje dalyje dar neblogai pasukiojo aplink pirštus! Irgi žinau, kad bus dar viena dalis. Irgi drebu iš nekantrumo,

2016 vasarisHerbjørg Wassmo „Tos akimirkos“. Wassmo yra visiška atsvara visiems detektyvams ir saldžioms meilės istorijoms. Šiaurietiška, šalta, niūru, gyvenimiška ir jos knygos labai retai kada nuvilia.

2016 kovasSusan Ee „Angelų įsiveržimas“, „Pasaulis po to“, „Laikų pabaiga“. Net ir mano tope knygų žanrai tokie skirtinga. Čia gi postapokaliptinė istorija apie pasaulio pabaigą ir angelus. Labai įtraukė. Esu žanro mėgėja. Na ne angelų, o pasaulio pabaigos ir išgyvenimo.

2016 balandisHugh Howey „Šachta“. Dar viena pasaulio pabaigos istorija. Čia jau jokio fantazy, vien tik mokslas ir išgyvenimas netikėtoje aplinkoje.

2016 gegužėKatherine Webb „Palikimas“. Kad perskaičiau tik tris knygas, tai nebaisiai turiu iš ko rinktis, bet štai dar viena eklektiško skonio pasekmė. Šeimyninė istorija. Praeitis, dabartis, paslaptys, meilė.

2016 birželisRodney David Wingfield „Frosto dvikova“. Jau šiame tope matote, kad meilė Jonui Linui, Hariui Hūlei ir Frostui niekur nedingo. Tiesa, su Frostu viskas kitaip, jis juokingas gašlus seniokas, asmeniško susižavėjimo nekelia, bet knygos tai patiko.

2016 liepaKristin Hannah „Lakštingala“. Įspūdinga knyga apie karo laikus, apie tai ką žmonės aukodavo, kad išgyventų, apie idealizmą, pasekmes ir kt. panašius dalykus. Empatiškiems žmonėms sunkoka skaityti.

2016 rugpjūtisMarija Duenas „Laiko gijos“. Dar viena knyga apie karo laikus, tik jau visai kita šalis, visai kitokia istorija. Truputį meilės, truputį šnipinėjimo, daug daug Ispanijos istorijos.

2016 rugsėjisDinah Jefferies „Arbatos plantatoriaus žmona“. Pradėjusi detektyvais ir fantastika, matau, kad baiginėju senovinėmis šeimos istorijomis ir tolimais kraštais. Įtraukianti, įdomi, nesunki.

2016 spalisClare Mackintosh „Leidau tau išeiti“. O pabaigai psichologinis romanas su detektyvo elementais. Apie smurtą šeimoje, bėgimą, susitaikymą, na ir šiaip gyvenimą.

Na ir laikas paskelbti geriausią metų knygą. Ir aš tekštelėsiu staigmenėlę :) Aha, aha tai štai ji:

Hugh Howey „Šachta“

Na, čia turiu omenyje visą trilogiją. Kaip išrinkti geriausią knygą? Jei aš vis dar labai gerai prisimenu, nors kai kurių kitų knygų pavadinimai man jau nieko nebesako. Aš dažnai apie tą knygą (tas knygas – visą istoriją) pagalvoju. Tiek apie sukurtą pasaulį, tiek apie jo atsiradimą, tiek apie žmonių tipinį elgesį. Aš dar pamenu, kaip įkalbinėjau vyrą ją skaityti. Jis pradėjo ir raukėsi raukėsi raukėsi. Nepatiko. O įpusėjo ir po to negalėjo atsitraukti iki kol nebaigė visų trijų. Po to daug diskutuodavome. Tai va tokia ta mano metų knyga.

Šį kartą nerinksiu nei trečių, nei antrų vietų, juk turite jau geriausių dvyliktuką. Esu nusiteikusi labai pozityviai, tad neskelbsiu ir metų ne kažką nominacijos (užuomina: tai būtų lietuvių autorės erotinė knyga).

Tokie mano skaitymo metai! Aš tikiuosi kitais skaityti daugiau, rasti įdomesnių knygų.

Tegyvuoja Šiukšlynėlis. Priimu sveikinimus ir dovanas. Valio!

Nepamirškite: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

counter for wordpress