Pagal
Mėnuo: lapkričio 2011

339(12) Tess Gerritsen „Mefisto klubas“

339(12) Tess Gerritsen „Mefisto klubas“

Tess Gerritsen „Mefisto klubas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: sakiau, kad ketinu dar Tess’ą paskaityti. Tai ilgai ir nelaukiau. Jei ana knyga dvelkė manijomis, tai šita kupina religinių fanatikų. O kraujo upeliukai turbūt rašytojos kertinis arkliukas. O aš nesiskundžiu, gi esu raudonos spalvos gerbėja. Ant visų man matytų „Gerritsen“ knygų akcentuojama, kad gi tai kažkokio „Chirurgo“ autorė. Matyt teks ir to ieškoti.
O čia jau antra knyga, kur susukta tiesiog tobulai: skaitymas neprailgsta, kur ten – norisi dar ir dar, veikėjai stiprūs, turi savų dramų, bet tos neužgožia viso įdomumo. Ir šiaip kažkaip maloniau (nesugalvojau kokį dar žodį parinkti) nei kokia Sandra Brown ar Grishamas. O „Mefisto klube“ rasit daug ritualinių žmogžudysčių, mistikos kvapo, na ir dar šiokių tokių prieskonių. Aš gi šiaip esu detektyvų ir trilerių gerbėja :)

O masinėje knygų blogerių psihozėje nedalyvausiu. Nes nėra tokių 12 knygų, kurias labai norėčiau perskaityti, bet kažkodėl to nepadarau.

Oficialiai: Kalėdos atneša į Bostoną ne džiaugsmą, o siaubą. Jų išvakarėse Bostono teismo medicinos ekspertė Mora Ailz ir detektyvė Džeinė Ricoli iškviečiamos į aplūžusį namą, kuriame buvo žiauriai nužudyta moteris. Ant sienos veidrodiniu būdu krauju lotyniškai užrašyta: Aš nusidėjau.
Antras moters kūnas randamas ant Biken Hilo kalvos, prie pat „Mefisto klubo“ vadovo namų. Tai slapta draugija, savo gyvenimą paskyrusi blogiui tyrinėti. Ant durų vėl išbraižyti senoviniai simboliai.
Su tokiu šiurpinančiu siaubu Bostono policijos departamentui dar neteko susidurti. Ir vienintelis Moros Ailz kelias jį įveikti – kreiptis į žmones, kurie sakosi nusimaną apie patį šėtoną.

Puslapių skaičius: 352
Knyga skolinta.
Perskaityta 2011 11 29

Atvirlaiškiai. Lyg ir erotika

Atvirlaiškiai. Lyg ir erotika

Keletas mano gautų gražuolių.

Erotika, yra vienas iš mano pageidavimų postcrossingo projekte. Visada džiaugiuosi tokių gavusi.

Kaip ir daug kuo kitu. Taigi rodausi. O jei prisireiks nusipirkti kokį atviruką, tai vieno e-shopo adresas yra šio blogo dešinėje, šoninėje juostoje :)

338(11) Tess Gerritsen „Dvynės“

338(11) Tess Gerritsen „Dvynės“

Tess Gerritsen „Dvynės“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: savaitgalio pasisvečiavimas. Naršau svetimoje lentynoje, ieškau ko nors tolio lengvo vienai dienai, kad vėliau skolintis nereikėtų. Išsitraukiu „Dvynes“. Autorė man nematyta negirdėta, aprašymas skamba nesudėtingai. Ko tikėjausi, tą ir gavau. Kelios valandos, knyga įveikta, ji įdomi, įtempta. Daug visko vyksta, dargi ir šiurpu. Pabaiga kiek netikėta. Jei atvirai, tai apie tai net nebuvau pagalvojusi. Vien dėl to turbūt pasižiūrėsiu ką ten gero dar ši autorė parašiusi.
O istorijos pradžia tokia. Grįžta gydytoja iš Paryžiaus, o prie namų policijos švyturėliai švytuoja. Pasirodo po langais kažkas nužudė moterį, o identiška daktarės dvynė. Apie kurios egzistavimą aišku ši nežinojo. Pasikapsčius paaiškėja, kad mamytė jų psichopatė žudžiusi nėščias moteris ir sėdi kalėjime. Ale moteris vis dar žudo kažkas. Na tai jau turbūt supratote, kad tai ne pats švelniausias detektyvas trileris. Kraujas, beje, upeliais teka :)

Oficialiai: Daktarė Mora Ailz ant teismo medicinos ekspertų stalo vieną dieną išvysta moterį, iki intymiausių detalių panašią į save. Dar labiau sukrečia faktas, kad jųdviejų gimimo data ir kraujo grupė yra vienodos, o DNR tyrimas patvirtina, kad paslaptingoji antrininkė yra jos dvynė sesuo.
Šios mįslingos žmogžudystės tyrimas padeda atskleisti kitų, vis šiurpesnių nusikaltimų virtinę ir driekiasi į praeitį. O siekdama išsiaiškinti painią tiesą apie save ir tapdama šios niūrios istorijos dalyve, Mora pirmiausiai privalo susirasti savo tikrąją motiną, kurios niekada nepažinojo. Deja, realybė ir ta tiesa yra daug žiauresnė, nei ji norėtų ar galėtų pripažinti. Kas pagaliau iš tiesų yra daktarė Mora Ailz? 
Savo naujame bauginančiame romane Tessė Gerritsen, bestselerių „Chirurgas“ ir „Nusidėjėlė“ autorė, nyra į gilų žmogžudysčių ir manijos šulinį ir sukuria beveik apčiuopiamą įtampos ir nežinios atmosferą, galop ūmiai atskleisdama ir pritrenkiančią, ir nelauktą atomazgą. 

Puslapių skaičius: 336
Knyga skolinta.
Perskaityta 2011 11 26

337(10) Aleksandra Marinina „Mirtis ir truputis meilės“

337(10) Aleksandra Marinina „Mirtis ir truputis meilės“

Aleksandra Marinina „Mirtis ir truputis meilės“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Esu jau skaičiusi šią knygą kažkada seniai. Bet brangusis pasiėmė iš bibliotekos, tai mėtėsi po akimis, sakau dar paskaitysiu. Įdomi tuo, kad čia Nastia išteka. O šiaip tai viena iš tų serijų, kur visai neįdomios. Matyt per daug vestuvių, per daug pinigų, per daug šizofrenikų ir per mažai visokių intrigėlių.

Oficialiai: Pagaliau Petrovkos kriminalinio skyriaus analitikė Nastia Kamenskaja nugali save ir ryžtasi ištekėti. 
Gegužės 13 dieną viename iš Maskvos civilinės metrikacijos skyrių nuaidi šūvis ir žūsta nuotaka. Po dviejų valandų kitame Civilinės metrikacijos skyriuje žūsta antra nuotaka.
Vietoj nuobodžių atostogų Kamenskaja įsitraukia į itin pavojingą bylos tyrimą. Paaiškėja, kad ne ji viena vestuvių išvakarėse gavo grasinamą laiškelį. 

Puslapių skaičius: 288
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 11 25

336(9) Aleksandra Marinina „Už viską reikia mokėti“

336(9) Aleksandra Marinina „Už viską reikia mokėti“

Aleksandra Marinina „Už viską reikia mokėti“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: didieji Marininos nemylėtojai (galioja tik skaičiusiems bent vieną), škac :). Nes ir vėl pasakosiu kaip ši teta įsigilina į situacijas. O situacijos tikroviškos ir gal net tikros. Na čia po Snorbankio istorijos matosi, kad toli ieškoti siužetų nereikia. Tik gerai pasidomėti. O šioje knygoje Kamenskaja juokėsi net kelis kartus. Pamanyk tik, ji tai moka :) Lyg ir tiek, nes ką čia kiekvieną kartą kalbėti, kai serialas tas pats, tik serija kita.

Oficialiai: Anastasiją Kamenskają ištiko rimti nemalonumai: ją nušalino nuo darbo, atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl jos bendradarbiavimo su kriminalinio pasaulio autoritetu Denisovu. Žinoma, galima paaiškinti, kad jie bendromis jėgomis ieško moters ir jos vaiko žudikų, bet tada būtų sužlugdyta svarbi operacija – juk bandoma nustatyti nusikalstamą organizaciją, kuri, manoma, kalta dėl netikėtų keleto mokslininkų ir menininkų mirčių. Kamenskaja spėja, kad jos nemalonumų šaltinis – paslaptinga, visose jėgos struktūrose savų žmonių turinti kontora. Vadinasi, Anastasija, bejėgė moteris, turi tą „kontorą“ pergudrauti. Ką gi, užduotis suformuluota, o analitikei tai ir yra svarbiausia…

Puslapių skaičius: 376
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 11 24

335(8) Gustave Flaubert „Ponia Bovari“

335(8) Gustave Flaubert „Ponia Bovari“

Gustave Flaubert „Ponia Bovari“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Jei ne “Flobero papūga”, turbūt niekada net nebūčiau sugalvojusi skaityti tos Ponios Bovari. O dar suveikė ir reklama, kad knygą bandyta uždrausti. Bet turiu pasakyti, kad nelikau baisiai sužavėta. Šiaip jau aš tokias (na ala senovines, perdėtai jausmingas, apie moralę) knygas visai mielai skaitau. Tačiau ši pasirodė gerokai ištęsta. Vien jau du tie du Bovari meilužiai nusibodo, visai būtų užtekę ir vieno. Užtatai knyga turėjo įdomių personažų. Pvz., vaistininkas su visa savo šeimynėle ar palūkininkas.
Jei turėčiau knygą su kuo nors palyginti – lyginčiau su „Ledi Čaterli meilužiu“. Turbūt priežastis, kodėl gi tas knygas norėta drausti buvo panaši. Tačiau Čaterli buvo gerokai stipresnė moteris už Emą. Galų gale ir jos jausmai atrodė tikresni,  o ne vien paprasto nuobodulio vedini. Šaip jau nors ponia Ema man buvo nuobodi, rašytojas Flobertas yra geras ir labai puikia perteikė tą „man viskas blogai, man niekas neįdomu, man amžinai ko nors trūksta“ jausmą. Bėda ta, kad nagi tokie žmonės yra nuobodūs :).
Antrą kartą neskaityčiau, draugei paprašiusiai ko nors apie meilę, nerekomenduočiau. Tačiau iš bendro išsilavinimo gal ir verta žinoti kokios gi buvo tos Bovari akys :).

Oficialiai: Žymaus prancūzų rašytojo Gustave Flauber (1821-1880) romane „Ponia Bovari“ vaizduojama tragiška provincialės Emos Bovari gyvenimo ir meilės istorija, jos romantiški siekiai ir moralinė degradacija.

Puslapių skaičius: 328
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 11 22

334(7) Klifordas Donaldas Saimekas „Miestas“

334(7) Klifordas Donaldas Saimekas „Miestas“

Klifordas Donaldas Saimekas „Miestas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: Šiaip nebaisiai žaviuosi apsakymais ir kitokiais trumpais rinkiniais. Tačiau šioje knygoje 8 istorijos glaudžiai susijusios, todėl visą laiką žavėjausi.
Tie, kurie primygtinai mane keikia už Orwelo 1984 nemylėjimą, turėtų tiesiog daugiau skaityti. Pvz., „Mieste“ yra ne tik idėja, bet ir idėjos išpildymas.
Knyga rašyta iš karto po antrojo pasaulinio, tad padarinių įtaka net žiba. Apie ką šis pasakojimas? Nauja Šunų civilizacija „moksliškai“ nagrinėja 8 sakmių ciklą. Sakmėse istorija apie žmones, kad ir kas jie bebuvo.
„Žinoma, svarbiausia yra atsakyti į klausimą: ar išvis kada nors gyveno toks padaras — Žmogus? Šiuo metu, nesant patikimų įrodymų, būtų protingiau manyti, kad tokio padaro nebuvo, kad sakmių Žmogus — išgalvotas folkloro personažas.
Žmonių išsivystymo aukštumas ir žlugimą, bei Šunų atsiradimą. Šunims tai tėra pasakos, nes gi negali būti reali mintis, kad žmonės gyveno miestuose:
Dauguma ekonomikos ir sociologijos žinovų laiko miesto tipo organizaciją negalima ne tik ekonominiu, bet ir sociologiniu bei psichologiniu požiūriu. Joks padaras su didžiai išvystyta nervų sistema, be kurios nesukursi kultūros, negalėtų išgyventi tokioje kamšatyje. Minėtų autoritetų nuomone, toksai bandymas baigtųsi masinėmis neurozėmis, kurios greitu laiku pražudytų pastačiusią miestą civilizaciją.
Skaitykite ir sužinosite, kodėl žmonės išsikraustė iš miestų, kas yra mutantai, kaip pradėjo vystytis kalbančių šunų civilizacija, kur ir kodėl žmonės pradingo ir kodėl skruzdėlės sustojo tokiame lygyje, kuriame mes jas pažįstame. Ir dar daug filosofijos, mąstymų bei beprasmybės.

Oficialiai: Romanas „Miestas“, pirmasis stambus K.D. Saimeko kūrinys, buvo pradėtas 1944 metais, o atskira knyga išėjo 1952 metais. Autorius, jo paties žodžiais tariant, parašė jį, „apimtas nevilties ir pasišlykštėjimo masinėmis žudynėmis, kaip protestą prieš karą, kuris ne tik kainavo milijonus gyvybių bei apnuodijo milijonus kitų, bet ir pagimdė naują ginklą, galintį sunaikinti ir armijas, ir tautas“.

Puslapių skaičius: 221
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2011 11 14

333(6) Carlos Ruiz Zafón „Vėjo šešėlis“

333(6) Carlos Ruiz Zafón „Vėjo šešėlis“

Carlos Ruiz Zafón „Vėjo šešėlis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: šią knygą skaičiau antrą kartą. Pirmasis buvo seniai, dar kai pirmasis leidimas nukainuotas mėtėsi per visus išpardavimus.
Knygos, meilė ir Barselona. Derinys, kurį norint sumauti reiktų visai jau neturėti talento. O ponas rašytojas kažką tokio turi. Istorija išdėstytai taip, kad iš banalios tampa paslaptinga, patrauklia, traukiančia. Galėčiau pažerti kritikos, sudirbti meilės liniją, bet šį kartą nesinori trolinti, gera gi knyga.
Įdomu buvo skaityti net antrą kartą, nes atsiminiau tik mistinio Karakso istoriją, o kitos smulkmenos pasimiršo. O į knygų kapines būtų smagu patekti. Kažkaip tikiu, kad tokios yra.

Oficialiai: 1945 metai, pokario Barselona. Dešimtmetis Danielis, pabudęs iš baisaus košmaro, suvokia, kad nebegali atsiminti savo velionės mamos veido. Norėdamas paguosti savo vienturtį, jo tėvas bukinistas, prisaikdinęs saugoti paslaptį, nuveda Danielį į slaptą biblioteką, kurioje leidžia išsirinkti vieną knygą… Berniukas pasirenka „Vėjo šešėlį“, kurio autorius – Chulijanas Karaksas, paslaptinga asmenybė. Danielis imasi ieškoti kitų pamėgto rašytojo kūrinių ir atranda, kad visi jie buvo sudeginti paslaptingo nepažįstamojo, kurį, atrodo, apsėdusi manija nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Berniukas pasiryžta išsiaiškinti tiesą apie rašytoją ir pamažu atskleidžia istoriją, kupiną žmogžudysčių, beprotybės ir paslapčių, kurias geriausia būtų pamiršti…  

Puslapių skaičius: 488
Elektroninė knyga.
Perskaityta 2011 11 12

332(5) Neil Gaiman „Anansio vaikai“

332(5) Neil Gaiman „Anansio vaikai“

Neil Gaiman „Anansio vaikai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: sakyčiau, kad nustebau dėl to jog knyga labai patiko. Būtų melas, nes jau senų seniausiai buvau įtraukusi ją į geidaraščius. O čia gi patenka tik tos, kurios tikrai tikrai patiks (pirmas sąrašas), arba greičiausiai patiks (antras sąrašas). „Anasio vaikai“ gerokai linksmesnė už „Amerikos dievus“. Krizenau ir krizenau. Bent jau iki knygos vidurio, mat tada kažkaip radėjo rašytojas labai skubėti ir daugiau dėmesio skirti veiksmui, o ne linksmumėlei.
Pagrindinis herojus – nevykėlis Storulis Čarlis, kuris visai nėra storas, bet turi tėvą, kurio gėdijasi. Padėties vėliau nepataiso ir naujas faktas: tėvas yra dievas. Ale gi toks dievas, kurio visi kiti dievai nekenčia. Nieko gero. O čia dar pasirodo brolis, kuris viską sugadina. Ir prasideda nutikimai.
Žinot, o man labai patiko skyrių pavadinimai. Tokių jau retai pasitaiko. Antai tokie kaip „Ketvirtas skyrius. Kuriame vakaras pasibaigia vynu, moterimis ir dainomis“ arba „Vienuoliktas skyrius. Kuriame Rouzė išmoksta sakyti nepažįstamiesiems „ne“, o Storulis Čarlis įsigyja žaliąja citriną„.

Oficialiai: Šis pasakojimas prasideda paprastai. Storulis Čarlis Nansis – drovus finansininkas, nykias dieneles stumiantis eilinėje Londono kontoroje. Jam gerai sekasi su skaičiais, bet prastai su merginomis. Aplinkiniai jo nepastebi, o viršininkas negailestingai išnaudoja. Nieko ypatingo? Palaukit, viskas tik prasideda. Vieną vakarą karaokės scenoje dainuodamas miršta Storulio Čarlio tėvas, senasis Nansis… ir gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.
Storulis Čarlis nustemba ne mažiau už skaitytojus, sužinojęs, kad jo tėvas – ne šiaip sau tėvas. Jis – voras Anansis, archetipinė Karibų dievybė, maištinga dvasia, jaukianti socialinę santvarką, kurianti gėrybes tiesiog iš giedro dangaus ir negailestingai erzinanti priešus. 
Pagaliau Storulio Čarlio gyvenimas tampa kur kas įdomesnis… ir kur kas pavojingesnis: prie jo namo durų išdygsta niekada nematytas brolis – šaunus, šmaikštus, žavus, kaip tik toks, koks visada svajojo būti Storulis Čarlis. Kartu su brolio pasirodymu ima megztis keistas ir paslaptingas, juokingas ir įpainiojantis pasakojimo voratinklis. 

Puslapių skaičius: 384
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 11 09

331(4) Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“

331(4) Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“

Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).

Mano nuomonė: vasaros poilsinę pilną namukų saugo sargas, kuris vakarais gliaudo pupeles. Pas jį užsuka vienas netikėtas svečias. Nori pupelių nusipirkti. Tad, kol sargas jų prilukštens, kviečia prisėsti ir pasakoja istorijas. Ne tokias, kaip tūkstantis ir viena naktis. Pasakojimas apie gliaudytojo gyvenimą: karas, mokykla, sargavimo ypatumai ir požiūris į žmonės.
Knygos cinkelis yra tai, kad tai visas tekstas – vientisas monologas. Klausytojo klausimai yra tik menami (lygiai taip, kaip atspėjame ko klausia žmogus anapus telefono laido vien tik iš šalia esančiojo atsakymų) ir jis čia visai nesvarbus.
Knygos malonumas tas, kad vienas vienutėlis 400 puslapių besitęsiantis monologas neprailgsta. Labai gražu žiūrėti, kaip peršokama nuo vienos temos prie kitos.

Oficialiai: „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – tai metafizinis romanas apie XX amžiaus žmogų, išgyvenusį ir didelius lūkesčius, ir dar didesnius praradimus.  Pas vienišą žmogų užeina paslaptingas vyriškis, norįs nusipirkti pupelių. Bet jos dar neišgliaudytos, tad atvykėlis ir šeimininkas susėda jų lukštenti ir prasideda pasakojimas…

Puslapių skaičius: 400
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 11 07