Pagal
Mėnuo: kovo 2012

375(48) Mary Ann Shaffer, Annie Barrows „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“

375(48) Mary Ann Shaffer, Annie Barrows „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“

Mary Ann Shaffer, Annie Barrows „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Jaučiuosi, kaip mėgstamiausiais saldainiais apsivalgiusi. Gera, bet daugiau nenoriu. Labai jauki ir žavinga knygutė parašyta laiškų (na ir kelių telegramų) stiliumi. Šis pasirinkimas – puikus, nes leidžia kažkaip paprasčiau pasakoti apie skausmingus dalykus.
Pokario metai. Londonas atsistatinėja, iš koncentracijos stovyklų grįžta išlikusieji, tiesiamasi po okupacijų. Štai toks metas yra aprašomas knygoje. Pagrindinė veikėja – jauna rašytoja, kuri parašė dvi knygas. Visai nepopuliarią vienos iš Brončių biografiją ir labai populiarių rinkinuką apie karą. Besiblaškydama tarp knygos pristatymų ji gauna laišką iš Gernsio gyventojo. Tarp jų užsimezga susirašinėjimas, kuris baigiasi visai pikantiškai.
Vienus laiškus skaitydama kvatojau. Buvo tokių vietų ir kur beveik verkiau. Vis tik karo išgyvenimai nėra pati linksmiausia tema. Bet rašytoja humoro nestokojo. Kikenau sužinojusi, kad veikėja išvakarėse nutraukė sužadėtuves, nes jos būsimasis supakavo knygas ir ketino jas išnešti į rūsį, o lentynose susistatyti trofėjus.  Aš irgi tokį mesčiau. Knygoms čia skirta daug vietos. Kiek erzino išnašos. Nežinau ar taip jau būtina aiškinti kas yra Šarlotė Brontė, Šekspyras ar Jane Osten.
O pagrindinė idėja ta, kad bet koks koks menas, kultūrinis reiškinys, knygos iš tiesų padeda išgyventi net baisiausius sunkumus.
P.S. Myliu paštą. Todėl man labai patiko viršelis.

OficialiaiJauna rašytoja, gyvenanti Londone, pradeda susirašinėti su vienu Gernsio salos gyventoju. Pamažu jis atskleidžia salos gyventojų istorijas, vykusias karo su vokiečiais metais ir jam pasibaigus. Galiausiai rašytoja nusprendžia susipažinti su tais žmonėmis, apie kurių gyvenimą ji daug sužino iš laiškų. Nuvykusi į salą ji greit įsilieja į bendruomenę ir pamilsta jos žmones. O viename iš jų atranda tai, ko ilgai ieškojo – tyrą ir tikrą meilę.

Puslapių skaičius: 352
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2012 03 30

374(47) Sergej Lukjanenko, Nik Perumov „Ne drakonų metas“

374(47) Sergej Lukjanenko, Nik Perumov „Ne drakonų metas“

Sergej Lukjanenko, Nik Perumov „Ne drakonų metas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: pirma: mane atbaido knygos su užrašais „Tolkieno mokiniai“ mat aš jo visai nemyliu.
antra: mane atbaido knygos, kurias parašė du ar daugiau autorių, ypač jei vieno pavardė yra garsi.
trečia: mane traukia žodis „drakonas“, tada tikiuosi ir trolių ir nykštukų ir kitų gerų dalykų.
ketvirta: knyga labai neišbaigta, skysta, siužetas neverčia skaityti kol baigsi.
penkta: čia yra labai gerų bajeriukų.
šešta: man labai patinka tas magijos pasaulis sumišęs su įprastu – traukiniai ten visokie ir t.t.
septinta: nugis susižavėjau kačių klanu.
aštunta: kai atmeti visus neigiamus dalykus lieka visai fun.

