852(22) Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

852(22) Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: susiklostė tokia tradicija, kad perskaitau dvi knygas ir aprašau ankstesnę. Taigi, dar lieka viena skoloje. :).

Šį kartą apie L. Kepler naujieną. Jono Linos istorija tarp mano pažįstamų sulaukė nemažai kritikos. Girdėjau, kad ten kažkas blogai su knygos vertimu, sklandžia kalba, aprašymai nuobodūs, dar kažkas negerai. Tiesą sakant nieko tokio nepastebėjau, nes knygos man taip įtraukė, kad būčiau skaičiusi net jei knygoje kas ištrintų kas antrą sakinį :). Sužinojus, kad pasirodė nauja knyga, labai knietėjo ją griebti, o tuo pačiu buvo ir baisu, nes čia visai ne tos serijos istorija.

Dar baisiau, nes čia net ne detektyvas, o aprašymas kalba apie visokias klinikines mirtis. Meh. Tačiau ėmiau, perskaičiau, patiko. Tai fantastinė knyga, tokia, kurioje nusikeliama į kitą pasaulį. Šiuo atveju, durys į tą pasaulį ir yra klinikinė mirtis. Paprastai tariant, kai tau sustoja širdis, tu patenki į kažkokį keistą senovinį (su naujų laikų smulkmenomis) miestą, iš kurio arba gali grįžti į savo gyvenimą, arba keliauti į mirties karalystę. Toks didelis laukiamasis. Patekęs į tą vietą, gauni žetoną – vizą, kurią gali perleisti kažkam kitam ir jei bus nuspręsta, kad tu gali grįžti į savo gyvenimą, tai į tavo kūne prisikels tas kažkas kitas. Mieste klesti mafija, nes juk visi nori amžino gyvenimo :). Vat į tokį pasaulį net kelis kartus patenka pagrindinė veikėja, kuri ten prisidirba tiek, kad tenka žaisti gyvybės ir mirties žaidimą.

Iš esmės man patiko. Turiu kelis nusiskundimus, bet kam jie rūpi, jei knyga mane įtraukia.

OficialiaiPagrindinė šios pribloškiančios istorijos herojė – Švedijos ginkluotųjų pajėgų karininkė Džasmina Paskal-Anderson. Vykdydama NATO karinės misijos užduotį šiaurinėje Kosovo dalyje, moteris patenka į siaubingą susišaudymą ir bemaž miršta nuo patirtų sužeidimų. Jos širdis net 40 sekundžių nustoja plakusi, kol Džasmina vėl grąžinama į gyvenimą. Atsigavusi moteris papasakoja apie klinikinės mirties potyrius: paaiškėja, kad ji atsidūrė paslaptingame persikėlimo mieste, savotiškoje tarpinėje stotelėje tarp gyvybės ir mirties; tik bėda, kad mieste įsigalėjusi sistema kelia vien siaubą…
Grįžusi į Stokholmą Džasmina įsidarbina sekretore ir gyvena visiškai ramiai bei paprastai. Kartą ji drauge su penkiamečiu sūnumi patenka į eismo įvykį. Šįkart ligoninėje atsiduria berniukas. Gydytojai pasiryžę jį išgelbėti, tačiau operacijos metu privalės trumpai sustabdyti mažojo paciento širdį. Džasmina supranta viena: jeigu sūnus atsidurs tame žiauriame mieste, kuriame tiek daug smurto, vienas jis neįstengs sugrįžti į gyvenimą… Juk niekas negali vienareikšmiškai nei patvirtinti, nei paneigti, kad ištikus klinikinei mirčiai išgyventi nutikimai yra tiesa.

Žymos sau: KPS: 480 Ke 2017 03 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

851(21) Dave Eggers „Ratas“

851(21) Dave Eggers „Ratas“

Dave Eggers „Ratas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šiemet man labai sunku pasirinkti knygas ir aš vis metu vieną, metu kitą. Labai gaila, nes tos knygos geros ir kadaise labai norėtos perskaityti, o aš žinau, kad vieną kartą metusi, vargu ar dar sugrįšiu. Taigi, šiek tiek pasiblaškiusi, pagaliau, užkibau už „Rato“, kurį perskaičiau per kelis vakarus.

Atsakyti į klausimą ar man patiko, gana keblu. Iš vienos pusės patiko idėja ir problema, kurią autorius vystė. Iš kitos pusės, nelabai patiko pats knygos išdirbimas, pvz., dialogai tarp visų pašnekovų. Nesvarbu kas su kuo bendrauja, ar tai tėvai su dukra, ar mergina su drauge, ar atsitiktinai sutikti pašnekovai, viskas atrodė kažkaip dirbtina. Panašus jausmas apima, kai bandai skaityti savo mokyklinius rašinius su dialogais :).

Knygoje vaizduojame prie ko gali prieiti technologijų pasaulis, kaip jis užgrobia viską ir nepalieka jokio privatumo. Gyvenime svarbiausia tampa twitint, rodyt, filmuot ir komentuot. Ir visgi, aš pati esu interneto žmogus. Juk dabar rašau blogą, skaitau kitus, žiūriu tiesioginius ir nebūtinai filmukus, įdomiausias savo gyvenimo akimirkas keliu į internetą ir man tai patinka. Apskritai, technologijos mano gyvenime panaikino vienišumo jausmą.

Į knygą man buvo sunkoka įsijausti. Pagrindinės veikėjos nemėgau nuo pradžių iki galo, bet taip gana abejingai nemėgau. Tiesiog autorius neišdirbo charakterių. Bet visumoje ta knyga nebloga, skaitykit :)

OficialiaiMėja negali patikėti savo laime: ji gavo darbą geidžiamiausioje pasaulio interneto kompanijoje! “Ratas” – tobula darbovietė. Tiksliau, visas miestelis Kalifornijoje, kur daugiau nei 10 000 “ratuotųjų” kasdien dirba kompanijos labui. “Ratas” – tai Jungtinė operacinė sistema, sujungianti visus vartotojų duomenis: žmonių socialinių tinklų profilius, jų mokėjimo sistemas, elektroninio pašto paskyras, slaptažodžius, internetinę bankininkystę, vardus, pomėgius – viską. Viskas vienu mygtuko paspaudimu: nepaprastai patogu, nepaprastai patrauklu. Ir nepaprastai skaidru: atrodo, kad gyvenimas vis gerėja, artinasi nauja pilietinio ir socialinio skaidrumo era. Juk taip malonu dalintis su kitais tuo, ką matai, jauti, patiri? Taip nuostabu kasdien gauti pranešimus ir šypsenėles, jaučiantis reikalingu. Taip nuostabu žinoti, kad gali kiekvieną akimirką matyti, ką veikia tavo artimieji. Taip nuostabu būti “Rato” bendruomenės dalimi – ten visi rūpinasi tavo gerove, darbuotojai po darbo gali klausytis miestelyje vykstančių koncertų, linksmintis vakarėliuose, sportuoti, galiausiai – negrįžti namo ir nakvoti puikiuose kompanijos bendrabučiuose. Modernumas, skaidrumas, bendruomeniškumas, darbas visuotinės gerovės labui Mėją be galo žavi. Ji iš visų jėgų stengiasi tapti šios pasakiškos bendruomenės dalimi. Mėjos pastangos sulaukia atpildo – jos karjera kyla svaiginančiu greičiu. Mėja tampa “Rato” veidu ir balsu, ją beveik visą parą mato ir girdi visas pasaulis… Tačiau ar tikrai viskas taip puiku? Ką “Rate” veikia keistuolis Kaldenas? Kodėl buvęs vaikinas ir Mėjos tėvai atmeta peršamą saugumą ir gerovę? Ir apskritai – ar tikrai visa, kas daroma dėl gėrio, iš tiesų yra gera? Ar mums reikia viską žinoti apie save ir kitus?

Žymos sau: KPS: 456 Kn 2017 03 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

850(20) Olivier Truc „Paskutinis lapis“

850(20) Olivier Truc „Paskutinis lapis“

 Olivier Truc „Paskutinis lapis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Turbūt pasižiūrėję į knygos viršelį, perskaitę nugarėlę, visai nenustebsite, kodėl aš tokią knygą skaičiau. Juk ji žada viską, ką mėgstu. Trileris šiaurėje. Tiesa, šiek tiek glumino, kad jį rašė prancūzas, kažkaip kirbėjo mintis, kad dabar jau „skandinaviškus trilerius“ pradės rašyti kas tik nori? Na, bet tas prancūzas daug metų gyveno Švedijoje ir domėjosi aktualijomis.

