Pagal
Mėnuo: gruodžio 2009

130(21) Sandra Brown „Užgavėnės“

130(21) Sandra Brown „Užgavėnės“

Sandra Brown „Užgavėnės“

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: paskutinė metų knyga visiškas šlamštas. Skaitosi lengvai, todėl neturint didelių pretenzijų – vienas du ir nėra. Tačiau bandant tų pretenzijų paieškot tai labai jau tuščia. Jei būtų  filmas tai spėju jį rodytų per tv3, antrą Velykų dieną, šešioliktą valandą. Kaip visada: kerštaujantis policininkas, išdavikas, blogietis su nesuskaičiuojamu kiekiu pavaldinių, gražuolė nuo, kurios visiems be išimties vyrams stoja, o bet tačiau ji labai gera ir šventa… Na ir viskas panašiam stiliuje… Ai dar rūkas ir pelkės su krokodilais. Tik prie ko ten tos užgavėnės? Maniau JAV jos neminimos… O jei ir minimos tai abejoju ar taip. Tad jei žiūrit filmus per teliką antrą velykų dieną, tai ir šita knyga tiks.

Oficialiai: Burkas Beizilas – policininkas, nebeturintis ko prarasti. Žuvus partneriui, žlugus santuokai ir karjerai, jis turi vienintelį tikslą – atkeršyti Pinkiui Diuvaliui, žymiam advokatui, padedančiam žudikams išvengti teisingumo. Keršydamas advokatui, Burkas pagrobia jo gražuolę žmoną Remi. Tačiau jis nesitiki, kad netrukus pajus nenugalimą trauką šiai nelaimingai moteriai, kilusiai iš Naujojo Orleano žemųjų sluoksnių ir ištekėjusiai už vyro, kurio neįstengė pamilti. Jis taip pat nenutuokia, kokia nuožmi dvikova prasidės Užgavėnių karnavalo šėlsme. Kai visos kaukės bus nuplėštos, Burkas turės pažvelgti į akis nemaloniai paslapčiai…

Puslapių skaičius: 440
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2009 12 31

129(20) Stef Penney „Vilkų švelnumas“

129(20) Stef Penney „Vilkų švelnumas“

Stef Penney „Vilkų švelnumas“

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: svarsčiau kaip įvertinti knygą. Net neabejoju, kad ši turi pasisekimą. Tačiau man pasirodė nuobodi. Lyg ir intriga kuriama, bet kažkaip nevykusiai. Visiškai nesinori versti puslapių. Istoriją susideda iš skyrelių, kurių pasakotojas tai pirmasis, tai trečiasis asmuo, o dar ir skirtingi. Pusė jų neįdomūs, išskyrus, pagrindinę moteriškę. Kažkas kažką nužudė, bet emocijos tokios flegmiškos, veikėjais silpni, aplinka niūri…

Oficialiai: 1867-ieji Kanada. Vis labiau stiprėjant žiemos šalčiams, iš atokaus Kanados miestelio Dav Riverio, miškais, šiaurės link, ponia Ros leidžiasi į didžiąją savo gyvenimo kelionę ieškoti septyniolikmečio sūnaus, kuris dingo tą pačią naktį, kai buvo nužudytas kaimynystėje gyvenęs vienišas medžiotojas. Smurtas ramiame pasienio miestelyje atveria senas žaizdas ir įžiebia neramumus – vieni nori atskleisti nusikaltimą, o kiti – juo pasinaudoti.

Puslapių skaičius: 400
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2009 12 29

128(19) Sally Beauman „Rebekos istorija“

128(19) Sally Beauman „Rebekos istorija“

Sally Beauman „Rebekos istorija“

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: Keista istorija. Jei neskaitei „Rebekos„, tai šios kaip ir neverta imtis. Mat kita rašytoja narsto aną istoriją. Tik dvidešimčiai metų praėjus. Kita vertus net ir neskaičius „Rebekos“ viską galima priimti, kaip psiaudo detektyvą – priešistorės papasakotos, tad galima susivokti. Iš pradžių galvojau mesiu reikalą, nes istoriją pasakojo verksnys senis. Nieko konkretaus, verksmingi sapnai, susireiškminimas. Po to gi tyrimą rutulioja bernužėlis įtariantis, kad Rebeka buvo jo mama. Pasidaro įdomiau. Dar vėliau paskaitom pačios Rebekitos dienoraštį. Nenustebkit jei toji vilioklė čia pasirodys irgi, kaip verksnė. Na o galiausiai viską užbaigia „nedapisito“ (atleiskit už žodį, bet niekaip kitaip negaliu išsireikšt) kamuojama mergina. Iš esmės apie Rebeką nieko naujo, ko nežinojome senoj knygoj. Išskyrus informaciją apie jos mamos gimines. Knyga nei patiko nei nepatiko. Skaitėsi kažkaip ilgokai.

Oficialiai: 1951-ųjų balandis. Praėjo dvidešimt metų nuo pirmosios Maksimo de Vinterio žmonos gražuolės Rebekos mirties. Praėjo dvidešimt metų, kai mirties priežasties tyrimas buvo nutrauktas ir paskelbta ginčytina išvada – savižudybė. Dvidešimt metų nuo akimirkos, kai sudegė Menderlis, senosios de Venterių giminės dvaras. Tačiau Rebekos istorija tik prasideda…

Puslapių skaičius: 512
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2009 12 28

127(18) Lily Tuck „Naujienos iš Paragvajaus“

127(18) Lily Tuck „Naujienos iš Paragvajaus“

Lily Tuck  „Naujienos iš Paragvajaus“

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: Vieno vakaro psiaudoistorinė knyga apie meilę. Viskas būtų lyg ir nieko – meilė iš išskaičiavimo, kai jauna ledi susižavi daug babkių turinčiu būsimu diktatoriumi. Kelionė į paslaptingą, neištyrinėtą, mitais apaugusį kraštą (Paragvajų), nenusisekę santykiai su aplinkiniais (na kas gi vertins kekšę gimdančią vaikus vadui) ir t.t. Tik knygą sunuobodina įvairūs kariniai, politiniai aprašymai: ką koks generolas pasakė, ką padarė, ką palapinėj valgė, ką užpuolė. O šiaip iš esmės man priminė Allendę. Konkrečiai tai jos knygą „Inesė“. Ne iš tų knygų, kurias privaloma perskaityt, bet ir nieko labai blogo.

Oficialiai: Viskas prasidėjo nuo šviesiai mėlynos papūgos plunksnos, iškritusios iš Elos Lynč skrybėlės, kai ši jodinėjo Bulonės miške. Buvo 1854-ieji, ir Franciskas Solanas Lopesas, arba, Frankas – būsimasis Paragvajaus diktatorius, pradėjo merginti jauną gražią airę: padovanojo pončą, linksmino ją savo paragvajiečių kapelos dainomis ir nupirko kumelę, vardu Matilda. Iš Paryžiaus Ela nuseka paskui Franką į Asunsjoną ir valdo šalį kaip jo meilužė. Izoliuota ir savo noru įkalinta naujajame pasaulyje, ji persiima nelaimes lemiančia savo mylimojo svajone, – svajone, kuriai peno teikia didžiulės imperinės ambicijos bei atsaini arogancija, atnešusi skaudžių pasekmių Paragvajui ir jo gyventojams.
Tai epinis pasakojimas, kuriame atskleidžiama nepaprasta meilės istorija. Romane „Naujienos iš Paragvajaus“ aprašomas XIX a. Paragvajus, dar visiškai nepaliestas ir civilizacijos nepažįstantis kraštas, kur europiečiai ir atvykėliai iš Šiaurės Amerikos maišosi tiek su senąja ispanų aristokratija, tiek su guaranių genties indėnais.

Puslapių skaičius: 203
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2009 12 22

126(17) Andrzej Zaniewski „Žiurkinas“

126(17) Andrzej Zaniewski „Žiurkinas“

Andrzej Zaniewski „Žiurkinas“

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: paėmusi knygą nejučia tikėjausi kažko panašaus į S. Savage „Firminą“. Bet anaiptol viskas ne taip. Minimoje knygoje Firminas – žiurkė eruditas mėgstantis knygas ir pafilosofuoti. „Žiurkine“ – žiurkė yra žiurkė, su visais savo žiurkizmais. Daug žiaurybių: kraujomaiša, žudynės, žudynės, žudynės ir kitos bjaurastys. Tačiau mane retai tai veikia ar stebina. Matyt per daug jau aš įsijautusi į žmonių pasaulį, kad nustebintų draugo ar vaikų suėdimas. Ir šiaip perskaitę šią knygą turbūt daugelis pastebėjo, kad žmonės niekuo nesiskiria nuo žiurkių, kurios jaučia savotišką malonumą kenkdamos gentainiams. Turbūt todėl ir gyvena visada drauge.

Oficialiai: Knyga nėra apie tai, kaip kas nors kada nors netikėtai ryte pavirto žiurkinu, ji yra tiesiog apie ŽIURKINĄ: jo gyvenimą, jo kovą – nuo pirmųjų gimimo minučių iki paskutinio cyptelėjimo. Pasakoti siužetą – beveik beviltiška, nors jis yra ir labai aiškus, visiškai be jokios mistikos. Vat gyvena žiurkinas, šen bei ten ieškosi maisto, „gamina“ žiurkiukus, pjaunasi su žiurkinais ir kitais priešais. Jo gyvenimo kelias driekiasi per daugelį miestų, kaimų, netgi laivų. Ir visada šalia tyko priešas numeris vienas – žmogus. Šis padaras visaip galabija žiurkino giminę: neišgraužiamu cementu užtaiso plyšius, traiško batais, apipila verdančiu vandeniu, bet ir žiurkino giminės jam neužtenka – daug dažniau jis galabija savo gentainius, netgi ne kartą atiduoda juos ir žiurkėms pasimaitinti, ypač jeigu tie savieji bejėgiai, o apie negyvus net kalbos nekyla – imk, ėsk… Ši nedidelė knygutė – ne silpniems nervams. Joje daug natūralizmo, atavistiško žiaurumo. Autorius rimtai domėjosi žiurkių gyvenimu, todėl galima iš dalies pasitikėti netgi joje pateiktomis zoologijos žiniomis. Bet, anot autoriaus, paskutinė ŽIURKINO išpažintis nėra knyga tik apie gyvūnus, nors visiškai įmanomas ir toks supratimas ir prašoma, kad skaitydami neužmirštume, kad rašydamas autorius mąstė apie mus. Ir vis dėlto, kad ir kokia žiauri būtų žiurkė, ji neprilygsta žmogaus žiaurumui, vieninteliam žinduoliui, tyčia kankinančiam savo gentainius…

Puslapių skaičius: 142
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2009 12 22

125(16) Arkadijus Strugackis, Borisas Strugackis „Neskirti pasimatymai“

125(16) Arkadijus Strugackis, Borisas Strugackis „Neskirti pasimatymai“

Arkadijus Strugackis, Borisas Strugackis „Neskirti pasimatymai“. Dvi apysaskos: „Piknikas šalikelėje“ ir „Mažylis“.

Mano įvertinimas: 3/3  ir 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: Pirma apysaka superinė. Kadangi neseniai žiūrėjau filmą „Stalkeris“, kurį sunkiai supratau, tai knyga atskleidė labai daug detalių: kas kaip ir kodėl. Patiko visi veikėjų portretai. Žinoma, abejinga nepaliko ir pagridinė kūrinio mintis. O štai apie „Mažylį“ neturiu ką pasakyt gero. Nuo pradžios iki pabaigos nuobodus reikalas.

Oficialiai: aprašymo neradau, o nuo viršelio tingiu nurašinėt.

Puslapių skaičius: 284
Knyga nuosava.
Perskaityta 2009 12 20

124(15) Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

124(15) Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

Marianne Fredriksson „Ana, Hana ir Johana“

Mano įvertinimas: 3/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: jau seniai įsitikinau, kad skandinavai moka rašyti (prieš tai skaityta knyga nesiskaito). Gal gi dėl to, kad turi kažką artimo lietuviams? Knyga apie moteris. Jų likimus ir kovą. Ištikrųjų priminė Wassmo „Dinos knygos“ visas dalis kartu paėmus. Kelios kartos, besikartojantys likimai ir šaltumas. Amžinas šaltumas ir santūrumas. Mama galvoja apie tai, kad kaip gerai, kad gyvena atokiai nuo kitų. Mat ką žmonės pasakytų pamatę, kad tėvas myli vaiką, su juo žaidžia ir rūpinasi. Kokia gėda. Prievarta, abortai, persileidimai, vyrų engimas – priimama gana nuolankiai išoriškai, bet skirtingose kartose skirtingai viduje. Gera šalta švediška knyga.

Oficialiai: Ana, Hana ir Johana – trys tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys. Šiame šiltame ir daug minčių keliančiame romane Marianne Fredriksson piešia jų portretus švedų visuomenės fone, parodydama gyvenimo sąlygų raidą nuo skurdo iki gerovės. Tai knyga apie meilę, kelianti klausimą: ar galės moterys kada nors tapti laisvos? Ar egzistuoja asmeninė nepriklausomybė?

Puslapių skaičius: 319
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2009 12 20

123(14) Risto Isomäki „Sarasvati upės smėlis“

123(14) Risto Isomäki „Sarasvati upės smėlis“

sarasvatiRisto Isomäki „Sarasvati upės smėlis“

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: Ekotrileris. Šyla ledynai, pasaulį apsems, bla bla bla. Dar šiek tiek meilės iš serijos: „Oi jei mano indė dings ledynuose, tai širdyje atsivers tuštuma, nesvarbu, kad po kelių dienų taip ar šiaip visi mirsim“. Jei tai būtų filmas, tai gal būtų ir nieko. Milžiniški cunamiai, baisios pūgos, tyrinėjimai, lindimai į ledo plyšius ir etc. Bet, kaip knygai tai nei šis nei tas. O gal tiesiog man šiaip nelimpa tos ekotemos. O gal tiesiog persiskaičiau recenzijų, kurios sakė, kad čia gera knyga. O šiaip tai skaitosi greit, man pusdieniui neužteko.

Oficialiai: ekologinis trileris, kuriame R. Isomäki supina Platono pasakojimus apie nuskendusią Atlantidą, visų žemynų ir tautų mitus apie pasaulinį tvaną bei jo priežastis su šių laikų pasaulio ateities vizijomis. Trilerio veiksmas vyksta Indijoje, Šiaurės ašigalyje ir Suomijoje; saujelė okeanologų, kitų sričių mokslininkų ir inžinierių tiria Atlantidą, kuri buvo atrasta… ne ten, kur visi tikėjosi. Tiria Šiaurės ašigalį, kur staiga be pėdsakų dingsta didžiulis ant ledynų tyvuliavęs ežeras. Ir nujaučia, jog artėja didžiulė katastrofa, pakartosianti baisius pasaulinio tvano padarinius…

Puslapių skaičius: 316
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2009 12 14

122(13) Mario Vargas Llosa „Tetulė Chulija ir rašeiva“

122(13) Mario Vargas Llosa „Tetulė Chulija ir rašeiva“

tetuleMario Vargas Llosa „Tetulė Chulija ir rašeiva“

Mano įvertinimas: 3/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Aš manau: nors vienas internautas pareiškė, kad turėčiau gėdytis savo skaitomo repertuaro, o knygos, katras laikau bevertėmis negali būti „suvalgytos“ ar „užskaitytos“, vistik renkuosi pagal savo kriterijus. Pvz., kokios tokios literatūros, kaip „vienintelis romanas“ aš ir tam tikro pobūdžio „skaitykloje“ neskaitau. Nes kas neskanu – tai neskanu. O štai ši knyga net labai skani. Apie ką? Tai nusako pavadinimas. Tai jauno būsimo rašytojo meilės istorija su vyresne dama. Kaip gale rašo autorius – čia biografiniai jo pirmosios santuokos faktai. Taip pat apie rašeivą – žmogutį kuriantį radio spektaklių pjeses. Knygos struktūra tokia, kad viename – jauniklio meilė, darbas ir aplinkinių gyvenimas. Kitame skyriuje kokia nors rašeivos pjesė. Vėliau realiame gyvenime įtampa auga. O pjesės tampa absurdiškomis, nes rašeivai pavažiuoja stogas ir jis ima painioti veikėjus, perkėlinėti juos iš vienos dramos į kitą, viename sakinyje nužudyti, o kitame jau prikelti herojus. Pavyzdžiui, pjesės pradžioje vyrukas gali būti futbolo teisėjas gimęs turtingoje šeimoje, o pabaigoje bulių tramdytojas iš lušnyno. Kuo baigsis meilės romanas ir kas nutiks rašeivai nebesugebančiam atnarplioti pjesių? O be viso šito perskaitę susipažintumėt su septinto dešimtmečio Peru, su lotynų amerikiečių šeimų santykiais. Skanaus.

Oficialiai: Šešto dešimtmečio Lima. Vargitas, aštuoniolikmetis teisės studentas, uždarbiauja radijuje. Solidžiai skambančios pareigos – žinių redaktorius – tėra tik iš įvairių laikraščių surinktų žinučių skaitymas. Bet radijo klausytojai nesitenkina vien žiniomis – jiems reikia radijo dramų… Laimė, lyg iš dangaus nukrenta Pedras – puikiai rašantis, nepriekaištinga dikcija apdovanotas darboholikas. Jis stačia galva neriasi į scenarijų kūrimą. Jo kūrinių, prilipusi prie radijo imtuvų, rytais ir vakarais klausosi visa Lima. Tuo tarpu Vargitas, kurio prototipas – pats M. V. Llosa, susižavi beveik dvigubai vyresne išsiskyrusia „teta“. Neilgai trukus klausytojų dėmesį patraukia vis gausėjančios Pedro klaidos bei keistenybės serialų siužeto vingiuose. Jie vis dažniau gūžčioja pečiais, bandydami atspėti, kas nutiko pamėgtų serialų autoriui: gal jis susižavėjo avangardu? O gal užpuolė kokios negandos? Ne mažesnės intrigos komplikuoja ir Vargito bei „tetulės“ istoriją: jie vis dažniau kartu išsiruošia į kiną, jausmai kaista, ir jau nebeįmanoma nuspėti, kuo visa tai baigsis…

Puslapių skaičius: 392
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2009 12 14