Oficialiai: Yra pasauliai, kur saulė žalia, o smėlis juodas. Yra – kur kalnai iš skambančio krištolo, o upės plukdo tyro aukso vandenį. Yra tokie, kur sniegas kraujo spalvos, o kraujas – baltas kaip sniegas. Yra pasauliai, kur pilys nenoriai užleidžia vietą milžiniškiems daugiaaukščiams, o yra ir tokie, kur daugiaaukščiai jau seniai pamiršti, o ant jų griuvesių kyla naujų pilių sienos. Yra pasauliai, kur saulė geltona kaip drakono vyzdys, žolė žalia, o vanduo skaidrus. Tenai į žydrą dangų kyla akmeninės pilys bei betoniniai statiniai, ten paukščiai veržiasi aukštyn, o žmonės šypsosi vieni kitiems. Išmušė lemties valanda ir Vidurio Pasaulis pašaukė žmogų iš Išvirkščio Pasaulio. Mirtinose grumtynėse su Keturių Stichijų burtininkais, jis privalo užvaldyti magišką Galią ir atlikti neįtikėtiną misiją.

Puslapių skaičius: 368
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2012 03 28

373(46) Gilles Leroy „Alabama Song“

373(46) Gilles Leroy „Alabama Song“

Gilles Leroy „Alabama Song“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: šiaip jau džiaugiuosi, kad prisiskaičiusi atsiliepimų nenusipirkau šios knygos. Jokiu būdu nesakysiu, kad ji bloga. Tiesiog ne mano stiliaus ir tiek. Matyt man nelabai patinka skaityti apie tikrus žmones, ypač kai rašo ne jie patys. Manau Zelda būtų panašiai jautus ir ištekėjus už bet kurios kitos stiprios asmenybės. Šiaip jau, iš aprašymo žinojau, kad knyga ne mano skonio, bet niekaip neatsilaikiau prieš šitą viršelį. Aš esu gražių viršelių vergė :). Bet yra leidyklų, pvz., AL, kurios nesivargina man įtikti šiuo klausimu :). Turinio tai nekeičia, bet knygyne viliote vilioja piniginės pinigučius.

Oficialiai: „Alabama Song“ graudžią, įtaigią ir pamišusią savo istoriją pasakoja Zelda: moteris, visą gyvenimą praleidusi šalia garsaus rašytojo, siautusi su juo po garsiausius Niujorko, Paryžiaus, Londono salonus, ryškiausia siautulingo trečiojo dešimtmečio žvaigždė, sutrikus psichikai pragaištingai baigusi savo gyvenimą psichiatrijos ligoninėje… tokią ją pažįstame. Tačiau kokie buvo šios spinduliuojančios santuokos užkulisiai? Išlepinta aikštinga Alabamos gražuolė, miesto teisėjo dukra, galinti daryti, kas tik šauna į galvą, ir tuo besimėgaujanti. Alkoholis, regtaimas, vyrai – ir jos teisėtas vyras Skotas, ant kurio kaktos ji iš karto pamato švytint genijaus žymę – visas pašėlęs, prabangus, bohemiškas gyvenimas pamažu virsta beprasmiu šėlsmu, nervine įtampa ir skurdu. Skotas despotiškai savinasi savo gabią, tačiau pakrikusią žmoną, praeityje lieka aistringas romanas su prancūzų lakūnu, pasibaigęs priverstiniu įkalinimu, kūrybos proveržiai, troškimas rašyti – ir haliucinuojančių atsiminimų draiskanos, pasiekiančios mus iš beprotnamio; Leroy romanas painus, kaip ir Zeldos gyvenimas. Praeitis ir dabartis susipina į raizgų audinį, pro kurį tik dar skaisčiau šviečia vienos ryškiausių XX a. asmenybių veidas – aistringos, tragiškos, rafinuotos, siautulingos ir beprotiškos Zeldos.

Puslapių skaičius: 188
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2012 03 25