Knygos fonas – samių gyvenimas šiomis dienomis. Prisipažinsiu, kad apart to, kad Laplandijoje būna ilga naktis bei ilga diena, ir dar ten gyvena Kalėdų senelis, yra daug elnių, o to samiai labai gražūs, tai nieko ir nežinojau. Knygoje veiksmas vyksta Norvegijos Laplandijoje, tačiau šiek tiek apima ir Švedijos, o kalbomis ir Suomiją. Net tarnybos, pvz., elnių policija, ten yra bendros. Visa samių istorija kažkiek primena Amerikos indėnus. Kažkada skandinavai (patogumo dėlei taip vadinsiu visus norvegus, švedus, suomius) juos tiesiog užkariavo dėl naudingų iškasenų. Samiai skandinavijoje yra tautinė mažuma, turinti savo parlamentą, ir žinoma, o kaip gi kitaip, baisiai nepatinkanti skandinavams. Na patys žinot, kokios būna problemos su mažumomis, kurios kovoja už savo teisę, savo žemes ir etc. Toks knygos fonas.

Ir dar pavagiamas tos tautos būgnas bei nužudomas vietinis elnių augintojas. Bylos imasi tirti elnių policininkai (toks įdomus organas prižiūrintis piemenų ginčus ir kitus aktualius dalykus susijusius su elnių auginimu) . Vienas jau įamžėjęs samis ir jauna naujokė norvegė. Policininkas samis, žinoma turi savo vidinių demonų, nes yra kilęs iš elnininkystę metusios šeimos, o tai reiškia, kad iš aukščiausio luomo kritęs žemyn. Naujokė gi entuziastinga, kovojanti už savo vietą po saule. Tai yra, tiesiog vietą, nes saulės ten beveik nėra.

Pati byla man sukėlė abejonių. Pačioje pabaigoje vistiek nesupratau iš kur žudikai žinojo, kad jiems reikia tai ko reikia, bet knyga man labiausiai patiko dėl aplinkos, viso to fono. Tikrai nemažai sužinojau apie tą pasaulį. Neretai tenka kyštelėti nosį į tokias profesijas (gyvenimo būdą), kaip elnių augintojas. Ir šiaip, kažkaip įdomu, kaip persipina šiek tiek archajiškas pasaulis, pvz., žmonės mėgsta rengtis tautiniais rūbais, ir šiuolaikinis, kai pro šalį lekia fūros, o kažkur vidury sniego dykumos prisijungiama prie palydovinio interneto.

Gera knyga, bet ne kaip detektyvas.

Oficialiai: Keturiasdešimt dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą j lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti. Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Nužudytas atsiskyrėlis Matisas, jo ausys nupjautos ir pažymėtos įkarpomis – taip, kaip regione tradiciškai žymimi elniai. Matisas vienintelis žinojo būgno istoriją… Atoki ir rami Laplandija tampa konfliktų, pykčio ir paslapčių žeme. Šią sudėtingą bylą imasi tirti ir Elnių policijos pareigūnai lapis Klemetas Nangas ir jaunoji jo porininkė Nina Nansen. Lapiai sunerimę – gal tai protėvių prakeiksmas? Kokias elnių augintojų ir jų priešų paslaptis sužinos Klemetas ir Nina? Neįtikėtinas gamtos grožis ir įtaigūs veikėjai atskleidžia prieštaravimų kupiną pasaulį – beribes šiuolaikinio gyvenimo galimybes ir tradicinę tautą, kovojančią už savo kultūros išsaugojimą. Tai kvapą gniaužiantis trileris, kurio autorius – žmogus, puikiai pažįstantis tuos kraštus.

Žymos sau: KPS: 440 Kn 2017 03 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

849(19) Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

849(19) Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš vis atsilieku per vieną knygos aprašymą. Vakar baigiau „Paskutinį Lapį“, tai galvoju, kad būtina pasikomentuoti priešpaskutinę perskaitytą knygą :). O tai buvo „Trečiasis Balsas“. Detektyvas yra „Potvynio“ tęsinys. Tiksliau, kaip ir dažniausiai, istorijas galima skaityti atskirai, bet labai daug kalbama apie pagrindinių, nusikaltimus narpliojančių, žmonių praeitį, tad rekomenduoju paisyti eiliškumo.

Pagrindiniai veikėjai yra tokie: jauna mergina, policijos studentė, kuri truputį susipainiojusi savo kilmėje ir noruose; buvęs policininkas, benamis, draugystės ryšiais susijęs su merginos tėvais. Tada dar yra arabas-prancūzas imigrantas truputį visų draugas ir artipensijinio amžiaus policijos tyrėja. Vienintelė, kuri gali legaliai tirti nusikaltimus. Visi kiti, kaip suprantate, nelegalai arba mėgėjai. Knygos pradžioje keli nusikaltimai išbarsto veikėjus kas sau, bet galiausiai viskas persipina.

„Potvynis“ man, kaip žanro mėgėjai, visai patiko, bet nebuvo super wow, todėl ilgai tempiau, kol ėmiausi „Trečiojo balso“. Tačiau ši dalis mane įtraukė daug labiau ir tikiu, kad čia bus dar viena mėgiama serija. Yra prie ko prikibti, bet ai…Veikėjai gi nekalti, kad jie ne Haris Hūlė. Jei dar neskaitėte, tai rekomenduoju.

OficialiaiSamira negyva. Mirė praėjusią naktį. Dabar ji žvalgosi virš Marselio stogų. Prisimena, kaip jis ją pasmaugė, kaip sutrupino kaukolę pelenine, kaip nupjovė galvą ir užkasė jos kūną šešiose vietose. Ji viliasi, kad kas nors ją suras… kada nors.
Olivija stengiasi susitaikyti su šiurpia savo gimimo istorija. Persekiojama įkyrių sapnų, kaltės ir nerimo, ji nutaria pasikliauti vien tik savimi ir motinos atminimui susigrąžina Rivjeros pavardę.
Kai Olivijos draugė Sandra Salman randa koridoriuje kabantį tėvo kūną, policija nustato savižudybę, bet mergina kažką įtaria ir negali numoti ranka. Olivijai, kuri po kelionės į Meksiką nutarė atsisakyti policininkės karjeros, tenka padėti. Ar muitininko mirtis kaip nors susijusi su didžiule narkotikų siunta, kurią aptiko tarptautine narkotikų kontrabanda užsiimanti komanda? Byla vėl suveda ją su kriminalistu Tomu Stiltonu…

Žymos sau: KPS: 544 Ke 2017 02 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

848(18) Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

848(18) Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Apie šią knygą labai trumpai tik parašysiu. Aha, dar trumpiau nei visada. Aš ją pasirinkau, nes po Baricco nenorėjau skaityti nieko gero. Taip, būna ir tokių priežasčių.

Esu skaičiusi ne vieną erotinį romaną. Vieni būdavo geri, kiti blogi, apie vienus kalba visas pasaulis, kiti gal nesusilaukia sėkmės. Ši knyga prie tų prastų. Esate matę bent vieną pornuškę su siužetu? Tai va, čia kažkas tokio. Juk šitokio filmo net vidutiniu nevadiname. Šita istorija tokia tarsi nevykusi Zoro parodija. Po kauke besislepiantis pažįstamas, su kuriuo sukrenti į lovą, bet jo neatpažįsti, kažkokie blogiečiai su visai neaiškia istorija, kažkas vyksta, bet nesuprasi kas, aišku tik, kad tikslas yra sukrist į lovą.

Tai tiek.

Oficialiai: Amelijos Benbridž ir kilniojo grafo Vest vestuvės – laukiamiausia aukštuomenės metų šventė. Nors grafas yra senas ir patikimas jaunosios damos draugas, tačiau moters širdis priklauso paauglystės meilei arklidžių darbininkui Kolinui, gyvybę paaukojusiam Ameliją gelbstint nuo jos žiauraus tėvo pinklių. Iki lemtingo vakaro Lengstono šokių salėje mergina buvo įsitikinusi, kad tokios aistros, kokią jautė Kolinui, daugiau nepajus niekada. Tačiau klydo. Pokylio metu nuo jos akių negalintis atplėšti egzotiškas nepažįstamasis su kauke sužadina Amelijos smalsumą. Užteko vos vieno nepažįstamojo bučinio, kad jos kūne atgytų ilgus metus slopinti troškimai. Nubudusi aistra stipresnė už visus šeimos draudimus ir tykančius pavojus, todėl Amelija ryžtasi bet kokia kaina surasti paslaptingą vyrą su balta kauke.

Žymos sau: KPS: 272 Ke 2017 02 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

847(17) Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

847(17) Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Baricco knygos man nepatinka tik dėl vieno dalyko: jos yra labai plonos. Pvz., šią aš nusipirkau Druskininkų knygyne (nors turėjau piratinę skaityklėje, tačiau geras knygas mėgstu pirkti ir skaityti, o visas kitas tik skaityti), tada pusę perskaičiau kol užtruko išgerti didžiausią Latte eilinėje popierinių puodelių kavinėje, o kitą pusę dar net neįpusėjus vakarui, tad teko pažiūrėti, ko gi negero turiu minėtoje skaityklėje. Negero, tai todėl, kad nemėgstu po gerų ir patikusių istorijų skaityti kitas geras. Tarsi kažkokia išdavystė.

Baricco man primena Murakami. Kažkokios keistos ir nerealistinės istorijos, kurios atrodo ir realistinės ir visai nekeistos. Supratot ką pasakiau? Nes aš tai supratau :).

Skaitydama šią knygą aš daug juokiausi. Man patiko visi personažai, kurie priminė savotišką Adamsų šeimynėlę. Vienintelis trikdęs dalykas buvo pasakojimas. Tas peršokimas į pirmą asmenį ir iššokimas iš jo, vietomis trikdė. Na, bet gi čia jau mano bėdos. Trumpoje knygoje yra stiprūs veikėjai, intriga ir paslaptys. Super!

Oficialiai: Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti… Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą.

Žymos sau: KPS: 176 Kn 2017 02 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

846(16) Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

846(16) Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kadaise skaičiau U. Barauskaitės „O rytoj vėl reikės gyventi“ ir man labai patiko. Pamenu, kad tuomet buvau jauna studenčiukė ir labai laiku man ta knyga pasitaikė, nors dabar jau visai nebeatgaminu ką ten rašė. Kitos knygos, kur apie nėštumą, jau nesiėmiau, kažkaip aš ignoruoju tokias temas, na, o „Vieno žmogaus bohemą“ užsimaniau paskaityti po žurnale matyto interviu. O ir pavadinimas limpa. :).

Aš skaitau skaitau visokius detektyvus, meilės istorijas, šeimynines pasakas ir man būna truputuką sunku persiorientuoti į tokį žanrą, kuriame siužeto kaip ir nėra. Tiesiog prisiminimai, pasakojimai, pakalbėjimai, minčių pašokinėjimai, situacijos komentarai. Savotiškai artima šiuolaikiniams tinklaraščiams.

Tai va, nors knyga be siužeto, man neįprasta, bet nebuvo nei nuobodi, nei erzinanti. Suskaičiau. Vietomis visai nesupratau autorės, vietomis jaučiausi labai artima. Turbūt taip ir turi būti. Čia, kaip pokalbis su drauge. Truputis šio, truputis to. Šiek tiek pasijuoki, šiek tiek pagūščioji pečiais.

Oficialiai: Radijo laidų vedėja Ugnė Barauskaitė 2002 metais į literatūros pasaulį įsiveržė jaunatvišku, šmaikščiu romanu „O rytoj vėl reikės gyventi“ . 2005 metais pasirodė antrasis romanas „Dešimt“. O štai trečiosios knygos teko laukti daugiau nei dešimtmetį. Kodėl taip ilgai? „Nes kartais gyventi yra svarbiau nei rašyti“, – sako autorė. Kelionės po Artimuosius Rytus, kitų kultūrų patirtys, vaikystės įspūdžiai, skaudžios išpažintys ir, žinoma, vyrai. Poetiškai, lakoniškai ir paprastai.

Žymos sau: KPS: 144 Kb 2017 02 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

845(15) Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

845(15) Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: jau kai užkibau, tai užkibau. Pradėjau skaityti Federico Axat „Kelias iš labirinto“. Stūmiausi stūmiausi ir galiausiai mečiau. Tada ėmiausi „Aštrių pjūvių“ ir vėl taip klampiai sėdau. Visą laiką norėjau mesti, bet vis pagalvodavau, kad na reikia imti ir pabaigti, nes jei ir trečia knyga tokia bus, tai vasaris atrodys labai jau liūdnai ir neskaitadieniškai. Tai šiandien susiėmiau ir baigiau. Nepatiko.

