964(63) Lee Child „Nesidairyk atgal“

964(63) Lee Child „Nesidairyk atgal“

Lee Child „Nesidairyk atgal“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Manęs niekada netraukė Lee Child knygos. Gal todėl, kad mačiau filmą „Vienas šūvis“, kuris buvo kaip ir sužiūrimas, bet ne tiek,  kad užsimanyčiau skaityti knygas. Tačiau vieną kartą slampiojom mieste ir vėl ištiko taip, kad nebuvome pasiėmę skaitinių. Ketvirtame tos dienos knygyne pagaliau radau kažką, kas nesveria tonos ir nekainuoja karvės. Žmonės neskaito, sakote? O matėt kiek knyga kainuoja? Beveik seife laikyti galima.

Taigi, „Nesidairyk atgal“ yra viena iš Džeko Ryčerio serijos knygų, žinoma, kad serijos pas mus leidžiamos padrikai. Ir man patiko. Nors banalu, nors labai nuspėjama. Na įsivaizduokit raktinius žodžius: karo policija, ftb, prekyba iš armijos vogtais ginklais, sufabrikuoti kompromatai. Daugiau lyg ir nereikia pasakoti? Šiaip rašymo stilius smagus, autorius nevengia humoro, linksmų detalių (Džekas Ryčeris įvertinęs, kad vyrai su baltais sportbačiais, nusprendžia, kad jo nespardys).

Man tik nesuvokiama, kaip žmogų, kuris knygoje apibūdinamas, kaip labai didelis, raumeningas, stambus, gali vaidinti Tomas Kruzas, kuris iš tiesų nėra aukštas.

Ir dar herojus man labai primena mano vyrą. Savybėmis, ir savęs vertinimu, ta prasme.

Atradau, kad prieš šimtą metų „Jotema“ buvo išleidusi dar dvi knygas, be tų, kurias dabar turi „Obuolys“, tai net sugrąžino mane į biblioteką. Neradau. Bet radau Tess Gerritsen :).

Pabandžiau pažiūrėti ir to paties pavadinimo filmą. Supratau, kad visiškai nesu filminis/serialinis žmogus. Man žiauriai nuobodu yra sėdėti ir žiūrėti į ekraną. Ir kaip fonas netinka, nes užknisa :). Tad peržiūrėjusi trečdalį, pagalvojau, kad šūdas tas filmas ir išėjau skaityti.

Oficialiai: Buvęs karo policijos majoras policininkas Džekas Ryčeris apkaltinamas žmogžudyste, kuri buvo įvykdyta prieš šešiolika metų. Siekdamas įrodyti savo nekaltumą, jis imasi ieškoti tiesos, o ant kulnų jam lipa buvę kolegos iš karo policijos, FTB ir žmonės, kurių tapatybės Ryčeris nežino… Aiškėja, kad praeityje įvykdytas nusikaltimas slepia didžiulį sąmokslą ir jo gijos nusidriekia iki pačių aukščiausių valdžios postų. 
Ar pavyks buvusiam karo policijos majorui rasti tikruosius nusikaltėlius ir ką netikėto atskleis šešiolikos metų senumo byla?

Žymos sau: KPS: 544 Kn 2018 08 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

 

963(62) Clare Mackintosh „Matau tave“

963(62) Clare Mackintosh „Matau tave“

Clare Mackintosh „Matau tave“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: kartais man knygos atrodo blankios, kad jas prisimenu tik todėl, kad susieju su tuo metu patirtais įspūdžiais. Pvz., šią skaičiau Saremos saloje. Labai jaukioje aplinkoje ir mielomis aplinkybėmis. O pradžia, dar namuose, buvo itin nuobodi ir praktiškai privedė prie neskaitadienių, tik nuo pusės įsivažiavau.

Istorija šokinėja tarp kelių veikėjų. Moteris, kuri kiekvieną dieną važinėja metro pamato savo nuotrauką laikraštyje, šalia pažinčių skelbimo. Po kiek laiko suveda galus, kad kitos pažinčių skelbimuose matytos „kolegės“ po truputį žudomos. Kita veikėja – daug vidinių problemų turinti policininkė, nužeminta iš aukštų pareigų. Ji, aišku, vienintelė, kuri taip pat pamato sąsają tarp įvykių ir imasi tyrimo.