372(45) Luis Leante „Myliu tave be galo“

372(45) Luis Leante „Myliu tave be galo“

Luis Leante „Myliu tave be galo“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Pradėjau skaityti Hesse „Narcizą ir Auksaburnį“. Stūmiau stūmiau. 30 psl. Galiausiai priėjau seniai jau prieitos išvados, kad ta pripažinta klasika visada yra neįdomi, niekas jos neskaito, o visi svaigsta dėl to, kad mokytoja – dėstytoja – kritikai – išmanuoliai sakė, kad tai yra gerai :). Amen. Mečiau tą reikalą ir ėmiausi meilės. Čia turiu pasakyti, kad tokie pavadinimai atbaido pusę skaitytojų. Na tikrai skaitydama knygą „myliu tave be galo“ jaučiuosi, kaip pigų svajonių romaną kramtanti. O atsidūrė ji mano rankose po to kai perskaičiau nugarėlėje, kad autorius jaučiasi Markeso ir Llosos mokiniu bei knyga gavo Alfaguara premiją. Pagalvojau, kad gal gi tai nebus saldus svajonių romanėlis. Nebuvo.
Prasideda knyga tuo, kad moteriškė atsibunda įkalinta kažkur dykumoje, jai įgelia skorpionas ir dar ji bando pabėgti. Lygiagrečiai kitame skyriuje vyriškis sėdi įkalintas ir laukia karo teismo už išdavystę. Šiuos du įviskius skiria apie 30 metų.  Ir taip po to skyrius po skyriaus pasakojama apie abu herojus, šokinėjama laiku. Jie kažkada susipažino, išsiskyrė ir nugyveno skirtingus gyvenimus. Marokas, Alžyras, Barselona, sachariečiai, karas, legionieriai, meilė, viltys. Knygą perskaičiau vienu ypu, nedarydama jokios pertraukos.

Oficialiai: Netikėtai radusi seną fotografiją Montsė Kambra ryžtasi palikti gimtąją Barseloną ir leidžiasi į prarastos meilės paieškas – kelionę, vedančią į paslaptingą karščiu alsuojančią Sacharą. Vos palietus Afrikos žemę, tenka susidurti su pavojais, kurie priverčia balansuoti ant išlikimo ribos. Svetima šalis, jos papročiai, įtempta vietos situacija moteriai tampa sunkiu išbandymu. Tačiau aistra gyvenimui ir nepaliaujamas ryžtas išgyventi jai padeda surasti savąjį likimą.

Puslapių skaičius: 278
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2012 03 24

371(44) Henning Mankell „Prieš šalną“

371(44) Henning Mankell „Prieš šalną“

Henning Mankell „Prieš šalną“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Jei nerašyčiau šito blogo, o tiesą sakant tam ir pradėjau, tai po kiek laiko bebeprisiminčiau, kad skaičiau tokią knygą. Jo ji nėra bloga, tuo labiau nėra neįsimintina. Tačiau kada nors man tai susipintų su interneto naujienų portalų antraštėmis ir pradėčiau abejoti.
Klausimas: kodėl ant viršelio degantis gaidys? Daug kas knygoje degė: gulbės, veršiukai, zooparduotuvės gyvūnėliai, beveik ir žmonės, bet prie ko čia gaidys? Nes ugnies simbolis?
Jau antroje Mankellio knygoje man kliūna herojų „savipisa“, nuolatinis galvojimas „oi mes tolstame vienas nuo kito“ ir „ar aš tave pažįstu“. Vis dėl to tos mintys man atrodė nenatūraliose vietose, pvz., žiūrint į žmogaus skerdieną. Na aš sprendžiu pagal save, tai man regis visos jos užgriūna tik kai nėra ką veikti. Stebino ir tas šiaurietiškas charakteris – švaistytis peleninėmis pašnekovui (tėvui) į galvą. Tarsi čia koks itališkas temperamentas būtų. O visa kita tipiška. Tipiški skandinaviški psichai :).

Oficialiai: Romane „Prieš šalną“ lietuvių skaitytojams jau pažįstamas įžymusis tyrėjas Valanderis rengiasi atsisveikinti su savo profesija. Tačiau jo dar laukia sudėtinga byla – ir ji taps išbandymu ne tik Valanderiui, bet ir jo dukteriai Lindai. Ši, sekdama tėvo pėdomis, rengiasi pradėti tarnybą policijoje. Jaunoji karta keičia vyresniąją, tačiau ar įmanoma prilygti garsiajam Valanderiui? Proga tai išsiaiškinti – serija sunkiai protu paaiškinamų nusikaltimų. Ežere liepsnojančios gulbės, sudegintas veršelis. Kas tai – sadisto, nekenčiančio gyvūnų, išpuoliai ar ciniškos pratybos prieš planuojamas žmogžudystes? Kai mįslingai dingsta tyrinėtoja etnogeografė, o netrukus – ir Lindos vaikystės draugė, tyrėjus ant kelio užveda būtent būsimosios policininkės intuicija. Seno vilko Valanderio patirtis, analitinis mąstymas ir jaunosios Lindos veržlumas, gera nuojauta bei jaunatviškos klaidos – kaip tik tai, ko reikia, kad būtų išnarplioti žemiausių instinktų ir nežemiško apsėdimo kurstomi nusikaltimai.

Puslapių skaičius: 544
Knyga nuosava. Pirkom už 5lt.
Perskaityta 2012 03 23

 

370(43) Ranya Paasonen „Saulės padėtis“

370(43) Ranya Paasonen „Saulės padėtis“

Ranya Paasonen „Saulės padėtis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Knygutė, nes knyga nekyla pirštai pavadinti, gera, bet aš nejaučiau jokio skaitymo malonumo. Supratau, kad tas poetiškumas ir nuolatinis sukimas apie tą patį manęs „neveža“. Knyga pasakoja apie staigiai užsiliepsnojusią meilę tarp vandens ir ugnies, tarp suomės ir egiptiečio, ir apie visas pasekmes, kurios būdingos tokiai sąjungai. Suomė ir egiptietis yra tikri rašytojos tėvai, todėl knygoje daug ir jos gyvenimo „posezijos“. Patiks tiems, kuriems svarbiausia ne ką rašo, o kaip rašo.

OficialiaiRomane „Saulės padėtis“ tarp dviejų kultūrų užaugusi mergina pasakoja tėvo egiptiečio ir motinos suomės meilės istoriją. Lankydamasi Egipte, Anu sutinka būsimą vyrą Ismailą. Du skirtingų kultūrų žmonės mano galėsią gyventi drauge. Tačiau santuoka žlunga. Nelaimingą tėvų meilės istoriją, pasibaigusią motinos mirtimi nuo vėžio, R. Paasonen pasakoja neįprasta lyrine kalba, su poezijai būdingais pakartojimais nuvesdama skaitytoją į Egiptą ir jo kvapų debesis, nepaprastai skaisčią saulę, kuri balkone sukabintas paklodes išdžiovina greičiau, nei užverda vanduo, ir į Suomiją, kur patalynė keičiama greičiau, negu ją nublukina saulė…

Puslapių skaičius: 160
Knyga nuosava. Pirkom už 5lt.
Perskaityta 2012 03 21

369(42) Robert Goddard „Negrįžk atgal“

369(42) Robert Goddard „Negrįžk atgal“

Robert Goddard „Negrįžk atgal“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Savotiškas toks trileris. Po 50 metų įvyksta kariškių susitikimas. Visiems jau apie 70. Tiems, kurie dar liko. Ir čia pradeda vienas po kito mirti. Tada porelė viskuo apkaltinama. Aišku net naiviausias skaitytojas žino, kad tie nekalti. Norėdami išsukti šikną šie pradeda ieškoti tiesos. Būtų nieko, tik keista ta septyniasdešimtmečių energija tiek lakstyti, lipti iš degančių namų ir nuolatos maukti alkoholį bet kuriame pasitaikiusiame bare. Nepaisant to du trečdaliai knygos buvo intriguojantys. O štai išrišimas nuvylė, nes mano manymu labai jau silpnos priežastys. Tikrai ne tokios, kad išžudyti grupę seniukų ir dar pašalinių. Bet rekomenduoju tiems, kas ieško lengvo ir mąstyti neverčiančio skaitaliuko. Būna gerokai blogiau. Būna „o ne! tik ne tai!“.

OficialiaiPraėjus penkiasdešimčiai metų po tarnybos Karališkose oro pajėgose, buvę šauktiniai pakviečia Harį Barnetą susitikti ir praleisti savaitgalį senovinėje Škotijos pilyje. Buvusi pilis, dabar paversta prabangiu viešbučiu, susitikimui pasirinkta neatsitiktinai: 1955-aisiais penkiolikos kareivių būrys joje praleido tris mėnesius dalyvaudamas keistame psichologiniame eksperimente, pavadintame Tabula rasa – „Švari lenta“. Juo neva buvo mėginama praktiškai pagrįsti vieno mokslininko teoriją apie žmogaus gebėjimų ugdymą izoliavus jį nuo išorinio pasaulio. Eksperimentui pasibaigus, jo dalyviai išsiskirstė kas sau, taip ir nesupratę tikrosios sumanymo prasmės ir būdami įsitikinę, kad jis paprasčiausiai nepasisekė.
Kad ir kaip ten būtų, po penkiasdešimties metų susitikti su jaunystės draugais ir aplankyti senas vietas – viliojantis pasiūlymas, kurį Haris ilgai nesvarstęs priima. Deja, vėliau jam tenka dėl savo sprendimo pasigailėti: jau pakeliui į pilį žūsta vienas iš grupės draugų… Haris netrunka perprasti, kad panašus likimas gresia ir jam. Kas ir kodėl po penkiadešimties metų ima žudyti iš pažiūros visiškai nekalto eksperimento dalyvius? O gal jis ne toks jau ir nekaltas?.. 

Puslapių skaičius: 312
Knyga nuosava. Pirkau už 3lt.
Perskaityta 2012 03 16

368(41) Antje Babendererde „Nematoma mėnulio pusė“

368(41) Antje Babendererde „Nematoma mėnulio pusė“

Antje Babendererde „Nematoma mėnulio pusė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Koks atradimas! Šios knygos niekada nemačiau pati, niekada neskaičiau jokio atsiliepimo pas kitus blogerius ir net nepastebėjau knygų mugėje. Užtat mano brangusis pamatė, susidomėjo ir nusipirko. Netikėtai romanas pasirodė toks nuo kurio neatsitraukiama. Paviršutiniškai žiūrint tai yra jausminga paauglių meilės istorija (nuo tokių gi ir sunkiausia atsitraukti, ane?). Jaunos vokietukės tėvas indėnas mirė ir ji atvažiuoja pasimatyti su niekada gyvenime nematytais seneliais indėnais, čia pat įsimyli jų mikčiojantį pagalbinį darbininką. Tiek yra žvelgiant lengvai.
Šiek tiek giliau slypi daugybė detalių. Apie indėnų rančą, kuri griūna, bet senukai įsikibę laikosi tos žemės. Mergaitės močiutė – indėnė aktyvistė keliaujanti po pasaulį ir kovojanti už teises į žemę ir prieš sistemą. Ranča – be vandens ir kitų patogumų, tikras lušnynas – stovi ant auksingos žemės, todėl anūkai laukia kol senoliai nusibaigs, kol baigs savo indėniškas kovas. Prieštaravimai: žmogus kovojantis už savo žemę, prigimtinę laisvę, indėnų teises, tą savo žemę barsto nuodais nuo žiogų, indus plauna chlorkalkėmis ir toli gražu nesielgia ekologiškai. Skaitau apie tą rančą ir atrodo tos visos problemos yra šimto metų senumo. Bet gi ne – tai šie laikai, kur prasprūsta tokie knygų pavadinimai, kaip „Da Vinčio kodas“. Knyga gal ir skirta jaunesniam amžiui, tačiau prikišti galiu tik vieną faktą. Pagrindinė mergina galėjo būti bent metais dviem vyresnė. Nes labai jau keistai atrodo, kai nekalta penkiolikmetė sako „nesijaudink, geriu kontraceptines, nes kitaip mane beria spuogais“. Ir dar norėjosi kokio trumpo epilogo. O kas po to? Na bet patys paskaitykit.

Oficialiai: Žūsta penkiolikmetės Julijos tėtis. Mergina negali patikėti, kad staiga prarado svarbiausią žmogų. Liko tiek daug neaptartų dalykų, neatsakytų klausimų. Po laidotuvių Julija su mama vyksta į Nevados dykumą…

Puslapių skaičius: 256
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 03 11

367(40) Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“

367(40) Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“

Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Mano ir pardavėjos dialogas knygų mugėje:
Aš: prašau šitą.
P: oi, kokia gera knyga, oi kokia gera.
Aš: taigi tam ir perku, kad gera.
P: bet aš jau perskaičiau ir žinau, kad tikrai gera.
Aš: o aš dar tik skaitysiu ir manęs laukia tas malonumas.
P: o taip, net pavydžiu.
Ir dabar man šiek tiek gaila, kad ją taip greitai perskaičiau. Bet gal ir gerai. Nes romanas baisiai liūdnas. O kaip gi kitaip. Juk apie vienatvę. Ir žmonių, ir skaičių, ir tarpusavio derinių. Apie du žmones, kurie baisiai vieniši ir net negali vienas kitam padėti iš to vienišumo. Liūdna.

Oficialiai: Paolo Giordano romanas „Pirminių skaičių vienatvė“ – tai pribloškianti istorija apie vienatvę ir meilę.Pirminiai skaičiai dalijasi tik iš vieno ir iš savęs. Nors nepatiklūs ir vieniši, vis dėlto yra skaičių, turinčių skaičių dvynį, nuo kurio juos skiria tik porinis skaičius. Romano „Pirminių skaičių vienatvė“ herojus, nepaprastai gabus matematikas Matija, yra tikras, kad ir jis – vienas tokių skaičių, o licėjuje sutikta Aličė – jo dvynė. Jie panašūs daug kuo… Tokia pati skausminga praeitis, tokia pat vienatvė, rodos, taip trokštama, bet ir be galo skaudi… Ir tas nesugebėjimas įveikti amžino atstumo tarp savęs ir kitų. Nuo pat vaikystės dienų iki brandaus amžiaus jų gyvenimo keliai vis susikirs, susilies ir nutols atkakliai stengiantis sugriauti juos skiriančias kliūtis.Santūriai, bet su trikdančiu tikslumu Paolo Giordano tyrinėja skausmingai bręstančių ir ieškančių savo vietos gyvenime jaunuolių jausmus.

Puslapių skaičius: 264
Knyga nuosava. Pirkau už 21 lt.
Perskaityta 2012 03 10

366(39) Kurt Vonnegut „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms“

366(39) Kurt Vonnegut „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms“

Kurt Vonnegut „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Knygos pradžia mane gerokai išgąsdino. Jau galvojau, negi mano mylimas Vonegutas nuvils? Buvo nelabai įdomu skaityti. Tačiau kuo toliau, tuo darėsi maloniau. Ne ne, neatsirado jokios intrigos, tačiau susidraugavau su veikėjais, įsijaučiau į laikmetį ir apskritai visą tą istoriją, kurią ir norėjo papasakoti autorius.
Jei būčiau tokia pati Salomėja, bet amerikietė – daug geriau viską suvirškinčiau. Nors ir be to visai puikiai valgėsi. O knyga apie pinigus. Apie tuos, kurie jų turi ir nebenori, arba niekada ir nenorėjo, apie tuos, kurie turi ir dar nori bei apie tuos, kurie neturi ir labai nori. Net pradžioje rašoma: „Nors šis pasakojimas apie žmones, pagrindinį vaidmenį jame vaidina tam tikra pinigų suma, lygiai kaip tam tikras medaus kiekis galėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį pasakojime apie bites.“ Bei kaip ir visose Voneguto knygose: apie utopijas, keistuolius, ir tą rašytoją fantastą :). Tai nėra pati pačiausia jo knyga, bet stilius tas pats, todėl skaitykit jei mylit.

Oficialiai: Buitinė fantasmagorija šiame ekscentriškame ir pašaipiame kūrinyje glaudžiai persipina su Amerikos „aukso amžiaus“ – XX a. šeštojo dešimtmečio – vertybių bei gyvenimo būdo kritika. Kaip tik tuo metu JAV klestėjo „amerikietiškosios svajonės“ ir „gerovės visuomenės“ mitai, užvaldę milijonų amerikiečių protus bei sąmonę. Visi it išprotėję troško kuo greičiau pralobti ir nuoširdžiai tikėjo „gerais milijonieriais“, iš idėjos šelpiančiais varguolius ir išleidžiančiais jiems visus savo pinigus. Kaip tik tokią Ameriką romane „Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri“ parodijuoja didžiausias XX a. amerikiečių literatūros meistras Kurtas Vonnegutas. 

Puslapių skaičius: 204
Knyga nuosava. Pirkau už 24 lt.
Perskaityta 2012 03 08