Pagal
Mėnuo: kovo 2011

247(31) George Orwell „1984-ieji“

247(31) George Orwell „1984-ieji“

George Orwell „1984-ieji“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: na ką, turbūt reikia įkvėpti dešimt kartų, tiek pat iškvėpti ir parašyti viską, ką manau apie knygą. Nes manymas kad OR-VE-LO knyga yra šūdas, turbūt dar blogesnis nei toks pats manymas apie „mūsų nerimo žiema“ ar „raupsuotoji“, ane?
Visų pirma, tai kodėl aš ėmiausi šios knygos? O juk nenorėjau, netraukė ji manęs. Bet gi prisiminiau, kad ir „mažmožių dievas“ ir „šimtas metų vienatvės“ baisiausiai netraukė, stumdžiau stumdžiau keletą metų, o perskaičius patapo geriausiomis metų knygomis. Tad manydama, kad ir šį kartą taip nutiks, nusipirkau net savo 1984 egziampliorių!!! Nors prasiėjus per šeimos mamų lentynas tikrai būčiau radusi bent porą vienetų. Taigi. Nusipirkau. Ir vis tik turėjau krūvą įtarimų, kad daugelis 84-taisiais žavisi tik dėl to, kad KAŽKAS pasakė, kad tai knyga „must to read“. Bet vis dar nepasakiau kodėl gi priėjau prie tos knygos:
1. Ją nuolatos visi cituoja: oi oi kaip jis nuspėjo ateitį, oi oi didysis brolis stebi mus, oi oi… Man atrodo, kad jau nėra žmogaus neskaičiusio, tad teko šalinti išsilavinimo spragas ir perskaityti bent jau tam, kad žinočiau apie ką eina kalba.
2. Nes mano mylimiausias rašytojo trilogija, kurią pradėjo lietuviai versti, turi kažkokių sąsajų su 1984, tad norėjau padaryti namų darbus.
Ir štai tadadam – perskaičiau. Ir visi ištempę akis laukiat, kol parašysiu kas gi nepatiko, o tada ateisit ir pasakysit, kad nieko aš nesupratau. Ot ir ne. Viską aš supratau. Ir apie laikotarpį kada knyga parašyta buvo, ir kas vaizduojama, ir kodėl. Ir visiškai neneigsiu, kad pati mintis įdomi, kieta, gera. Bet va jos išpildymas tai nekoks. Nu taigi labai nuobodu. Jei pradžioje dar įdomu ir įsitrauki į tą varganą robotuko gyvenimą, tai viduryje jau visai nusibosta (o jau meilei atėjus maniau bus jausmingiau), o pabaigoje visiškai marazmai. Ir kartoju! Aš ne apie siužetą, o apie jo aprašymo būdą. Nuobodu ir tiek. Palyginkim su kokia Voneguto „Pianola“, kuri turbūt tam pačiam žanrui turėtų būti priskirta. Ir ką – pas Vonegutą piktiniesi, žaviesi, lauki, o pas Orwelą tik nuobodžiauji. Jūs jau nepykit, bet Orwelas ne mano rašytojas. Aš mėgstu su gyvybe.

Vienu sakiniu: 9-10 klasės mokiniams.

Oficialiai: Pasislėpęs pakrikos Tiesos ministerijos Registrų skyriuje Vinstonas Smitas sumaniai perrašo praeitį, kad ji atitiktų Partijos poreikiams. Tačiau giliai širdyje jis priešinasi totalitariniam pasauliui, kuriame gyvena, pasauliui, kuris reikalauja absoliutaus paklusnumo ir kontroliuoja žmogų viską matančiais monitoriais ir budria Didžiojo Brolio akimi. Trokštantis tiesos ir laisvės Smitas užmezga meilės romaną su savo kolega Džiulija, tačiau netrukus supranta, kad šiame košmariškame pasaulyje meilė yra neapykanta, karas – taika, o tikroji laisvės kaina – išdavystė.

Puslapių skaičius: 248
Knyga nuosava. Galiu parduoti jei kam reikia.
Perskaityta 2011 03 28

246(30) Colleen McCullough „Timas“

246(30) Colleen McCullough „Timas“

Colleen McCullough „Timas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Vyrukai kapojo malkas, aš ten saviraiškos neradau, todėl pasiėmiau pirmą pasitaikiusią knygą ir ją perskaičiau. Nieko ypatingo. Visą laiką man atrodė, kad aš arba skaičiau šią knygą, arba skaičiau tokią pačią knygą, arba mačiau kokį nors tokį filmą. O gal viskas kartu? Nes istorija nėra nepaprasta. Vyresnė moteris įsimyli jaunesnį. Labai labai gražų, ale „ne visą dolerį“, tai yra atsilikusio proto. Na ir skaitom toliau kuo viskas baigsis. Tragedija ar laimingai? Tragedija būtų gal ir nieko. Laimės norisi visada. O pabaiga? Kažko kito norisi ir tiek. Gal po Alvtegen man norisi, kad tokia tema būtų labiau atskleista per žmogaus vidinę prizmę, o ne pasiliktų banalia meilės istorija?
Ir dar, kodėl mane visada erzina užrašai „tokios ir anokios knygos autorė“ ant viršelių? Juolab, kad „Erškėčių paukščiai“ yra „Timo“ autorės, o ne atvirkščiai.

Vienu sakiniu: net šaudyti mokančios senmergės kartais praskysta.

Oficialiai: Merė Horton – nebe pirmos jaunystės vienišė, padariusi karjerą, bet taip ir nepatyrusi švelnumo ir meilės. Ji gyvena ramų, seniai nusistovėjusį gyvenimą ir nė nenumano, kad vieną dieną įprastą jo tėkmę sutrikdys… kaimynystėje sutiktas gerokai jaunesnis Timas. Nepaprastai gražus jaunuolis moterį pribloškia savo naivumu ir nesavarankiškumu – tėvų labai mylimas ir nuo tikrovės saugomas jautrus vaikinas gyvena savo pasaulyje ir sunkiai orientuojasi žmonių aplinkoje. Merė nusprendžia imtis Timą globoti. Tačiau po truputį globėjiški jausmai perauga į draugystę, o ši – į visa apimančią aistrą… Galbūt pajutęs Merės meilės ir rūpesčio galią Timas išmoks gyventi ir mylėti?

Puslapių skaičius: 264
Knyga skolinta
Perskaityta 2011 03 27

245(29) Karin Alvtegen „Išdavystė“

245(29) Karin Alvtegen „Išdavystė“

Karin Alvtegen „Išdavystė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: ta knyga nei labai gera, nei labai bloga. Bet jau antras susipažinimas su Alvtegen leidžia daryti prielaidą, kad autorė neblogai pasikausčiusi žmonių santykių psichologijoje. Iš paprasto nieko (neištikimas vyras, nusivylusi žmona, maniakas, kuris nori, kad jį mylėtų, o jei nemyli…) išspaudžia gana neblogą savaitgalio veikaliuką. Regis niekas nevyksta. Visi po truputį aiškinasi santykius arba galvoja apie tai ko nori arba ne. Tačiau norisi skaityti tol kol nebaigi knygos. O tai padarai labai greitai, per kokias tris valandas. Tad ir plėstis daugiau nebėra dėl ko.

Vienu sakiniu: keršyti ar išmokti gyventi toliau?

Oficialiai: Kai Eva supranta, kad vyras turi kitą moterį, sielvartas ir pyktis tampa jos keršto akcijos pradžia. Kaip tik tuomet ji sutinka kitą išdavystės nuviltą žmogų – Juną, pastaruosius dvejus metus ligoninėje slaugantį komos būklės draugę. Slegiamas nešvarios praeities, jis tikisi viską pradėti iš naujo – su Eva… Romane Išdavystė pasakojama, kokias baises pasekmes gali sukelti neištikimybė. Kur prasideda išdavystės kelias, kaip auka staiga tampa nusikaltėliu? Kada nusikaltėlis nustoja buvęs auka?

Puslapių skaičius: 279
Knyga skolinta
Perskaityta 2011 03 26

244(28) Herbjørg Wassmo „Tora. Beodis dangus“

244(28) Herbjørg Wassmo „Tora. Beodis dangus“

Herbjørg  Wassmo „Tora. Beodis dangus“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: visiškai nesąžininga leisti trilogijas su tokiomis pauzėmis. Kas vyko pirmoje dalyje vos vos prisimenu, o kadangi skaičiau ne savo knygą, tai ir antrą kartą to padaryti negaliu. Juolab, kad visos Toros dalys yra gana plonos ir tilptų į vieną veikalą. Pvz., Dinoje buvo kiek atskiresnės istorijos, Toroje, gi viskas nuoseklu.  Todėl vos perskaičius antrą dalį norisi griebti trečią, o anos nėra… Na bet pagaliau gavusi knygą – pripuoliau. Ak, kaip Wassmo skiriasi nuo Allendės. Abi gi rašo apie moteris ir sunkią jų dalią. Bet pietietiškos Allendės  moterutės net problemas sprendžia kitaip. Wassmo knygos šaltos, niūrios, baisokos. Ir artimos lietuvių charakteriui: apie skriaudas reikia tylėti, nemalonumai namuose viešai neaptarinėjami. Net prievarta nutylima iš gėdos. Ir dėl to, kad moterys kaltina save. Visa paskutinė Toros dalis tai jos klejojimai, bandymai pamiršti, apgauti save, KAŽKAIP gyventi toliau. Sunkiai.

Vienu sakiniu: tik tiems, kurie kelis šimtus puslapių gali tverti kitų skausmą.

Oficialiai: Čia ir vėl sutinkame Torą – vokiečio pavainikę, mergaitę iš Salos. Skaudūs išgyvenimai palieka jautrioje mergaitės sieloje žaizdas. Ji tampa tarsi „beode“. Nuo žmonių Tora slepiasi už savųjų gabumų bei nuklysdama į giliausias fantazijas. Rakelė ir Simonas – dvi gerosios jėgos šalia. Tačiau ji pati pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir kasdienybės.

Puslapių skaičius: 256
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2011 03 20

243(27) Isabel Allende „Sala po vandenynu“

243(27) Isabel Allende „Sala po vandenynu“

Isabel Allende „Sala po vandenynu“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Allende arba patinka, arba ne. Man patiko patiko patiko, o po vienos knygos nebe. Bet perskaičiusi šios aprašymą nusprendžiau, kad turėtų reabilituoti autorę ir taip nutiko. Kuo knyga gera: nuotykiai, žiaurumai, įvairios meilės kombinacijos. Įvairių spalvų kombinacijos. Įvairių siekių ir pasaulėžiūros kombinacijos. Vergai nori būti laisvi. Yra ir tokių, kurie nenori. Yra baltųjų, kurie mano, kad juodasis yra gyvulys ir yra tokių, kurie siekia žmonių lygybės. Veiksmas vyksta 18-to amžiaus pabaigoje – 19-to pradžioje Š. ir P. Amerikų žemėse, tuometinėse kolonijose. Plantacijos, sukilimai, aukštuomenės pobūviai.  Ir viskas vienoje knygoje. Buvo labai faina, kad knyga stora, nes čia tas atvejis, kai su meile žiūri, kad dar daug šito epo liko skaityti. Beje, aš maniau, kad ši knyga bus be hepyendo. Nujaučiu, kad daug kas sakys, kad tokio gi ir nebuvo. O aš sakysiu, o kodėl ne?

Vienu sakiniu: Visada žinojau, kad kurtizane būti yra geriausia visais laikais.

Oficialiai: Romane pasakojama apie žavią vergę mulatę Zaritę, atitekusią plantatoriui Tulūzui Valmorenui, tačiau atkakliai siekiančią laisvės ir meilės. Priversta gyventi žiaurioje šeimininko namų aplinkoje, Zaritė niekada nesijautė vieniša. Paprastos moterys, tokios kaip kurtizanė Violeta, jos parankinė Lula, saugojusi šeimininkę ir tvarkiusi jos verslo reikalus, žiniuonė teta Roza, Selestina ir plantatoriaus virėja teta Matilda, – ėjo su ja petys į petį, padėdamos siekti išsvajotos laisvės būsimoms kartoms. Neištverdami priespaudos, engiami vergai galų gale sukyla ir padega plantaciją. Bėgdamas Valmorenas drauge pasiima ir Zaritę. Pirmieji žingsniai, vedantys merginą išsivadavimo iš vergijos link, suveda su išsvajotąja meile… Tačiau tuomet Zaritę ištinka skaudžiausias smūgis.

Puslapių skaičius: 448
Nuosava knyga
Perskaityta 2011 03 16

Kaip galėtų vadintis šitas blogas?

Kaip galėtų vadintis šitas blogas?

Kažkada (greitai) šitą blogą aš ketinu perkelti kitu adresu. Tas kitas adresas bus toks: kažkoks.salomeja. net . Tai vietoje to „kažkoks“ man reikia nesudėtingo žodžio atspindinčio šį blogą. Nes na siukslynelis.salomeja.net yra kiek ilgokas, argi ne? siuksles.salomeja.net skamba bjaurokai. knygos.salomeja.net neatitiktų turinio, mat nei čia knygų blogas, nei čia ką. Atsirado kažkada atvirukai, taip pat ir dar daug ko gali atsirast, kas nepritaps kitur, todėl eis į šiukšlynėlį :)

Turit minčių? Ne jei ne, tai gausit ilgoką adresą :)

242(26) Little Miss Sunshine „2 futbolo aikštės jausmų“

242(26) Little Miss Sunshine „2 futbolo aikštės jausmų“

Little Miss Sunshine „2 futbolo aikštės jausmų“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Kaip čia mano racione atsiranda vis daugiau lietuviškų ir net lietuviškų, bet nedepresuotų knygų? Nežinau, netyčia. Ši visai nieko. Delfio blogerė atspausdino savo rašliavas, kurios skaitosi visai skaniai. Apie meilę, apie gyvenimą, apie darbą. Tai kas supa visus jaunus žmones ir kuo jie gyvena. O daugiau sunku ką ir pasakyt. Su autorės nuomone ir filosofiniais pamąstymais galima sutikt, o galima ir nesutikti, bet kabinėtis nėra prie ko. Tik smalsu, ar žodis „skreitinukas“ knygoje atsirado po redaktorių įsikišimo?

Oficialiai: „2 futbolo aikštės jausmų“ – painiai nepaprasta ir atvira 26 metų merginos istorija, kuri gali nutikti bet kam. Gal ir Tavo vaikinas bučiavosi su trimis kitomis, vyras paslaugiai padėdavo atsukti marinuotų agurkėlių stiklainį, tačiau pamiršdavo apkabinti ryte anksčiau už žadintuvą. Gal ir tunors kartą melavai sau, paslapčiomis prieš seksą jo vonioje skutaisi kojas ir vaidinai orgazmą.
Tai – nuoširdžiai natūralu, universalu, moteriška ir vaikiškai išmintinga. Istorija su dviem pabaigomis. Kaip ir pats gyvenimas…

Puslapių skaičius: 116
Elektroninė knyga.
Perskaityta 2011 03 11

241(25) Karin Alvtegen „Dingusi“

241(25) Karin Alvtegen „Dingusi“

Karin Alvtegen „Dingusi“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: jei dar kartą pradėsiu nuo to, kad skandinavai puikia rašo, tai pamirškite šitą blogą :). Bet na man tai kaip maldelė kas kartą, kai tik vieną kartą esu susidūrusi su išimti kai skaičiau tą „ekošūdą kažkokios upės slėnyje“. Tai va. Apie „Dingusią“. Geras trileriukas su super pagrindine veikėja. Man labai suprantamas jos noras pasirodė pabėgti ir valkatauti. Mokėjimas išgyventi, sugebėjimas susitaupyti pinigų iš skurdžių pajamų. Pati istorija lyg ir nėra esminė. Labiau įdomūs jausmai, aplinka, bėgimas.

Vienu sakiniu: Šį kartą vietoje vieno sakinio viena citata:

– Bet juk galima gauti paramos. Ėdalui ir šiaip.
Ji nesugebėjo jam atsakyti. Galėtų paaiškinti, kad tada vis tiek būtų žmonių, kurie aiškintų jam, ką jis turi daryti ir ko nedaryti.

Oficialiai: Romano „Dingusi“ herojė Sibila Forsenstriom, buvusi vienintelė turtuolių fabrikantų Forsenstriomų dukrelė, neegzistuoja. Penkiolika metų ji gyvena už visuomenės sistemos ribų, yra viena iš daugelio Stokholmo benamių. Visa jos nuosavybė telpa kuprinėje, su kuria ji niekada nesiskiria. Diena po dienos jos vienintelis rūpestis išgyventi, gauti pavalgyti ir susirasti ramią vietelę nakčiai, kur galėtų išvynioti savo miegmaišį. Taip jai pavyksta pamiršti siaubingą praeitį tėvų namuose, iš kurių kadaise pabėgo. Bet kartą atsitinka tai, ko neturi atsitikti. Vieną naktį ji atsiduria ten, kur įvyksta kraupi žmogžudystė. Daug įkalčių rodo, kad tai Sibilos darbas. Penkiolika metų ji niekam nerūpėjo, o dabar staiga tampa labiausiai Švedijoje ieškomu asmeniu. Ji ilgainiui išmoko, kaip išgyventi iki rytdienos. Bet to nebeužtenka. Jai reikia bėgti…

Puslapių skaičius: 255
Elektroninė knyga. Ak, man elektroninės jau baiginėjasi, o popierinių dar negaliu išpakuoti.
Perskaityta 2011 03 10