Pagal
Mėnuo: spalio 2011

Metų skaitymo statistika 3

Metų skaitymo statistika 3

Jau prabėgo dar vieni metai nuo tada, kai šiukšlynėlyje vedu perskaitytų knygų statistiką. Iš viso statistikauju jau 3 metus, per tą laiką perskaičiau 327 knygas. Taigi, per metus vidutiniškai perskaitau 109 knygas. Atrodytų skaitau nuo ryto iki vakaro. Bet realiai dažnai užeina neskaitadieniai, kai per kelias dienas nė puslapio neperskaitau. Dažnai metu skaityti įpusėtas ir neįdomias knygas, o jos čia nepatenka. Spėju, kad vidutiniškai skaitau 1,5 valandos per parą.

Taigi praėjo metai. Ir tam daram daram! Nuo pradžios iki galo įveikiau 111 knygų (pernai šis skaičius buvo 107, užpernai – 109).

Kalendoriuje perskaitytos knygos išsidėsto taip:

Treji metai yra daug. Jau galima lyginti. Taip ir padariau. Ir tiesą sakant kažkokių tendencijų nematau. Skaitau chaotiškai :)

Šie metai rekordiniai. Vieną mėnesį perskaičiau net 16 knygų. Šiaip gaunasi, kad vidutiniškai viena knyga buvo 326,36 puslapių storio. Pernai – 311,62, užpernai – 373,17.

Paskaičiavusi gavau, kad vieną knygą perskaičiau vidutiniškai per 3,29 (pernai –3,41, užpernai –  3,38) dienos.

Šiemet perskaičiau 19 elektroninių knygų, o tai yra 17% visų skaitalų. Viena knyga buvo angliška, o keturios priklausė lietuvių autoriams.

O dabar metas geriausioms knygoms. Šį kartą išvardysiu mėnesio knygas, o tada paskelbsiu metų knygą.

Taigi:

2010 lapkritį geriausia buvo:
Giedra Radvilavičiūtė “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” 
Retai skaitau esė, bet čia buvo kažkaip sava, kažkaip miela. O ir gatvė, kurioje tuo metu gyvenau ne kartą minėta :).

2010 gruodį geriausia buvo:
Haruki Murakami “Dansu dansu dansu”
Skaityta antrą kartą, naujai įsimylėta. Ir vėl susižavėjau, ir vėl krykštavau. Dansu!

2011 sausį man labiausiai patiko:
Sofi Oksanen “Valymas”
Aš turbūt esu paprasčiausia tokių šaltkraščių su visom savo šaltmintėm gerbėja.

2011 vasarį žavėjausi:
Ernestas Parulskis “Kasdienybės kunstkamera”
Pirmoji elekroninė knyga elekroninėje skaityklėje. Aš šiaip esu ir cinizmo gerbėja.

2011 kovą man labiausiai patiko:
Isabel Allende “Sala po vandenynu”
Nes stora, nuotykinga, jausminga.

2011 balandį geriausia buvo:
Sergej Lukjanenko “Juodraštis”
Priminė man, kad mėgstu fantastiką.

2011 gegužę mėgavausi:
Kerstin Gier “Dar daugiau problemų”
Labai juokinga šūdknygė, seniai tiek krizenau.

2011 birželio geriausia:
Stieg Larsson  su visa trilogija 
O kaip gi kitaip, kai šitiek puslapių skaitai tol kol baigiasi ir nepaisai paros meto?

2011 liepos džiaugsmas:
Klifordas Donaldas Saimekas “Kaukų draustinis”
Plona, maža, aptriušusi, bet kokia gera knygutė!

2011 rugpjūtį išsiskyrė:
Cormac McCarthy “Kelias”
Nors filmas knygos įspūdį apgadino, bet ji vistiek labai gera. Reikia uždrausti filmus.

2011 rugsėjo knyga:
Victoria Hislop “Sala”
Antisvajonų šalis Graikija priartėjo prie norimų aplankyti sąrašo. Labai šilta.

2011 spalio bestas:
Gregory David Roberts “Šantaramas”
Nu net būdama tokio storio neprailgo.
Tadam tadam, o metų knyga skelbiu rugsėjinukę… Labiausiai šiais metais  „Sala“ man patiko labiausiai!

Na ir sąrašiukas „Net priešui nerekomenduočiau“:
Chuck Palahniuk “Pasprink”
George Orwell “1984-ieji”
Christian Kracht 1979
Eglė Aukštakalnytė Hansen “Mama Afrika”

Tai tiek šiais metais. O ką gero kitiems rekomenduotumėte? Ir palinkėtumėte?

327(111) Gregory David Roberts „Šantaramas“

327(111) Gregory David Roberts „Šantaramas“

Gregory David Roberts „Šantaramas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: seniai jau neskaičiau tokio storio knygos. Seniai jau neskaičiau pagrindinės knygos taip ilgai. Trukau apie savaitę. Pagrindine knyga vadinu tą, kurią skaitau kai skaitau :). Na dar visada yra paralelinių skaitalų (tualete, pvz.,), kur kartais perskaitau per dieną puslapį, o kartais tiek tik per savaitę. Žodžiu Šantaramą skaičiau ilgai. Ir kuo daugiau skaitau apie Indiją, tuo labiau suprantu, kad tai būtų paskutinė šilto klimato vieta į kurią keliaučiau (šalto klimato vietos rikiuojasi jau po to). Nepatraukli šalis nei knygose, nei filmuose, nei ten buvusių pasakojimuose. O štai knygos autorius ja susižavėjęs. Turėjo savų priežasčių. Visgi ne kartą garsiai citavau vietas apie indiškus ypatumus, požiūrius į darbą, draugystę ir kitus reikalus. Kad ir kaip viskas suliteratūrinta, romantizuota ir gerokai pagražinta ir visiškai idealizuota (tarsi ta šalis kažkoks rojus), šią knygą laikau apygeriu vadovu po Indiją. Skanaus. Patiks net Indijos antifanams. Man patiko.

Oficialiai: Gregory David Roberts (Gregoris Deividas Robertsas; g. 1952 m. Melburne, Australijoje) – unikalios biografijos rašytojas. Dar studijuodamas filosofiją ir politologiją, jis po skyrybų prarado teises į savo trimetę dukrą. Jaunasis tėvas paguodą rado heroine, o skolas padengė, plėšdamas bankus. Nuteistas dešimčiai metų, netrukus jis pabėgo iš geriausiai saugomo Australijos kalėjimo ir nelegaliai atsidūrė Bombėjuje. Čia ir prasidėjo jo „tikrasis“ gyvenimas: prekyba ginklais, žmonėmis ir narkotikais, pagalba vargšams, meilė Indijai ir vienai moteriai. „Šantaramas“ – tai dešimt Robertso gyvenimo metų Bombėjaus lūšnynuose, mafijos prieglobstyje, užburianti istorija, parašyta Frankfurto kalėjime, kur galiausiai atsidūrė autorius. Šiandien jis gyvena Bombėjuje ir Ženevoje, rašo romano tęsinį, o jo kūrinys „Šantaramas“ pelnytai tapo literatūriniu triumfu, nepakartojamu, su meile ir įkvėpimu nupieštu Indijos portretu.

Puslapių skaičius: 757
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 10 30

 

326(110) Jo Nesbø „Pentagrama“

326(110) Jo Nesbø „Pentagrama“

Jo Nesbø „Pentagrama“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: jei trumpai tai superinis detektyvas. Yra ir intrigos ir klasikinio tyrimo užkulisių ir vidinės prasigėrusio, bet šaunaus policininko dramos. Man labai patiko, kad knyga stora, bet anaiptol neprailgsta, net gaila kai baigiasi. Faina, kad žudiko motyvas toks, kaip du kart du, o ne visokios ala aukštos materijos. Na ir šiaip, kaip visada tas savitasis skandinaviškas stiliukas. Man regis patiks visiems mėgstantiems gerus detektyvus su klasikine pabaiga. Ieškosiu ir „Raudongurklės“.

Oficialiai: Pentagrama – psichologiškai subtili istorija apie žudiką maniaką, siautėjantį Osle. Karštą vasaros dieną paslaptingomis aplinkybėmis savo bute nužudoma jauna moteris. Vienas jos rankos pirštas nupjautas, o po akies voku detektyvai randa mažytį raudoną penkiakampės žvaigždės formos deimantą – Šėtono žvaigždę. Po penkių dienų aptinkama dar viena auka, jos pirštas – taip pat nupjautas, o ant jo užmautas žiedas su tokia pat raudona grėslia žvaigžde. Detektyvas Haris Hūlė susimąsto: penki žvaigždės kampai, penki pirštai ant rankos, kas penkios dienos įvykdoma žmogžudystė…

Puslapių skaičius: 446
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 10 22

325(109) Maksas Frajus „Ugurbado sugrįžimas“

325(109) Maksas Frajus „Ugurbado sugrįžimas“

Maksas Frajus „Ugurbado sugrįžimas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: atvažiuoju savaitgalį pas mamą, ji pasigiria, kad jau turi naują Frajų, tai aš imu ir šeštadienį ją suskaitau. Per pirmus 10 puslapių stumiuosi sunkiai, tingiu, nenoriu. Po to įsivažiuoju, kaip ir Frajus su visais savo draugais. Ir istorija šį kartą visai intriguojanti. Smagus tas jų gyvenimėlis Echo mieste. Tai kas kokį bjaurų burtininkėlį pametėja, o anas užleidžia baisų apokaliptinį virusą… Tai… O bėdos sprendžiamos parūkant, pašmaikštaujaunt, su merginomis paflirtuojant. Linksma. Rekomenduoju visiems skaičiusiems senesnes dalis.

Oficialiai: Serą Maksą persekioja košmariškas pranašingas sapnas: jis klaidžioja po mirusiųjų miestu tapusį Echą. Siaubingiausia, kad būtent jis neperspėjo apie Ugurbado sugrįžimą. Ir dabar viskam galas… Bet kas jis, tas paslaptingasis Ugurbadas? Ir ar tikrai Makso sapnas pranašingas?..

Puslapių skaičius: 296
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2011 10 22

324(108) Raymond Chandler „Nemalonumai-mano biznis“

324(108) Raymond Chandler „Nemalonumai-mano biznis“

Raymond Chandler „Nemalonumai-mano biznis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: išskirtinis rašymo stilius :). Kelis kartus krykštavau. Kaip nepaprastai aprašytos situacijos. Štai pas seklį ateina mergina. Kabinete atsisėda. Tyli. Ką daro Marlou? Kalbina ją? Ne! Kemšasi pypkę, parūko, nueina patikrinti pašto, perskaito jį…
Dialogai ir situacijos regis labai nenatūralios. Na panašiai, kaip operoje: viskas netikroviška, viskas supompastinta, siužetas jau aiškus, ale vistiek gražu. Knyga patiktų vintažinių parduotuvių lankytojoms. Ir ilgų veikalų nemėgstantiems vyrams (knygoje dvi trumpos istorijos), juk vien moterys čia kaip nupasakotos! Viskas kas svarbu: plaukų spalva, ūgis, figūra ir aprangos spalva.  Patiks ir blizgučius vertinantiems paaugliams. Tik pastarieji po kelių metų gaus perskaityti iš naujo idant visą sarkazmą įsikirstų. Eilinį kartą apie viršelius: jei jie būtų bent kiek normalesni aš ko gero būčiau anksčiau į Chandlerį dėmesį atkreipusi.

Oficialiai: Filipas Marlou, privatus seklys, yra pamėgęs sentenciją: „Nemalonumai – mano biznis“. Išties tų nemalonumų šiose dviejose Raymondo Chandlerio, vieno iš garsiausių kietojo detektyvo kūrėjų, apysakose jam teko patirti daug: sutinkant rudaplaukes gražuoles, lošimo namų savininkus, turčius ir gangsterius…

Puslapių skaičius: 159
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 10 20

323(107) Aleksandra Marinina „Septintoji auka“

323(107) Aleksandra Marinina „Septintoji auka“

Aleksandra Marinina „Septintoji auka“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: neseniai garsiai prasitariau, kad Marinina savo psichologijos išmanymų man labai panaši į Alvtegen. Visada užčiuopia tas juodas kerteles taip taikliai, kad sunku prisipažinti. Šį kartą Nastiai tenka vaduotis su savo pačios baimėmis mirti. Eina sau, šita motera net aukštakulnius užsidėjo :). Man regis šitą knygą skaičiau prieš kokius 5-6 metus. Visą laiką kirbėjo ta mintis, kad tikrai tikrai skaičiau, bet o kaip gi ten viską išmąstė. Būtent toks klausimas – kaip išmąstė, nes Marinina nekuria tos tokios intrigos, kaip Sandra Brown, kur pabaigoje pakiša „mažiausiai“ įtariamą. Gera rašytoja. Tai tiek.

Oficialiai: Viena po kitos mieste aptinkamos aukos – asocialūs niekam nereikalingi žmonės – prieš mirtį papuošti ir pamaitinti, o laidotuvėms „kilniaširdiškai“ padėta pinigų. Be to, paliekami paslaptingi laiškeliai ir keisti suvenyrai. Tik jau šie – milicijai. 

Puslapių skaičius: 336
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 10 19

322(106) Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

322(106) Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

Herbjørg Wassmo „Šimto metų istorija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: labai bijau biografinių knygų. Tada labai nusiviliu. Šimtus kartų pasakojau, kaip tai buvo su Allende po „visos mūsų dienos“. Rijau jos knygas, o dabar net nupurto kokią „Paulą“ pamačius ir nesinori imti. To labiausiai bijojau imdama šią. Bet Wassmo turbūt tiesiog per daug šiaurietiška, kad būtų višta ir sunervintų.
Į šimtą metų telpa trys moterys. Rašytojos prosenelė – svarbiausia persona. Ištekėjo už nemylimo, bet visada jį mylėjo. O laimei trukdė tolimesni troškimai: būti gydytoja, būti aktore, būti…
Dvyliktoji prosenelės duktė – rašytojos senelė. Mylinti savo ligotą vyrą ir vaikus žiūrinti, kaip į visą graužiančius skėrius. O jų turi dešimt. Savotiškai laiminga, kad vyras suserga, nes gali pakeliauti iki sostinės. Jo gydyti.
Dešimtoji senelės dukra – rašytojos mama. Naujesni laikai, didesnės svajonės, mažiau vaikų, žiauresnis vyras.
Ir mergaitė – būsima rašytoja. Štai kodėl tos prievartos kupinos knygos tokios tikroviškos. Štai kodėl ta gėda tokia įtikinama. Patirta. Nutylėta. Iškentėta.
O 19 amžiaus Norvegija tikrai nekvepia romantika. Vien tik vėjai, jūros, akmenys ir silkių kvapas. Žvarba žvarba žvarba. Net šalta skaityti. Susisiekimo priemonės tarp kaimų – įvairių dydžių valtys. Valtys audringose jūrose. Vaikai irkluoja gydytojo ar kunigo, moterys irkluoja apsipirkti ar aplankyti artimųjų. Brrr. O autorės šeimyna vaisinga. Po 12-10 vaikų. Suprantu, nebuvo apsaugos priemonių, o tokioje šalyje norisi šildytis po kailiais :), tačiau na… stebuklus darančių kaimo bobučių turbūt visur būdavo…
Knyga patiko. Baimės nepasitvirtino.

Priedas: miela leidykla, gal metas priimti naują viršelių dizainerį? Kuris bent jau knygą perskaitytų ir nepastatytų pusnuogės (tais laikais, toje šalyje) mergiotės prie jūros. O ką jau kalbėti apie kitas pastarojo meto naujas knygas, kad ir Austen „Įtikinėjimas“.

Oficialiai: Rašytojos prosenelė, senelė ir motina – tai Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Romanas „Šimto metų istorija“ pasakoja apie jų gyvenimus, pagimdytus vaikus, vyrus, kuriuos jos mylėjo, ir tuos, kuriuos jos gavo. Knygos herojė nuo gyvenimo realybės slapstosi tvarte. Kad būtų lengviau viską ištverti, geltonu pieštuku rašo dienoraštį. Mergaitė pasaulį išvydo 1942-aisiais, o prieš šimtą metų gimė stiprioji Sara Susanė, jos senelė, vėliau pozavusi angelą Lofoteno katedros altoriaus paveikslui.

Puslapių skaičius: 456
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 10 17

321(105) Sylwia Chutnik „Kišeninis moterų atlasas“

321(105) Sylwia Chutnik „Kišeninis moterų atlasas“

Sylwia Chutnik „Kišeninis moterų atlasas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: iš šios knygos tikėjausi kažko kito. Maniau ji bus labiau kandi, vien dėl to linksmesnė ar bent jau juokingesnė. Arba visiškai rimta, kiek filosofinė. O buvo niūri, purvina, šalta, ir visas kandumas tarsi ne vietoje. Tačiau negalima sakyti, kad bloga. Pirmoje dalyje aprašytos turginės sukėlė asociacijų su mūsų Kalvarijų turgumi. Net šiukšlynas už turgaus panašus. Tačiau liūdna vienos iš Marijų baigtis (jos ritimosi žemyn būdas) neskani. Beje, visos moterys knygoje yra Marijos. Ir visos istorijos prasidėdavo taip, kaip aš tikėjausi imdama skaityti knygą. Šmaikščiai, taikliai. Vienintelis pasakojimas apie poniąponą Marijoną man atrodo nesugadintas. Tai nėra ta knyga, kurią aš kažkam labai rekomenduočiau, todėl krausiu į skelbimų lentą.

Oficialiai: Kišeninis moterų atlasas“ – tai ironiškas ir kandus, bet labai tikroviškas epas, vaizduojantis nelengvą moterų gyvenimą patriarchalinių normų užvaldytoje visuomenėje. Kartu tai ir nuoširdus, atjautos kupinas pasakojimas apie sulaužytus keturių paprastų žmonių likimus. Turgaus prekeivė alkoholikė Manka, buvusi Varšuvos sukilimo ryšininkė Marija, moteriško būdo auksarankis konditerininkas Marijonas ir maištaujanti paauglė Marysia gyvena tame pačiame Varšuvos rajono name ir klaidžioja tomis pačiomis gatvėmis. Graudžios šių personažų, įkūnijančių keturias kartas, gyvenimo istorijos susilieja į painų ir prieštaravimų draskomą šių dienų visuomenės portretą.
Žvelgdama iš feministinių pozicijų, autorė įtaigiai parodo, kaip primesti socialiniai vaidmenys (motinos, namų šeimininkės, „tikro vyro“, turgaus pardavėjos, mergaitės-princesės) žlugdo laisvės trokštančias asmenybes, pasmerkia jas dvasiniam skurdui ir nužmogėjimui. Sodrus gatvės žodynas, gyvi personažai, autentiški pykčio bei nevilties protrūkiai verčia susimąstyti apie svarbiausius šiandienos Rytų Europos skaudulius.

Puslapių skaičius: 232
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 10 15

320(104) Charlotte Brontë „Džeinė Eir“

320(104) Charlotte Brontë „Džeinė Eir“

Charlotte Brontë „Džeinė Eir“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Džeinę jau esu skaičiusi anksčiau. Neseniai žiūrėjome naujausią filmą tai užsimaniau paskaityti dar kartą. Gal ir gerai tas filmas. Mažiau bla bla. O šiaip ant manos knygos nugarėlės prašyta, kad „Tai ir viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Tačiau jos negalima pavadinti banalia meilės istorija su laiminga pabaiga„. Nėra  banali meilės istorija su laiminga pabaiga? OMG, tai kas tada? Ko dar maža? Pinigų yra, meilės yra, o svarbiausia – laimės – irgi yra. Bet šiaip jau man šita knyga patinka.

Oficialiai:  „Džeinė Eir“ – autobiografiškiausia Šarlotės Brontės knyga. Tai ir viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Tačiau jos negalima pavadinti banalia meilės istorija su laiminga pabaiga…
Visų niekinama ir žeminama našlaitė Džeinė auga giminaičių namuose o vėliau – prastos reputacijos našlaičių prieglaudoje. Paaugusi pradeda dirbti egocentriško misterio Ročesterio dukrelės aukle. Neišvaizdi, tačiau inteligentiška moteris sužavi Ročesterį. Įsiplieskia meilė. Bet ar Ročesterio pečius slegianti paslaptis nesunaikins jųdviejų jausmo?

Puslapių skaičius: 526
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 10 12

319(103) Iain Banks „Tiltas“

319(103) Iain Banks „Tiltas“

Iain Banks „Tiltas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: knyga gera, bet jei atvirai tai man nusibodo ją skaityti. Tad nežinau ar labai jau ten besiveržiu „širšių fabriko“ ieškoti. Ko man trūko? Gal kiek subtilesnio visų sluoksnių jungimo, kaip moka daryti Murakamis. Labiausiai nusibosdavo tie intarpai parašyti sudarkyta kalba, nors be jų viskas būtų kitaip. Tai taip kažkaip ir nežinau ką pasakyti. Kam rekomenduočiau? Kantriems žmonėms, kurie nebijo aštrių kampų.

Oficialiai: Po siaubingos avarijos jis atrodo lyg gulintis komoje – taip atrodo gydytojams – o iš tikrųjų jis įžengė į kitokį pasaulį, kur ateitis, praeitis ir dabartis susimaišė , kur sapnai ir fantazijos persipynė su tikrove…. Tai – Tiltas…Matau bedugnę džiunglėse, lianų apraizgytą tiltą, upę apačioje. Taku atšuoliuoja didelė balta katė (aš?), šoka ant tilto. Jaguaras albinosas (ar tai aš?) pašėlusiai lekia siūbuojančiu tiltu (ką aš matau? Kur tai vyksta? Ar taip viskas buvo iš tikrųjų?) ilgais šuoliais, balta mirtis (turėtų būti juoda, bet esu, cha cha, užkietėjęs pesimistas), lekia per tiltą…

Puslapių skaičius: 288
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 10 08