Visų pirma man šiurpą kelia amerikietiški nedideli miestai. Na skaitau aš apie visokias žudynes pas skandinavus, vokiečius ar prancūzus ir nieko. Bet va JAV mane šiurpina ir tos jų bendruomenės primena creepy siaubo filmus. Nesvarbu, kokią knygą beskaityčiau :) O visas veiksmas ir vyksta tokioje vietoje. Jauna žurnalistė atvyksta į gimtinę rašyti straipsnio apie paauglių nužudymus. Pati turi milijoną+šimtą vidinių problemų ir nesužadina jokios meilės. Neįdomi, nuobodi, vidinės dramos, šeimyninė nesantaiką ir visokios problemos atrodo rašytojos pritemptos bei netikroviškos.

Visa nužudymų istorija irgi liguista, nesąmoninga, rutuliojimai neįtraukia. Na, visai nieko gero negaliu pasakyti ir tiek. Tiesiog buvo neįdomu, o juk įdomumo tik ir tesitikiu.

OficialiaiLaikraščio „Daily Post“ korespondentė Kamilė Priker priversta išvykti į gimtąjį Vind Gapą savo pirmam reportažui. Viena po kitos šiame mažame miestelyje nužudomos dvi paauglės, todėl Kamilės užduotis – iškasti kuo daugiau informacijos apie šiuos nusikaltimus ir parengti velniškai gerą reportažą, kuris iškeltų jų laikraštį į aukštumas. Pradėjusi nagrinėti miestelyje nutikusius įvykius, Kamilė susiduria su policijos ir tyrėjo tvirtinimais, kad žudikas – prašalaitis, tačiau moteris įsitikinusi, kad jis vietinis Vind Gapo gyventojas. Apklausdama senus pažįstamus ir atvykėlius, nejučia grįžta moters prisiminimai apie jos pačios nelaimingą vaikystę. Ieškodama atsakymų į rūpimus klausimus, Kamilė pamažu atskleidžia savo šeimos paslaptis, kurios yra ne mažiau pasibaisėtinos, nei randais išmargintas jos kūnas.
Palengva auginama įtampa ir apgaulingi siužeto vingiai privers paklaidžioti nežinomybės klystkeliais, o pasiekta kraupi atomazga ilgam įstrigs kiekvieno skaitytojo galvoje.

Žymos sau: KPS: 304 Ke 2017 02 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

844(14) Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

844(14) Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tokią tralalaiką pasigriebiau po „Lokio šokio“, nes labai norėjau pailsėti nuo smurto, teroro ir juodų minčių. Kadaise esu skaičiusi garsiąją „Ir velnias dėvi Pradą“, per daug nesužavėjo, bet nepamenu, kad labai jau ir nepatikusi būtų. Na, kaip grožio blogerei, tai gal net visai ir į temą.

Antroji dalis priminė, kokia kvaišelė  yra  ta Andrėja. Ji tiek dėl visko pergyvena, kad apkartina sau gyvenimą. Vestuvių dieną sužino, kad vyras per bernvakarį buvo susitikęs savo ex ir nieko nepasakė, tai vos neatšaukia vestuvių, o po to dar kelias savaites isterikuoja niekam nieko nesakydama. Ir čia tik knygos pradžia.

Garsusis velnias – Miranda Pristli, šioje knygoje apskritai yra tik labai epizodinis personažas, kurio labiau bijoma, nei jis ką nors blogo daro.

Visa knyga tik verkšlenimai ir slapstymasis nuo sprendimų, atsakomybės kratymasis ir braidymas po viso to pasekmes. Jei pirmoji knyga dar supažindino, tegul ir su hiperbolizuota, žurnalo leidybos virtuve, madingo pasaulio užkulisiais, tai antroji dalis tik važiuoja ant anos sėkmės ir nieko įdomesnio nepasiūlo.

OficialiaiJi – prašmatnių vakarėlių viešnia, ištekanti už geidžiamiausio Niujorko jaunikio. Jos plazdančios ir prabanga tviskančios suknelės gniaužia kvapą…
Taip, tai ji – Andrėja Saks, beveik prieš dešimtį metų dirbusi pas Mirandą Pristli ir metusi padėjėjos darbą, „dėl kurio tūkstančiai merginų kristų negyvos“.
Dabar Andrėja – nuosavo aukštos klasės žurnalo vadovė ir garsios turtuolių šeimos palikuonio Makso Harisono nuotaka.
Išaušęs vestuvių rytmetis turėjo būti pats nuostabiausias Andrėjos gyvenime. Bet šventinę nuotaiką aptemdo kartėlis. Jaunikio krepšyje rastas laiškas nebežada ilgos ir laimingos santuokos…
Lyg to dar nebūtų gana, mergina sulaukia skambučio iš Mirandos Pristli. Didžiausias Andrėjos Saks praeities košmaras, vis dar dėvintis Pradą, sugrįžta…

Žymos sau: KPS: 440 Ke 2017 02 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

843(13) Anton Svensson „Lokio šokis“

843(13) Anton Svensson „Lokio šokis“

9789955238751Anton Svensson „Lokio šokis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šią knygą norėjau perskaityti jau senokai, bet kažkaip vis nesiryžau. Lyg ir iš anotacijos atrodė, kad bus labai gera, bet kažkas stūmė. Jos ėmėsi mano vyras, neblogai įvertino, tad perskaičiau ir aš.

Po kelių skyrių kažkodėl norėjau daugiau sužinoti apie autorių, tad paskaičiau ir sužinojau, kad jie net du, kad istorija tikra, ir kad ją parašė vienas iš brolių, kurie nusikaltimuose nedalyvavo ir knygoje nėra minimi.

Pati istorija pasirodė įdomi. Trys broliai ir jų vaikystės draugas imasi bankų plėšimų. Viską kruopščiai suplanuoja, iš esmės jiems sekasi, nors nė vieno plano ir neįgyvendina iki galo. Tačiau knygoje svarbiausią vietą užima ne plėšimai bei planavimai, bet priežastys ir pasekmės, smurtas. Labai keista buvo skaityti smurto skandalo fone. Trys sūnūs irgi išauginti ant to pamato, kad kumštis yra geriausias valdžios įrodymas. Visi skirtingai išgyvena prisiminimus ir dabartį. Nusikaltimo istorija verčia pamąstyti apie tai, ar mes mokame sustoti. Kada jau gana ir kiek į galvą kala adrenalinas ir noras patirti dar aštresnių pojūčių?

Iš esmės knyga man patiko, tačiau pasirodė neišbaigta, paliestos temos tik paviršutiniškai, įtraukti neesminiai veikėjai, kuriems skirta arba per daug ir neįsigilinta (policininkas) arba smarkiai per mažai (vyriausio brolio mergina) dėmesio.

Ir dar, aš save laikau tokia šalto proto moterimi. Ir situacijoje, kada reikia gelbėti savo kailį, aš manau, kad arba bandyčiau gelbėti kailį, arba būčiau sustingusi ir supanikavusi iš baimės, bet tikrai tuo metu man mažiausiai rūpėtų pasiaiškint senas nuoskaudas su tėvais ar dar ten kažkuo. O tokių nerealistinių detalių buvo ne viena. Filmas būtų geras.

OficialiaiTikslūs judesiai surepetuoti sekundžių tikslumu. Nebus nė vieno liudytojo. Policija tikrai neatseks pėdsakų. O kai didžiulis auksinės žuvelės akvariumas bus kupinas pinigų, užplūs svaigulys ir beprotiškas laisvės pojūtis. Prieš daugelį metų griūvant šeimai trys broliai tapo neišskiriami. Tėvas juos išmokė visada smogti atgal, o motina įskiepijo troškimą išsilaisvinti… Perskaitę šią knygą niekada nepamiršite Leo, Felikso ir Vincento. „Lokio šokis“ – tai pasakojimas apie negailestingiausią ir išradingiausią kada nors Švedijoje veikusią nusikaltėlių grupuotę. Jų nusikaltimai tokie neįtikėtini, kad atrodo sukurti lakiausios vaizduotės, bet įdomiausia, kad viskas įvyko realiame gyvenime. „Lokio šokį“ įkvėpė istorija apie tris brolius, kurie įkaite laikė visą Švediją, per dvejus metus įvykdę dešimt įžūlių, puikiai suplanuotų bankų apiplėšimų. Nė vienas iš jų prieš tai nebuvo įvykdęs jokio nusikaltimo. Visiems jiems dar nebuvo nė 24-erių. Apie tai pasakoja ketvirtasis brolis, nedalyvavęs nusikaltimuose.

Žymos sau: KPS: 656 Ke 2017 01 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook