Pagal
Mėnuo: birželio 2011

278(62) Eglė Aukštakalnytė Hansen „Mama Afrika“

278(62) Eglė Aukštakalnytė Hansen „Mama Afrika“

Eglė Aukštakalnytė Hansen „Mama Afrika“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Jau pagrindiniame savo bloge rašiau, kad vos pradėjusi skaityti labai susinervinau dėl autorės vištiškumo ir kudakavimo kokios nabagės yra moterys. Nors palyginus su tuo ką vėliau pati rašo apie Afrikos moteris tai tik džiaugtis ir džiaugtis kaip viskas gerai. Knygos stilius man nepatiko. Bet patiko kaimelių, papročių, gyvenimo požiūrių ir pasikalbėjimų aprašymai. Patiko kokybiškos nuotraukos, tik nervino, kad jos pastoviai buvo įterpiamos skyreliui, pastraipai, sakiniui nesibaigus. Paskaičiusi „motociklu per Afriką“ ir šią knygą tik dar labiau užsimaniau ten. Viena tik neaišku ar susitaikyčiau su kirminais visokiais :).

Oficialiai: E. Aukštakalnytės Hansen knygoje „Mama Afrika“ su meile ir švelnia šypsena aprašyta patirtis gyvenant ir keliaujant po Juodąjį žemyną, autorės darytos nuotraukos atskleidžia egzotiškai taurų jo grožį. Lietuvei pavyko įgyti senųjų savanos gyventojų pasitikėjimą, stebėti ir užfiksuoti nemažai vietos genčių buities detalių, ritualų, kurių liudininkais retai tampa svetimšaliai.

Puslapių skaičius: 280
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 28

Knygų konkursas-mainai

Knygų konkursas-mainai

Štai ir vėl Salomėja nusprendė pabendrauti su savo skaitytojais ir padovanoti jiems knygų. O gal ir ne padovanoti, gal tiesiog apsikeisti :).

Konkurso sąlygos:

1. Atsakyti į klausimus.
2. Išsirinkti prizą.
3. Pasiūlyti man kokią nors knygą mainais.
4. Laukti rezultatų :).

Dabar apie kiekvieną punktą plačiau.

1. Paėmiau keturias prizams siūlomas knygas, atsiverčiau 13 puslapį ir nurašiau keletą sakinių. Spėkit, kurios citatos iš kurios prizams skirtos knygos?

a) Jei gerai įsiklausytume, girdėtume, girdėtume, kaip skruzdės šnekasi tarpusavyje. Mes nesuprantame jų kalbos. Pranašas Soleimanas galėjo kalbėtis su skruzdėmis, o aš – ne. Man regis, jos kažką sumanė, gal atlieka kokią ceremoniją, o gal pavasaris ką nors pakeitė jų buveinėje.
b) Niekados tavęs ten nevedžiau, kad ponia Leoni apžiūrėtų tavo delną, gal nuogąstavau, jog įskaitys jame kokią teisybe apie mane, nes visad buvau kraupus veidrodis, baisingas mechanizmas, iškeliantis viešumon praeities įvykius, ir tai, ką mudu vadinome meile, galimas daiktas, reiškė, kad stoviu priešais tave su geltona gėle rankoje, tu laikai dvi žalias žvakes, o vėjas gena mums į veidus priekaištų, atsisveikinimo žodžių ir metro bilietų lietų.
c) Keleivis kol kas nepastebi didelių permainų. Prospektas, kuriuo jie važiuoja, visiškai toks pats, kokį jis prisimena, nebent medžiai aukštesni, nieko nuostabaus, per šešiolika metų turėjo gerokai paaugti, vis dėl to miglotoje atmintyje šmėkšo žalios lajos, o dabar, žiemiškai pilkomis šakomis, jie atrodo mažesni, tas pats per tą patį.
d) Mirtis, vis dar stovinti šalimais ir pagarbiai laukianti, kol pabaigsim ruošą, motiniškai apkabino mirštantįjį, o paskui pamojo man prieiti, kad priimčiau paskutinį sutuoktinio atodūsį.

Na ir dar vienas klausimas kur ir kaip dažniausiai skaitote (gulit, lovoje, kavinėje, fotelyje, virtuvėje tarp puodo maišymų ir t.t.).

2. Prizus pasistengiau parinkti įvairiems skoniams. Taigi padovanosiu, arba iškeisiu:

a) Isabel Allende „Inesė“

b) Julio Cortazar „Žaidžiame klases“

c) Jose Saramago „Rikardo Rejišo mirties metai“

d) Kader Abdolah „Mečetės namai“

Knygos nėra naujos. Išskyrus paskutinę.

3. Apie mainus. Na juk visi turime visokių knygų, kurių mums nereikia. Nusipirkome per klaidą, gavome dovanų, turime dvi. Tai kodėl neišsimainius į mano siūlomas? Rašykit ką duotumėte mainais. Apsikeistume paštu. Knygų būklė ir kaina man nėra svarbi, gerai būtų visi puslapiai vietose :). Beje, jei knygos nepasiūlysite, arba aš jos nenorėsiu (na gal pati turiu, skaičiau), tai dar nereiškia, kad negalėsite laimėti prizo. Tiesiog siūlytojams šiame konkurse atitenka pirmenybė.

4. O pabaiga lai būna liepos 13 dieną, gerai?

277(61) Elena Kurklietytė „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“

277(61) Elena Kurklietytė „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“

Elena Kurklietytė „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: taip jau pavyko vakar išsirinkti knygas, kad nė dviejų neužteko :). Lengvi mieli skaitaliukai. Kodėl šią knygą vertinu vienetu? Nes mano manymu autorė niekaip nesugebėjo įsijausti į vyro kailį. Ir viskas kas pasakojama vyro lūpomis, na taip žiauriai moteriška, taip moteriška. Kaip iš svajonių kaip mes norėtumėme, kad jaustųsi ir galvotų vyrai. Dar vienetas ir už absurdiškas vietas. Pavyzdžiui jojimą į Vilnių ant arklio. Gal pats faktas ir nėra toks jau kvailas, bet aprašytas tai tikrai debiliškai :). Ir vaiko istorija pernelyg meksikietiška. O kuo knyga patiko? Turbūt, kaip ir daugeliui. Erotika. Laukinė, žemiška, tikra, susiliejanti su gamta. Erotika žadinanti geidulius. Lietuviai retai kada taip rašo, mūsų autoriuose viskas arba šlykštu ir gašlu, arba skraido drugeliai ir skamba fanfaros. Ši knyga romantikams. Tiems, kurie nori kitaip paskaityti apie pelkę. Ne kaip apie liurlą, purvą ir puvėsius, o kaip apie meilužę.

Vienu sakiniu: gerai, kad atsiranda vis daugiau skaitymui tinkamų lietuviškų knygų.

Oficialiai: Romane „Šešėlių verpėja“ archeologo Benedikto akimis autorė žvelgia į matriarchato ir patriarchato sandūros laikus. Atkasęs griaučius, archeologas tikisi surasti ir visą paleolito laikų gyvenvietę, ima kurti istoriją, kaip pelkėse galėjo atsirasti akmens amžiaus moters palaikai. Jo sugalvotą istoriją ima atkartoti jauna atvykėlė, užburianti visus jos slenkstį peržengiančius vyrus. Paslaptinga „laumė“ tampa Benedikto vaizduotės realybe ir lemtingai įsiveržia į jo paties šeimos gyvenimą.
Meistriškai kuriamoje intrigoje pinasi meilės, geismo, apgaulės, išdavystės ir pasiaukojimo vingiai.

Puslapių skaičius: 184
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 25

276(60) Susanna Jones „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“

276(60) Susanna Jones „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“

Susanna Jones „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: ši knyga savo pavadinimu kažkuo nuolatos traukė. Vis netyčia knygyne pačiupinėdavau, bet pamačiusi, kad tai „svajonių romanai“, padėdavau į vietą. Kol dėvėtų knygų knygyne ji vėl nepapuolė į rankas ir nesugundė savo maža kaina. Ir ką. Stereotipus tenka slėpti ir pripažinti, kad knyga maloniai susiskaitė. Neradau nieko labai romantiško, nieko labai gražaus, užtatai intriga išlaikyta. Veiksmas vyksta Japonijoje, kur susidaro meilės trikampis. „Paukštukas“ nėra detektyvas, bet pagrindinė linija būtent „kas nužudė“? O ar rasime atsakymus? Neišduosiu.

Oficialiai: intriguojantis romanas, kurio veiksmas vyksta Japonijoje. Jau pirmame puslapyje skaitytojas įtraukiamas į keistą žmogžudystės istoriją, o paskui keliauja pagrindinės įtariamosios – jaunos anglės Liusės Flai, gyvenančios Tokijuje ir dirbančios vertėja – sąmonės užkaboriais. Apklausiama policijos, ji grįžta mintimis į savo praeitį, kurioje netrūksta grėsmingos tamsos. Kodėl Liusė prieš dešimt metų išvyko iš Anglijos? Kodėl ji siekė tapti beveide svetimšale tolimojoje Japonijoje? Kas paakino nutraukti visus ryšius su šeima? Pamažu atsiskleidžia Liusės Flai istorija, aiškėja jos gyvenimą temdančios paslaptys – dabartinės ir atsivijusios iš praeities.

Puslapių skaičius: 208
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 25

275(59) M. Andersenas Neksė „Ditė – žmogaus kūdikis“

275(59) M. Andersenas Neksė „Ditė – žmogaus kūdikis“

M. Andersenas Neksė „Ditė – žmogaus kūdikis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  pastaruoju metu neploni veikaliukai man pasitaiko. Kita vertus geros knygos turi būti daug, ar ne? Dar žinant, kad ji išleista 1965 metais ir dirbtinai nepastorinta… Ditė. Knyga apie Ditę yra epas. Vienos mergaitės gyvenimo istorija. Tokie man labai patinka. Mergaitė pavainikė ir neturtinga. Ta kurią apgauna, nuskriaudžia, negerbia ir stumdo. Vienam žmogui per daug skausmo. Čia jau autorius net per švelniai kai kurias vietas piešė. Stilius paprastas ir kažkoks artimas, lyg kokios Simonaitytės. Gaila tų, kurie sukasi kaip voverytės nepuoselėdami vilčių nei būti turtingi, nei svarbūs. Tik sotūs. Ir liūdna knyga. Ir dar tokia, kuri sako, kad geram būti neverta.

Vienu sakiniu: ne daug gali žmogus teturėdamas tik auksinę širdį.

Oficialiai: nėra.

Puslapių skaičius: 690
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 20

274(58) Torbjörn Flygt „Akmenų spardytojas“

274(58) Torbjörn Flygt „Akmenų spardytojas“

Torbjörn Flygt „Akmenų spardytojas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Atrask save: paprastas daugiabutis; vieniša motina su dviem vaikais; noras turėti tėtį; dėdė, motinos brolis, kurio šeima yra geresnė, darnesnė, turtingesnė, esnė; tėtis, kuris pažada, kad grįš, bet Kalėdų išvakarėse nusprendžia likti su kita šeima; gatvės berniukų muštynės; barniai tarp brolio ir sesės bendrame kambaryje; mama, kur visada supranta; pirmosios cigaretės, merginos, vaikinai; sunkumai turtingųjų mokykloje; mama bedarbė po didelės korporacijos griūties; dukra su vedusiu vyru; nauja vieniša mama… Ir t.t. Knygą skaičiau ilgai ilgai. Nes nėra kur skubėti. Tiesiog pasaulis, kuris aplink mus. Paprasčiausia buitis. Žiūrėkit oficialų aprašymą, jis labai tikslus.

Vienu sakiniu: savotiškas stilius primena, kad skandinavų rašytojai yra genijai.

Oficialiai: Gyveni visuotinės gerovės valstybėje? O kaip buvo anksčiau? Kuklus butas priemiesčio daugiaaukštyje ir svajonė apie automobilį? Kas tada galėjo mėgautis turtais, jei net patį „Transports“ firmos generalinį direktorių Hasę Eriksoną išmetė iš darbo už poilsį Kanarų salose? O dabar statomi prabangūs būstai su vaizdu į jūrą, ir turi žūtbūt įrodyti, kuo nors esąs. „Magnum“ ledai – jau per skanūs dalytis, o didžiausia tavo svajonė – pabūti Robinzonu negyvenamoje saloje ar aptarti savo asmeninės higienos problemas stikliniame akvariume.
Kokie buvome tada? Ir kodėl dabar esame tokie, kokie esame?
„Akmenų spardytojas“ – tai pasakojimas apie paprastų švedų Kraftų šeimą: apie Juhaną, jo gabią, bet vienišą seserį Moniką ir jų motiną, besiplėšančią kojinių fabrike, kol pats fabrikas tampa nebereikalingas. Apie tai, kaip sunku, stokojant pasitikėjimo, įveikti save ir nuspirti visus akmenis sau nuo kelio.
Tai, ką Švedija, ši visuotine gerove stebinanti šalis, patyrė, prasidėjus ypač sparčiai ekonomikos plėtrai, mes patiriame dabar.
Kai žmonės nespėja koja kojon su gyvenimo pokyčiais, jie desperatiškai ieško naujos tapatybės, o neradę savęs puola į neviltį. Nepaisant švediškų realijų, ne vienas skaitytojas šioje knygoje tikrai atpažins save.

Puslapių skaičius: 471
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 17

273(57) Haruki Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“

273(57) Haruki Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“

Haruki Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: skaitau aš tą knygą kažkelintą kartą ir galvoju, kad visgi nerealus pasakorius tas autorius. Kiekvieną kartą atsigaunu nuo tos tokios artimos buities, sapnų, realybės, mistikų. Murakamio kuriami pasauliai man yra kažkas tokio. Tarsi žiūrėčiau į veidrodį. Na nelipu į šulinį pagalvoti. Bet mėgstu ant skrynios laukti vasaros :). Ir niekada neatskirinėju sapnų nuo tikrovės bei prieštaraučiau jei kas pasakytų, kad nykštukų ar nematomų draugų nėra. Greičiau išleistų 1Q84 trečią dalį, nes dvi pirmos lentynoje akis bado :).

Vienu sakiniu: Mėja Kasahara man visada labiau ne su geguže, o su Salomėja asocijuojasi :)

Oficialiai: Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės visiškai priklauso nuo visagalio romano Autoriaus valios. Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus perskaitytas paskutinis puslapis. Šio rašytojo kūrybos mylėtojams jau gerai pažįstamas pasaulis, kuriame paprasčiausia kelionė į drabužių valyklą gali tapti lemiamu gyvenimo posūkiu, spagečių virimas – įžanga į dvasinį nušvitimą, itin atviros sekso scenos neatrodo vulgarios, o fizinė ir metafizinė tikrovės sulydomos taip įtikinamai, jog beveik nustoji būti tikras, kad žinai, ką rasi pravėręs savo tualeto duris.

Puslapių skaičius: 671
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 16

272(56) Stieg Larsson „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“

272(56) Stieg Larsson „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“

Stieg Larsson „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: na šitą knygą kaip atskirą nėra kaip ir vertinti. Tai tik antrosios tęsinys, kuris niekaip fiziškai nebūtų sutilpęs į vieną veikalą. Trečioje dalyje visos atomazgos. Vietomis kiek patempta, nes ne visada įdomu skaityti apie ten kažkokio trečios eilės saugumo policininko gyvenimą. Sugavau save labiau besiįdomaujančią kaip baigsis Lisbetos ir Mikaelio santykiai. Tas tai tikras džeimsasbondas. Kur tik sijonas ten ir reik užlipt. Gal ir gerai? Žodžiu knygos įdomios. Gaila, kad autorius numirė ir daugiau nieko nebeparašys. Būtų gerų trileriukų prikepęs.

Vienu sakiniu: ar tikrai žmonės arti penkiasdešimt gyvena tokį aktyvų seksualinį gyvenimą?

Oficialiai: Peršautai savo tėvo ir palaidotai netikro brolio Lisbetai Salander mirti neleido neįtikėtina sėkmė ir laiku pasirodęs žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas. Lisbeta sveiksta ir laukia ligoninėje teismo už tris žmogžudystes, kurių nepadarė. Gretimoje palatoje kaukolės lūžius, padarytus Lisbetos kirvio, gydosi tėvas, buvęs sovietų šnipas. Lisbeta, įpratusi spręsti savo problemas pati ir ne visada teisiniais metodais, priversta pasikliauti landžiu draugu žurnalistu, kuriam teks atskleisti poros dešimtmečių senumo Švedijos slaptųjų tarnybų suokalbį ir išsiaiškinti, kodėl Salander yra tokia, kokia yra, kad įrodytų genialios kompiuterių įsilaužėlės nekaltumą.

Puslapių skaičius: 688
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 08

 

271(55) Stieg Larsson „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“

271(55) Stieg Larsson „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“

Stieg Larsson „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: dar viena dviejų riebių knygų storio istorija. Vėl Kalis Bliumkvistas ir Pepė Ilgakojinė. Tik šį kartą daugiau, greičiau, pikčiau, įdomiau. Taip, man irgi antroji dalis dar įdomesnė už pirmą. Daug blogiukių, dar daugiau kvailių, šiek tiek mažiau kompiuterinio bla bla bla. Skaitai ir mėgaujiesi. Yra ir žmogiškai juokingų dalykėlių. Pvz., kaip pagrindinis vyrukas selėjasi dėl pagrindinės mergaitės, bet sako, kad neįsimylėjęs visai visai. O pagrindinė mergaitė su pagrindiniu vyruku visai nekalba ir slapstosi, nes yra įsimylėjusi ir dėl to labai gėdijasi. Ak tie žmonės.

Vienu sakiniu: einu skaityti trečios dalies.

Oficialiai: Mikaelis Bliumkvistas, principingas žurnalistas ir Millennium žurnalo leidėjas, rengiasi išspausdinti straipsnį, demaskuojantį didelį sekso vergijos tinklą tarp Rytų Europos ir Švedijos, su kuriuo susiję gerai žinomi, aukštas pareigas užimantys švedų visuomenės, verslo ir politikos atstovai. Bet straipsnis redakcijos nepasiekia: išvakarėse randami žiauriai nužudyti du straipsnį ruošę žurnalistai. Tačiau Bliumkvistą labiau sukrečia antroji žinia: ant ginklo palikti pirštų atspaudai priklauso genialiai kompiuterių įsilaužėlei, serijinį žudiką jam surasti padėjusiai Lisbetai Salander…
Kai aptinkamas nekenčiamo Lisbetos globėjo lavonas, policijai nebelieka įtarimų. Tik bėda, kad mergina su drakono tatuiruote dingo kaip į vandenį! Įsitikinęs merginos nekaltumu Bliumkvistas pradeda nepriklausomą tyrimą ir netrukus aptinka tai, ko tikrai nesitikėjo rasti…

Puslapių skaičius: 688
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 07

270(54) Stieg Larsson „Mergina su drakono tatuiruote“

270(54) Stieg Larsson „Mergina su drakono tatuiruote“

Stieg Larsson „Mergina su drakono tatuiruote“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė:  aha, esu reklamos auka ir skaitau skambiai nupopsintas knygas. Nu tai o ką? Nedaryt to vien dėl to, kad jos popsinės? Bet nu taigi labai įdomi, įtraukianti istorija. Daugybę kartų sakiau, kad detektyvai yra vienas mėgiamiausių mano žanrų. Čia aš daugiau mažiau ir trilerius priskiriu. Mat detektyvinę liniją jau žinojau – mačiau filmus. Ale nu net tai nesugadino malonumo. Veikėjai įdomūs, o ponas rašytojas puikiai moka laikyti įtampą. Dar skyrelį. Na dar. Na negi eisiu miegoti neperskaičiusi? O iš nepatikusių dalykų, tai tie kompiuterizmai. Mūsuose niekas nesako „turėjo stacuonarų Dell PC“, greičiau jau „stacionarų Dell’ą“. Labai retai jei tai nėra ifonas ar ipadas nuolatos kartoja „įsirašiau į savo ibook“. Na vieną, kitą kartą… Bet dažniau tai sako „įsirašiau į savo kompą“ ir pan… O dar kur visi kiti IT keistumėliai, kurie kelia abejonių, nes kompiuterių pasaulis man šiek tiek artimesnis, nei pvz., mano draugėms, kurioms tos detalės nužkliūtų.

Vienu sakiniu: aš irgi noriu būti tatuiruota anorektikė, net jei priedo tektų hakeriaut.

Oficialiai: Harieta Vanger dingo kaip į vandenį prieš 40 metų. Jos senelis Henrikas lyg šiol įsitikinęs, kad Harietą nužudė kažkas iš jų giminės – tą lemtingą dieną visi buvo susirinkę į atokioje saloje pastatytą įspūdingą Vangerių šeimos vasarnamį. Įtarti galima daugelį iš tarpusavyje kovojančio įtakingo klano, bet įrodymų nėra… Išskyrus kasmet per gimtadienį senoliui paštu atkeliaujančią dovaną – džiovintų gėlių puokštę, lygiai tokią pat, kokią jam gyva būdama dovanodavo anūkė Harieta.
Jausdamas kasdien artėjantį gyvenimo saulėlydį, Henrikas Vangeris nusprendžia darsyk pabandyti įminti neįmenamą mįslę. Tyrimui atlikti pasamdomas žurnalistas, reputaciją praradęs „Millenium“ leidėjas Mikaelis Bliumkvistas bei Lisabet Salander, smarki ir nepritampanti prie visuomenės, bet ypač protinga kompiuterių įsilaužėlė, kuri specializuojasi asmenybių tyrimuose.
Šioje knygoje rasite visko – žmogžudystė, šeimos saga, meilės istorija, finansinė intriga, trilerio įtampa… Aišku tik viena: geriau nestoti skersai kelio merginai su drakono tatuiruote…

Puslapių skaičius: 576
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 03