Pagal
Mėnuo: rugsėjo 2009

88 Ray Bradbury „Akies mirksniu“

88 Ray Bradbury „Akies mirksniu“

akiesmirksniuRay Bradbury „Akies mirksniu“

Puslapių skaičius: 237
Mano įvertinimas: 70/100

Oficialiai: „Akies mirksniu“ – tai paties autoriaus sudarytas naujausių jo apsakymų rinkinys, kuriame rasime visko: nuo kasdieniškos tikrovės iki kerinčios fantastikos. Čia knibždėte knibžda keistų personažų, čia pilna paprastų ir neįtikėtinų stebuklų – ir daugelis jų kyla iš meilės ir gerumo, taip reikalingo mūsų racionaliame amžiuje.

Aš sakau: niekaip nepriprantu prie žanro – trumpuliai. Tik pradedi ir baigiasi. Bet geros pasakėlės. Ypač ta, kur senukai bando vienas kitą nužudyt visaip :).

Knygą paskolino g12.

Perskaityta 2009 09 30

87 Mika Waltari „Sinuhė egiptietis“

87 Mika Waltari „Sinuhė egiptietis“

sinuheMika Waltari „Sinuhė egiptietis“

Puslapių skaičius: 576
Mano įvertinimas: 70/100

Oficialiai: Faraono Echnatono valdymo laikotarpis, valdovo viltys reformuoti šalį, jo didingi užmojai, egiptiečių nusivylimas ir Egipto žlugimas praplaukia pro mūsų akis tarsi nepaprastai ryškus filmas, pasakojantis tiek apie didingą kraštą, tiek apie vieną žmogų įvykių verpete – karališkąjį faraono rūmų gydytoją Sinuhę. Paprasta, tačiau vaizdinga ir šiek tiek senoviška kalba Sinuhė, likimo valia nugyvenęs gyvenimą, kupiną nuotykių, meilės, intrigų ir neapykantos, atskleidžia, ką jis galvojo, jautė ir ko siekė. Sinuhės akimis regime apeigas, uodžiame tolimos šalies kvapus, gėrimės spalvomis ir vaizdais, pažįstame papročius – ne veltui „Sinuhė egiptietis“ dėl istorinių žinių gausybės, įtaigumo ir spalvingumo palieka neišdildomą įspūdį vis naujoms Lietuvos ir viso pasaulio skaitytojų kartoms.

Aš sakau: kai draugo paklausiau apie ką tas populiarusis Sinuhė, tas man atsakė, kad tai tokio lūzerio istorija. Turiu sutikt. Pradedant kilme, baigiant santykiais su žmonėmis ir moterimis (chi chi chi) – lūzeris. Knyga kaip knyga, per stora, kad būtų super, nes tikrai nuobodu skaityt, kad ir kaip gerai nuostabiai parašyta. Skaitosi greitai – max trys dienos. Bet kiek gi galima, kai intrigos jokios. Tiesiog istorijos vadovėlis, nes ir nuo mirties gelbėjamas draugas ir deganti moteris ir alaus kaušas – aprašyti ta pačia sausa emocija. Nereikia net Nefernefernefere būt, kad Sinuhe pasinaudotum. Tai tiek tos tiesos. Knygą vertinu gerai, bet daugiau Waltario greitu laiku nesiimsiu.

Knyga iš bibliotekos.

Perskaityta 2009 09 28

 

86 John Katzenbach „Analitikas“

86 John Katzenbach „Analitikas“

analitikasJohn Katzenbach „Analitikas“

Puslapių skaičius: 507
Mano įvertinimas: 85/100

Oficialiai: Daktaras Frederikas Starksas – pilkas vienišas žmogelis, visą gyvenimą pradirbęs psichoanalitiku, o po žmonos mirties beveik visiškai atsiribojęs nuo išorinio pasaulio. Per savo penkiasdešimt trečiąjį gimtadienį jis netikėtai gauna laišką, ir viskas staiga pasikeičia. Gerajam daktarui gresia kerštas už nusikaltimą, kurio jis nė neatsimena padaręs. Jis priverstas rinktis: nusižudyti iškart arba žaisti žaidimą, kurį pralošus, pasirinkimas bus dar baisesnis. Ar išdrįs daktaras paaukoti savo gyvybę, kad išgelbėtų kitą visai niekuo dėtą žmogų? Bet daktaras Rikis, pasirodo, ne iš kelmo spirtas. Žaidimą jis pasiryžęs laimėti. Ir sužinoti visą tiesą.

Aš manau: neseniai skaičiau „Pamišėlio istoriją“ ir sakyčiau „Analitikas“ patiko labiau. Daugiau veiksmo, daugiau judesio, daugiau mąstymo. Net namie buvau užvedusi diskusiją apie knygoje iškeltas žaidimo sąlygas. Ar žaistume? Ką darytume? Ir priėjom prie išvados, kad darytume tai, ką herojus padarė antroje knygos pusėje. Seniai neskaičiau tokio gudriai ir nenuobodžiai susukto trileriuko.

Knyga iš bibliotekos.

Perskaityta 2009 09 26

85 Jane Austen „Nortangerio abatija“

85 Jane Austen „Nortangerio abatija“

Nortangerio-abatijatJane Austen „Nortangerio abatija“

Puslapių skaičius: 272
Mano įvertinimas: 75/100

Oficialiai: Ketrina Morland, naivi septyniolikmetė iš Anglijos kaimelio, pramogaudama su šeimos draugais garsiame Bato kurorte sutinka ir pamilsta Henrį Tilnį, o vėliau su jo šeima išvyksta paviešėti į Nortangerio abatiją. Aistringą gotiškų romanų skaitytoją Ketriną senos abatijos atmosfera paveikia taip, kad ji įsivaizduoja esanti romano veikėja gotikinėje pilyje. Ji netgi ima įtarinėti, kad generolas Tilnis čia nužudė ar kalino žmoną. Kyla daugybė klausimų: kokia paslaptis gaubia jos mirtį ir atminimą, ką slepia šeima, o gal Henris – taip pat nelemto sąmokslo dalyvis? Ir proziškiausiose situacijose Ketrina įžvelgia paslaptį, smurtą ir piktus kėslus, bet Henris atveria jai akis, – pasirodo, pražūtinga painioti meną su gyvenimu.

Aš sakau: nereikėjo nė paaiškinimų knygos gale perskaityti, kad suprasčiau, jog ši knyga yra gotikinių, aštioniolikto – devyniolikto amžiaus damų pamėgtų, romanų parodija. Kadaise žiūrėjau filmą apie Jane Austen, susidariau smagų jos įvaizdį, smagiai ir plunksna valdė. Bent jau aš jaučiau autorės ironiją visų veikėjų atžvilgiu. O juk knyga rašyta taip seniai. Beje pradžiugino ir leidykla „Versus Aureus“ pradėjusi leisti kišeninio formato knygas už padorią kainą.

Knyga nuosava.

Perskaityta 2009 09 24

.

.

Jei katė anksčiau morčiuodavosi dėl to, kad nori dulkintis, dabar gi morčiuojasi dėl to, kad amžinai nori ėst.

84 John Katzenbach „Pamišėlio istorija“

84 John Katzenbach „Pamišėlio istorija“

pamiselio_istorijaJohn Katzenbach „Pamišėlio istorija“

Puslapių skaičius: 608
Mano įvertinimas: 80/100

Oficialiai: Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis į psichatrijos kliniką pateko ne savo valia. Klinika po kurio laiko buvo uždaryta dėl paslaptingų žmogžudysčių serijos, o balsai, nuolat aidintys Francio galvoje, neduoda jam ramybės iki šiol. Prisimindamas jį traumavusius ir vis dar tebegąsdinančius įvykius, Francis ima pieštuką ir ant savo kambario sienų pradeda aprašinėti šiurpią klinikoje nutikusią dramą. Kas buvo paslaptingasis Angelas, pasėjęs mirtį ir siaubą tarp pamišėlių? Egzistavo jis iš tiesų – ar tebuvo Francio vazduotės vaisius? Spalvingi, ryškūs, ilgai atmintyje išliekantys pacientų charakteriai, gydytojas, įsitikinęs savo teisumu, sukrečianti psichiatrijos ligoninės kasdienybė, tapusi gyvenimo norma joje esantiems, prokurorė, siekianti surasti žudiką, kurio buvimu niekas netiki –visa tai kuria sceną, kurioje vyksta įtampos kupinas ir šiurpą keliantis trilerio veiksmas. Naujausias Johno Katzenbacho trileris priverčia nepaliaujamai sekti įvykius ir klaidžioti Francio prisiminimų labirintais, nepaleidžiant iš rankų knygos nei minutei.

Aš sakau: dar viena nesveikos apimties knyga. Detektyvas vykstanti beprotnamyje. Vienintelė iki šiol skaityta knyga apie beprotnamius buvo „skrydis virš gegutės lizdo“. Sakyčiau šioje knygoje gydymo įstaiga ne tokia niūri ir kankinanti. Tačiau sveiko proto žmogui nelinkėčiau atsidurti, kaip sakė vienas herojus „Alisos stebuklų šalies pasaulyje“. Nenuobodi, nebanali ir verta dėmesio:).

Knyga nuosava.

Perskaityta 2009 09 23

 

83 Sarah Dunant „Kurtizanės draugijoje“

83 Sarah Dunant „Kurtizanės draugijoje“

kurtizaneSarah Dunant „Kurtizanės draugijoje“

Puslapių skaičius :  392
Mano įvertinimas: 70/100

Oficialiai: Saros Dunant epinis romanas apie gyvenimą XVI a. Renesanso Italijoje. Kurtizanė Fjameta ir jos kompanionas neūžauga Bučinas 1527 m. sprunka nuo žudynių Romoje ir, prarytų deimantų raižomais pilvais, patraukia į Veneciją – didybe ir turtais žėrintį miestą, kuris kartu ir dvokianti, purvina, siekianti pasipelnyti vieta, suklestėjusi dėl prekybos tarp Rytų ir Vakarų. Drąsa ir klasta padeda jiems tapti Venecijos visuomenės nariais. Jie tinka vienas kitam: sąmojingas neūžauga ir jo energingoji ponia, nuo pat gimimo mokyta žavėti, linksminti ir patenkinti vyrus. To meto žodžiais kalbant, tai garbinga kurtizanė. Bet sėkmingai partnerystei grėsmę ima kelti meilužis, trokštantis daugiau nei jam paskirtosios naktys, ir besižavinčio turko, ieškančio naujovių sultono dvarui, dėmesys. Tačiau didžiausią smūgį suduoda jauna neįgali moteris, užvaldžiusi jų gyvenimus ir širdis bei sukėlusi skaudžias pasekmes.

Aš sakau: mėgstu psiaudoistorinius romaniukus. Šitas nieko neišskirtinis, bet smagiai susiskaitė. Apsišviečiau apie kurtizanių gyvenimo būdą  bei apie murziną Veneciją. Kažkodėl aš ją tokią ir įsivaizduoju, nors aprašinėjamas šešioliktas amžius. Tiesa, šiuolaikiniame gyvenime man sunku suvokti stambaus kūno kultą ir liesumo niekinimą. Turėčiau musiau ten pasisekimą :). Beje, knyga pasirodė įdomesnė nei nuteikė anotacija.

Knyga iš bibliotekos.

Perskaityta 2009 09 21

82 Vikas Swarup „Gyvenimo lošimas“

82 Vikas Swarup „Gyvenimo lošimas“

gyvenimo_losimasVikas Swarup „Gyvenimo lošimas“

Puslapių skaičius : 272
Mano įvertinimas: 70/100

Oficialiai: Padavėjas Rama Mohamedas Tomas laimi galimybę dalyvauti televizijos žaidime „Kas laimės milijardą“. Nors našlaitis Tomas niekuomet nelankė mokyklos ir neskaito laikraščių, jam pavyksta teisingai atsakyti į visus dvylika viktorinos klausimų bei išlošti pagrindinį prizą – milijardą rupijų. Laidos rengėjai netiki, kad čia apsieita be apgaulės. Juo labiau, kad tokios greitos pergalės nesitikintys prodiuseriai dar nespėjo sukaupti prizo pinigų – žadėtojo milijardo. Tad dėl šventos ramybės Tomas apkaltinamas sukčiavimu ir suimamas. Laimė, į kalėjimą įmestam Tomui padeda gabi advokatė. Pasakodamas jai istorijas iš spalvingos savo gyvenimo odisėjos, Tomas pamažu atskleidžia tikrąją priežastį, kodėl ryžosi lošti, ir kaip jam pavyko laimėti…

Aš sakau: kai užsinorėjau šios knygos tai ieškojau būtent šiuo viršeliu. Filmo nemačiau ir nežiūrėsiu. Ką galiu pasakyt apie knygą? Gera. Įsitikinau/pasitvirtinau, kad Indija yra mano antisvajonių šalis, į kurią net iš smalsumo netraukia. Kas gi dar įstrigo? „…iš tikrųjų tavo mintys svarbios tik tau pačiam. Kitiems jas svarbias padaro tik pinigai.“ Turbūt šita viena mintis ir pasiliks po knygos.

Knyga nuosava.

Perskaityta 2009 09 20

81 Anna Gavalda „Tiesiog drauge“

81 Anna Gavalda „Tiesiog drauge“

tiesiog_draugeAnna Gavalda „Tiesiog drauge“

Puslapių skaičius : 536
Mano įvertinimas: 90/100

Oficialiai: Ilgas ilgas nuostabus romanas. Gražus ir išmintingas. Apie meilę ir vienatvę. Apie gyvenimą. Apie laimę. Nepaprasta istorija, kupina juoko ir ašarų, kasdienybės, nesėkmių ir netikėtų pergalių, atsitiktinumų, laimingų ir nelabai. Visi personažai – gana paprasti žmonės. Jauna dailininkė, naktimis valanti biurus, mikčiojantis kompleksuotas aristokratas, užsispyrusi močiutė ir jos vaikaitis virėjas, nepraustaburnis donžuanas. Gyvenimo klipatos. Be dabarties ir ateities. Vienintelis juos jaudinantis klausimas – kaip toliau gyventi? Ir ar verta? Ana Gavalda nusprendė, kad į šituos klausimus atsakys likimas. O likimas suveda juos į didžiulį butą, po vienu stogu, kur jie tik drauge suranda savo laimę. Drauge jie stiprūs. Drauge jiems gera. Drauge jie pasitiks visas pergales, pralaimėjimus ir bus didžiojo žaidimo, kuris vadinasi „gyvenimas“, nugalėtojai.

Aš  sakau: seniai jau taip neskaičiau. Vienu ypu. Daugiau nei pusė tūkstančio puslapių per pusdienį? Kodėl? Gal šiame gyvenimo etape, kuriame gyvenu mane per daug įtikino ta istorija. Savęs ieškojimai. Neigimai to kas nepaneigiama. Ir šiek tiek nebanalios meilės. O gal tiesiog graži knyga. Visai norėčiau ją turėti.

Knyga iš bibliotekos

Perskaityta 2009 09 18

80 Serhij Žadan „Depeche mode“

80 Serhij Žadan „Depeche mode“

dmSerhij Žadan „Depeche mode“

Puslapių skaičius : 230
Mano įvertinimas: 70/100

Oficialiai: Ukrainiečių literatūros enfant terrible – Serhijaus Žadano romanas – trijų jaunų charkoviečių kelionė po savo miestą, ieškant dingusio draugo, kuriam jie turi pranešti apie patėvio žūtį. Posovietinis Charkovas – iš bejėgiškumo sužvėrėjusi milicija, čigonų „miestelis“ su narkotikų prekiautojais, apleistose gamyklose įsikūrę jauni trockininkai, amerikietis pamokslininkas su paauksuotu roleksu ant rankos, adrenalino pertekliaus draskomų futbolo sirgalių karai, snobiški madingų žurnalų redaktoriai ir jiems parsidavę „padorūs“ jauni karjeristai. Labai liūdnoje ir labai juokingoje knygoje maištas persipynęs su autentiška ir dažnai neviltinga kartos, kuriai priklauso ir pats autorius, patirtimi.

Aš manau: jei tai būtų parašyta brito ar amerikiečio – greičiausiai būtų eilinis „traukinių žymėjimas“. Ukraina daug artimiau: ten visi ne heroiną šniaukščia, o degtinytę pila. Realistiška, bet ir kartu ne. Keliose vietose kvatojausi, vieną vietą skaičiau garsiai. Ypač patiko skyrius, kuriame išsamiai aiškinama, kaip pasidaryti įvairių sprogstamųjų užtaisų. Ir šiaip ta leidykla „kitos knygos“ geras knygas leidžia.

Knyga iš bibliotekos.

Perskaityta 2009 09 16