Pagal
Mėnuo: gegužės 2010

183(74) Ilona Maria Hilliges, Peter Hilliges „Baltoji ragana: mano nuotykiai Afrikoje“

183(74) Ilona Maria Hilliges, Peter Hilliges „Baltoji ragana: mano nuotykiai Afrikoje“

Ilona Maria Hilliges, Peter Hilliges „Baltoji ragana: mano nuotykiai Afrikoje“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: kuo toliau, tuo labiau skaitau, kad tokias knygas skaitau tik prisiversdama. Iš noro pažinti kitas kultūras, pasisemti patirties. Tačiau nesimėgauju skaitymu. Aš noriu būti ten, stebėtis, piktintis, nesuprasti, bloguoti, kęsti karščius, korupcijas, keistenybes. Skaityt apie tai man nuobodoka. Vienintelį dalyką suprantu – jei atsidurčiau Afrikoje, turiu prisiminti, kad nereikia niekuo stebėtis. NIEKUO. Ir nerodyti skepticizmo religiniame kontekste. O visa kita… Na politinė ir biurokratinė pusė tai beveik kaip Lietuvos, tai bent šitoje vietoje nepadarytų šoko.

Oficialiai: Ką reiškia baltajai moteriai gyventi Afrikoje, jausti svetimos kultūros žavesį, blaškytis tarp vakarietiško racionalizmo ir afrikietiško dvasingumo – visa tai Nigerijoje patyrė Ilona Marija Hilliges.

Puslapių skaičius: 284
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2010 05 27

182(73) Charlaine Harris „Dead until Dark“

182(73) Charlaine Harris „Dead until Dark“

Charlaine Harris „Dead until Dark“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: aš buvau vampyristė jau senokokai. Tai prasidėjo nuo „Drakulos“. Tada gi buvo dviejų tomų knygelė „Vampyrai“. Nežinau kieno, nebepamenu. Taip pat nepamenamo autoriaus, Eridano leidyklos knyga „Pilis“. Tada gi „Interviu su vampyru“. Pelevino „Empire V“. Kostovos „Istorikė“. Žodžiu viskas kas su vampyrais man buvo niam. Tada atsirado „Saulėlydis“ ir teko rinktis: toliau niam ar kaip visada vengti masiškumo. Pasirinkau niam. Mados praeis gal, o vampyrai tai man patinka. Šią knygą irgi radau PDF’u lietuviškai. Bet sužinojusi, kad dar tik pusė jų išversta, susiradau visas 8 angliškai. Beje, tai pirmoji mano angliškai perskaityta knyga. Buvo sunkoka, tačiau gi mano darbas dabar susideda iš daug visko angliško skaitymo, tai jau seniau mintyjau, kad reikia kažkaip tobulėt. O lengvo turinio knygelė yra pats tas. O ką galima pasakyt apie šiuos vampyrus? Nu geriau nei „Saulėlydis“. Ne taip vaikiška viskas.

Oficialiai: Sukė Stekhaus yra baro kokteilių padavėja mažame Luizianos miestelyje. Kol vieną dieną pasirodo jos svajonių vampyras, o bendradarbė paslaptingai dingsta… Galbūt draugauti su vaikinu vampyru nėra jau tokia gera mintis? Taip prasideda visą pasaulį užkariavusi pirmoji Sukės Stekhaus ciklo knyga apie mintis gebančią skaityti merginą, draugaujančią su vampyrais, vilkolakiais ir kitom nepaprastom būtybėm, kurios gyvena tarp mūsų. Ši ribas tarp fantastikos siaubo ir detektyvo žanrų ištrinanti romantiška serija, sulaukusi stulbinančio pripažinimo JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir daugybėje kitų šalių, laikoma pagrindiniu Stephanie Meyer Saulėlydžio sagos įkvėpimo šaltiniu.

Puslapių skaičius: 192
PDF mano kompe :)
Perskaityta 2010 05 26

181(72) Gyles Brandreth „Oskaras Vaildas ir žmogžudystės žvakių šviesoje“

181(72) Gyles Brandreth „Oskaras Vaildas ir žmogžudystės žvakių šviesoje“

Gyles Brandreth „Oskaras Vaildas ir žmogžudystės žvakių šviesoje“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: jau buvau pasiilgusi malonaus detektyvo. Šitas toks ir yra. Britiškai stilingas, gana tingus. O kaip gi kitaip, jei bylą tiria Oskaras Vaildas. Dabišius, savimyla ir tinginys. Ne paskutinė vieta skirta ir Šerlokui Holmsui, mat „detektyvas“ bičiuliaujasi su ką tik minėtą herojų iškepusiu Konanu Doiliu. Tai ir pati knyga kiek primena Šerloko nuotykius. Tik „Šerlokas“ čia labiau pasileidęs. Visai smagiai susiskaitė. Rekomenduoju tingiems vakarams.

Oficialiai: Londonas, 1889-ieji. Oskaras Vaildas, žymus rašytojas, dendis, kaip tik kuriantis „Doriano Grėjaus portretą“, laikomas literatūrine to laiko sensacija. Visa Europa po jo kojomis, visi žavisi jo šmaikščiomis sentencijomis ir įmantriais apdarais. Radęs degančiomis žvakėmis apdėliotą nuogą šešiolikmečio Bilio Vudo lavoną, Vaildas ima tirti šią paslaptingą žmogžudystę. Padedamas detektyvų autoriaus Artūro Konan Doilio, jis vedžioja skaitytoją ir po Viktorijos laikų salonus, ir po bohemišką demimondo aplinką. „Oskaras Vaildas ir žmogžudystės žvakių šviesoje“ – ne tik įtraukianti detektyvinė istorija, bet ir kelionė į Vaildo pasaulį, rafinuotą fin de siecle Londoną ir Paryžių, kur niekuomet nežinai, kas nutiko iš tikrųjų, o kas – tik rašytojo fantazijos vaisius.

Puslapių skaičius: 365
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 05 18

180(71) Carlos Maria Dominiquez „Popierinis namas“

180(71) Carlos Maria Dominiquez „Popierinis namas“

Carlos Maria Dominiquez „Popierinis namas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Labai keisto nuobodumo lygio knygą. Kai pirkau – sudomino anotacija. Kažkas apie knygas (patinkanti tematika), kažkas mįslingo (visada išgelbėja)… O šiaip tai pšššš. Pasakėlė apie dėdulį, kuris turėjo nesuvokiamą aistrą knygoms ir apie tai, kas jį privertė pastatyti popierinį namą. Bet iš esmės tai visiškai niko įdomaus. Kadangi knyga itin plona ir maža, tai manau labiau tiktų spausdinti tokias istorijas rinkiniuose. Nes kaip vienas vienetas, tai labai nuvilia.

Oficialiai: Mįslinga mirtis. Bluma Lenon, Kembridžo universiteto dėstytoja, tampa knygos auka, kai, įsigilinusi į Emily Dickinson eiles, pakliūva po automobilio ratais. Ją pavaduojantis dėstytojas netrukus gauna keistą banderolę – suniokotą, cemento skiediniu aplipusią knygą, Josepho Conrado romaną „Šešėlio linija“, atsiųstą iš tolimojo Urugvajaus. Ieškodamas sąsajų tarp kolegės mirties ir knygos, jis griebiasi vienintelės nuorodos. Bluma šią knygą buvo užrašiusi Karlosui, vienos nakties meilužiui, su kuriuo ji susipažino kongrese kitapus Atlanto. Gavęs kongreso dalyvių sąrašą, dėstytojas išvyksta į Urugvajų ieškoti mįslingojo Karloso. Pasirodo, jog Karlosas Braueris – užkietėjęs bibliofilas, surinkęs daugybę inkunabulų, neįkainojamų knygų, dėl kurių varžėsi daugelis kolekcionierių. Garsaus argentiniečių rašytojo romanas – tai stulbinantis šuolis į knygų pasaulį, kur pasitaiko kur kas daugiau aistrų, netikėtumų ir tragedijų, negu manoma.

Puslapių skaičius: 111
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 05 16

179(70) Laura Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“

179(70) Laura Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“

Laura Esquivel „Kaip vanduo šokoladui“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: kažko daugiau aš tikėjausi iš šios knygos. Nes praleidus receptus, kurių gerbėja nesu, tai beveik nieko ir nelieka. Iš aprašymo kažko panašaus į Harris „Šokoladą“ ar kitas jos knygas tikėjausi.

Oficialiai: Romanas „Kaip vanduo šokoladui“ – uždraustos meilės istorija, apipinta tradicijomis ir pagardinta tradiciniais Meksikos valgių receptais. Tie receptai – tai iš kartos į kartą perduodama tradicija, tai raktai ir formulės, kuriose užkoduota šeimos ir žmogaus atmintis. Šiais raktais autorė atrakina daugelį prasmių. Skirtingi patiekalai ruošiami skirtingais metų laikais ar ypatingomis progomis, ir kiekvienas toks pagal šeimos receptą ruoštas valgis pažadina atmintį ir prikelia prisiminimus. Ruošiant maistą negana turėti receptą. Kad valgis būtų tikrai ypatingas, reikia įdėti slaptą ingredientą, dažniausiai – dalelę širdies. Štai kodėl pagal tą patį receptą dviejų šeimininkių paruoštas maistas nebūtinai bus vienodo skonio. Valgio gaminimas Titai, kuriai uždrausta ištekėti, – tai vienintelis būdas išlieti savo jausmus ir širdį. Deginama aistrų, Tita į ruošiamą maistą sudeda visą savo meilę, ilgesį, kartėlį, pyktį. Nenuostabu, kad jos ruošiamas maistas įgyja magiškų galių – tie, kurie jį valgo, pradeda gyventi Titos jausmais ir nuotaikom. Vieniems jos maistas yra tarsi nuodas, kitus jis uždega nenumaldoma aistra.

Puslapių skaičius: 185
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 05 11

178(69) Katarzyna Grochola „Niekados!“

178(69) Katarzyna Grochola „Niekados!“

Katarzyna Grochola „Niekados!“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Kai šią knygą ėmiau, nesitikėjau nieko rimto. Tai yra, jau žinojau, kad čia bus šūdknygė. Daug tokių. Linksma paskaityt. Tiesa, aš tikėjausi kiek linksmesnio varianto. Bet buvo neskaitadieniai, tai po truputį damušiau.

Oficialiai: Judita baigia trisdešimt septintuosius metus, piktuoju mini ją pametusį vyrą ir svajoja apie tikrą jausmą. Pati viena statosi namą kaime ir viena auklėja keliolikmetę Tosę. Tvarko patarimų skyrelį moterų laikraštyje, neuždirba tiek daug kaip Bridžita Džouns ir nesijaučia, kaip ši, šaunia moterimi. Ji nesigėdija savo silpnybių ir kompleksų, turi humoro jausmą, po kiekvienos krizės joje sprogsta naujas energijos užtaisas.

Puslapių skaičius: 216
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2010 05 11