Pagal
Mėnuo: lapkričio 2010

221(5) Benjamin Lebert „Pelikanų skrydis“

221(5) Benjamin Lebert „Pelikanų skrydis“

Benjamin Lebert „Pelikanų skrydis“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: visų pirma paaiškinkit man, kaip 112 puslapių knygą galima vadinti romanu? Ir šiaip, kaip rašytojai sugalvoja iškepti tik tokios apimties veikalą? Fantazijos trūko? Redaktoriai viską lauk išmetė? Gerai jau, baigiu kabinėtis prie storio ir imuosi turinio. Nesužavėjo. Nors daugelyje knygų mane žavi šokinėjimai nuo vieno laiko prie kito, nuo vieno veikėjo prie kito. Šioje trumpulytėje (vėl kabinėjuosi?) istorijoje tai mane erzino. Mat buvo bandoma nupiešti psichologinius veikėjų portretus, aprašyti pabėgimo iš kalėjimo istoriją ir dar papasakoti apie pasakotoją. Per didelis šokinėjimas, kuris visiškai nieko nereiškia. Nei įtampos, nei intrigos. Tiesiog  visiškai ne mano stiliaus knyga.

Oficialiai: Antonas – gyvenimo skonį ir meilę praradęs dvidešimt ketverių metų vaikinas – iš gimtojo Hamburgo atskrenda į Niujorką. Čia, Manhetene, judraus megapolio širdyje, jis ne tik kepa blynus dėdės Džimio užkandinėje – jam tenka nerti į painią Alkatraso kalėjimo istoriją. Pasakojimas prikausto dėmesį. Ar pavyko dėdulės Džimio „didvyriams“ – ypač pavojingiems kaliniams – didysis pabėgimas iš smiltainio salos, ar jie įveikė galingą vandenyno srovę. Nejučiomis sugrįžta ir pamestas gyvenimas. Kaip? Gal padeda taisyklės, kurių privalo laikytis Niujorko gyventojai?

Puslapių skaičius: 112
Padovanojo knygos vertėja.
Perskaityta 2010 11 20

Priminimas sau. Apie rekomendacijas

Priminimas sau. Apie rekomendacijas

„Salomėja, o lietuvių eseistikos nesi skaičius? Parulskio “Nuogus drabužius” (na ir vėlesni rinkiniai, jei bus mažai), Radvilavičiūtės “Suplanuotos akimirkos”, Beresnevičiaus “Ant laiko ašmenų“ (über juokingas dalykas apie lietuvių tautinį charakterį).“

220(4) Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“

220(4) Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“

Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: dar vienas bandymas įveikti lietuvišką knygą. Rekomendavo man kadaise vonioje. Po to gi dar kelis atsiliepimus perskaičiau. Na, o akcijai pasitaikius nusipirkau ir perskaičiau. Nieko blogo negaliu pasakyt. Labiausiai tuo patiko, kad nėra lietuviams būdingo manieringo maivymosi. Nežinau, ar supras kas ką norėjau pasakyt. O ir tas esė žanras, arba „ką matau, tą rašau“ visai man prilipo ir maloniai susiskaitė. Dar labiau patiko dominuojantis Vilniaus rajonas. Net ir gatvė, kurioje gyvenu paminėta ne kartą, tad visai smagu pafantazuoti :))

Puslapių skaičius: 228
Nuosava knyga.
Perskaityta 2010 11 15

219(3) Ken McClure „Veidmainių sala“

219(3) Ken McClure „Veidmainių sala“

Ken McClure „Veidmainių sala“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: apie šią knygą buvau girdėjusi vidutiniškai gerų atsiliepimų, bet vis neėmiau, mat medicininės temos literatūroje manęs per daug nežavi. Visgi ši knyga patiko. Istorija paprasta. Vaikinas atranda kaip gydyti vėžį. Ne išranda, mat visi vaistai jau seni, o tiesiog atranda naują kombinaciją. Bet gi niekas tuo nesidžiaugia. Nei vaistų gamintojai, nei universitetas. O juk kad gali džiaugtis tuo, kad gydomas vėžys išskyrus vėžininkus? Šitiek milijardų kišama į tyrimus, tai kur tiems visiems žmogams po to pasidėt? Natūralu. Knygos pabaigoje parašyta, kad autorius visą tą cirkelį patyrė pats, tik aišku su ne tokia svarbia liga, kaip vėžys. Užteko ir ten kažkokios infekcijos, kad susidurtų su farmacijos mafija. O skaitant knygą net nekilo abejonių, kad taip negalėtų būti. Tokiam jau pasaulyje gyvenam, kad būtų sunkiau patikėti gera pabaiga. Šitame skaitale gana neblogai perteiktas atradimo džiaugsmas, o po ta nuostaba ir realybės suvokimas, kad niekam tai neįdomu.

Oficialiai: „Veidmainių sala“ – romanas apie… vaistus nuo vėžio. Pagrįstas skaudžia paties autoriaus patirtimi, jis atskleidžia medicininių bandymų užkulisius, mokslinių tyrimų likimą ir talentingo mediko bejėgiškumą kovojant su visagale farmacijos pramone. Knygoje – ir farmacijos bendrovių slaptų strategijų demaskavimas, ir neviltį keliantis mokslininkų abejingumas, ir akademinį pasaulį ėdanti korupcija. Vaistai nuo vėžio – argi ne apie tai svajoja visas pasaulis? Argi kiekvienas iš mūsų nepadarytų visko, kad apsaugotų save ir savo artimuosius nuo šios siaubingos ligos? Edinburgo universiteto doktorantūros studentui Geivinui Doneliui – labai gabiam, bet atžaraus būdo jaunuoliui, atrodo, pavyko tai, kas neįmanoma. Jis išranda vaistus nuo vėžio, bet… tai niekam nenaudinga. Nei universitetas, nei farmacijos bendrovė, kurios produktus naudojo Geivinas, jo tyrimų neremia. Geivinas žūtbūt siekia tęsti tyrimus, bet aplinka iš abejingos virsta atvirai priešiška, o įvykiai artėja katastrofos link. Laboratorijoje įvyksta tragedija, o Geivinas vis dar tiki, kad gali išgydyti vėžį – jo mylimos merginos mama taip pat šios ligos auka…

Puslapių skaičius: 296
Šeimos knyga
Perskaityta 2010 11 11

218(2) W. Somerset Maugham „Skustuvo ašmenys“

218(2) W. Somerset Maugham „Skustuvo ašmenys“

W. Somerset Maugham „Skustuvo ašmenys“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: pradėjusi šią knygą bandžiau suvokti, kuo ji mane traukia. Gal tuo tokiu paprastučiu pasakojimo stiliumi: „nuėjau, susitikau, pamačiau, keliavau, važiavau“, kuris visiškai susipina į malonią istoriją. Gal net patiko tuo, kad nebuvo jokios intrigos. Tiesiog rašytojas, kuris knygoje kalba savo realiuoju aš, iškarto pasako, kad va papasakosiu istoriją apie žmones. Ir papasakoja. Snobas dėdulė, mergina auklėta būti aukštuomenės dama, jos mylimasis be vietos ir kiti. Pagrindinis veikėjas – mylimasis. Jam sako dirbk, o jis sako, nea, nenoriu. Noriu dykaduoniaut. Ir visam pasauliui besipiktinant tą ir daro. Dirba juodus darbus, keliauja po indijas, gelbėja puolusias moteris. Tiesiog gera knyga apie mūsų pasaulį. Tiesa, kiek senesniais laikais. Na ir labai daug Paryžiaus, kuris dabar mane veža.

Oficialiai: Perkeldamas mus į XX a. trečiąjį dešimtmetį, romane Maughamas pasimėgaudamas, sodriai ir taikliai atkuria nerūpestingai prabanga besidžiaugiančius JAV turtinguosius: gražuolę Izabelę, puošeivą ir snobą jos dėdę Eliotą, Izabelės rankos siekiantį turtingą jaunystės draugą Grėjų… Tačiau pagrindinė romano idėja – gyvenimo prasmės paieškos. Prasmės, kurios atkakliai siekia pagrindinis romano herojus Laris. Regis, vaikinui šypsosi laimė: jį myli ir už jo tekėti ruošiasi Izabelė, jam siūlomas darbas ir šviesi ateitis mylinčios žmonos pašonėje. Tačiau iš karo grįžęs jaunuolis kankinasi, ieškodamas atsakymo į esminį gyvenimo klausimą; išeina iš Izabelės gyvenimo ir išvyksta į Paryžių – ir romane vėl išnyra jau daug vėliau. Romane, kuris tikroviškas kaip pats gyvenimas, žaviai paradoksalus kaip praėjusių laikų Paryžius…

Puslapių skaičius: 412
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 11 08

217(1) Chuck Palahniuk „Pasprink“

217(1) Chuck Palahniuk „Pasprink“

Chuck Palahniuk „Pasprink“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: knyga prasideda taip: „Jei ketini visa tai skaityti – nesivargink. Perskaitęs keletą puslapių – daugiau nebenorėsi. Todėl pamiršk. Eik sau. Bėk, kol dar esi sveikas. Gelbėkis.“  Aha, galvoju, autorius pradeda nuo marketinginio šūdo. Bet kas keisčiausia, tai pasirodo visiška tiesa! Nes knyga visiškas šūdas. Įsivaizduokit, ant viršelio dar rašo, kad kandumu, ironija ir dar ten kažkuo prilygsta Vonegutui. Čia aš prunkšteliu. Įdomu per kurią vietą. Vonegutas tikrai ciniškas ir elegantiškas. O ši knyga visiškai amerekietiškai purvina. Aha, aš „kovos klubo“ irgi neįveikiau (tiesa, filmas man net labai labai patiko, pasirodo būna ir taip). Gal panašumas fantazijose? Pagrindinis herojus tampa jėzumi, gydytoja – ateivė iš ateities, draugas ridena namo akmenis. Pagalvotum, kad subtili pašaipa iš pasaulio. O bet ne, stilius netinka prie turinio, kad ir kaip tie kritikai beskanduotų apie gerumą. Tokia mano nuomonytė. Cha.

Oficialiai: Viktoras Mančinis, iš medicinos studijų išmestas vaikinas, sukūrė planą, kaip gauti pinigų Alzhaimerio liga sergančios motinos priežiūrai: restorane suvaidina, kad užspringo maistu, ir leidžia kokiam nors geradariui „ištraukti jį iš mirties nagų“. Pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. O kai tų gelbėtojų šimtai, Viktorui kas savaitę plaukia čekiai ir antrojo „gimtadienio“ atvirukai…
Kai neužspringinėja, Viktoras su grupele nevykėlių ir narkomanų dirba Kolonijinio laikotarpio parke, vaikšto į seksoholikų reabilitacijos kursus (kad patenkintų savo žalingą įprotį) ir lanko mamytę, kuri pusę jo vaikystės prasėdėjo kalėjime. Ir viskas tik tam, kad herojus atrastų save.

Puslapių skaičius: 304
Knyga nuosava.
Perskaityta 2010 11 07

Metų skaitymo statistika 2

Metų skaitymo statistika 2

Jau prabėgo du metai nuo tada, kai šiukšlynėlyje vedu perskaitytų knygų statistiką. Ją rašau pirmiausiai sau, kad nepamirščiau ką skaičiau, apie ką buvo knyga ir ar patiko. Tai kaip špargalkė, kuri padeda greitai prisiminti. Juk ne visada knygos pavadinimas ar autorius ką nors sako, net jei jis skaitytas.

Pernykštė statistika čia. Mano atskaitos metai yra baigiasi kartu su spalio pabaiga (pernai skaičiavau iki lapkričio vidurio, bet taip sunkiau, tad nuvogiau pusę mėnesio nuo savęs). Šiaip 0,5 mėn trumpesnis laikotarpis ir vienas mėnuo atostogų iškrito, bet vistiek perskaičiau 107 knygas. Tik dvejomis mažiau nei ankstesniais metais.

Perskaitytų knygų grafikas atrodo taip:

Palyginus su pernykščiu matau, kad mėnesio rekordo nesumušiau – daugiausiai perskaičiau 15 knygų. Sezonų tendencijos iš dviejų metų statistikos irgi dar neišeina daryti.

Paskaičiavusi gavau, kad vieną knygą perskaičiau vidutiniškai per 3,41 (pernai – 3,38) dienos. Viena knygą vidutiniškai sudarė 311,62 (pernai – 373,17) puslapiai.

Metų knygų DEŠIMTUKAS (nuo dešimtos iki pirmos vietos):
10. Markizas de Sadas “Meilės nusikaltimai arba aistrų kliedesys”;
9. Arundhati Roy “Mažmožių dievas”;
8. Harper Lee “Nežudyk strazdo giesmininko”;
7. Gabrielis Garsija Markesas “Šimtas metų vienatvės”;
6. P. Robert Smith “Naktį parke aukštai medyje su ežiuku”;
5.  José Saramago „Aklumas“;
4. Agnès Desarthe “Suvalgykite mane”;
3.  Muriel Barbery „Ežio elegancija“;
2. Erlend Loe “Naivus. Super.”;
1. Jostein Gaarder “Cirko direktoriaus duktė”;

Atskiro paminėjimo vertos:
Witold Gombrowicz “Pornografija” – nes tai literatūrinė pornografija.
Marianne Fredriksson “Ana, Hana ir Johana” – skandinaviški kartų santykiai panašūs į lietuviškus.
Gabriel Chose Garcia Marquez “Meilė choleros metu” – ji netgi juokinga.
Marijas Vargas Ljosa “Miestas ir šunys” – nes paprasta ir daug parodo.
Janusz L. Wiśniewski ”Vien@tvė tinkle” – įtraukia labiau nei tikisi iš pirmo žvilgsnio.
Gaetan Soucy ”Mergaitė, kuri mėgo žaisti su degtukais” – makabriška.
Arto Paaslinna “Grupinės savižudybės magija” – juokinga ir truputį vonegutiška.
John Ajvide Lindqvist “Įsileisk mane” – knygos apie vampyrus gali būti ir geros.

Net priešui nerekomenduočiau:
Paulo Coelho “Portobelo ragana”;
Risto Isomäki “Sarasvati upės smėlis”;
Stef Penney “Vilkų švelnumas”;
Jodi Picoult “Mano sesers globėjas”;
Audrey Niffenegger “Keliautojo laiku žmona”;
John Irving “Vandens metodas”;
Džonas Steinbekas “Mūsų nerimo žiema”;
Ray Bradbury “Pienių vynas”;

Taip ir neįveikiau, nors sąžiningai bandžiau:
Lauren Weisberger ”Verta būti garsiam”;
Harr Jonathan “Dingęs paveikslas”;
Estes C.P. “BĖGANČIOS SU VILKAIS: laukinės moters archetipas mituose ir pasakose”;
Anatolij Toss “Amerikietiška istorija”;
Gabriel Chose Garcia Marquez “Patriarcho ruduo”;
Laima Lavaste “Skersgatvis dviems”;
Lori Lansens “Mergaitės”;
Charles Bukowski “Faktoriumas”.
Leonardas Gutauskas “Plunksnos” bei “Kazbek”
Jane Austen “Ema”
Nicole Krauss “Meilės istorija”
Nick Cave “Asilė, pamačiusi angelą”
Jostein Gaarder “Maja”;
Salman Rushide “Gėda”;
Laura Sintia Černiauskaitė “Kvėpavimas į marmurą”.

Tai ką? Tęsiam skaitymus?