847(17) Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

847(17) Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Baricco knygos man nepatinka tik dėl vieno dalyko: jos yra labai plonos. Pvz., šią aš nusipirkau Druskininkų knygyne (nors turėjau piratinę skaityklėje, tačiau geras knygas mėgstu pirkti ir skaityti, o visas kitas tik skaityti), tada pusę perskaičiau kol užtruko išgerti didžiausią Latte eilinėje popierinių puodelių kavinėje, o kitą pusę dar net neįpusėjus vakarui, tad teko pažiūrėti, ko gi negero turiu minėtoje skaityklėje. Negero, tai todėl, kad nemėgstu po gerų ir patikusių istorijų skaityti kitas geras. Tarsi kažkokia išdavystė.

Baricco man primena Murakami. Kažkokios keistos ir nerealistinės istorijos, kurios atrodo ir realistinės ir visai nekeistos. Supratot ką pasakiau? Nes aš tai supratau :).

Skaitydama šią knygą aš daug juokiausi. Man patiko visi personažai, kurie priminė savotišką Adamsų šeimynėlę. Vienintelis trikdęs dalykas buvo pasakojimas. Tas peršokimas į pirmą asmenį ir iššokimas iš jo, vietomis trikdė. Na, bet gi čia jau mano bėdos. Trumpoje knygoje yra stiprūs veikėjai, intriga ir paslaptys. Super!

Oficialiai: Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti… Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą.

Žymos sau: KPS: 176 Kn 2017 02 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

846(16) Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

846(16) Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kadaise skaičiau U. Barauskaitės „O rytoj vėl reikės gyventi“ ir man labai patiko. Pamenu, kad tuomet buvau jauna studenčiukė ir labai laiku man ta knyga pasitaikė, nors dabar jau visai nebeatgaminu ką ten rašė. Kitos knygos, kur apie nėštumą, jau nesiėmiau, kažkaip aš ignoruoju tokias temas, na, o „Vieno žmogaus bohemą“ užsimaniau paskaityti po žurnale matyto interviu. O ir pavadinimas limpa. :).

Aš skaitau skaitau visokius detektyvus, meilės istorijas, šeimynines pasakas ir man būna truputuką sunku persiorientuoti į tokį žanrą, kuriame siužeto kaip ir nėra. Tiesiog prisiminimai, pasakojimai, pakalbėjimai, minčių pašokinėjimai, situacijos komentarai. Savotiškai artima šiuolaikiniams tinklaraščiams.

Tai va, nors knyga be siužeto, man neįprasta, bet nebuvo nei nuobodi, nei erzinanti. Suskaičiau. Vietomis visai nesupratau autorės, vietomis jaučiausi labai artima. Turbūt taip ir turi būti. Čia, kaip pokalbis su drauge. Truputis šio, truputis to. Šiek tiek pasijuoki, šiek tiek pagūščioji pečiais.

Oficialiai: Radijo laidų vedėja Ugnė Barauskaitė 2002 metais į literatūros pasaulį įsiveržė jaunatvišku, šmaikščiu romanu „O rytoj vėl reikės gyventi“ . 2005 metais pasirodė antrasis romanas „Dešimt“. O štai trečiosios knygos teko laukti daugiau nei dešimtmetį. Kodėl taip ilgai? „Nes kartais gyventi yra svarbiau nei rašyti“, – sako autorė. Kelionės po Artimuosius Rytus, kitų kultūrų patirtys, vaikystės įspūdžiai, skaudžios išpažintys ir, žinoma, vyrai. Poetiškai, lakoniškai ir paprastai.

Žymos sau: KPS: 144 Kb 2017 02 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

845(15) Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

845(15) Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: jau kai užkibau, tai užkibau. Pradėjau skaityti Federico Axat „Kelias iš labirinto“. Stūmiausi stūmiausi ir galiausiai mečiau. Tada ėmiausi „Aštrių pjūvių“ ir vėl taip klampiai sėdau. Visą laiką norėjau mesti, bet vis pagalvodavau, kad na reikia imti ir pabaigti, nes jei ir trečia knyga tokia bus, tai vasaris atrodys labai jau liūdnai ir neskaitadieniškai. Tai šiandien susiėmiau ir baigiau. Nepatiko.

Visų pirma man šiurpą kelia amerikietiški nedideli miestai. Na skaitau aš apie visokias žudynes pas skandinavus, vokiečius ar prancūzus ir nieko. Bet va JAV mane šiurpina ir tos jų bendruomenės primena creepy siaubo filmus. Nesvarbu, kokią knygą beskaityčiau :) O visas veiksmas ir vyksta tokioje vietoje. Jauna žurnalistė atvyksta į gimtinę rašyti straipsnio apie paauglių nužudymus. Pati turi milijoną+šimtą vidinių problemų ir nesužadina jokios meilės. Neįdomi, nuobodi, vidinės dramos, šeimyninė nesantaiką ir visokios problemos atrodo rašytojos pritemptos bei netikroviškos.

Visa nužudymų istorija irgi liguista, nesąmoninga, rutuliojimai neįtraukia. Na, visai nieko gero negaliu pasakyti ir tiek. Tiesiog buvo neįdomu, o juk įdomumo tik ir tesitikiu.

OficialiaiLaikraščio „Daily Post“ korespondentė Kamilė Priker priversta išvykti į gimtąjį Vind Gapą savo pirmam reportažui. Viena po kitos šiame mažame miestelyje nužudomos dvi paauglės, todėl Kamilės užduotis – iškasti kuo daugiau informacijos apie šiuos nusikaltimus ir parengti velniškai gerą reportažą, kuris iškeltų jų laikraštį į aukštumas. Pradėjusi nagrinėti miestelyje nutikusius įvykius, Kamilė susiduria su policijos ir tyrėjo tvirtinimais, kad žudikas – prašalaitis, tačiau moteris įsitikinusi, kad jis vietinis Vind Gapo gyventojas. Apklausdama senus pažįstamus ir atvykėlius, nejučia grįžta moters prisiminimai apie jos pačios nelaimingą vaikystę. Ieškodama atsakymų į rūpimus klausimus, Kamilė pamažu atskleidžia savo šeimos paslaptis, kurios yra ne mažiau pasibaisėtinos, nei randais išmargintas jos kūnas.
Palengva auginama įtampa ir apgaulingi siužeto vingiai privers paklaidžioti nežinomybės klystkeliais, o pasiekta kraupi atomazga ilgam įstrigs kiekvieno skaitytojo galvoje.

Žymos sau: KPS: 304 Ke 2017 02 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

844(14) Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

844(14) Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tokią tralalaiką pasigriebiau po „Lokio šokio“, nes labai norėjau pailsėti nuo smurto, teroro ir juodų minčių. Kadaise esu skaičiusi garsiąją „Ir velnias dėvi Pradą“, per daug nesužavėjo, bet nepamenu, kad labai jau ir nepatikusi būtų. Na, kaip grožio blogerei, tai gal net visai ir į temą.

Antroji dalis priminė, kokia kvaišelė  yra  ta Andrėja. Ji tiek dėl visko pergyvena, kad apkartina sau gyvenimą. Vestuvių dieną sužino, kad vyras per bernvakarį buvo susitikęs savo ex ir nieko nepasakė, tai vos neatšaukia vestuvių, o po to dar kelias savaites isterikuoja niekam nieko nesakydama. Ir čia tik knygos pradžia.

Garsusis velnias – Miranda Pristli, šioje knygoje apskritai yra tik labai epizodinis personažas, kurio labiau bijoma, nei jis ką nors blogo daro.

Visa knyga tik verkšlenimai ir slapstymasis nuo sprendimų, atsakomybės kratymasis ir braidymas po viso to pasekmes. Jei pirmoji knyga dar supažindino, tegul ir su hiperbolizuota, žurnalo leidybos virtuve, madingo pasaulio užkulisiais, tai antroji dalis tik važiuoja ant anos sėkmės ir nieko įdomesnio nepasiūlo.

OficialiaiJi – prašmatnių vakarėlių viešnia, ištekanti už geidžiamiausio Niujorko jaunikio. Jos plazdančios ir prabanga tviskančios suknelės gniaužia kvapą…
Taip, tai ji – Andrėja Saks, beveik prieš dešimtį metų dirbusi pas Mirandą Pristli ir metusi padėjėjos darbą, „dėl kurio tūkstančiai merginų kristų negyvos“.
Dabar Andrėja – nuosavo aukštos klasės žurnalo vadovė ir garsios turtuolių šeimos palikuonio Makso Harisono nuotaka.
Išaušęs vestuvių rytmetis turėjo būti pats nuostabiausias Andrėjos gyvenime. Bet šventinę nuotaiką aptemdo kartėlis. Jaunikio krepšyje rastas laiškas nebežada ilgos ir laimingos santuokos…
Lyg to dar nebūtų gana, mergina sulaukia skambučio iš Mirandos Pristli. Didžiausias Andrėjos Saks praeities košmaras, vis dar dėvintis Pradą, sugrįžta…

Žymos sau: KPS: 440 Ke 2017 02 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

843(13) Anton Svensson „Lokio šokis“

843(13) Anton Svensson „Lokio šokis“

9789955238751Anton Svensson „Lokio šokis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šią knygą norėjau perskaityti jau senokai, bet kažkaip vis nesiryžau. Lyg ir iš anotacijos atrodė, kad bus labai gera, bet kažkas stūmė. Jos ėmėsi mano vyras, neblogai įvertino, tad perskaičiau ir aš.

Po kelių skyrių kažkodėl norėjau daugiau sužinoti apie autorių, tad paskaičiau ir sužinojau, kad jie net du, kad istorija tikra, ir kad ją parašė vienas iš brolių, kurie nusikaltimuose nedalyvavo ir knygoje nėra minimi.

Pati istorija pasirodė įdomi. Trys broliai ir jų vaikystės draugas imasi bankų plėšimų. Viską kruopščiai suplanuoja, iš esmės jiems sekasi, nors nė vieno plano ir neįgyvendina iki galo. Tačiau knygoje svarbiausią vietą užima ne plėšimai bei planavimai, bet priežastys ir pasekmės, smurtas. Labai keista buvo skaityti smurto skandalo fone. Trys sūnūs irgi išauginti ant to pamato, kad kumštis yra geriausias valdžios įrodymas. Visi skirtingai išgyvena prisiminimus ir dabartį. Nusikaltimo istorija verčia pamąstyti apie tai, ar mes mokame sustoti. Kada jau gana ir kiek į galvą kala adrenalinas ir noras patirti dar aštresnių pojūčių?

Iš esmės knyga man patiko, tačiau pasirodė neišbaigta, paliestos temos tik paviršutiniškai, įtraukti neesminiai veikėjai, kuriems skirta arba per daug ir neįsigilinta (policininkas) arba smarkiai per mažai (vyriausio brolio mergina) dėmesio.

Ir dar, aš save laikau tokia šalto proto moterimi. Ir situacijoje, kada reikia gelbėti savo kailį, aš manau, kad arba bandyčiau gelbėti kailį, arba būčiau sustingusi ir supanikavusi iš baimės, bet tikrai tuo metu man mažiausiai rūpėtų pasiaiškint senas nuoskaudas su tėvais ar dar ten kažkuo. O tokių nerealistinių detalių buvo ne viena. Filmas būtų geras.

OficialiaiTikslūs judesiai surepetuoti sekundžių tikslumu. Nebus nė vieno liudytojo. Policija tikrai neatseks pėdsakų. O kai didžiulis auksinės žuvelės akvariumas bus kupinas pinigų, užplūs svaigulys ir beprotiškas laisvės pojūtis. Prieš daugelį metų griūvant šeimai trys broliai tapo neišskiriami. Tėvas juos išmokė visada smogti atgal, o motina įskiepijo troškimą išsilaisvinti… Perskaitę šią knygą niekada nepamiršite Leo, Felikso ir Vincento. „Lokio šokis“ – tai pasakojimas apie negailestingiausią ir išradingiausią kada nors Švedijoje veikusią nusikaltėlių grupuotę. Jų nusikaltimai tokie neįtikėtini, kad atrodo sukurti lakiausios vaizduotės, bet įdomiausia, kad viskas įvyko realiame gyvenime. „Lokio šokį“ įkvėpė istorija apie tris brolius, kurie įkaite laikė visą Švediją, per dvejus metus įvykdę dešimt įžūlių, puikiai suplanuotų bankų apiplėšimų. Nė vienas iš jų prieš tai nebuvo įvykdęs jokio nusikaltimo. Visiems jiems dar nebuvo nė 24-erių. Apie tai pasakoja ketvirtasis brolis, nedalyvavęs nusikaltimuose.

Žymos sau: KPS: 656 Ke 2017 01 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

842(12) Isabel Allende „Meilužis japonas“

842(12) Isabel Allende „Meilužis japonas“

cdb_meiluzis-japonas_p1Isabel Allende „Meilužis japonas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Isabel Allende yra ta autorė, kurios knygas aš skaitau visas. Tiesiog. Nežinau net kodėl, nes tikrai nepasakyčiau, kad yra mėgstamiausia. Visgi, beveik visada žinau, kad istorija skaitysis lengvai bei įtrauks. Taip nutiko ir šį kartą.

Dėl tam tikrų įvykių praeityje, jauna mergina slapstosi nuo pasaulio ir įsidarbina senelių namuose. Čia sutinka turtingą močiutę, kuri po truputį papasakoja savo gyvenimo istoriją. Visada tokios istorijos sukasi, kokio nors skaudaus istorijos įvykio fone. Šį kartą tai japonų vargai po Perl Harboro įvykių. Kaip žinia, japonai gyvenę JAV, keliems metams buvo uždaryti stovyklose. Iš detalių panašu, kad nebuvo tos stovyklos tokios žiaurios, kaip tos, kuriose buvo nukankinti Europos žydai, bet kalėjimas yra kalėjimas. Į tokį pateko ir minėtos močiutės jaunystės draugas su šeima. Na, o kaip viskas rutuliojosi toliau, jau neatskleisiu.

Allende puikiai valdo plunksną ir žaviai nešioja mus iš praeities į dabartį ir atgal. Supina daug meilės, stereotipų (rasinių ir lytinių), vargo, turto, gėrio (labdara, pagalba kitiems) ir tikro blogio (vaikų pornografija). Kaip jau sakiau, visada žinai, ko iš autorės tikėtis ir visada tai gauni.

Oficialiai: „Vieversių namais“ vadinamame garbaus amžiaus žmonių pensionate gyvena daug ir juodo, ir balto mačiusi Alma Belasko, tolydžio narstanti savo audringo ir nuotykingo gyvenimo prisiminimus. Slaugoma ištikimosios Irinos Bazili ir savo vaikaičio Seto, ji palengva atkuria visą gyvenimą nuo mažų dienų.
Gimusi Varšuvoje, artėjančio karo išgąsdintų tėvų išsiųsta į San Fransiską, Alma patenka į turtingą dėdės Aizeko šeimą, kur su savo pusbroliu Natanieliu gyvena visų mylima ir lepinama. Čia artimai susidraugauja su japonų Fukudų šeima, kuri tarnauja Belaskams, ir taip prasideda tragiška jos ir Ičimėjaus Fukudos meilės istorija, trukusi daugiau nei septyniasdešimt metų, atlaikiusi visas nelaimes ir likimo negandas, prasidėjusias po Perl Harboro atakos, kai visi japonų kilmės amerikiečiai, laikyti grėsme JAV, trejiems metams buvo uždaryti internuotųjų asmenų stovyklose.

Žymos sau: KPS: 248 Kn 2017 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

841(11) George R. R. Martin „Septynių Karalysčių riteris“

841(11) George R. R. Martin „Septynių Karalysčių riteris“

cdb_septyniu-karalysciu-riteris_p1George R. R. Martin „Septynių Karalysčių riteris“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Autoriaus pristatinėti tikrai nereikia. Net jei neskaitėte/nežiūrėjote visų tų sostų žaidimų, tai vistiek esate girdėjęs, kad Jonas Snow gal ir mirs (tiek žinau iš knygų), o vėliau ten kažkas kažkaip kažkada gal prisikels, o gal ir ne (prisipažinsiu, kad visą tai žinau tik iš fb srauto, nes aš nemėgstu žiūrėt žiūralų). Na, esmė tame, kad niekas neabejoja Martin’o talentu.

Šioje knygoje irgi galima pasigėrėti stipriais veikėjais, gerai sukurtu pasauliu, kuris, tiesa, primena viduramžius daug labiau, nei kitose knygose. Daug kalbama apie riterius, turnyrus, kovas, išpirkas, klajojančius riterius. Yra ir tipinių intrigų tarp valdančiųjų ir norinčių valdyti. Kadangi veiksmas vyksta jau gerai pažįstamoje karalystėje, tik gerokai anksčiau, tai ir giminių vardai tie patys. Žodžiu, puikiai parašyta knyga fanų klubui, tik va, kad visai neįdomi.

Nėra jokio postūmio skaityti toliau, nes nieko labai jau įdomaus nevyksta. Ok, veikėjas gal ir įdomus, bet kai jis nekažką veikia, tai pasidaro nuobodu. Absoliučiai apie nieką. Tarsi kas statė filmą (serialą?) ir tingėjo dekoracijas tvarkyt, tai pagalbinis personalas dar savo seriją pažaidė tarp jų. Bet, sprendžiant iš atsiliepimų, čia tik aš tokia nepritapėlė, kuriai kažkas neįtiko. Kiti šaukia, kad super :)

Oficialiai: Jaunas, naivus ir nepaprastai drąsus klajojantis riteris, vardu seras Dankanas Aukštasis, jei ne patirtimi, tai bent stotu visa galva pranašesnis už savo varžovus. Drauge su juo keliauja smulkutis ginklanešys – berniukas, vardu Egas,  jo tikrasis vardas slepiamas nuo visų, kuriuos jiedu sutinka. Jų laukia kelionės ir nuotykiai, jų žygiai drieksis per visas Septynias Karalystes. Nors Vesterose netrūksta ir tikrų didvyrių, būtent šiems dviem keliautojams lemta susidurti su… nepaprastais sunkumais, galingais priešais, karališkomis intrigomis ir įžūliu sąmokslu. „Septynių Karalysčių riteris“ – George R. R. Martino knyga, pasakojanti  apie „Ledo ir ugnies giesmės“ priešistorę, o jos veiksmas vyksta šimtu metų anksčiau, nei „Sostų žaidime“ aprašomi įvykiai.

Žymos sau: KPS: 344 Kb 2017 01 12

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

840(10) L .S. Hilton „Maestra“

840(10) L .S. Hilton „Maestra“

cdb_maestra_p1L .S. Hilton „Maestra“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: tai jei jau išrinkau geriausią 2017-tų metų knygą iš vienos, tai galiu išrinkti ir blogiausią iš dviejų. Šiaip aš esu tas žmogus, kuris nesibaido nei pigių meilės istorijų, nei beverčių trilerių, nei erotinių romanų. Tačiau visos tos istorijos privalo turėti ką nors patrauklaus. Pvz., nors ir labai žodynu neturtingi pilki atspalviai daugelyje moterų pažadino, kažką tokio trokštamo ir uždrausto. Gera mergaitė Ana įkūnijo tai, apie ką daugelis mergaičių pasvajoja. Na, o „Maestra“ yra tiesiog šlamštas.

Prisipažinsiu, kad nesu akmeninė ir erotinės knygos jaudina. Tačiau erotika šiame romane buvo labai neįdomi. Nors bandyta pafantazuot, įtraukti pikantiškų detalių, nusivesti mus į uždraustus vakarėlius, tačiau visgi scenos buvo nuobodžios, šaltos, neužvedančios. Ar bent jau taip aprašytos.

Ši knyga yra ir trileris. Todėl čia bus žmogžudysčių. Aš esu pripratusi ir mėgstu du variantus. Vienas jų, tai tas realistinis smurtas, koks būna skandinavų detektyvuose. Kitas gi, kažkas tokio juodo humoro, kaip būna Tarantino filmuose, na ir kai kuriose retro stiliaus detektyvuose, ar kad ir kvailose knygelėse, kokias rašo Doncova. Šioje knygoje lyg ir nei tas, nei anas. Nors labiau pretenduoja į humorą, bet autorei nepavyko turbūt išpildyti minties.

Kaip jau sakiau, nesibaidau aš prastų knygų, kurios apart skaitymo malonumą nieko neduoda, bet ši jau yra prasta net tarp jų.

OficialiaiKad pasiektų, ko nori, ji peržengs visas ribas. 
Dieną Džudita Rešlei dirba asistente Londono aukcionų namuose. Vakarais tampa vyrų kompanione trečiarūšiame sostinės bare.
Džudita karštai trokšta tapti kuo nors daugiau. Ji išmoksta rengtis, kalbėti ir elgtis taip, kad domintų vyrus. Išmoksta būti gera mergaite. Tačiau atskleidusi nemalonią meno pasaulio paslaptį ji atleidžiama iš darbo ir svajonės susikurti geresnį gyvenimą žlunga.
Džudita nusprendžia pasielgti nutrūktgalviškai ir su vienu turtingiausių baro klientų nuvyksta į Prancūzijos Rivjerą, bet po nelaimingo įvykio lieka vienui viena. Tuomet mergina apsisprendžia: jei nori tapti kuo nors kitu, vienatvė yra puiki pradžia. Apsiginklavusi grožiu, sąmoju ir slaptomis žiniomis apie klastotę, Džudita ryžtasi keisti savo gyvenimą ir amžinai mėgautis prabanga. Gera mergaitė tampa fatališka moterimi.

Žymos sau: KPS: 304 Kn 2017 01 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

839(9) Jo Nesbø „Sūnus“

839(9) Jo Nesbø „Sūnus“

sunusJo Nesbø „Sūnus“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš visada sakydavau, kad mylimiausias mano rašytojas yra Murakami. Negaliu šių žodžių išsižadėti, bet ar galima turėti du mylimiausius? Galima? Labai prašau! Tada mano kitas mylimiausias yra Nesbø! Kai aš sužinojau, kad bus dar viena knyga apie Hūlę, tai apėmė susijaudinimas, lyg į pasimatymą ruoščiausi. Bet „Sūnus“ ne apie Hūlę. Dabar net pažiūrėjau, kada knyga išleista, mat net neabejojau, kad tai nėra kažkas iš ankstyvosios autoriaus kūrybos. Stipri, įtraukianti, nepaleidžianti, geriausia 2017 metų knyga, nemeluoju. Ai, na ir kol kas vienintelė šiais metais perskaityta, bet vistiek geriausia :)

Autorius sugebėjo sukurti tokius charakterius, kad sergi už blogiuką (narkomaną žudantį nusikaltėlius) ir sergi už priklausomybių turintį (nieko naujo, ar ne?) policininką. Ir iki galo nesupranti, kaip čia susivokti tarp jų, juk neįmanomas happy endas visiems, o gal įmanomas? Tik autorius ne iš tų, kuris pasodina ant rožinių debesų. Žinoma, yra tokių detalių, kurios įmanomos tik knygose, bet na, mes gi ir nenorime tokio turinio realybėje :D. Na tai jau supratote, kad man patiko.

OficialiaiModerniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles.
Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.

Žymos sau: KPS: 528 Ke 2017 01 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

838(8) Chris Ewan „Vagies rašytojo gidas po Amsterdamą“

838(8) Chris Ewan „Vagies rašytojo gidas po Amsterdamą“

cdb_9789955136088_vagies-rasytojo-gidas-po-amsterdama_p1Chris Ewan „Vagies rašytojo gidas po Amsterdamą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Knygos aprašymas mane buvo sudominęs senokai ir kai viename prekybos centre pasitaikė akcijos, čiupau pavartyti. Ir gerai padariau, nes kokiu internetu būčiau netyčia nusipirkusi, o pačiupinėjus gyvai noras pirkti praėjo. Bet ne skaityti. Tiesiog aš esu truputį nusiteikusi prieš dirbtinai išpūstas knygas, kai puslapyje balto ploto 3 kartus daugiau nei teksto (arkliškos raidės, dvigubi tarpai, milžiniškos paraštės). Neperku tokių, arba perku su labai retomis išimtimis. Knygą parsinešiau iš bibliotekos.

Na ir pasirodė gana nuotaikingas, kiek kitoks detektyvas, nei aš skaitau visada. Nes gana linksmas. Pagrindinis personažas – vagis, kuris rašo detektyvus. Pasamdytas pavogti iš pažiūros nevertingą statulėlę jis įsivelia į daug didesnes aferas dėl kadaise padaryto kito nusikaltimo. Pasakojimas vyksta pirmu asmeniu, į situacijas žiūrima su humoru, net tada, kai veikėjas lupamas beisbolo lazda. Todėl čia tikrai nėra itin didelės intrigos, greito trilerio, tiesiog smagi ir tokia kinematografiška knygutė. Galėtų koks Guy Ritchie filmą susukti su „o tuo metu…“, nes ir personažai tarsi tam ir sukurti, kad atsidurtų kine.

OficialiaiČarlis Hovardas ne vien rašo knygas apie profesionalų vagį, bet ir pats užsiima įsilaužimais.
Amsterdame plušėdamas prie naujausio romano rašytojas sulaukia paslaptingo amerikiečio prašymo per vieną vakarą iš poros būstų pavogti dvi, iš pažiūros, menkavertes beždžionių statulėles. Hovardas atsisako. Bet galų gale persigalvoja. Kai amerikietis miršta, o pats Čarlis trumpam uždaromas į policijos areštinę, vėliau pagrobiamas ir įkalinamas, jis ima suprasti padaręs klaidą, kuri gali labai brangiai kainuoti.
Pareigūnai įsitikinę, kad amerikietis krito nuo jo rankos. Kiti mano, jog Čarlis žino, kur ieškoti vis prapuolančių beždžionėlių. O tuo metu jam terūpi trys dalykai: ar pavyks išteisinti savo vardą? Ar įmanoma pasiglemžti didžiausią laimikį gyvenime? Ar sugebės užtaisyti naujausiame romane žiojinčią pasakojimo spragą?

Žymos sau: KPS: 320 Kb 2016 12 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook