890(60) Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

890(60) Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

Mano įvertinimas: 0/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai buvo blogiausia kada nors mano perskaityta knyga. Taškas.

Čia ir norėjau baigti, bet šiek tiek pakomentuosiu. Nežinau, ką autorė rūko, bet kartą per metus visai norėčiau ir aš. Knygą skaičiau, nes… Nežinau, pirmą dalį taip pat paskelbiau metų blogiausia kažkada, bet aš mėgstu kartais įmaknot į šūdą, kad galėčiau suprasti, koks tai yra jausmas.

Rašytoja man regis labai jau norėjo sukurti lietuviškuosius pilkus atspalvius, bet patyrė visišką fiasko. Net nekalbėsiu apie tai, kad sekso scenos buvo nuobodžios, tačiau matyt svajodama suteikti dinamiškumo prikūrė visokių paslapčių ir intrigų. Ir viskas gavosi ne į knygą panašu, o į tokį žaidimą, kokį žaisdavom mokykloje. Kažkas parašo sakinį, užlenkia lapelį, tada kitas rašo nežinodamas, kas rašyta prieš tai ir galiausiai gaunasi istorija. Kiekviename puslapyje išlįsdavo kokia nors pieva, kaip antai sesės darančios viena kitai abortus per prievartą, nes tiesiog joms negražu nėščios moterys, vibratoriai – usb laikmenos, kuriuos medžioja ex klientai, žmonos, praeityje gimdžiusios neįgalius vaikus ir išmetusios juos Indijoje ir t.t. Verslo partnerės, kurios verčiamos pasirašyti dokumentus, viešai (!!!) sako – ok, pasirašau jei leisi pačiulpt. Kiekviename puslapyje po naują tokią nesąmonę. Ir viskas nesiriša į visumą.

Išgelbėti leidinį būtų galima skambiais šūkiais „blogiausia, ką esate skaitę“, išleidžiant ant prastos kokybės popieriaus ir atitinkamai reklamuojant :D.

Oficialiai: įspėjame: knygoje yra scenų, skirtų tik suaugusiesiems
Sužinojęs apie Sofijos praeitį, Aronas Loganas dar labiau ją pamilo ir glaudė prie savęs, bet ji pasirinko gyvenimą be architekto. Jis juk turi šeimą ir gali būti joje laimingas, jeigu tik ji pasitrauks iš kelio. Nors Sofija jaučiasi kur kas laisvesnė būdama su Aronu, nė viena, net ir stipriausia meilė, ne visada geba paaiškinti žmonių sprendimų ir sulaikyti nuo savo noru daromų klaidų.

Žymos sau: KPS: 328 Ke 2017 09 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

889(59) Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

889(59) Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Galvoju, kad pastaruoju metu rašydama savo komentarus aš išsiplečiu ir šiek tiek ilgiuosi laikų, kai labai trumpai tepasižymėdavau patiko ar nepatiko. Dabar spaudžiu save kiek daugiau pakomentuoti ir tada galiausiai mintis užsirašau prabėgus porai savaičių po perskaitymo. Ir tai net ne paskutinė mano skaityta knyga.

O ji vidutinė. Nei gera, nei bloga. Tai meilės istorija, kuri iš esmės vyksta prieškariu ir karo metais, daugiausiai okupuotame Paryžiuje. Aplinka nėra labai stipriai akcentuojama, visai kitaip, nei tarkime Kristin Hannah knygose, kurios praturtina įsivaizdavimą kaip žmonės gyvendavo karo metu. Čia tai yra tiesiog nesvarbus fonas, taip pat galėtų būti ir bet koks kitas.

Knyga apie truputį neišsipildžiusią meilę, keistus personažus, kurie man nelabai patiko. O tai savotiškai įdomu, nes meilės istorijose sergi už tuos du. O čia buvo taip švelniai tariant tas pats kuo knyga pasibaigs. Visgi nebuvo labai nuobodu. Plaukiau, plaukiau ir perplaukiau.

Oficialiai: Toli nuo fronto linijos, Normandijoje, dviračiu važiuojantį Leoną triskart aplenkė pedalus baisiai greitai minanti Luizė. Miestelyje Leonas stengiasi susirasti žaliaakę merginą, kurios niekaip negali išmesti iš galvos. Du įdomiai mąstantys jaunuoliai puikiai jaučiasi leisdami laiką drauge, vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Besibaigiančio Pirmojo pasaulinio karo gūsis įsimylėjėlius užklupo kelyje. Kulkosvaidžio sužeistas Leonas išgyveno, bet išėjęs iš ligoninės sužinojo, kad jo mylimoji Luizė žuvo. Sukrėstas netekties jis paliko miestelį ir išvyko į Paryžių.
Po dešimties metų Leonas – Paryžiaus kriminalinės policijos tarnautojas, rūpestingas vyras ir mylintis tėvas. Šeimos gyvenimas nesuteikia lauktos pilnatvės, širdį kartais suvirpina pirmosios meilės prisiminimai. Vieną vakarą metro Leonas išvysta merginą, primenančią karo audrose pradingusią Luizę. Taip po dešimtmečio Leonas sužino, kad Luizė gyva, ji gyvena ir dirba tame pačiame mieste. Abiejų jausmai nepasikeitė, bet ji nenori ardyti jo šeimos. Ir kaip jiems likti drauge? Keistai besiklostęs dviejų žmonių viso gyvenimo ryšys pasirodė stipresnis už abiejų daliai tekusius, istorinių įvykių nulemtus sukrėtimus ir likimo smūgius.

Žymos sau: KPS: 248 Ks 2017 09 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

888(58) Jo Nesbo „Troškulys“

888(58) Jo Nesbo „Troškulys“

Jo Nesbo „Troškulys“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ok, reikia susikaupti ir aprašyti knygą, kurią perskaičiau jau seniausiai, kai tik pasirodė. Delsiau, nes bijau prispoilinti. Nes susitikimas su Hūle toks tarsi su senu meilužiu. Nelabai norisi girtis visiems. O ir šiaip, aš šiame bloge rašau patiko/nepatiko. Nei analizuoju, nei vaidinu kažką. Ir man atrodo, kad kai skaitai vienuoliktą dalį, kai šokinėji iš laimės sužinojusi, kad ji iš viso bus, kai nusiperki pirmą dieną, kai tik pasirodo, tai nelabai belieka prasmės dar atsakinėti į klausimą ar patiko. Pasakysiu, kad nenuvylė.

Tiesa, kadangi jau skaičiau vienuoliktą HH knygą, tai galiu pasakyti, kad autorius yra nuspėjamas. Jau ne pirmą kartą nusikaltimas išaiškinamas, o tu rankose dar laikai trečdalį neperskaitytos knygos. Tad truputį pasuki galvą ir prisimeni ankstesnius siužeto vingius…

O šiaip įtraukė, nepaleido, trukdė miegoti ir gyventi. Haris vis dar žavus bei žmogiškas. Beje, pastaba autoriui, kurios jis niekada neperskaitys, pabandykit pats padaryti daiktus, apie kuriuos rašote. Pvz., atspausdinti 3D spausdintuvu (pigiu, buitiniu) raktą, kurio modelis padarytas iš nupaparacintos nuotraukos, ar įspaudo plastiline. Tiesiog šiaip, dėl smagumo. Galim savo printerį paskolinti. Beje, aš nesakau, kad tai neįmanoma.

O šiaip, tai tikiuosi, kad bus dar ir dar knygų.

OficialiaiPo trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.
Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.
Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

Žymos sau: KPS: 568 Kn 2017 09 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

887(57) Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

887(57) Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Labas, Bridžita, kaip aš tavęs pasiilgau!

Yra daug žmonių, kurie Bridžitos dienoraščius vertina kaip banalų, dėmesio nevertą meilės romaniuką. Neturiu ką jiems pasakyti. Man pirmoji dalis buvo nuostabi šiuolaikinių stereotipų suvestinė, kurioje galima atpažinti jei ne save, tai savo draugę, jei ne draugę, tai jos kaimynę. Ir aš nekalbu apie vienišą moterį, kurią visi spaudžia susirasti vyrą. Kalbu apie viską. Kad ir tėvus. Gal maniškė ir ramesnio būdo, bet sudėjus su anyta abi galėtų suvaidinti Bridžitos mamą. Ir tai nėra blogai, tai tiesiog yra patvirtinimas, kad toje knygoje koncentruota dozė tiesos. Ir viskas parašyta labai linksmai. Štai antroji dalis buvo kiek labiau dėl komercinių priežasčių parašyta, pritemptoka ir labiau panašėjo į meilės romaną. O su kitomis istorijomis šiokia tokia painiava.

H. Fielding parašė „Pamišusi dėl meilės“ ir ši knyga kaip ir buvo trečioji. Joje pasakojama istorija po daugelio meto nuo antrosios, Darsis miręs (nelaikykite to spoileriu, ant nugarėlės rašoma), Bridžė vieniša su dviem vaikais, pasaulį užkariavusios technologijos ir internetas… Prasideda nuotykiai! Bet čia pasirodo visiškai kitokio scenarijaus filmas, o po to ir knyga „Bridžita Džouns. Kūdikis“.

Ir ši dalis prasideda tada kai Bridžita dar neturi jokių vaikų. Tad nors knyga išleista kaip ketvirta, bet pagal istorijos eiliškumą įsiterpia po antrosios. Matėt filmą? Tai vat knygoje viskas iš esmės taip pat, tik… viena maža detalė, kurios nenoriu išduoti. Tiesiog nėra vieno filme buvusio veikėjo, bet daug daugiau kito. Esmė tame, kad nuo antroje dalyje pasakojamos istorijos prabėgę penki metai. Bridžita išsiskyrusi su Marku, vieniša ir draugės vaiko krikštynų metu permiega su… Marku! O po kelių dienų su kitu vyruku. Pastoja. Na ir tada jau įsivaizduokite, kaip klostosi nėštumas Bridžitos stiliumi. Ir dar su dviem tėveliais. Nepasakyčiau, kad knyga buvo labai jau juokinga, bet smagi tai tikrai.

Pirmoji knyga parašyta dar praeitame amžiuje ir aš pamenu, kad paauglystėje skaičiau ir galvojau, kad va kokia sena ta Bridžė, o dabar jau ir pati tokia :). Paskaityti šią knygą, man buvo beveik tas pats, kas sutikti mokyklos laikų draugę. Faina!

OficialiaiBridžita vis dar neištekėjusi ir juo labiau neketina tapti motina, nors jos biologinis laikrodis tiksi kurtinamai garsiai – ir staiga paskutinę akimirką paaiškėja, kad ji nėščia: įvykis turėtų būti kupinas džiaugsmo, jei jo netemdytų nesmagus, tačiau gyvybiškai svarbus klausimas: kas kūdikio tėvas? Markas Darsis, padorus žmogus ir garsus žmogaus teisių advokatas? O gal Danielis Kliveris, sąmojingas ir žavus, tačiau garsus emocinis užknisėjas?
Neapsakomai juokinga ir iki ašarų jaudinanti istorija apie artėjančio gimdymo išgąstį, motinystės palaimą ir socialinę, profesinę, technologinę, kulinarinę bei nėštumo sukeltą sumaištį: Bridžita Džouns, visame pasaulyje išgarsėjusi ir visų pamėgta viengungė toliau pasakoja apie savo (ir ne tik) gyvenimą.

