Pagal
Mėnuo: balandžio 2011

257(41) Johanna Sinisalo „Trolis“

257(41) Johanna Sinisalo „Trolis“

Johanna Sinisalo „Trolis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: nusipirkau šią knygą, kai tik ji atsirado, o tada pasipylė visokios, arba tiksliau viena nuomonė. Ta, kuri sakė, kad ši knyga labai ypatinga, po jos ilgai negali atsigauti ir pan. Man ji tokio rimto įspūdžio nepaliko. Gal dėl to, kad nėra jokio skirtumo dėl veikėjų orientacijos? Visa istorija tokia, kad homoseksualus (seksualumui knygoje skirta labai daug vietos) M. rado troliuką. Troliukai knygoje yra ne mitinės būtybės, o reti plėšrūs gyvūnai panašūs į kates, dideles kates. Įsivaizduoju net veislę – milžiniškas Korniš Reksas :). Na ir augina jis tą kačiuką troliukų. Anas skleidžia labai daug feromonų, tad visiems aplinkiniams dar labiau suaktyvėja seksualumas. Kas antras skyrius yra straipsniai, ištraukos, mitai apie trolius. Reikia pripažinti, kad daugelis jų nuobodoki. Skaitydama atsiliepimus buvau sau į galvą įkalusi, kad čia bus labai netikėta pabaiga. Vis galvojau kas tas netikėtumas bus? Žmogžudystė? Kas jau čia netikėto? Zoofilija? Šioje knygoje nenustebintų. Tad žinokite šioks toks netikėtumas buvo.

Vienu sakiniu: skaitydama ir perskaičiusi knygą negalėjau ir negaliu atsikratyti minties, kad viskas labai panašu į Hoego „Moteris ir beždžionė“, ne?

Oficialiai: Helsinkyje gyvenantis jaunas fotografas, keliaudamas namo po naktinių linksmybių mieste, susiduria su girtų paauglių gauja, apspitusia sužeistą trolių jauniklį. Ilgai nemąstęs jis išgelbėja bejėgį padarą ir parsineša jį namo, tą akimirką nė nenujausdamas šio lemtingo sprendimo pasekmių. Laikui bėgant trolis ima vis stipriau keisti ir veikti ne tik savo globėjo, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimą, įsukdamas svaigią slaptų emocijų, užgniaužtų geismų ir baimių karuselę bei vesdamas tragiškos atomazgos link.

Puslapių skaičius: 280
Knyga nuosava
Perskaityta 2011 04 27

256(40) Gregory Maguire „Piktoji. Piktosios Vakarų raganos gyvenimas ir laikai“

256(40) Gregory Maguire „Piktoji. Piktosios Vakarų raganos gyvenimas ir laikai“

Gregory Maguire „Piktoji. Piktosios Vakarų raganos gyvenimas ir laikai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: dvi asociacijos kyla žvilgtelėjus į viršelį kartu su pavadinimu: tai arba vaikiška/paaugliška pasaka, arba fantastika suaugusiems. Kaip yra iš tiesų? Iš tiesų nugarėlės informacija, mano nukopijuota žemiau labai taikliai atspindi viską, kas viduje. Tai veikalas, kuriame daug blogio. Natūralaus, tokio, kurį sutinkame kas dieną. Veiksmas vyksta Ozo šalyje. Toje pačioje, kurią visi žinome iš Keistuolių filmo „Geltonų plytų kelias“, o vakariečiams ji labiau pažįstama iš Baumo istorijų (arba Volkovo). Tai va, nors istorijoje daug pasakiškų elementų – elfai, kalbantys gyvūnai, raganos – knyga labiau akcentuoja filosofiniu, politinius ir tiesiog žmogiškus aspektus. Nors tai tikrai nėra jokia parodija, bet iš Dorotės nuotykių žinomos gerosios raganos iš tikrųjų blogos, o blogos yra geros, o pagrindinis burtininkas apskritai… Ir šiaip net ir pasakos pasauliuose vyksta gretutinis gyvenimas. Ne viskas taip paprasta, kaip atrodo.

Vienu sakiniu: neduokit šitos knygos vaikams, nes jiems nebus įdomi, per pikta ir negraži :).

Oficialiai: Kas turi nutikti, kad nesuprasta mergina žalia oda taptų piktąja ragana? Ką iš tiesų reiškia būti Piktąja? Žinantiems „Ozo šalies burtininką“ bus įdomu, kad veiksmas vyksta Ozo šalyje laikais iki pasirodant Dorotei. Tik čia nebėra vaikiškai aišku, kas yra geras, o kas blogas. Šis romanas yra socialinis, politinis ir etinis komentaras apie gėrio ir blogio prigimtį. Priimkite versiją išdidžios ir kerštingos raganos, kuri pasipriešino visoms iš anksto primestoms pažiūroms.
Romane aprašomas Elfabos, vėliau išgarsėjusios kaip Piktoji Vakarų Ragana, gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties. Elfaba – pirmas vaikas religinio fanatiko ir nevykėlės aukštuomenės debiutantės šeimoje. Nuo pat gimimo mergaitė ypatinga – jos oda yra žalsvo atspalvio. Nežiūrint to, ji ieško savo vietos pasaulyje ir, remdamasi protiniais gebėjimais bei ryžtu, įstoja į prestižinį Šizo universitetą (čia jai tenka gyventi viename kambaryje su tuštoka mergaite, vardu Glinda). Tačiau gyvenimas tampa nebesuvaldomas, Elfaba atsiduria įvykių, svarbesnių už ją pačią, sūkuryje, su kuriais galynėtis galiausiai jai pritrūksta jėgų.
Šios knygos veikėjai gyvena ne juodame ir baltame pasaulyje, o tokiame, kokiame gyvename ir mes – miglotame, neaiškiame, pilkame. Ozo šalies politikai nenuspėjami, kartais jie elgiasi grubiai, kartais – juokingai. O gyventojai, pradedant kramtukais ir baigiant tarpekliškiais, pavaizduoti kaip tikros asmenybės, kurios elgiasi keistai, erzinančiai ir didvyriškai, kaip ir dera asmenybėms.

Puslapių skaičius: 460
Knyga nuosava
Perskaityta 2011 04 26

255(39) Karin Alvtegen „Kaltė“

255(39) Karin Alvtegen „Kaltė“

Karin Alvtegen „Kaltė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: šita autorė ir vėl mane stebina. Ir kaip iš tokio niekalo galima išspausti tokį psichologiškai prikaustantį dalykėlį, kad net prie Velykų stalo į jį pakabintos akys. Plona, kelių valandų knygelė sukelia pagalvojimų apie žmogaus baimes šiek tiek ilgesniam laikui. Kodėl mes pasielgiame taip arba anaip? Ir kodėl mus išgelbėja tas kvailas jausmas būti reikalingiems? Ir šiaip kodėl mes patys sau negalime būti reikalingi, kodėl būtinas dar kažkas?

Vienu sakiniu: du negėjai  gaudo vieną juos terorizuojančią psichę.

Oficialiai: Peteris Brulinas – įklimpęs į skolas, vienišas, bejėgiškumo surakintas stokholmietis – stumia laiką Nyleno konditerijoje. Staiga pro duris įvirsta nepažistama moteris. Supainiojusi Peterį su kažkuo kitu, įduoda supakuotą dovanėlę, kurią paliepia už tūkstančio kronų atlygį pristatyti jos vyrui. Peteriui nespėjus nė paprieštarauti nepažįstamoji dingsta…
Neįprasta ir gąsdinanti dovanėlė tarsi į slogų sapną įtraukia Peterį į pamišusios moters medžioklę, kur jis susiduria su savo paties praeities šešėliais.

Puslapių skaičius: 271
Knyga nuosava
Perskaityta 2011 04 24

254(38) Maksas Frajus „Saldieji Gravio sapnai“

254(38) Maksas Frajus „Saldieji Gravio sapnai“

Maksas Frajus „Saldieji Gravio sapnai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: kai jau skaitai šeštą (?) knygos dalį, tai kažkaip nebelabai yra ką sakyti. Tie patys herojai, panašūs nuotykiai, kurie visose šitose knygose ne tokie ir svarbūs. Daug svarbesni yra dialogai.

-aš tave užmušiu!
– taip jau iškarto ir užmuši? – nudžiugo jis.

Tie nudžiugimai ir kitokios pokalbių detalės nuolatos juokina ir stumia tolyn. O kur dar tingus magijos pilnas pasaulėlis. Man patinka Maksas, jis nedaro problemų iš nieko :).

Vienu sakiniu: o jie mėgsta pavalgyti ir mėtyti užuominas apie nešvankybes :)

Oficialiai: Makso bičiulis Melifaras panyra į saldžiuosius Gravio sapnus – mirtiną ir nežemiško malonumo glėbį. Kad išgelbėtų draugo gyvybę, Maksas leidžiasi į klajones raudonaisiais Chmiro dykumos smėlynais ieškodamas miesto… kurio nėra! Bet kas žino, gal užkerėto Čerchaulos miesto vartai jam atsivers? Juk ten, kur žengia pašėlęs Maksas, žengia stebuklai, paslaptys ir sėkmė.

Puslapių skaičius: 360
Knyga skolinta
Perskaityta 2011 04 23

253(37) Sergej Lukjanenko „Paskutinė sargyba“

253(37) Sergej Lukjanenko „Paskutinė sargyba“

Sergej Lukjanenko „Paskutinė sargyba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: kaip šiandien tariau, taip ir padariau – užbaigiau sargybų reikalą. Jei pirma bei antra dalys buvo labiau supažindinančios, tai trečia ir ketvirta – nuotykinės. Trečioje pasakėlės, o ketvirtoje nuotykiai tokie rimtesni gal… Visai patiko. Gaila tik, kad rašytojas turėdamas tokį talentą priversti kikenti, darė tai pernelyg retai. Bet gerai, kad darė. O šiaip tai visos knygos tokios dėkingos. Gali baigtis, o gali ir ne. Taškas sargyboms, arba dar penki tomai. Šiam kartui užteks.

Vienu sakiniu: o kai pagalvoju, kiek jau visokių vampyrinių knygų perskaičiau…

Oficialiai: Škotija, Edinburgas. Slaptieji požemiai ir kraupi žmogžudystė, kurios paaiškinti negali nei Dienos, nei Nakties Sargybos, nei pati Inkvizicija. Akivaizdu tik tiek, kad iššūkis mestas. Kas išdrįso? Nejaugi yra jėga stipresnė už visą Šviesiųjų, Tamsiųjų ir Inkvizitorių Galią. Nejaugi legendinė Paskutinė Sargyba???

Puslapių skaičius: 309
eknyga
Perskaityta 2011 04 20

252(36) Sergej Lukjanenko „Sutemų sargyba“

252(36) Sergej Lukjanenko „Sutemų sargyba“

Sergej Lukjanenko „Sutemų sargyba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: trečioji sutemų dalis man patiko labiausiai, tačiau turiu pripažinti, kad ji vaikiškiausia. Čia sutiksim ir vilkų užpultus vaikus, kuriuos išgelbėja piktoji, tačiau nepikta ragana, čia ir šikšnosparniais pasivertę vampyrai lekioja, yra juokingų užkeikimų – užlašinkite 12 lašų kraujo… Trūksta tik vienaragio. Pagrindinis herojus vis dar bėdavoja temomis gėris vs blogis, ir niekaip nesusitaiko su tuo, kad tai vienas ir tas pats. Mane vis dar erzina lyrika (dainų žodžiai), bet šioje knygoje jų mažiau. Vis dar juokina blogasis magas, o šioje dalyje ir dar vienas juokingas veikėjas atsirado. Šiaip nusibodo man jau tos sutemos, bet perskaitysiu ir ketvirtą (ar ji paskutinė?) dalį, ką jau čia.

Vienu sakiniu: atomazga buvo per silpna tokia „Didžiam fantastui“.

Oficialiai: Gimęs žmogumi – negali tapti Kitu. Taip buvo visada. Būtent ši aplinkybė palaikė pasaulyje pusiausvyrą tarp Tamsiųjų ir Šviesiųjų magų, tarp nakties ir Dienos sargybų. Tačiau, atrodo, jog šią pusiausvyrą kažkas suardė. Kažkas, ko gero ,turi tiek Galios, kad sugeba paprastą žmogų įšventinti Kitu. Mirtinai persigando visi – ir Šviesieji, ir tamsieji, o ypač – Inkvizicija…

Puslapių skaičius: 223
eknyga
Perskaityta 2011 04 20

251(35) Sergej Lukjanenko, Vladimir Vasiljev „Dienos Sargyba“

251(35) Sergej Lukjanenko, Vladimir Vasiljev „Dienos Sargyba“

Sergej Lukjanenko, Vladimir Vasiljev „Dienos Sargyba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Tai sargybinuosi toliau. Dieniniai sargybiniai patiko labiau už naktinius. Gal čia tas antras autorius kaltesnis? Gi šitoje knygoje ir meilė karštesnė ir aistros rimtesnės. Vienintelis dalykas, kuris mane per abi dalis baisiausiai užkniso tai ta poezija. Nu kam jos reikia? Pastovaus to dainų citavimo ir pritempinėjimo iki situacijos… O šiaip – Dienos sargyba – tamsa. Kaip ir priklauso – tamsiukai daugiau simpatijų susilaukė.

Oficialiai: Naktiniai miesto gatvių medžiotojai. Vilkolakiai ir vampyrai, raganos ir raganiai. Tie, kurie gyvenimo pilnatvę jaučia tik prieblandai užslinkus, tie, kurie suvokia, kad Tamsa šiame pasaulyje lygiai taip pat reikalinga, kaip ir Šviesa. Turbūt jau žinote Nakties Sargybos istoriją? Tuomet dabar išklausykite ir Dienos sargybinių. Paklausykite, ir jums pasipasakos prakeiktieji bei atstumtieji. Gal tada suprasite – ne viskas taip vienareikšmiška amžinajame Gėrio ir Blogio kare…

Vienu sakiniu: kodėl visada blogis pateikiamas patraukliau?

Puslapių skaičius: 322
eknyga
Perskaityta 2011 04 15

251(35) Christian Kracht 1979

251(35) Christian Kracht 1979

Christian Kracht 1979

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Nežinau kas tokias knygas rašo ir kam. Nežinau kas tokias leidžia ir kam. Nežinau kas tokias knygas perka ir kam. Nežinau kas tokias knygas skaito ir kam. Nežinau ir kam aš pirkau, bei kam skaičiau. Įdomi tik pabaiga. O šiaip eilinis pliurpalas apie nieką. Įtariu rašytojas kuo nors ten garsus ir aš čia užsitrauksiu nemalones visokias? Bet aš nesu labai supratingas šiukšlynėlis, atleiskit. Ir neskaitykit tokių pievų, gerai?

Vienu sakiniu: apsinarkašini, eini prie kalno, patenki į konclagerį.

Oficialiai: Tai šiuolaikinio šveicarų prozininko – vienas ryškiausių pastarųjų metų vokiečių kalba rašomos literatūros reiškinių. „1979 “ – tai šiuolaikinės Vakarų visuomenės būklės rentgeno nuotrauka, diagnozuojanti gilėjančią vertybių ir kultūros krizę. Tai pasakojimas apie klajones po XX a. 8 dešimtmečio Aziją, prasidedantis narkotikais vakarėliais bei meilės nuotykiais Islamo revoliucijos apimtame Irane ir pasibaigiantis koncentracijos stovykloje Kinijoje…

Puslapių skaičius: 152
Knyga nuosava
Perskaityta 2011 04 12

250(34) Sergej Lukjanenko „Nakties sargyba“

250(34) Sergej Lukjanenko „Nakties sargyba“

Sergej Lukjanenko „Nakties sargyba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Nežinau kuo, bet knyga man priminė Maksą Frajų. Turbūt savo nuotaika ir keliomis siužetinėmis linijomis viename. O šiaip įdomu, patrauklu, gera skaityti. Nors „Juodraštis“ patiko labiau, bet ir sargyba nenuvylė. Tiesa, pabaiga kiek erzino. Kiek gi galima dejuoti galvojant Blogis vs Gėris :). Atsakymo gi nebūna! Nereikia net magu būti, kad tai žinotum. Nepaisant kelių smulkmenėlių čia fantastikos nėra labai daug. Daug daugiau pagalvojimų apie pusiausvyrą. Dedu pliusą už paprastą stiliuką ir gražų sutemų pasaulį.

Vienu sakinių: e skaityklės išsikrauna maždaug toje vietoje, kur filmuose būna reklama.

Oficialiai: Užslinkus nakčiai gatvėse baisu. Tačiau baimė kausto ne todėl, kad ima siautėti nusikaltėliai ar maniakai. Kai užslenka naktis, į gatves medžioti išeina tie, kurie vadina save kitais. Tai – vampyrai ir vilkolakiai, burtininkai ir raganos. Tie, Kiti, saulei nusileidus, įgyja ypatingas galias. Tų, Kitų, nesužeidžia įprasti ginklai. Gerai dar, kad „naktinius medžiotojus“ jau daugelį amžių prižiūri Nakties Sargyba. Nakties Sargyba kovoja su Tamsos išperomis, tačiau negali pažeisti Sutarties, pasirašytos kitados tarp Šviesiųjų ir Tamsiųjų…

Puslapių skaičius: 315
eknyga
Perskaityta 2011 04 11

249(33) Sergej Lukjanenko „Švarraštis“

249(33) Sergej Lukjanenko „Švarraštis“

Sergej Lukjanenko „Švarraštis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  Nedažnai aprašau knygą praėjus kelioms dienoms nuo perskaitymo, tačiau gi įspūdžiai dar neišblėso. Visų pirma tai nevertinu „Švarraščio“, kaip atskiros knygos. Man tai tėra „Juodraščio“ tęsinys, antra dalis, ta pati knyga, tik tolimesni skyriai. Juolab, kad ir prasideda toje pačioje vietoje, kurioje baigėsi ana. Tai va. Patiko ir ši. Tiesa, kai kuriose vietose skeptiškai kilstelėjau antakį… Robotas, kuris išvaizda primena Volkovo medkirtį? Ne angelas sargas, kurs atrodo, kaip angelas? Jorkšyrų terjerai žudikai? Ai nesvarbu, užtat linksma knyga ir herojus fainas.

Vienu sakiniu: herojus patogiai užmiršo, kad žadėjo, jog jei ten vienoj vietoj išsigelbės tai mes rūkyti.

Oficialiai: Iš pradžių perskaitėme „JUODRAŠTĮ“, romaną, kuris užvaldė šimtų tūkstančių žmonių širdis ir protus.
Nūn žmogus, ištrintas iš šio pasaulio, vargais negalais sugebėjo sutraukyti grandines, prikausčiusias jį prie kito pasaulio. Žmogus lyg ir laisvas – tačiau buvę valdovai nepaliauja jį medžioti.
Likimo „JUODRAŠTIS“ parašytas ir perskaitytas.
Išmušė „ŠVARRAŠČIO“ valanda…

Puslapių skaičius: 304
eknyga
Perskaityta 2011 04 02