Pagal
Mėnuo: gruodžio 2011

Metų pastebėjimai

Metų pastebėjimai

Kopijuoti yra žiauriai madinga. Kopijuojame metų iššūkius, metų apžvalgų formas, net kitų blogų įrašų struktūrą (neseniai pastebėjau, kad esu baisiai apsikopijavusi su su savo įrašų numeracijos būdais bei aprašymų struktūra). Ir aš nusprendžiau būti tokia, kaip visi. Mano metų pastebėjimai!

Metų amžinasis ratas: gi vis dar gajus mitas, kad mokykloje rekomenduotos-privalomos knygos yra tobulas gėris. Taip pat ir tie šimtasknygųkuriasprivalaiperskaitytiikiateispasauliopabaiga sąrašai. Nes tik neduokdie pasakysi, kad tau nepatiko, koks klaaaaaaasikas. Tuoj visi sulėks paprotinti. Ir neduokdie pasakysi, kad patiko kokia bobelka rašanti apie žudynes ar meilę. Tuoj visi numos ranka į tą vištą skaitytoją :). Beje, dažnu atveju tie mosuotojai būna nė neskaitę. Tarkim numoja ranka į Marininą, o nė vienos knygelkos neatsivertė. Aš pvz., pakęsti negaliu Coelho, bet bent jau skaičiau 3 knygas (nes vienos gi neužtenka neapykantai nustatyti).
Amžinasis ratas yra protinimas ir aiškinimas, kaip žmogus turi suprasti vieną ar kitą knygą. O kur minties laisvė ir pradinio įsipareigojimo nebuvimas?

Metų leidykla: „Obuolys“. Knygų turiu neįtikėtinai mažai, tos pačios iš klasikos srities. Bet užtatai žinau viską ką leidžia. Feisbuke, paprastu ir elektroniniu paštu po tris kartus per dieną. Feisbuke skaitau visas leidyklas, bet tie kiti būdai man mistika. Nepamenu, kad kada registravausi tokiam srautui naujienlaiškių.

Metų knygos: „Alma littera“ asortimentas. Kiekviename žurnale, beveik kiekviename mano skaitomame knygų tinklaraštyje, visur-daug-be saiko-tos pačios visada knygos pristatomos ir aptariamos, ir liaupsinamos. Ir atrodo, kad skoniai gal ir visų skirtingi, bet na būtinai visi skaito knygas iš dešimtuko-penketuko ir taip supanašėja savo skoniu.

Metų nusivylimas: gadinami knygynai. Pvz., Gedo prospekte vieną sukergė su ta nesąmoninga popierinių puodelių kavine, tai net nebejauku užeiti. Bet nors darbo laikas ilgas :)

Metų atradimas: elektroninės knygos.

Skaitykim, mielieji! Gerų jums metų ir daug knygų!

345(18) Anne Rice „Lestatas“

345(18) Anne Rice „Lestatas“

Anne Rice „Lestatas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: man – klasikinių vampyrų gerbėjai – smūgis, kad ši knyga taip nusibodo. Aš ją skaičiau gal tris savaites ir tik ją (na tik Undinė per kūčias įsiterpė). Bet nu. Bet nu… Nuobooooodu. „Interviu su vampyru“ man patiko gerokai labiau, bet gal dėl to, kad kokius keturis kartus prieš tai buvau mačiusi filmą. Aš mačiau internete liaupses „Lestatui“, tai su savo nuomone vėl nusipelnysiu nesupratėlės reputaciją. Bet pilstymas iš tuščio į kiaurą vien dėl puslapių skaičiaus didino man yra nepriimtinas. Beje, o pats Lestatas, tai kažkoks myžnius lochutis. Visą tą savo vampyrostoriją galėjo sužinoti ir netrydaliodamas kas kelias minutes „myliu noriu negaliu vėl myliu ir vėl negaliu“. Turbūt Drakula man liks mieliausias, nes pirmasis.

OficialiaiŠaltame žemės glėbyje penkiasdešimt metų pragulėjusį vampyrą Lestatą pažadina elektroniniai MTV kartos garsai ir vaizdai. Pakerėtas netoliese repetuojančios jaunos grupės „Satan`s Night Out“ jis pasišauna pelnyti pasaulinę šlovę ir nutraukti šimtametę vampyrų tylą. 
Lestatas nedvejodamas ir su pasimėgavimu laužo pagrindines vampyrų taisykles: neišsiduok, kas esi, ir nepasakok apie kitus vampyrus. Dar daugiau – jis imasi vadovauti grupei ir išleidžia autobiografiją, kurioje pasakoja apie jauniausio markizo de Lionkūro sūnaus iš Overnė susitikimą su vampyru Magnusu, apie kelis klajonių ir išbandymų amžius, praleistus ieškant paaiškinimo siaubingam savo likimui, nemirtingo gyvenimo prasmės ir sielos draugų. 

Puslapių skaičius: 800
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 12 26

344(17) Undinė Radzevičiūtė „Baden Badeno nebus“

344(17) Undinė Radzevičiūtė „Baden Badeno nebus“

Undinė Radzevičiūtė „Baden Badeno nebus“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: belaukdama Kūčių vakarienės perskaičiau šią brošiūrėlę (skaityti šį žodį mielu balsu). Ir tikrai teigiamai vertinu. Šiaip tai apie tokią Undinę išgirdau visai neseniai. Perskaičiau interviu žurnale. Paliko įspūdį, kad ji ta interviu davė raštu. Suprantama. Aš irgi esu davusi kelis interviu raštu. Pajutau artumą. Tai va ir perskaičiau. Vienos istorijos vertos trejeto, kitos vieneto su minusu, gal net gaila, kad jų tiek mažai. Istorijų. Noriu dar, noriu dar, noriu dar! O šiaip skaityti lengva. Nepersistengta su lietuvišku noru būti įmantresniais, nepilamas purvas ant galvos ir nėra to amžino niūrumo. Net šiek tiek saulės galima rasti! Žodžiu visai nieko.

Oficialiai: Naujoji knyga „Baden Badeno nebus“ atveria dar vieną šios talentingos kūrėjos briauną – mokėjimą pasakoti istorijas. Knygoje išlieka įprastas Undinės Radzevičiūtės stilius, įmanomas pavadinti „akupunktūrine proza“ – preciziški sakinių dūriai, taupus ir asketiškas kalbėjimas ir itin subtilus humoras. 

Puslapių skaičius: 128
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2011 12 24

343(16) Markus Zusak „Knygų vagilė“

343(16) Markus Zusak „Knygų vagilė“

Markus Zusak „Knygų vagilė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: na taigi ir taip bloga diena, tai kas čia dabar per manieros rašyti knygas, kurios sugraudina Salomėjas?
Šiaip tai man ypatingai patiko ir pasirinktas pasakotojas ir nerealus stilius ir visa kita. Gal dėl to, kad skaičiau „šimtus“ knygų apie Tą karą. Ir iš vienų pusės, ir iš kitų, ir net iš trečių. Tačiau nė viena nebuvo tokia tikroviška, tokia nuoširdi, tokia paprasta, tokia nemoralizuojanti, nekelianti gailesčio, nedaranti dramos. Tiesiog puiki! Per daug liaupsinu? Gal. Bet tai geriausia mano skaityta knyga apie karą ir išgyvenimą.

Jis paliko Himelio gatvę, vietoj kostiumo vilkėdamas pagirias.

Taigi. Ir dar knygos. Tiksliau – žodžiai.

Oficialiai: MENKUTIS FAKTAS
JŪS MIRSITE
1939-ųjų nacistinė Vokietija. Šalis laukia sulaikiusi kvapą. Mirtis dar niekada neturėjo tiek darbo.
Devynerių metų mergaitė Lizelė gyvena Himelio gatvėje su ją priglaudusia šeima. Jos tėvai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Lizelė vagia knygas. Tai pasakojimas apie ją ir kitus jos gatvės gyventojus, iš dangaus ėmus kristi bomboms.
ŠIEK TIEK SVARBIOS INFORMACIJOS
ŠIĄ ISTORIJĄ PASAKOJA MIRTIS
Tai trumpas pasakojimas apie:
Mergaitę
*
Akordeonininką
*
Keletą fanatiškų vokiečių
*
Žydų kilmės kovotoją
*
Ir nemažai vagysčių
DAR VIENAS DALYKAS, KURĮ TURĖTUMĖTE ŽINOTI
MIRTIS APLANKYS KNYGŲ VAGILĘ TRIS KARTUS

Puslapių skaičius: 554
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 12 12

342(15) Sarah Waters „Svetimkūnis“

342(15) Sarah Waters „Svetimkūnis“

Sarah Waters „Svetimkūnis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: būna gi ir šiais laikai išleistų nekišeninio formato, bet smulkaus šrifto knygų. Šita tokia. Viršelis sako, kad nominuota Booker premijai. A) aš nežinau kas tai yra (ir turbūt nenoriu žinoti). B) tai mane atbaido. Visokios premijos grasina nuobodumu.
Knyga man patiko. Negaliu pasitelkti dažnai naudojamo „įtraukė“. Nes nei įtraukė nei ką. Pačiai teko visą šitą darbą nudirbti. Ir dirbau su malonumu. Istoriją pasakoja daktaras, kurį pokario laikais iškvietė į griūvantį dvarą gydyti tarnaitės. Po truputį jis tapo šeimos draugu ir iš arti stebėjo siaubukus. O knyga turi tą ramių siaubo istorijų poskonį. Tik ir lauki kol kas nors nutiks. Kol tas namas ką nors iškrės. O autorė leidžia pasirinkti ar tikėti viena, ar kita puse. Kažkaip primena Daphne Maurier tik geriau.

Oficialiai: Iš kadaise klestėjusios senos Anglijos dvarininkų Eiresų šeimos belikę trejetas: senoji ponia Eires ir du jos vaikai – sūnus Roderikas bei dukra Karolina, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti paveldėtą smunkantį ūkį ir XVIII a. laikų dvaro rūmus, vadinamus Handreds Holu, pamažu yrančius, bet vis dar menančius savo buvusią šlovę.
Šviesesnius dvaro laikus iš savo vaikystės prisimena ir daktaras Faradėjus, anuomet buvusios Eiresų dvaro tarnaitės sūnus, o dabar tapęs Handreds Holo šeimos gydytoju, Karolinos Eires sužadėtiniu, paslaptingų, nepaaiškinamų nutikimų senuosiuose rūmuose liudininku ir šios gotikinės istorijos pasakotoju.

Puslapių skaičius: 416
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2011 12 10

341(14) Харуки Мураками „Призраки Лексингтона“

341(14) Харуки Мураками „Призраки Лексингтона“

Харуки Мураками „Призраки Лексингтона“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Jė! Pagaliau įveikiau rusišką knygą, tegus ir plonytę. Nors trumpų pasakų rinkinių nemėgstu, gi Murakamis šiuo atveju puikiai susiskaitė. Yra kur stabtelėti pavargus kirilicos šifravime. O ką galiu pasakyti apie tas istorijas? Geros. Nuostabios. Murakamiškos. MU RA KA MIŠ KOS! Gi pirmoji istorija, autorius dievagojasi, kad ji tikrai tikrai neišgalvota, o aš tikiu tikiu, pasakoja apie vaiduoklius naktį surengusius vakarėlį ir klausančius džiazo. O šiaip jau beveik visose istorijose herojai klauso plokštelių ir skaito knygas. Vienišumas – būdingiausias vaizdas. Išleiskit lietuviškai, a?

Oficialiai: «Призраки Лексингтона» (1996) – один из самых известных сборников рассказов классика современной японской литературы Харуки Мураками (р. 1949). Автор популярных во всем мире романов «Охота на овец», «Дэнс, Дэнс, Дэнс» и «Хроники заводной птицы» предстает в нем как мастер короткой прозы. 

Puslapių skaičius: 142
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2011 12 07

340(13) Isabel Allende „Begalinis Planas“

340(13) Isabel Allende „Begalinis Planas“

Isabel Allende „Begalinis Planas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Būtų man kas pakišęs šią knygą be viršelio tai dar ilgai galvočiau kas čia galėjo ją parašyti. Gal Irvingas, kai dar nebuvo įsijautęs? Dėl potraukio keistiems sekso partneriams: vyresniems, storesniems, žiauresniems. Dėl nežaboto to paties sekso poreikio, dėl knygos storumo, dėl užbėgimo už akių, kur pasakoma „daug vėliau, kai jis vedė“. O gal ją parašė koks Saramago pasekėjas nes vis įterpia netiesioginės kalbos dialogų. O gal Markesas dėl kai kurių sakinių nenormalaus ilgumo? Pasirodo čia teta Allende. O apie tai, kad knygą rašė moteris, taip pat susimąstyčiau. Veikėjas vyras, gyvena laisvos meilės laikais, bet vienintelis iš savo aplinkos nesižavi laisvu seksu, svingeriavimu, visą gyvenimą nori šeimos ir vaikų ir pergyvena kai santuokos nenusiseka. Dar kyla klausimų?
Skaitydamą knygą vis pagalvodavau, kaip ją įvertinsiu. Vietomis maniau duosiu vienetą, nes pavargau skaityti, nusibodo tie autorės monologai. Ir gana retas peršokimas į pirmą asmenį irgi erzino. Taip ne į temą: perskaitai šimtą puslapių ir atsiranda skyrelis, kur herojus pats apie save kalba. Kitose vietose maniau, kad knyga verta net trejeto, nes jau jau pasidaro įdomu ir nepastebiu, kad laikas miegoti. Dėl tokių svyravimų apsistoju ties dvejetu, nes nesigailiu, kad knygą skaičiau. Tarp visų čia išleistų Allende knygų „Begalinį planą“ statyčiau į garbingą vidurį. O kai romanų tiek daug, tai manau šita vieta tikrai puiki.
O labiausiai patiko tai pagrindinio herojaus geriausia draugė persivadinusi į Tamarą, tai ir aš ją taip vadinsiu. Artimas personažas, laisvamanė su tikslu ir nepabijojusi susirasti seną pažįstamą, apie kurį galvojo ilgą laiką ir jam pasipiršti :). O ir praturtėjimo būdas vertas dėmesio.
Begalinis planas užtatai ir begalinis, kad neįvykdomas.

OficialiaiIsabel Allende romanas „Begalinis planas“ – tai ryškus ir labai spalvingas pasakojimas apie Gregorijų Rivzą, keistuolio pamokslininko sūnų, kuris remdamasis sava patirtimi atskleidžia pusės šimtmečio Šiaurės Amerikos visuomenės gyvenimą. Gregorijaus šeimos gyvenimo būdas klajokliškas, tad visiems tenka spaustis ankštame sunkvežimio kėbule. Tačiau vieną dieną sušlubuoja tėvo sveikata ir šeima įsikuria Los Andželo pakraštyje, ispaniškai kalbančių gyventojų rajone. Prisiglaudę bičiulių namuose Rivzų vaikai pirmąkart pradeda lankyti mokyklą ir įsilieja į vietos emigrantų vaikų būrį. Taigi tėvas serga, o motina vaikams šalta ir abejinga, tad Gregorijus greitai susipažįsta su gatvės gyvenimu ir joje pelnosi duoną. Patyręs sunkią vaikystę, jis skinasi sau kelią margame Kalifornijos „ispanakalbių“ pasaulyje. Kol išmoksta gyvenimo pamokas Gregoris Rivzas nueina sunkų kelią  –  kovoja prieš socialinę neteisybę, rasizmą, Vietnamo karą, nepasotinamo godulio apimto pasaulio materializmą…

Puslapių skaičius: 432
Knyga nuosava
Perskaityta 2011 12 04