Žymos sau: KPS: 208 Kn 2017 08 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

886(56) Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

886(56) Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš visada su džiaugsmu skaitau šio autoriaus knygas. Labai įtraukia, o šią buvo dar smagiau skaityti, nes visai neseniai buvau Danijoje. Dabar, kai kalba apie važinėjimą tiltais, aš jau galiu net įsivaizduoti kaip tas tiltas atrodo ir net puikiai pamenu, kaip iš automobilio bandžiau nufotografuoti švyturį salelėje, apie kurią kalbama šiame romane. Kitas jausmas :).

Šiaip jau detektyvu aš gal knygos nevadinčiau. Juk nuo pat pradžių žinomi visi blogiečiai ir nėra jokių staigmenų. Visas dėmesys tik tyrimui iš vienos pusės ir nusikaltėlių motyvams iš kitos. Šiaip ši knyga atskleidė nemažai įdomių detalių apie ne tokią ir seną Danijos politiką, kaip antai priverstinis sterilizavimas, atskyrimas nuo visuomenės už nemoralų elgesį (to meto akimis, nes dabar jau turbūt visus reiktų atskirti), na ir žinoma viso to pasekmes.

Kadangi tai ketvirta knyga, tai veikėjai jau pažįstami, tiek Karlas su visa savo adamsiška šeimynėle, tiek astentė Rouzė su sutrikusia psichika, tiek siras padėjėjas. Man regis kai kada šiek tiek perspausta kuriant jų personažus. Ypač Rouzės.

Išlieka dvi intrigos, ar kada nors kitose knygose bus atskleista Asado istorija ir aš išsinarplios ta detektyvinė linija susijusi su Karlu ir kodėl jis sėdi rūsyje, o jo partneris suparalyžiuotas. Mėgstamo žanro įdomi knyga.

Oficialiai: 1987. Netė Rouzen jau spėjo patikėti, kad traumuojanti praeitis pamiršta. Rūpestingi globėjai ir mylintis vyras padėjo susikurti naują gražų gyvenimą. Tačiau per pokylį ji pastebi žmogų iš praeities, kuris gali sudaužyti Netės gyvenimą į šukeles. Tik jauna moteris nė už ką nesutiks grįžti į košmarą ir nebebus auka…
2010. Detektyvas Karlas Mjorkas iš Kopenhagos neišaiškintų bylų skyriaus tyrinėja Ritos Nilsen, palydovių agentūros savininkės, dingimo aplinkybes. Tyrimas atskleidžia, kad dingusioji tėra viena iš painios dėlionės detalių ir neišaiškintas įvykis ne vienintelis – tai tik nerimą keliančios sekos, kurios niekas nepastebėjo dvidešimt metų, pradžia…

Žymos sau: KPS: 576 Ke 2017 08 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

885(55) Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

885(55) Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Autorius, ko gero, geriausiai žinomas todėl, kad parašė Tarzaną, kurio, beje, nesu skaičiusi. Nes tiesiog nepatiko. Tačiau jei paklaustumėte, kokia knyga buvo viena iš mano mėgstamiausių paauglystėje, daug negalvojusi pasakyčiau, kad „Užmirštoji Sala“. Šio paties autoriaus. Knygoje pasakojama, kaip karo metu vyko visokie laivų užgrobimai ir pergrobimai ir netyčia povandeninis laivas pateko į salą, kuri visiškai izoliuota nuo išorės. Saloje labai įdomi evoliucijos sistema. Pietuose sutiksit žmones beždžiones, o šiaurėje jau tokius visai sapiens. Tai žmogeliai iš civilizuoto pasaulio turėjo šiek tiek nuotykių. Tą knygą aš skaičiau šimtus kartų. Ir neperdedu. Dabar mielai vėl paskaityčiau ir kai pamačiau, kad dar viena autoriaus knyga, žinoma, susidomėjau.

Iš aprašymo suprantu, kad fantastikos pasaulyje Marso serija yra gerai žinoma ir padariusi kitiems autoriams įtakos. Net ir ekranizuota pora kartų. Tačiau, man tai naujiena, todėl net nežinojau ko tikėtis. Gavau smagų skaitaliuką. Burroughs yra vienas tų autorių, kurie savo skyriaus pavadinimuose „spoilina“ kas vyks toliau. Man toks rašymo būdas labai priimtinas (cha, esu ta, kuri labai dažnai net neįpusėjusi knygos perskaito pabaigą!).

O šiaip man skaitant šią knygą, visą laiką ėmė jausmas, lyg žiūrėčiau kokį septymketvirtų metų fantastikos filmą. Blankios spalvos, keista muzika tarsi iš kibiro, visokios plastilininės lėlės :D. Na, tiesiog… Vaizduotė! Siužetas toks primityviai paprastas. Žemietis Džonas Karteris netikėtai pateko į Marsą, ten susidūrė su vietiniais, įsimylėjo princesę, kurią pagrobė pirmieji sutikti vietiniai, tada ja laisvino ir ten taip toliau. Neesmė siužete, esmė atmosferoje, o kokius jausmus man ji kelia, jau parašiau.

Tęsinius skaityčiau, bet dabar norėčiau labai „Užmirštąją Salą“ paskaityt :D.

Oficialiai: Pabėgęs nuo užpuolikų Džonas atranda paslaptingą olą, staiga krinta suparalyžiuotas ir pasijutęs naujame kūne atsiduria karingų tarkų gentyje. Kad išlaisvintų žaviąją Helio princesę Dėją Toris, jam tenka įsivelti į ginkluotus konfliktus tarp besivaidijančių Marso klanų. Žemėje vykęs karas yra tik mažas mūšis palyginti su tuo, kas Džono laukia Marse. Raudonosios planetos ir jos gyventojų likimas – jo rankose...

Žymos sau: KPS: 208 Kn 2017 08 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

883-884(53-54) Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

883-884(53-54) Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pirma knyga mane sužavėjo. Ne taip, kad gyventi negalėčiau, bet labai norėjau pratęsti skaitymą, todėl labai apsidžiaugiau bibliotekoje radusi tęsinius. Visai neapsidžiaugiau pabandžiusi juos parsinešti namo. Tiesą sakant pirmojo (su perleistu viršeliu) dalis buvo gerokai lengvesnė. Ir kam reikia iš knygų daryti akmenis? Beje, jau aną kartą minėjau, kad viduje rasime nuotraukų, kurios, kaip autorius teigia yra autentiškos, pirktos visokiuose aukcionuose ir sendaikčių turguose. Ir prie jų pritempti kai kurie veikėjai bei scenos. Na, turėtų sukurti šiek tiek autentiškumo, bet man pasirodė tik bereikalingas knygos užbranginimas. Kita vertus, sąžiningumo dėlei, juk mano amžius jau nėra tikslinė auditorija, tad gal vaikams ir įdomu.

Na, o kalbant apie turinį, tai tiesa, tiesa, žmonės mane įspėjo, bet antroji dalis pasirodė nuobodi. Ėjo sau visi ypatingi vaikai gelbėti mokytojos ir tiek. Buvo ten nuotykių, buvo susitikimų, bet niekas per daug neintrigavo ir trūko varikliuko, kuris skatintų skaityti dar skyrelį ir dar.

Na, o trečia dalis jau smarkiai pasitaisė. Atsirado ir šiek tiek netikėtumo, intrigos, dar vienas, įdomus ypatingųjų padugnių pasaulis. Geriečiai virto blogiečiais, o blogiečiai geriečiais ir vėl iš naujo. Skaičiau iki vėlios nakties, kol baigiau. Tai reziumuodama galiu pasakyti, kad bendrai visa istorija tikrai įdomi ir rekomenduoju visiems Hario Poterio, „Tunelių“ ir panašių knygų gerbėjams. Tačiau visgi ištęstoka, vietomis pritempta, trūko stipresnio pagrindinio veikėjo charakterio atskleidimo ir efektyvesnės  pabaigos. Tačiau, nesigailiu skaičiusi.

OficialiaiNepaprasta kelionė, prasidėjusi panelės Peregrinės „Ypatingų vaikų namuose“, tęsiasi Džeikobui Portmanui vykstant į Londoną, į ypatingųjų pasaulio sostinę. Ten jie tikisi gauti pagalbos savo mylimai direktorei panelei Peregrinei. Tačiau karo nusiaubtame mieste sulig kiekvienu žingsniu tyko šiurpios staigmenos. Ir, prieš užtikrindamas saugumą ypatingiesiems vaikams, Džeikobas pirmiausia turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.
Ypatingieji žavi savo asmeninėmis savybėmis, kerinčiais gebėjimais: vienas nematomas, kitas spėja ateitį, trečia moka skraidyti, dar viena – nepaprasta galiūnė… Šaiposi vienas iš kito galių ir silpnybių, ir taip vystosi pasakojimas, atsiskleidžia charakteriai. O labiausiai knyga žavi savitomis senovinėmis nuotraukomis, kurių R. Riggsas prasimanė sendaikčių turguose bei archyvuose. Keistos ir šiurpios nuotraukos puikiai iliustruoja charakterius ir veiksmo vietą, paryškindamos kraupią pasakojimo atmosferą.

Džeikobo laukia nelengva užduotis. Norėdamas išgelbėti savo ypatinguosius draugus, uždarytus stipriai saugomoje tvirtovėje, jis turės keliauti į patį vargingiausią Viktorijos laikų Anglijos lūšnyną. Kelionėje jam padės atrasta nauja didžiulė galia ir bendražygiai – Ema Blum, mergina, mokanti savo rankose įžiebti ugnį, ir Edisonas Makhenris, šuo, galintis užuosti pradingusius vaikus.

Žymos sau: KPS: 400+480 Kb 2017 08 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

Alessandro Baricco „Novečentas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Mėnuo baigiasi, o aš tesu perskaičiusi tik vieną knygą. Ir ta pati knyga gal net vadintis negali, vos keli puslapėliai. Bet buvo patogu skaityti palapinėje. Truko vieną įkvėpimą.

Štai toks ir apibūdinimas – vienas įkvėpimas. Lyriškas, svajingas, keistas, kaip ir visos Baricco knygos. Idėja paprasta: „Titaniko“ brolyje, kuriuo praeito amžiaus pirmoje pusėje didelė dalis europiečių traukė į Ameriką, rastas berniukas, kuris visą gyvenimą neišlipo į sausumą. Novečentas – taip jis vadinosi – paslaptingai išmoko groti fortepijonu. Tuo ir užsiėmė. Va tiek tos istorijos. Bet Baricco moka užburti. Tekstas rašytas, kaip monologas spektakliui. Plaukia, banguoja, užliuliuoja.

OficialiaiXX a. pradžia, garlaivis Virdžinijietis, plaukiojantis maršrutu Europa – Amerika. Keleiviai – nuo milijardierių iki vargšų emigrantų. Sako, kad laive kas vakarą pasirodydavęs nepaprasto talento pianistas virtuozas, skambinęs niekuomet anksčiau negirdėtą muziką. Sako, kad jo istorija beprotiška, kad jis gimęs laive ir niekuomet neišlipęs į krantą. Sako, kad niekas nežinojęs kodėl. O apie pasaulį Denis Budmenas T. D. Novečentas šnipinėjęs keleivių akyse ir sielose.

Žymos sau: KPS: 96 Ke 2017 08 10

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

881(51) Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

881(51) Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

Douglas Adams „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Prisipažįstu, kad šios knygos vis dar nebuvau skaičiusi. Kadaise mačiau (ne vieną kartą) filmą, patiko man jis labai, bet nepamenu, koks tuo metu man įtaką daręs žmogus, sakė, kad knyga palyginus yra labai nuobodi. O dar ir nors mėgstu fantastiką, mėgstu plonus viršelius, mėgstu cheap leidimus, bet na žiauriai nemėgau „Eridano“ leidimo knygų. Tad progai pasitaikius skaičiau perleistą, kurią labai įdomiai pagamino „Kitos Knygos“. O ji įdomi tuo, kad pavadinimas šviečia tamsoje. Kaip ir vienas svarbiausių autostopo vadovo žodžių – nepanikuok! Ir visgi, mano utopinėse svajonėse visos knygos turėtų būti plonais viršeliais. Ypač fantastinėse… Gal kada nors sulauksime to?

Na, o knygą perskaičiau labai greitai. Iš tiesų tai per kelias valandas. Viena valandėlė vakare prieš miegą, o kita miesto parkutyje. Kikenau, nes tai yra absurdiška ir linksma knyga. Nes trenkti veikėjai ir jų dialogai man priminė mėgstamas Voneguto knygas ir nemėgstamą Alisą Stebuklų Šalyje. Vonegutą kiek labiau. Ir man itin patinka istorijos, kuriose pasikėlusiems žmonėms (mes visatos valdovai, mes protingiausia rūšis!!!!) būna šerta per veiduką šlapiu skuduru.

Džiaugiuosi ištaisiusi savo išsilavinimo spragą, nes kai kurias knygas privaloma būti perskaičius, vien todėl, kad šios dažnai cituojamos kitur, o tu jei nežinai, tai jautiesi iškritęs iš medžio. Tai va, skaitykit. Geros nuotaikos bus!

Oficialiai: Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo… tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. Ši ketveriukė, lydima maniakinės depresijos apimto roboto Marvino, leidžiasi į filosofiškai paradoksalią ir kosmiškai juokingą kelionę po Galaktiką. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ žaižaruoja beribe fantazija, balansuojančia ties rimtos filosofijos ir gryniausio absurdo riba. Iš humoristinio mokslinės fantastikos radijo šou gimusi knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Vonneguto stilių.

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 07 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

880(50) Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

880(50) Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

Ransom Riggs „Ypatingų vaikų namai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga tiek man maišėsi visur po akimis, kad teko tiesiog imti ir perskaityti. Labiausiai ji man priminė ciklą „Tuneliai“. Jei skaitėte, patiko, tai ir ši turėtų įtikti.

Istorija apie paauglį, kuris vienoje Velso saloje nori aplankyti vaikų namus, kuriuose karo metu slėpėsi jo senelis. Čia prasideda visokie stebuklai, laiko kilpos, sutinkami ypatingomis galiomis apdovanoti žmonės ir t.t. Kaip ir priklauso, kad istorija būtų įdomi, būtinai turi veikti gėris ir blogis. O blogis čia yra padarai, kurie nori išnaikinti ypatinguosius. Na ir dar išmokti valdyti laiką ir tapti nemirtingais. Smulkmena. Tačiau faktas, kad ramus negali būti niekas :D.

Tai vat, kaip ir visos pirmos dalys, ši įveda mus į naują, autoriaus sukurtą pasaulį ir nujaučiu, kad tikrosios įdomybės bus vėliau. Knygos cinkelis – autentiškos nuotraukos, kurias rašytojas supirko sendaikčių turguose ir iki jų pritepė savo veikėjus. Nepasakyčiau, kad man tos iliustracijos labai reikalingos. O ir aš skaičiau knygą perleistą su filmo viršeliu (nekenčiu, kai taip daroma), bet atradau, kad ji žymei lengvesnė už senesnį leidimą. Anas gi išspausdintas ant žurnalinio storo popieriaus. Sunku ir nepatogu. Ir kam gadint knygas…

Skaitau jau antrą dalį, tad tai rodiklis, kad knyga patiko, nors pirmoje knygoje nieko labai įdomaus apart pažinčių nevyko.

OficialiaiŠešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodė tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos – tik klastotės.
Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka.
Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę – į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – juose ir užaugo jo senelis.
Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis – tai tik ten...

Žymos sau: KPS: 408 Kb 2017 07 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook