Pagal
Mėnuo: vasario 2010

154(45) Suada „Sudeginta gyva“

154(45) Suada „Sudeginta gyva“

Suada „Sudeginta gyva“

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: skaičiau tik dvi ala tikras „arabiškas“ istorijas. Šią ir „tik su dukra“. Abi nebaisiai patiko. Nes abejoju tuo tikrumu. Tai yra tikiu, tuo kas rašoma apie musulmoniškas šalis, bet nelabai tikiu, kad šios knygas rašė pačios veikėjos. O šiaip žiauru. Žiauru, ne tik, kad moteris tėra gyvuliukas, bet, kad ji taip ir jaučiasi. Mūsų katė man regis jaučiasi mūsų šeimininkė, kad ir koks gyvuliukas būtų. Gal mes visi negeresni, bet patiriam laimės, turim svajonių, prisigalvojam minčių apie gyvenimo prasmes, apie tai kas mes, kodėl mes. O štai arabės (tiesa nežinau ar tos šalys nepažengė kiek nors per laiką) turi tik vieną svajonę – ištekėti. Nes tada jų nenužudys už tai, kad pasisveikino su vyru. Bent jau tiek jausis saugesnės. Jokių norų, jokių vilčių. Toks pasaulis. Bet knyga man nepatiko. Pats stilius nuobodokas. Viską galima sutalpinti į žurnalo straipsnį. Vieno atvarto.

Oficialiai: Ši knyga yra didvyriškas Suados poelgis, nes aprašydama savo tragediją, ji vis tik rizikuoja būti kada nors surasta savo giminių, nes pagal jos šalies papročius giminė privalo tai padaryti bet kuria kaina. Pasakodama apie vaikystę ir jaunystę, Suada pamini – giminė galvoja, kad ji yra senai mirusi, todėl grįžti į savo gimtas vietas ji niekada negalės. Gimtos vietos, Palestina, kaimelis, kurio gal būt sapnuose pasiilgsta širdis, pasiilgsta kraštovaizdžio, gamtos, oro, tų paprastų ir ypatingų tėviškės smulkmenų, artimų kiekvieno širdžiai. Bet tėviškės ilgesį nustelbia pergyventas siaubas, skausmas. Atvykusi į Europą numirti, ji išgyveno. Ir ne tik išgyveno, bet išmoko kalbos, rašto, sužinojo daugelį dalykų, kas neprieinama to krašto moterims ir papasakojo apie savo gyvenimą ten, apie savo kelią link to baisaus įvykio, apvertusio jos gyvenimą ir, svarbiausia, kad skaitytojas sužino dabartinę jos gyvenimo istoriją, tą atgimimą ir laimingą tęsinį.

Puslapių skaičius: 236
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 02 28

153(44) James Patterson „Samos laiškai Dženiferei“

153(44) James Patterson „Samos laiškai Dženiferei“

James Patterson „Samos laiškai Dženiferei“

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Kaip žinia turiu ir parduodu šio rašytojo kitą knygą. Nebuvo labai bloga, išskyrus tai, kad labai saldi, tai nusprendžiau dar vieną perskaityti. Pažiūrėjus į abiejų knygų pavadinimus tai atrodo, kad rašytojas didele fantazija nepasižymi. O turinys? Jei vakarą norisi leisti su nosinėle rankose „ak kaip graudu“ – jėga, „Samos laiškai“ tam tiks. Bet nieko geriau už eilinį meilės romaną. Bobulytė rašo laiškus, kuriuose privelia visokių ala dvasinių marazmų apie meilę ir gyvenimo džiaugsmą. Nors viską galima į vieną sakinį ar laišką įtraukt, visiškai neprarandant turinio. Perskaičiau per porą valandų. Greičiau nei žurnalą „Laimą“. Tai tokia ir knyga. Net seilėto jausmo nepaliko, kaip „Siuzanos dienoraštis Nikolui“.

Oficialiai: Karštai mylima Dženiferės senelė Sama – ligoninėje. Kad galėtų būti arčiau Samos, Dženiferė grįžta į senelės namus, kuriuose praleido daugybę laimingų valandų, ir supranta, kad prisilietė prie nuostabiausios meilės istorijos, kokią tik jai yra tekę girdėti; šią istoriją apie meilę laiškais pasakoja pati Sama. Iš senelės, kurios gyvenimas jau baigiasi, anūkė apie meilę ir viltį sužino daugiau, nei kada nors galėjo svajoti.
Ir tuomet nutinka svarbiausias dalykas: po mylimojo žūties praradusi viltį Dženiferė sutinka naują savo gyvenimo žmogų. Tačiau… didžiausia meilė netikėtai atneša ir didžiausią skausmą. Tarp nevilties ir svajų apie ateitį besiblaškančiai Dženiferei neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir noro gyventi padeda tik kupini skaidrios išminties Samos laiškai. Ir laimė, stipresnė už mirtį, vėl sugrįžta…

Puslapių skaičius: 230
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 02 24

152(43) Yannick Murphy „Aš, Mata Hari“

152(43) Yannick Murphy „Aš, Mata Hari“

Yannick Murphy „Aš, Mata Hari“

Mano įvertinimas: 2/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: pradėdama skaityti šią knygą nežinojau ko tikėtis: kurtizanės pasakojimų, kaip ji keitė vieną vyrą po kito? Gal šnipinėjimo detalių? Džeimso Bondo lygio pasakėlės? O gavau labai moterišką, labai liūdną istoriją. Moters, kuri traukia vyrus, lengvai praskečia kojas bei mano, kad tai daro tik tam, kad susigrąžintų dukrą. Patiko, kaip autorė aprašė istoriją. Netikėtai. Paprastai. Lengvais trumpais skyreliais. Šokinėdama nuo praeities prie dabarties. Nepalikdama jokios vilties.

Oficialiai: Paryžius, 1917 metai. Egzotiška šokėja, kurtizanė ir šnipė Margareta Celė, pasauliui žinoma Matos Hari slapyvardžiu, Sen Lazaro kalėjime laukia mirties nuosprendžio. Tarsi Šacherezada ji bando išsipirkti laisvę, sekdama spalvingą ir tragišką savo gyvenimo istoriją. Kartu su ja skaitytojas keliauja iš snieguotos Olandijos į karščiu tvoskiančias Javos džiungles, iš teatro scenos į karo lauką, iš sujaukto meilės guolio į kalėjimo vienutę. Kas iš tiesų buvo ši paslaptinga gražuolė, apsukusi galvas epochos vyrams ir tų pačių vyrų pasmerkta myriop? Janik Merfi (Yannick Murphy) nesistengia atkurti dokumentinės biografijos; pasitelkusi faktus ir fantaziją, ji improvizuoja ir savaip perpasakoja garsiosios femme fatale istoriją.

Puslapių skaičius: 288
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 02 23

151(42) Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“

151(42) Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“

Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“

Mano įvertinimas: 3/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: tai ko gero pati geriausia knyga iš šitų 42 skaičiuojamų nuo mano atskaitos taško. Bent jau likau sužavėta. Istorija paprasta: vyrukas turi per daug minčių, nenori būti viešai populiarus, tad pardavinėja rašytojams mintis. Tokiems, kurie nori rašyti, bet nežino apie ką. Viskas. Viskas apie tai ir sukasi. Bet jau seniai neskaičiau tokios knygos, kad tektų eiti ieškoti kuo pasižymėti tam tikras vietas. Radau nemažai atsakymų apie savo seniau išsikeltus klausimus. Apie tai kodėl kartais fantazija pasižymintys žmonės negali parašyti vientisos knygos: “ Vis vien niekada nebūčiau įstengęs parašyti romano, man visuomet kildavo pernelyg daug minčių. Kai sėdėdavau mąstydamas ir rašinėdavau, įkvėpimas būdavo toks didžiulis, jog mane nuolat pertraukdavo mano paties mintys, nes tolydžio atsirasdavo visiškai naujų ir neretai kur kas geresnių idėjų, nei tos, nuo kurių būdavau pradėjęs.“ Ir „Man nuolat kildavo naujų minčių. Jos kvėpavo man į pakaušį, kuteno pilvą, skaudėjo lyg atviros žaizdos. Aš kraujavau istorijomis ir pasakojimais, smegenys kunkuliavo nuo naujų idėjų, atrodė, tarsi iš įkaitusio kraterio plūstų iki raudonumo įkaitusi lava. Mane visada kamavo minčių nelaikymas…„.
Apie vaiką be įsipareigojimų (viena labiausiai patikusių minčių): „Vienas malonumas įtaisyti moteriai vaiką, kuris nebus mano. Man visada patiko save skleisti, man patiko tuštintis ir niekada nerūpėjo vadinamosios autorinės teisės. Aš nejaučiau poreikio gauti aplodismentų už tai, kam duodu pradžią ar ką palieku po savęs, taip buvo nuo mažų dienų“.
Apie jaunus rašytojus: „Daugeliui būsimų rašytojų trūko esminio dalyko – gyvenimo patirties. Manyti, kad iš pradžių galima rašyti, o paskui gyventi, yra postmodernistinis nesusipratimas. Tačiau dauguma jaunų žmonių trokšta tapti rašytojais pirmiausiai dėl to, kad nori gyventi kaip rašytojai. Jie viską apverčia aukštyn kojomis. Iš pradžių reikia pagyventi, tada gali nuspręsti, ar turi ką papasakoti, o tai nulemia pats gyvenimas.“ Noriu šitos knygos savo.

Oficialiai: Romanas apie savavalį šachmatininką, lemtingą erotinį ryšį, vorą, kuris įkliuvo į savo paties pinkles, visus, norėjusius rašyti, bet neturėjusius ką papasakoti, raktą į urbanistinę šlovę ir postmoderniąją tapatybę, cirko direktoriaus dukterį.

Puslapių skaičius: 197
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 02 20

150(41) Luisas Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“

150(41) Luisas Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“

Luisas Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“

Mano įvertinimas: 1/3 ( 1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: aha, visai nesuklydau rašydama įvertinimą. Pamenu šią knygą gavau gal trečioje klasėje pirmūnystės proga. Perskaičiau. Nesusižavėjau. Nesusižavėjimo faktą pamiršau. Po to nuolatos kitose knygose, filmuose, dialoguose minimą Alisą ėmiau savotiškai idealizuoti. Neprisiminiau iš knygos smulkmenų, bet faktus ir bendrą vaizdą turėjau. Dabar gi prieš pasirodant filmui su Depuku, nusprendžiau atgaivinti tas smulkmenas. Jau suaugusios akimis žvilgtelėti į personažus, kuriuos nagrinėja visas pasaulis. Ir. NEPATIKO. Sakyčiau, kad paprasčiausiai nuobodu. Jau kažkur esu minėjusi, kad man nepatinka kai pagrindinis veikėjas yra atsiprašant višta. Ir jaunas Alisos amžius jai neleidžia tokiai būti. Čia tik mano nuomonė.

Oficialiai: Tai dvi istorijos apie mažą mergaitę Alisą, kuri „įkritusi“ keistan pasaulin po žeme, klaidžioja po Stebuklų šalį, pereina Veidrodžio karalystę, sutinka keistų ir juokingų būtybių, patiria neįtikėtinų nuotykių.

Puslapių skaičius: 223
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 02 19