Nuobodu pradžioje buvo dėl to, kad abi istorijos linijos buvo tokios be intrigos, kiekviena moteris knisinėjosi savo jausmuose ir šie tikrai ne patys įdomiausia. Na, bet įsibėgėjo veiksmas, pasidarė įdomiau.

Labai pusėtina knyga gerų detektyvų ir trilerių mėgėjams tikrai neįtiks, bet šiaip nieko ir labai blogo. Nors antraštės rėkia priešingai.

Oficialiai: Mes visi įpročių vergai. Kiekvieną dieną rengiesi tą patį paltą, kasryt išeini iš namų tuo pačiu metu. Autobuse arba traukinyje turi mėgstamą vietą, gerai žinai, kuris eskalatorius juda greičiausiai. Visa tai žinai tu, ir visa tai žinau aš. Nusistovėjusi tvarka leidžia tau jaustis saugiai. Nusistovėjusi tvarka ir pražudys tave.

Viskas prasidėjo, kai Zoja Volker atsitiktinai aptinka savo nuotrauką London Gazette skelbimų skiltyje. Nurodytas tik telefono numeris ir interneto svetainės adresas www.suraskvienintele.com. Gal tai nekaltas pokštas? Gal tai tik į ją labai panaši moteris? Kiekvieną dieną tame pačiame laikraštyje vis kita moteris. Tokia pat neryški nuotrauka, telefono numeris ir nuoroda į tinklalapį. Kai Zoja atpažįsta vieną nužudytą merginą, ją ištinka panika – kažkas žaidžia jos gyvenimu, seka kiekvieną žingsnį…

Akys visur. Stebi mane. Seka. Žino kiekvieną mano žingsnį.

Žymos sau: KPS: 400 Ke 2018 08 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

 

962(61) Michelle Richmond „Santuokos paktas“

962(61) Michelle Richmond „Santuokos paktas“

Michelle Richmond „Santuokos paktas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Perskaičiau knygos aprašymą ir susidomėjau. Man patinka tokio tipo psichologinės istorijos, kurios manipuliuojama žmonių jausmais. Kaip ir rašoma anotacijoje, viskas prasideda paprastai. Savo vestuvių proga, jauna pora dovanų gauna santuokos paktą. Dovanotojai paaiškina, kad tai simbolinis įstojimo į tarsi ir klubą dokumentas. Pasirašę santuokos paktą žmonės pasižada jo laikytis, na, o jo turinys ir reikalavimai orientuoti į sėkmingos santuokos išsaugojimą. Na. pvz., kiekvieną mėnesį padovanoti asmenišką dovanėlę, nebūtinai brangią ar porą kartų per metus suplanuoti bendrą kelionę. Skamba smagiai, tad jauna pora pasirašo. Na, o tada jau prasideda skaitytojų smagumai.

Santuokos pakto dalyviai tai tarsi sekta, su savais įstatymais, savomis bausmėmis (sekimo apyrankė ant rankos už nusižengimą „per daug dirbi ir neskiri sutuoktiniui dėmesio) ir net savais kalėjimais. Tai, kas atrodė smagu, pasidaro žiauru. Nežinau ar tikrai santuoką gelbėja nuolatinė baimė, kad kažkas atvažiuos ir sumuš tavo sutuoktinį ar išveš į kalėjimą dykumos viduryje. Tuo labiau, kad visada yra kas piktnaudžiauja savo sau suteikta valdžia :)

Savotiška knyga su keista pabaiga. Aš duodu didžiausia įvertinimą, nes man buvo įdomu, bet ar galėčiau ją rekomenduoti nesu tikra.

Oficialiai: Alisa ir Džeikas yra nuostabi pora. Ji – buvusi žinomos roko grupės vokalistė, dabar karjeros laiptais sparčiai kylanti advokatė. Jis – gydytojas psichoterapeutas, su keliais draugais sėkmingai besiverčiantis konsultavimo praktika. Jųdviejų santuoka kupina meilės ir abipusio pasitikėjimo. Kad bendro gyvenimo pagrindas būtų dar tvirtesnis, vienas Alisos klientas jaunavedžiams pasiūlo prisijungti prie Pakto.
Šios mįslingos organizacijos tikslas atrodo kilnus – išsaugoti laimingą santuoką. Pakto nariai privalo laikytis tam tikrų taisyklių: visada atsiliepti, kai skambina sutuoktinis, kas mėnesį vienam kitą apdovanoti, planuoti bendras keliones… ir niekada niekam neminėti Pakto.Ypatingų vakarėlių, unikalios bendruomenės jausmo ir pažinčių su įtakingais žmonėmis galimybės suvilioja Alisą ir Džeiką, jie tampa Pakto dalimi. Tačiau kai vienas iš jų sulaužo taisykles, paaiškėja, kad šios draugijos nariai ne tik skatinami mylėti, bet ir baudžiami. Paktas padarys viską, kad santuoka tęstųsi amžinai. Net jei dėl to santuokinis gyvenimas taptų didžiausiu košmaru.

Žymos sau: KPS: 448 Ke 2018 08 015

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

 

961(60) B. A. Paris „Palūžusi“

961(60) B. A. Paris „Palūžusi“

B. A. Paris „Palūžusi“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: pamenu, kuomet perskaičiau „Anapus uždarų durų“, man kažkas komentavo, kad kita autorės knyga dar labiau rauna stogą, nes viskas itin suvelta ir intriguoja. Ir sakyčiau parašyta tikrai įdomiai. Pvz., aš negalėjau vyrui papasakoti, kodėl mane knyga įtraukė, nes du trečdalius pasakojama apie moterį, kuri viską pamiršinėja ir dėl to eina iš proto.

Viskas prasidėjo tuomet, kai ji grįždama namo nesustoja padėti automobilyje sėdinčiai moteriai ir kitą rytą sužino, kad ši nužudyta. Kaltės jausmas išmuša iš gyvenimo, ima trikti atmintis, kad dar labiau gąsdina. Na, nieko keisto pamiršti signalizacijos kodą, bet jau nelabai smagu stovėti prieš mikrobangų krosnelę ar skalbyklę ir nežinoti kaip šią įjungti. Taigi, didelę knygos dalį rašoma apie tą ėjimą iš proto ir per daug intrigos nėra, bet autorė sugebėjo laikyti, įterpti pažadą, kad čia ne viskas taip kaip atrodo, kad čia gal labiau detektyvas, nei šiaip psichologinė istorija.

Ir kaip visada, galima kabinėtis prie motyvų, kurie priveda žmones prie tam tikrų veiksmų, kad ir tos žmogžudystės, bet knyga vistiek gera.

OficialiaiJei negali pasitikėti savimi, kuo tada pasitikėti?
Kesės gyvenimas virsta košmaru po to, kai naktį, vingiuotame kaimo keliuke vidury miškų per liūtį ji pamato sustojusį automobilį ir jame sėdinčią moterį – moterį, kuri buvo nužudyta. Kesė stengiasi išmesti baisų nusikaltimą iš galvos – ką ji būtų galėjusi pakeisti? Jei būtų sustojusi, galėjo ir pati tapti auka.
Nuo tada ji pradėjo nuolat užmiršti smulkmenas: kur paliko automobilį, ar išgėrė vaistus, užmiršo signalizacijos kodą, užmiršo, kam jai reikalingas vežimėlis – vaikų juk neturi.
Vienintelis dalykas, kurio ji negali užmiršti, tai toji moteris, kurią galbūt dar galėjo išgelbėti, ir graužiantis kaltės jausmas. Ir dar tie skambučiai, kai kažkas paskambina, o pakėlus ragelį nekalba… Ir dar jausmas, kad kažkas ją stebi.

Žymos sau: KPS: 472 Ke 2018 08 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

960(59) Agnė Pačekajė „Dingusio jaunikio paslaptis. Zosės Ilganosės memuarai“

960(59) Agnė Pačekajė „Dingusio jaunikio paslaptis. Zosės Ilganosės memuarai“

Agnė Pačekajė „Dingusio jaunikio paslaptis. Zosės Ilganosės memuarai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jau senokai norėjau perskaityti knygą, mat man patiko pirma dalis. Iš kelių savo pažįstamų girdėjau, kad ji yra nesąmonė, banali ir t.t. Nesutinku. Čia kaip Bridžita nebuvo vien apie stambios vienišės vyro paieškas, taip ir senmergė Zosė ne visai paprasta. Tos knygos yra apie stereotipus ir Zosės gi labai artima. O ir autorė man patinka, kartais prasilenkiame blogeriškuose renginiuose.

Visgi, skaitydama antrą dalį aš daug mažiau kikenau. Prunkščiau iš tokių paprastų sakinių, kaip „- Klasika: barnis, vyras išvažiuoja, vyras negrįžta, boba bliauna.“, bet varčiau akis skaitydama tokius kaip „Ir antakiai – juodesni už lietingą naktį vienkiemyje, lapkričio gale atvėrus duris ir pažvelgus į tolį.“. Gražu pagyvinti kalbą, net kartais atrodydavo jau per daug, tarsi dirbtinai reiktų tobulinti kiekvieną sakinį.

Pati istorija paprasta: dingo Zosės jaunikis, Zosė bliauna, Zosė pasitelkia namų tvarkytoją, damos ieško jaunikio. Įvesta šiek tiek detektyvo, tačiau nežinau nežinau. Silpnai man pasirodė ir Sugertuko manija ir knygos pabaiga ir visos tos pabūgos. Bet ką jau čia. Linksma vasariška knyga.

Oficialiai: Vieną rytą, prieš pat vestuves, Zosė suvokia – jos sužadėtinis negrįžo namo, o jo mobilus telefonas – už ryšio zonos ribų. Apimta negeros nuojautos ima kratyti jo daiktus ir aptinka mįslingą meilės raštelį. Zosė suvokia, kad turės savo būsimą vyrą surasti. Ir greitai! Panikos ištiktai Ilganosei į pagalbą skuba gyvenimo užgrūdinta valytoja ir kalbanti sužadėtinio papūga. Veikėjos net pačios nepastebi, kaip įsivelia į neįtikėtinų situacijų ir keistų sutapimų kupiną detektyvinę istoriją, privertusią jas kapstytis po tamsias Sugertuko šeimos paslaptis.

Žymos sau: KPS: 240 Ke 2018 07 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

959(58) James Henry „Lemtingasis Frostas“

959(58) James Henry „Lemtingasis Frostas“

James Henry „Lemtingasis Frostas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš pamenu, kai skaičiau pirmą romaną apie Frostą ir nebuvau labai sužavėta. Mane erzino tas tipas su pošlais juokeliais, nesiprausęs ir suglamžytas. Tačiau atmetus nemeilę personažui, patys detektyvai atrodė įdomūs, ypač patiko skaityti apie biurokratinę nuovados virtuvę, įskaitant ir savimylą nieko nesugebantį viršininką Maletą. Beskaitydama tolesnes knygas aš jau pripratau prie Frosto, o gal ir jis nebebuvo vaizduojamas taip neigiamai. Bet serija baigėsi ir vėl atgimė! Aš nežinau kaip ten susiklostė, kad jos ėmėsi kitas autorius (na ta prasme, kodėl kiti autoriai nesugalvoja savo personažų?), bet „Lemtingasis Frostas“ parašytas kitos rankos.

Ir nežinau ar to fakto žinojimas kišo koją, kad Frostui kažko trūko? Iš tiesų mane glumino tai, kad R. D. Wingfieldo tas pagrindinis tipas jau iš karto buvo našlys, nemėgiamas viršininko, nuovadoje laikomas tik todėl, kad tapo didvyriu ir gavo medalį (juk neišmesi garsenybės). O naujame detektyve Frosto žmona vis dar gyva, Maletas per daug neapykantos jam nejaučia, nors meilės irgi ne. Pats personažas sušvelnintas, nesukelia pasibjaurėjimo. O ir jo juokeliai ne tokie stiprūs. Dar man užkliuvo ir detektyvinė linija. Šiaip ji rutuliojosi visai neblogai, intrigavo ir įtraukė, bet va atomazga tai nuvylė. Tiesiog išrišus nusikaltimą man pritrūko dėmesio motyvams ir kitoms detalėms.

Ai tiesa, buvo man viena juokinga frazė. Kadangi knygoje kalbama šiek tiek apie raganavimą, kažkas ten nusistebėjo, iš kur devintame dešimtmetyje tai gali būti, juk kompiuterių amžius! Tai va, tas kompiuterių amžius 1982 metais kiek prajuokino. Beje, aš tada gimiau :).

O šiaip, nors knygai trūko truputį šio, truputį ano, aš manau skaitysiu ir kitas šio autoriaus Frosto istorijas. Duokim žmogui įsivažiuot :)

Oficialiai: Knygų seriją apie Džeką Frostą tęsia Jamesas Henry’is! 1982-ųjų gegužė. Britanija švenčia „Belgrano“ paskandinimą, per radiją skamba Džimio Savilio balsas, o į Dentono policijos skyrių atvyksta pirmasis juodaodis policininkas – kriminalistas seržantas Votersas, ką tik paskirtas iš Betnal Grino. Kol policininkai užsiėmę pasipylusių vietinių įsilaužimų tyrimais, pamiškėje, netoli bėgių, aptinkamas penkiolikmetės merginos Samatos Evans lavonas. Vėliau Dentono golfo aikštyne randamas negyvas penkiolikmetis vaikinas, jo vidaus organai pašalinti. Bylas tirti paskiriama kriminalistui seržantui Džekui Frostui, kuris mielai imasi tyrimo, kad tik pabėgtų nuo rūpesčių namuose. Kai pradingsta nužudyto vaikino sesuo, Frostas su Votersu iš visų jėgų stengiasi ją surasti… Kol dar ne per vėlu.

Žymos sau: KPS: 464 Kn 2018 07 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

958(57) Marie Lu „Pergalė“

958(57) Marie Lu „Pergalė“

Marie Lu „Pergalė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš serijines knygas mėgstu skaityti vienu ypu. Su šia taip nepavyko, bet džiaugiuosi, kad nereikėjo labai jau ilgai laukti ir po to atmintyje kapstytis ar čia šios istorijos pirmose dalyse taip vyko, ar jau maišau su kita serija :).

Kaip jau minėjau anksčiau, knygas galėčiau palyginti su „Divergentė“, tik Marie Lu pažiūrėjo paprasčiau, mažiau dėmesio skyrė pasaulio detalizavimui ir daugelį dalykų prabėgo paviršutiniškai. Toks jausmas lyg būtų viskas gerokai sutrumpinta, žinote, kaip pasitaiko filmuose pastatytuose pagal knygas: čia truputį trūksta, čia per greitai, čia šiek tiek konteksto nėra. Tai va, taip ir atrodo.

Visumoje istorijos užbaigimas pasirodė neblogas. Ypač man patiko pabaiga. Nenoriu spoilinti, tokio tipo distopijose autoriau vis sumąsto ne visai tikrą happy end’ą. Tai ten kažkas, tai kažkas miršta, tai lyg ir norisi, kad herojus liktų su kitu, tai dar kas nutinka, nesakysiu, ką gi sugalvojo Marie Lu, teks jau sužinot patiems.

Oficialiai: Netruko praeiti nė metai nuo to laiko, kai šalį ėmė valdyti naujasis elektorius, tačiau vėl užklumpa pavojai. Staiga Kolonijos ima grasinti pradėsiančios karą, jei Respublika neatras maro priešnuodžio. Džunei prireiks visų jos diplomatinių gebėjimų.
Galiausiai, kai viskas pakrypsta netikėta linkme, knygos herojams tenka priimti sprendimus, kurie nustebina net juos pačius. Kodėl žmonės ryžtasi kilti į kovą už šalį, kuri jiems nieko gero nepadarė? Ir kokią laisvės kainą teks visiems sumokėti?

Žymos sau: KPS: 312 Kn 2018 07 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

 

957(56) Dan Brown „Kilmė“

957(56) Dan Brown „Kilmė“

Dan Brown „Kilmė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pamenu, kai Da Vinčio kodas sukėlė milžinišką populiarumą ir pakėlė autorių į aukštumas. Patiko ir man ta knyga, nes buvo greita nuotykių istorija. Žinote, vienu metu buvau visai užsidegusi geo lobių ieškotoja, tad nenuostabu, kad tokios knygos patinka. Taip pat man prilipo ir kiek mažiau populiarumo sulaukusios „Meteoritas“ ir „Skaitmeninė tvirtovė“, o štai paskesnės profesoriaus Lengdono knygos manęs jau taip nežavėjo. Priešpaskutinė iš viso pasirodė nuobodybė, „Kilmė“ irgi taip so so.

Labai erzino pirmas 100 puslapių, kuriuos galima sutraukti į vieną eilutę: padariau stulbinantį atradimą ir tuoj tuoj jį sužinos visas pasaulis, tuoj tuoj, išsprogdinsiu galvas, tuoj tuoj tuoj, tas atradimas yra kažkas tokio, tuoj tuoj! Ir net nuostabu, kaip autorius, kuris moka įdomiai rašyti, taip nuobodžiai bandė sukelti intrigą, taip nuobodžiai, kad net nesinorėjo atsiversti paskutinių puslapių ir sužinoti paslaptį. Taip, aš tai darau, kai man labai įdomu pasidaro. Nors skaičiau, kad yra tokių, kurie dangsto tolesnes pastraipas, kad tik sau nepasispoilintų. Čia ne apie mane.

Na ir po to buvo toks tradicinis Brown’o knygoms – bėgam, gaudo, blogiukai virsta geriukais ir atvirkščiai, scenarijus, kol galiausiai prieiname prie tos paslapties atskleidimo. Ir viskas pateikta taip, tarsi wow wow, o aš perskaičiau ir gūžtelėjau pečiais. Jei realiai išgirsčiau tą atradimą, tai tikrai man nesinorėtų griebtis už širdies, nes viskas kažkaip visai nenustebintų žinant mūsų pasaulį ir jo vystymosi eigą.

Ir dar truputį nekenčiau to, kad skaitau popierinę knygą, nes labai sunku buvo ją visur tampyti. Na kada gi, kada pas mus atsiras pocketbook’ų kultūra?

OficialiaiŠįkart viskas prasideda nuo neeilinio įvykio – Bilbao esančiame Gugenheimo muziejuje bus atskleista kvapą gniaužianti istorinė paslaptis – pagaliau taps aišku, iš kur atsirado žmonija. 
Edmondas Kiršas – genialus mokslininkas futurologas, milijardierius ir kompiuterių guru, visam pasauliui pažįstamas savo neeiliniais atradimais ir neįtikėtinomis prognozėmis. Šį vakarą Kiršas ketina pakeisti istorinį požiūrį į pasaulio atsiradimą. Jis turi įrodymų, kad pasaulio sutvėrime nėra vietos Dievui. 
Buvusio savo studento ir tiesiog gero draugo Edmondo Kiršo kvietimu į Bilbao atvyksta Harvardo profesorius Robertas Lengdonas. 
Deja, prezentacija Gugenheimo muziejuje, kurią turėjo gyvai stebėti visas pasaulis, neįvyksta. Renginys, kurio metu nuspręsta pranešti apie įspūdingą atradimą, žlunga. Kiršas nužudomas visų susirinkusiųjų akyse. Prabangus priėmimas virsta chaosu. 
Pavojingi nuotykiai prasideda. Lengdonui kartu su muziejaus direktore gražuole Ambre Vidal per stebuklą pavyksta pabėgti. Kad sužinotų ką atrado Kiršas, jiems teks leistis į pavojingas užšifruotų pranešimų paieškas.
Lengdonas ir Ambre keliauja į Barseloną, kur Kiršas savo buvusiam mokytojui paliko mįslingą slaptažodį, atskleisiantį  mokslo perversmą lemsiantį atradimą. Ar gali būti, jog geriau, kad ši tūkstantmečius užmaršties tamsos palaidota istorija niekada nebūtų atskleista. Būtent taip mano tie, kurie persekioja Lengdoną ir Ambrą ir kurie padarys viską, kad ši kvapą gniaužianti tiesa apie mokslą, Dievą ir pasaulio ateitį nebūtų atskleista.
Lengdonas supranta, kad jie gali atskleisti paslaptį, apie kurią jau seniai sklando gandai, tik, deja, ji kelia didžiulį pavojų. Jeigu jiems nepavyks iššifruoti painios mįslės, slaptosios draugijos sensacinga senoji tiesa bus amžinai prarasta.
Už kiekvieno posūkio slypi mirtinas pavojus, iš amžių gūdumos veržiasi grėsmingos paslaptys, o šio pasaulio galingieji ir religiniai fanatikai kaunasi už savo interesus.

Žymos sau: KPS: 432 Kn 2018 07 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

955(54)-956(55) Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

955(54)-956(55) Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:

Tai dvi trilogijos dalys ir aš mirštu, kaip dabar noriu perskaityti trečiąją, kurią, regis, visai neseniai išleido.

Tai jaunimui skirti romanai. Tačiau kaip visada man gana nesunku įsivaizduoti, kad knygoje veikia ne 15 metų žmonės, o bent jau 25 ar vyresni. Kodėl? Nes kariuomenė, bandymai su maru, sukilimai, išdavystės, kankinimai, žudymai ir mušimai tikrai neprimena žaidimo su lėlėmis, ar ne? Tiesą sakant, nuo suaugusiųjų knygų šios skiriasi tik tuo, kad nėra sekso scenų ir meilė labiau išreiškiama padūsavimais ir žodžiais.

Tai distopinė istorija, kuri mane labai įtraukė, nes aš mėgstu tokio stiliaus knygas kaip “Bado žaidynės” ar “Divergentė”. Pasaulyje visuotinio atšilimo metu ištirpo Antarktida ir vanduo užliejo JAV. Rytinė pakrantė beveik visa paskendo ir daugybė pabėgėlių traukė į vakarus. Šie pasistatė sieną, pasiskelbė atskira respublika ir pradėjo karą. Tokia aplinka knygoje. Mano manymu aplinkiniam pasauliui skirta gerokai per mažai dėmesio ir kyla klausimų, kodėl tos šalys iš tiesų kariauja, koks tikslas, kokia priešistorė? Šiek tiek daugiau detalių paaiškėja antroje dalyje, bet pirmojoje pritrūko detalumo.

Kaip ir kiekvienoje doroje distopijoje, taip ir čia, vyrauja klasių pasidalinimas, kuomet vieni tarpsta, kiti gi engiami ir skriaudžiami. Jis skurdžius gyvenantis gatvėse, padedantis kitiems vargšams ir trukdantis kariuomenei. Ji vunderkindė Respublikos auksinė mergaitė, karė, kuriai pavesta sugauti Jį. Na, o tada prasideda nuotykiai, meilė ir porelės atradimai, kad tai ką kiekvienas įsivaizdavo apie savo šalį nebūtinai yra tiesa.

Jei tokių knygų iš viso neskaitote, tai imtis neverta, bet jei visos tos ala bado žaidynės patinka, tai čia tikrai neblogas variantas.

Oficialiai: Legenda: 2130-ieji. Didžioji Amerikos respublika kariauja su Kolonijomis. Visuomenė suskaldyta: kiekvienas 15-metis laiko Egzaminą, kuris atsijoja gerus genus nuo blogų –perspektyvius piliečius nuo niekam nereikalingų. Nereikalingųjų rajonuose siaučia maras – ir jau ne pirmą kartą…

Džunė vienintelė šalyje gavo maksimalų Egzamino įvertinimą. Ji protinga, vikri, graži ir šerlokiškai pastabi. Jos laukia šviesi ateitis valdžioje.Dėjus gyvena slapstydamasis. Jis neduoda ramybės valdžiai, rizikuoja gyvybe, kad pavogtų vaistų jaunėliui broliui, ir rūpinasi bename našlaite.

Kai Džunė gaus užduotį surasti brolio žudiką, du pasakojimai susilies į vieną. Priešininkams teks ne tik susigaudyti savo jausmuose, bet ir atskleisti tamsias valstybės paslaptis.

Šlovė: Džunei ir Dėjui, pabėgusiems nuo Respublikos karių ir atvykusiems į Vegasą, nelieka nieko kita, tik kreiptis pagalbos į čia įsikūrusius Patriotus – grupuotę, siekiančią pakeisti politinį režimą šalyje. Patriotams irgi praverstų du puikūs kovotojai. Ypač jei sutiktų dalyvauti itin slaptoje misijoje ir padėtų įvykdyti perversmą Respublikoje.

Tik ar iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Kas, jei tai ne tokia revoliucija, kurios visi trokšta? Kas, jei Džunė ir Dėjus suklydo?

Žymos sau: KPS: 272,320 Kn 2018 06 30

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

954(53) Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

954(53) Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:

Tai pirma trilogijos dalis. Žinoma esu visas skaičiusi. Gi esu Murakami gerbėja, ta kuri nusiperka knygas pirmą jų prekybos dieną ir iš karto perskaito. Tiesa, su trilogija buvo kiek kitaip. Aš taip pat pirkau pirmą pasirodymo dieną, bet perskaičiau tik kai sulaukiau kol išvers visas tris. 1Q84 nesu kartojusi, kai tuo tarpu kelias kitas autoriaus knygas skaičiau daug kartų. Apie pačią knygą per daug nekalbėsiu, nes kaip gerbėja nesu objektyvi, bet šiek tiek apie nuotaiką:

turiu pasakyti, pirmą kartą Murakami skaitau, nes tiesiog įdomu. Antrą (ar trečią, ar penktą) kartą skaitau autoriaus knygas tik tada kai mano gyvenime vyksta kažkas neįprasto. Nebūtinai blogo, nebūtinai gero. Tiesiog tokio, kas iš esmės yra vidinis ar išorinis pokytis. Ir šis mėnesis būtent toks buvo. Tarsi su dviem mėnuliais ir keistais dalykais.

— Ir dar, — pratarė vairuotojas, žvelgdamas į galinį veidrodėlį, — norėčiau, kad įsidėtumėte į galvą — ne viskas yra taip, kaip atrodo.
„Ne viskas yra taip, kaip atrodo“, — mintyse pakartojo Aomamė. Tada lengvai suraukė antakius.
— Ką tai reiškia?
Rinkdamasis žodžius vairuotojas tarė:
— Kitaip tariant, galima sakyti, kad dabar ketinate daryti neįprastą dalyką. Ar ne? Paprastai žmonės vidury baltos dienos nelipa avariniais Tokijo greitkelio laiptais. Ypač moterys.
— Na, taip, — atsakė Aomamė.
— Ir kai taip elgiesi, paskui visa kasdienė aplinka, kaip čia pasakius, gali imti atrodyti šiek tiek kitokia nei visados. Man taip yra buvę. Bet nesileiskite apgaunama išvaizdos. Tikrovė visuomet yra viena vienintelė.

Štai toks buvo mano birželis ir jo nuotaika. Ir dar šiek tiek tęsiasi.

Oficialiai: Ar skaitėte George’o Orwello romaną „1984-ieji“? Ar kada jautėte, kad kažkas jus stebi? Didysis Brolis, o gal Mažieji žmonės?

Murakami naują savo romaną, tiksliau, romanų trilogiją, neatsitiktinai pavadino „1Q84“. Tai nuoroda į George’o Orwello romaną „1984-ieji“. Šįkart rašytojas permąsto istorijos ir ateities sąvokas, jo personažai ima pasimesti laike, pasirodo ir manipuliacinių teorijų, Orwello Didįjį Brolį keičia Mažieji žmonės, naktį vejantys oro lėliukę. Veiksmas vyksta tarsi 1984-aisiais, tačiau Aomamė pradeda abejoti, ar tai tikrai tie metai, nes realybė skyla, tįsta, nyksta… „Šį naują pasaulį ji nusprendė vadinti 1Q84-aisiais. Q – tai klaustukas – question-mark. Jis reiškia abejonę.“

Kaip ir ankstesniuose romanuose, Murakami kuria intriguojančius personažus: tai dvikovos instruktorė, kuri laisvalaikiu pagal užsakymą žudo vyrus, matematikos mokytojas, po darbo rašantis nespausdinamus romanus, paslaptinga septyniolikmetė Fukaeri, kurios kūrinys atsiunčiamas literatūriniam konkursui, ir kiti ne mažiau rafinuoti asmenys. Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai ima pintis jų gyvenimai, ir viską apgaubia švelni mistika, neleidžianti užversti knygos neperskaičius dar ir dar vieno puslapio ir laukti tęsinio.

Žymos sau: KPS: 400 Ke 2018 06 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos