Pagal
Mėnuo: spalio 2010

216(107) Agnès Desarthe „Suvalgykite mane“

216(107) Agnès Desarthe „Suvalgykite mane“

Agnès Desarthe „Suvalgykite mane“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: pradėjusi skaityti knygą galvojau, visai aš nemėgstu knygų apie virtuvę, ir kaip ji pas mane atsidūrė. Paprastai – vieno priepuolio „noriu nusipirkti knygą“ metu, nes labai pigiai kainavo. Ir nenuvylė. Anaiptol.  Pasirodė tikrai gera. Mat virtuvės ne tiek ir daug, o ir ta, kuri yra, labiau skirta perteikti emocijoms, nei papasakoti, apie patiekalo gamybą. Labai patiko pagrindinė herojė – siela be vietos, negalinti pritapti, nuolatinėse paieškose, verkianti po stalu iš baimės ir pasiryžusi viską mesti ir keliauti į pasaulio kraštą. Moteris, kuri pripažįsta, kad nejaučia meilės savo vaikui, kuri nori flirto ir besibučiuodama ne apie drugelius galvoja, o apie vyruko rankų temperatūrą ar burnos kvapą. Moteris, kuri ieškodama darbo pareiškia, kad nieko nemoka ir jį gauna. Ir ta, kuri neturi namų. Tokia ji. Ir knygos pabaiga, tokia, kokia ir priklauso jai. Artima knyga.

Oficialiai: Agnès Desarthe gimė Paryžiuje 1966 m. Rašytojos šeimoje būta rusiškai, jidiš ir arabiškai kalbėjusių protėvių; galbūt dėl to pirmoji jos profesija – vertėja. A. Desarthe – 13 knygų vaikams ir 9 knygų paaugliams autorė, be to, dar rašanti teatro pjeses ir dainų tekstus. “Suvalgykite mane” – šeštasis jos romanas, Paryžiuje karaliaujantis labiausiai perkamų knygų sąrašų viršūnėje. Tai knyga apie ekscentrišką, tačiau genialią kulinarę, atidarančią Paryžiuje savo restoraną. Mirjama netelpa į jokius rėmus, nesilaiko jokių tradicijų: restoranas nepanašus į jokį kitą, čia fantastiški patiekalai gimsta tiesiog akyse – vien tik iš audringos kulinarės vaizduotės, lankytojai sudaro keistų, tačiau įsidėmėtinų tipų galeriją. Įsimylėjęs gėlininkas, filosofijos studentai, kvartalo vaikai, daržininkas arabas – restoranas, buvęs tik įkvėpimo valandą kilusi idėja, tampa viso kvartalo gyvenimo centru. Gyvenimas kunkuliuoja, o jo centre – keistuolė Mirjama, kurios nepaprasta praeitis skleidžiasi su kiekvienu romano puslapiu. Iki keistos, tačiau laimingos atomazgos. Kulinarinės aistros susipina su meilės istorija, herojės praeities žaizdos gydomos humoru ir geru maistu. “Suvalgykite mane” – pašėlęs, nuotaikingas romanas, skaitomas vienu atsikvėpimu ir su pasimėgavimu – tarsi karšto šokolado su aitriaisiais pipirais puodelis. Gyvenimas čia mažumą egzotiškas, prancūziškai subtilus ir elegantiškas – ir gerokai beprotiškas…

Puslapių skaičius: 218
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 10 31

215(106) David Herbert Lawrence „Ledi Čaterli meilužis“

215(106) David Herbert Lawrence „Ledi Čaterli meilužis“

David Herbert Lawrence „Ledi Čaterli meilužis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: šią knygą skaičiau antrą kartą. Ne todėl, kad labai gera, tiesiog buvau kažkur, tingėjau ką nors veikti, išsitraukiau iš lentynos. Vėl gi… Knyga, kuri kažkada buvo uždrausta. Kaip pernelyg erotinė ir kaip skatinanti neištikimybę. Erotinė. Skatina. Bet net ir tuo laikmečiu turbūt buvo dar ne tokių knygų prirašyta. Šioje knygoje mane glumino sekso scenos. Kodėl glumino? Nes vyras (autorius) aprašinėja moters (herojės) jausmų skalę. Ir apie seksą kalba taip, kaip… dažnai kalba vyrai. Niekas neužkliūtų, jei nagrinėjamas būtų jis – herojus. Bet dabar atrodo apie moteris nusimano tik tiek, kiek įsivaizduoja nusimanąs. Besotės kekšės, kurios nesugeba tiesiog šiaip sau pajausti orgazmo, todėl kankina vyrus nabagiukus. Ypač, kai šie jau patenkinti ant kito šono nori nusisukti. Ot kalės. Na bet gal atleistina? Gi prieš tiek metų rašytas romanas, tais laikais matyt poros apie tai nepasikalbėdavo. O visa kita – normos ribose. Meilės romanas ir tiek. Tik, kad labai garsus.

Oficialiai: Čaterli dvare ledi Konstancija gyvena šiltai ir patogiai. Ji puikiai atlieka geros žmonos vaidmenį. Vieną gražią pavasario dieną moteris susipažįsta su eiguliu Parkinu. Šie du labai skirtingi žmonės aistringai įsimyli vienas kitą. 1928 m. Florencijoje išspausdintas anglų rašytojo D. H. Lorenso romanas „Ledi Čaterli meilužis“ (Lady Chatterley‘s Lover) sukėlė skandalą, buvo uždraustas, pasmerktas dėl atvirų sekso scenų ir knygoje pavaizduoto stipraus meilės ryšio tarp dviejų skirtingų socialinių sluoksnių žmonių. Bėgant metams romanas išleistas daugelyje pasaulio šalių.

Puslapių skaičius: 312
Knygą, kurią pradėjau buvo šeimos, o pabaigiau (kelis puslapius) elektroninio varianto.
Perskaityta 2010 10 29

214(105) José Saramago „Aklumas“

214(105) José Saramago „Aklumas“

José Saramago „Aklumas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Kelis metus mano akiratyje besisukiojanti knyga pagaliau pateko į rankas. O kaip gi ne, kai knygynuose jos kaina tik 9 lt. Ir tai puikusis skaitalas. Bavardžiame mieste anka bevardžiai (moteris tamsiais akiniais, nors nusiima juos dar pradžioje, žvairas berniukas, daktaro žmona, vyras su ginklu, pirmasis aklasis ir t.t.). Netekę regos jie panikuoja, ieško pagalbos, bet yra suvaromi į buvusią psichligoninę. Čia tampa… Na  patys skaitykit gi… Visa tai stebi reginti moteris. Kodėl ji regi – nežinia. Niekam neprisipažįsta. Kuo skiriasi matantysis? Jam ne vistiek kur kakoti, kaip viskas atrodo. Jis mato. O kiti savo aklumu pridengia dvasios aklumą. Tai ne nuotykių knyga. Tai psichologinis veikalas. Kiek jie dar risis žemyn? Kuo viskas baigsis? Beje, keista, kad knygoje moterys yra gelbėtojos. Prievartaujamos už maistą, kurį nelabai graužiami sąžinės valgo vyrai. Nes juk tokia „moters prigimtis“. Tikiu, jie taip ir galvotų. Nu ką reiškia praskėsti kojas vardan maisto (visų)? Niekis. Ypač kai nematai kokios šios sugrįžta. Nuostabiai pavaizduotas mūsų aklas pasaulis. Vien žo, knyga patiko, nors prie rašymo manieros reikėjo pratintis.

Oficialiai: Romano veiksmas plėtojamas neįvardytoje vietovėje, mieste, tikriausiai Lisabonoje. Miestą apninka aklumo epidemija – žmonės apanka staiga, liga plinta žaibiškai, neaplenkdama nė vieno, sukeldama šoką bei visuotinę paniką. Visoje šalyje steigiamos prieglaudos tokiems nelaimėliams, bet skaitytojai stebi vieną apytuštę ligoninę, kuri per keletą dienų pripildoma aklųjų. Netrukus šioje mažytėje bendruomenėje susiformuoja struktūra, kurią sudaro budeliai ir aukos. Groteskiškas bejėgių lyg vaikai ir išmestų iš įprasto gyvenimo žmonių vaizdavimas tampa pažeminimo istorija. Paminama visa, kas žmogiška, visos įprastos visuomenės gyvenimo normos ir ribos, tarsi apakęs pasaulis būtų netekęs pamatų, suformuotų religijos, tradicijų ir kultūros.
Aklumas – ne tik fizinė negalia, bet ir įspūdinga žmogiškumo degradavimo metafora. Paprasčiau nieko nematyti, kad nebūtų dėl ko jaudintis? Lengviau gyventi nematant to, ko nesinori matyti? Ar tokiame pasaulyje pavyks išsaugoti žmogiškumo likučius? Kokios yra pažeminimo ribos? Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų ieškoma romane „Aklumas“.

Puslapių skaičius: 272
Knyga nuosava
Perskaityta 2010 10 21

213(104) Juan Marsé „Mergina aukso kelnaitėmis“

213(104) Juan Marsé „Mergina aukso kelnaitėmis“

Juan Marsé „Mergina aukso kelnaitėmis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Pradėjusi šią knygą supratau, kad man nuobodu ir niekaip negaliu įsivažiuoti. Bet lyg ir savotiškai smalsu. Ne taip, kaip su tomis knygomis, kurias metu po pirmo puslapio ir nebegrįžtu. Tad pasidėjau į tokią vietą, kur knygas skaitau tik kartais ir po puslapį du per dieną. Įveikiau. Puslapis du per dieną nespėdavo užknisti. Ypač svetimos šalies neaktualios istorijos. Be kurių knyga iš vis būtų ne knyga. Tad galiu pasakyt, kad tai vienas tų kūrinių, kur bėgama nuo savo praeities, pasakojamos pakoreguotos istorijos, kiek nostalgiška. Kuris turi charizmatišką veikėją, jis (šiuo atveju tai mergina aukso kelnaitėmis) yra tas, dėl kurio vis dar skaitai. Tai ta knyga, kurią skaitydamas nesmalsauji, o kaip gi viskas baigsis. Atrodo visos pabaigos geros. Arba tiek pat blogos. Pusę šios pabaigos nuspėjau. Išskyrus paskutines eilutes. Kita vertus, abejoju ar šią knygą kada nors skaityčiau antrą kartą. Gal būt žiūrėčiau filmą, kad paspoksot į merginą. O gal ir ne.

Oficialiai: Luiso kasdienybę aukštyn kojomis apverčia netikėtas dukterėčios Marijanos apsilankymas. Toji keistuolė, aštraus proto laisvamanė ir storžievė apsiima tvarkyti dėdės rašliavą. Tarp jų atsiradusi įtampa galiausiai virsta lemtinga kova: mergina pasipriešina jo manijai naudingai keisti tiesą ir negaili kandžių pašaipų jo pastangoms prisitaikyti ir likti „švariam“. Tiesmukas ir atviras merginos požiūris, stiprus seksualinis potraukis, kurį ji pažadina Luisui, virsta preliudija vienintelio ir įspūdingo jo gyvenimo periodo, prilygstančio romanui. Liguistas Luiso potraukis „tiesą“ keisti „fantazijomis“ galiausiai pranoksta tikrovę. Politinė satyra čia pinasi su dviprasmiška ir mįslinga fantasmagorija. Už šią knygą, demaskuojančią frankizmo epochą ir prisitaikėliškus jos veikėjus, už viltingą žvilgsnį į liberalesnę visuomenę 1978 metais Juanas Marsé gavo prestižinę literatūrinę PREMIO PLANETA premiją, kasmet skiriamą įspūdingiausiam visų ispaniškai kalbančių pasaulio šalių kūriniui. Romanas išverstas į daugiau nei 10 kalbų. Ispanų režisierius Vicente Aranda 1979 metais jį ekranizavo.

Puslapių skaičius: 192
Knyga nuosava
Perskaityta 2010 10 19

212(103) John Irving „Vidutinio svorio santuoka“

212(103) John Irving „Vidutinio svorio santuoka“

John Irving „Vidutinio svorio santuoka“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Vis perskaitau naują Irvingo knygą ir… Kiek jose panašumo, atsikartojančio turinio, identiškų personažų. Ir visgi kokį skirtingą įspūdį jos palieka. Štai priešpaskutinė skaityta („vandens metodas“) visai nepatiko, dar prieš tai knyga („Naujojo Hampšyro viešbutis“) turbūt patiko labiausiai, na o štai ši knyga tiesiog gera. Neglumino manęs ištvirkimai: a) per daug filmų tik suaugusiems esu mačiusi, b) pas Irvingą nieko kito ir nesitiki, nebent dar meškų, kurių šiame romane nebuvo. O šiaip smagi knyga apie visai nesmagius žmones, manipuliacijas vieni kitais,  seksą, santuokas ir ten taip toliau :)). Ir tai, kad vienas visada myli labiau nei kitas.

Oficialiai: Trečiojo Johno Irvingo romano pasakotojas ir pagrindinis personažas – universiteto dėstytojas, nuobodžių istorinių romanų rašytojas. Rinkdamas medžiagą naujai knygai, Vienoje jis sutinka našlaitę Učę, išgyvenusią vokiečių ir rusų okupacijas. Juodu susituokia ir gyvena ramų šeiminį gyvenimą, kol susipažįsta su Severinu Vinteriu, iš Vienos kilusiu vokiečių kalbos dėstytoju, universiteto imtynių komandos treneriu, ir jo žmona Edita, nepriklausoma moterimi iš turtingos šeimos, kuri, beje, yra aistringa pradedančioji rašytoja. Pasakotojas užmezga su Edita mokytojo-globėjo santykius ir netrukus abi šeimos ima viena pas kitą vakarieniauti bei pramogauti su vaikais. Pagrindinį romano personažą vis labiau traukia Edita, o Učė įsimyli Severiną. Netrukus po bendrų vakarienių poros ima keistis partneriais nakčiai. Iš pradžių viskas vyksta sklandžiai, tačiau gana greitai pradeda aiškėti, kad Vinteriai, pasinerdami į šį nuotykį, turi ir slaptų ketinimų…

Puslapių skaičius: 248
Knyga nuosava
Perskaityta 2010 10 18

211(102) Honore de Balzac „Kurtizanių spindesys ir skurdas“

211(102) Honore de Balzac „Kurtizanių spindesys ir skurdas“

Honore de Balzac „Kurtizanių spindesys ir skurdas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: „šiek tiek“ klasikos. „Kišeninio“ formato knygutė. Tik kaži kur rast tokią kišenę, kur 800+ puslapių tilptų. Grįžau iš Paryžiaus, kur mielai gyvenom tam tikruose rajonuose, tai pagalvojau, kad pats tas bus ši knyga. Juolab, kad ir žanro nesibaidau. Įdomus tas Balzakas, netingėjo ponas daug daug visko aprašinėti. Jau kai įsijaus… Seka seka pasaką apie suimtą herojų, o tada kad pasileidžia per dvidešimt puslapių pasakot apie teisėsaugos sistemą :). Nieko, visai įdomu. Laikai tokie įdomūs buvo. Ypač faina, kad meilužei ir meilužės – visiškai legalūs. Žmona pataria, kaip apsirengt pas mergiotę einant. Tiesa, paskutinis šimtas puslapių buvo nebūtinas. Knyga užsibaigė, o tada ten jau pasakoja, kaip kitiems veikėjams sekėsi.

Oficialiai: Jaunas poetas Liusjenas de Riubamprė susigundo šėtoniško genijaus, vieno iš didžiausių piktadarių literatūroje, Votreno pažadu padėti jam įsitvirtinti Paryžiuje ir prisiekia laikytis jo nurodymų. Kurtizanė Estera Van Gobsek sugriauna puikiuosius Votreno planus, nes karštai pamilsta Liusjeną ir sulaukia jo atsako.
Votrenui tenka nusileisti: mergina gali vykti kartu, bet gyvens uždaryta viename Paryžiaus name ir niekam nesirodys. Tačiau vieną naktį beprotiškai turtingas baronas de Nusingenas pastebi ją ir įsimyli. Votrenas sumąsto, kaip pasinaudojus Estera greičiau išlįsti į aukštuomenę ir susimokėti augančias skolas. Tačiau ir visko patyrusios kurtizanės širdis ne viską iškenčia…

Puslapių skaičius: 864
Knyga nuosava
Perskaityta 2010 10 14

210(101) Simon Tofield „Simon’s Cat: In his very own book“

210(101) Simon Tofield „Simon’s Cat: In his very own book“

O tiksliau žiūrėta :)
Simon Tofield „Simon’s Cat: In his very own book“ (čekiškas variantas)

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Knygos skaityt nereikėjo, nes be pavadinimo ir aprašo ten nėra daug žodžių. Tačiau puslapis po puslapio padovanojo daug daug juoko. Rekomenduoju visiems katinų savininkams. Kuriame nors komikse būtinai atpažinsite saviškį.

Oficialiai: With over thirty million hits on YouTube in a little over a year, Simon’s Cat is a genuine word-of-mouth phenomenon. Fans from all over the world have fallen for this adorable but anarchic feline who will do just about anything to be fed. This autumn Simon Tofield’s beautiful drawings and warm humour come to life on the page for the first time.

Puslapių skaičius: 250
Knygą paskolino JOG. Labai labai ačiū!
Perskaityta 2010 10 07