Pagal
Mėnuo: balandžio 2012

389(62) Arnaldur Indriðason „Užnuodytas kraujas“

389(62) Arnaldur Indriðason „Užnuodytas kraujas“

Arnaldur Indriðason „Užnuodytas kraujas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Skandinaviškas detektyvas! Pasitrinu rankutes, nes pastaruoju metu šis žanras man tapo mieliausiu. Knygos nugarėlėje paminėtas ir Larssonas. O kaip gi be jo? Juk būtent jis yra tas, kurio dėka šiomis dienomis yra žinomi tie „skandinaviški trileriai“. Kaip ir Meyer, o ne koks Stokeris gi yra dabartinis vampyrų guru.

Ir žinote ką? Tik ką rašiau apie Mankellio knygas. Įspūdžiai dar labai švieži. „Užnuodytas kraujas“ kaip tik tokio pat pobūdžio. Jei jau perskaitėte viską ko prirašė anas autorius – griebkite šią knygą. Čia tyrimui vadovauja pagyvenęs detektyvas, kuris turi sveikatos problemėlių, maitinasi „belekaip“ (nieko neprimena?), jis išsiskyręs ir turi problematišką dukrą su katra bando atrasti ryšį (nieko neprimena?), jis vadovaujasi savo nuojautomis, o kolegos skėsčioja rankomis (nieko neprimena?), jis net nenusirengia eidamas miegoti (nieko neprimena?), tyrimo metu visada blogas oras, dažniausiai lyja (nieko neprimena?). Taigi, kad primena seną gerą Valanderį iš Mankellio istorijų. Ir jei pamanėte, kad mano galvoje sukasi mintys apie kopijavimą, tai klystate. Turbūt tie skandinavų policininkai tiesiog panašūs. Nors vienas knygas rašė švedas apie Švediją, o kitą islandas apie Islandiją. Gal jie savo teisėsaugos darbuotojus į tuos pačius mokymus siunčia?

Pati istorija parašyta puikiai. Iš pradžių maniau, kad kiek skystoka čia viskas. Koks tai nužudytas diedas su lapeliu ant krūtinės ir blanki tyrimo pradžia. Bet nė nepajutau kada knyga pakeitė statusą iš „visai nieko“ į „skaitysiu kol baigsiu“. Tiesa, ilgai tai netruko, nes detektyvas ir taip jau nestoras, o ir šriftas pradinukiškas. Įsitraukiu rašytoją į „gerųjų autorių“ sąrašiuką, nes kaip suprantu yra ir tęsinių prirašyta.

Yra paslapčių, kurių geriau nežinoti. Ypač apie save.

Oficialiai: Iškviestas į „banalios islandiškos žmogžudystės“ vietą – rastas senolis pelenine suknežinta kaukole – detektyvas Erlenduras netrukus įsitikina, Erlenduras netrukus įsitikina, kad viskas yra kur kas painiau nei atrodo. Ir kaltininko nepavyks rasti kaip paprastai – tiesiog paklausinėjus kaimynų. Auka Holbergas prieš daugelį metų išprievartavo moterį, bet nuteistas nebuvo. Moteris susilaukė dukros, kuri mirė vaikystėje nuo reto smegenų auglio. Ekshumacija atskleidžia, kad mergaitė palaidota be smegenų. Aiškindamasis dešimtmečių senumo įvykius Erlenduras atsiduria Genetinių tyrimų centre, kur nuo 1915 m. keliauja kiekvieno islando ligos istorija ir kraujo mėginiai, kur nagrinėjama DNR. Viena mįslė veda į kitą, o rezultatas – meistriškas detektyvas iš Skandinaviško detektyvo elito serijos, tęsiantis puikias Stiego Larssono Mergina su drakono tatuiruote tradicijas.

Puslapių skaičius: 368
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 04 29

388(61) Jean M. Auel „Urvinio lokio gentis“

388(61) Jean M. Auel „Urvinio lokio gentis“

Jean M. Auel „Urvinio lokio gentis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Oi ilgai skaičiau. Vis kas nors trukdė: tai kelionės, tai šeimyniniai baliai. Ir neslėpsiu – jų metu aš tikrai vis galvodavau apie knygą. Kaip gi ten dabar tai Ailai pasibaigs… Kaip koks geras filmas pertraukiamas reklamos… Vien jau dėl šito abejonių nekyla – knyga man patiko ir net labai! Ir štai keletas minčių:

Išankstinis nusistatymas. Mačiau reklamas jau senokai, bet pernelyg nesusidomėjau. Mat nemėgstu skaityti serijinių knygų kol visa serija dar neišleista. Dargi pamačiau, kad daugiau nei 600 psl. Ai, galvojau, ir vėl knyga pradinukams su milžiniškomis raidėmis ir paraštėmis. Dėl nusistatymo prieš serijines knygas niekas nepasikeitė. Nes dabar baisiausiai noriu skaityti toliau. O nėra… :(. O štai knygos formatas nelabai ir gali būti kitoks. Tie 600 psl. užpildyti kokybiškai, normaliu, „nekomerciniu“ šriftu.

Istorinės interpretacijos. Anotacijose, Vikipedijoje ir knygos padėkoje teigiama, kad autorė labai domėjosi archeologiniais  ir antropologiniais tyrinėjimais. Todėl esu linkusi tikėti daugeliu pateiktų faktų. Tačiau manau, kad kai kurie dalykai yra pritempti prie siužeto. Pvz., nesu tikra tuo, kad bendravimas tarp vyrų ir moterų buvo tikrai toks. Ar tikrai archeologai gali nustatyti tokius niuansus, kaip tai, kad vyrai laikė moteris menkesnėmis, mergaičių gimimas – blogis, ginklo palietimas užtraukia mirtį ir t.t? Juolab, kad iš buities aprašymų atrodo, kad moterys tikrai buvo labai svarbios visam genties gyvenimui.

Visa kita. Siužetas gana paprastas. Urvinio lokio gentis randa šviesiaplaukę mergaitę. Ji per žemės drebėjimą atsiskyrė nuo savų. Stebuklo ir geros moters dėka gentis ją priima. Čia ji auga ir patiria daugybę išbandymų. Pirmoji žmonijos diskriminacija, rasizmas ir jos pasekmės. Toks paprastas siužetas apipintas gausybe detalių. Daug informacijos apie vaistų gamybą, urvinių žmonių buitį, medžioklės tradicijas, šeimų gyvenimą. Skaitykite ir stebėkitės jų supratimu apie tai iš kur atsiranda vaikai, apie tai, kaip mirtimi prakeikiami žmonės ir kas po to nutinka. Pabandykite atspėti koks galėtų būti jūsų totemas :). Tikrai jaučiuosi šiek tiek daugiau žinanti apie laikus, kai dar gyveno mamutai. Ir noriu dar!

Oficialiai: Žemės drebėjimas palieka mažąją Ailą vieną priešistorinėje girioje. Taip ją, klajojančią, išbadėjusią, urvinio liūto sužeistą, aptinka Urvinio lokio genties žmonės. Aukšta, šviesiaplaukė, mėlynakė iš svetimos genties atrodo nesava ir nepatikima. Jei ne gydytoja Iza ir laimingai susiklosčiusios aplinkybės, vaikas būtų paliktas mirti. Padedama globėjos mergaitė išmoksta neandertaliečių, bendraujančių daugiau gestais ir mimika, tradicijų, elgesio normų, kalbos, o imlus protas pasitarnauja kasdienėje kovoje dėl išlikimo. Ailos, kurios gyslomis teka pirmųjų žmonių kraujas, atsiradimas žada neišvengiamas permainas, kelia Urvinio lokio gentainių pagarbą… ir neapykantą.

Puslapių skaičius: 608
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 04 28

387(60) Henning Mankell „Žudikas be veido“

387(60) Henning Mankell „Žudikas be veido“

Henning Mankell „Žudikas be veido“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Perskaičiau knygą ir pirma mintis, kuri kilo buvo susijusi su pavadinimu. O prie ko čia žudikas? O prie ko čia „be veido“?

Antra mintis buvo apie tai, kad visai nebūtina mėgti pagrindinius personažus. Knyga patinka ir be to. Nes ponas Valanderis manęs visai nežavi. Ypač kaip moters. Apsileidęs verksnys. Ši knyga pagal eiliškumą yra pirmoji iš tų, kurias skaičiau. Matosi, kad rašytojas vėliau šiek tiek patobulino policininko paveikslą. Kitose knygose Valanderio stuburas kietesnis.

Trečia mintis ta, kad būtent ši knyga yra ramesnė. Toks paprastesnis detektyvas. Mažiau fanatikų. Bet Švedijoje gyventi dar labiau nesinori. Jie dar didesni rasistai už mus, ir dar gi ten amžinai šalta.

Oficialiai: Atokiame Švedijos kaime žiauraus nusikaltimo aukomis tampa vyresnio amžiaus ūkininkų pora. Net visko matę policininkai sukrėsti. Sunku įsivaizduoti, kas galėjo taip šaltakraujiškai susidoroti su iš pirmo žvigsnio ramiai ir kukliai gyvenusiais žmonėmis. Nepasitvirtinus spėjimams dėl keršto ar apiplėšimo motyvų, bylą tiriančiam inspektoriui Kurtui Valanderiui lieka vienintelė išeitis – remtis paskutiniu sunkiai sužeistos moters liudijimu – vieninteliu jos ištartu žodžiu „Užsienietis…“. Vietinės spaudos išplatinta žinia dar labiau apsunkina tyrimą. Nepasitenkinimo banga kyla imigrantų stovyklose – nužudomas atvykėlis iš Somalio…

Puslapių skaičius: 352
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 04 23

386(59) Elif Shafak Stambulo pavainikė

386(59) Elif Shafak Stambulo pavainikė

Elif Shafak „Stambulo pavainikė“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Ko aš tikėjausi iš knygos? Nieko ypatingo. Maniau bus eilinė akių serijos knyga su eiline antiarabiška propaganda. Nebuvo. Knyga visai kitokia. Gilesnė. Apie turkų bei armėnų konfliktą. Apie jauną turkę ir jauną Amerikos armėnę.

Visada tokiais atvejais būna taip: Amerikos armėnė įsijautusi į vargšų, engtų, tremtų ir žudytų tautų rolę; tautos atstovaujančios engėjus jaunimas savo istorijos net nežino ir nelabai supranta ko anieji inkščia. „Man tik deviniolika“ – buvo atsakyta po eilinės „jūs mus žudėte“ tirados.  Nepasakyčiau, kad buvau sužavėta pateikimo. Nepasakyčiau, kad autorė ką nors suvirpino tiek, kad užsimanyčiau pasidomėti dar daugiau. Ir Stambulo neįsimylėjau, nors turbūt toks tikslas buvo.

Tai ar ta knyga bloga? Ne. Labai patiks gurmanams, kurie tiesiog dievina užuosti kvapus, įsivaizduoti garsus, spalvas. Tokie gurmanai sėdėtų ir sėdėtų turkiškoje virtuvėje apsupti begalės valgių. Ši knyga jums. O man nepatiko. Labiausiai tai dėl meksikietiškos muilo operos :)

Oficialiai: „Stambulo pavainikė“ – dešimtoji autorės knyga, kurią vieni Turkijoje garbino, kiti – naikino. Tai ir įtampos kupina istorija, ir tuo pat metu gyvas, spalvomis žaižaruojantis šiuolaikinės Turkijos portretas. Armanuš Čakmakčian – amerikietės ir armėno, kurio šeima emigravo iš Turkijos, dukra. Gyvena su mama Arizonoje, kartais pas armėnus senelius San Fransiske. Asja Kazandži – turkė, gyvenanti su mama, trim jos seserimis, senele ir prosenele. Pamišusių moterų šeimynėlė, tėvas nežinomas. Stambulietė. Turkai, armėnai ir amerikiečiai, dvi jaunos merginos, dvi šeimos. Gražuolė intelektualė Armanuš, ieškanti savo šaknų turkų-armėnų istorijoje, ir užsispyrusi keistuolė Asja, nenorinti nieko žinoti apie praeitį, susiduria kaktomuša Stambule. Ar išsipainios suraizgytų likimų kamuolys, nubloškęs Armanuš senelius į Ameriką? Ar paaiškės, kaip tvirtai istorijos lūžiai draugėn susiejo abi merginas? Galiausiai – ar išaiškės Asjos kilmės paslaptis?

Puslapių skaičius: 384
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 04 22

385(58) Henning Mankell „Penktoji moteris“

385(58) Henning Mankell „Penktoji moteris“

Henning Mankell „Penktoji moteris“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Štai ir dar vienas detektyvas apie švedų policininką Valanderį. Būtent ši dalis man tą policininką nupiešė kaip tikrą emo. Jis visada liūdnas, visada nori nulįsti kur nors kamputyje liūdėti. Juk tėtis mirė, su žmona išsiskyrė, Baiba nepaskambina, Linda nelanko, sviestainiai brangūs, alga maža, automobilio šildymas sugedęs, tyrimas eina velniop. Liūūūūdna. Bet užtatai man ir patinka. Toks visai kitoks policininkas. Nei per daug protingas, visai nesarkastiškas, ir ramus, ir ūmus… O dar įdomu tai, kad skaitytojas, tai yra aš, nejaučia kažkokios įtampos. Visas įdomumas yra sutelktas į tai kaip vykdomas tyrimas, o ne į spėliones kas gi ten žudo… Intrigėlių nerasite. Tiesiog skoningas detektyvas.

Skaitydama knygą suvokiau, kad Švedija tikrai nėra mano svajonių šalis. Ir žodžiai „tvarka“ bei „sterilumas“ tikrai turi būti rašomi kabutėse. Patinka detektyvai su tais pačiais veikėjais. Gaila tik, kad visada ne iš eilės man papuola skaityti.

Oficialiai: „Penktoji moteris“ – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su populiariu švedų detektyvininku H.Mankelliu. Tai trijų šiurpių žmogžudysčių istorija, kurią narplioja garsusis komisaras Valanderis.

Puslapių skaičius: 511
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 04 21

384(57) Philippe Besson „Rudenėjant“

384(57) Philippe Besson „Rudenėjant“

Philippe Besson „Rudenėjant“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Pasižiūrėkite į viršelį. Taip, čia tas nuostabus paveikslas „Nighthawks“. Būtent dėl viršelio mane patraukė ši knyga, o dar parašyta, kad paveikslas ir įkvėpė ją. Baras, moteris raudona suknele ir trys vyrai. Jau vien šitai skamba nuostabiai.

Knyga tiesiog neįmanomai paprasta. Keli pokalbių sakiniai ir personažų mintys. Viskas kas pasakyta sutilptų gal tik į 10 frazių, panašių į „Nežinau nuo ko pradėti“, „Seniai nesimatėme“, „Aš tau paskambinsiu“. Nė vieno nereikalingo žodžio. Bet jausmų tiek, kad vietomis net darėsi silpna. Visiškai netipinė meilės istorija. Labai gaila, kad taip greitai baigėsi.

Ir šiek tiek vilties pabaigoje.

Oficialiai„Rudenėjant“ – trečioji jo knyga. Autorius sako, jog ją sukurti jį paskatino Edwardo Hopperio paveikslas, kurį keletą kartų matė Čikagoje, o paskui įsigijo reprodukciją. Žiūrėdamas į moterį raudona suknele, sėdinčią kavinėje su trim vyrais, jis pajuto nenugalimą norą papasakoti tos moters ir trijų vyrų istoriją. Gal todėl, kad autorius buvo įkvėptas paveikslo, romanas labai tapybiškas. Rodos, čiuopte apčiuopi tą mirusio sezono sunkumą, herojų jausmų intensyvumą ir tylą, iš kurios nuausti jų gyvenimai.

Puslapių skaičius: 164
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 04 19


383(56) Daniel Mason „Rojalių derintojas“

383(56) Daniel Mason „Rojalių derintojas“

Daniel Mason „Rojalių derintojas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Ši knyga tokia kiek mistinė: bandžiau skaityti tris kartus, mesdavau, grįždavau ir vistiek manau, kad ji nebloga. Tik gal kiek nuobodoka. Trumpai tariant tai kolonijiniais laikais vienas britas yra iškviestas į Birmą derinti rojalio. Rojalį turi vienas karo vadukų, kuris labai ekstravagantiškas, bet vertinamas ir karo veiksmus nori nutraukti muzika, o ne ginklais. Tokia istorija. O visi kiti puslapiai užpildyti kelionės aprašymais, laiškais, kvapais, išgirstomis istorijomis. Lyg ir labai įdomu, bet iš kitos pusės, kažkaip nuobodoka, vis norisi praversti tuos puslapius, arba mesti knygą. Bet nemečiau. Tai šaunuolė :).

OficialiaiRojalių derintojas Edgaras Dreikas sulaukia nepaprasto užsakymo iš britų Karo ministerijos: nukeliauti į tolimas Birmos džiungles ir ten suremontuoti retą rojalį, priklausantį ekscentriškam karo gydytojui. Savo ilgoje kelionėje Edgaras sutiks keisčiausių žmonių ir klausysis neįtikimiausių istorijų. Pagaliau atsidūręs britų forte (vidur Birmos džiunglių, kuriose siaučia sukilėliai) susitiks su legendiniu daktaru Antoniu Kerolu ir suderins jam retą senovinį rojalį. Bet staiga Edgaro nebetraukia grįžti tėvynėn. Nuvykęs ten, jis supranta gavęs progą patirti nuostabiausią savo gyvenimo nuotykį ir nebenori vykti atgal į namus, pas žmoną, į kasdienybę, trokšta nueiti savo kelią iki galo.

Puslapių skaičius: 336
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 04 19

382(55) Sonia Rossi „Studentė prostitutė“

382(55) Sonia Rossi „Studentė prostitutė“

Sonia Rossi „Studentė prostitutė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Toks pavadinimas ir viršelis daug gero nežada. Bet netikėtai knyga įdomesnė nei atrodo. Gal dėl to, kad savo patirtį čia dėsto realus žmogus? Nes kai jau rašytojas pasitelkia fantaziją – sudeda viska kas tik blogiausia. O ši mergina dirbo daugiau mažiau legaliuose viešnamiuose, nepatyrė smurto, neturėjo piktų sutenerių, neužsirovė ant baisių iškrypėlių. Tad nors nieko gražaus čia nerasite, bet ir nieko šiurpaus nėra.

Knygos prostitutė tai labai paviršutiniška panelė. Visada tik slysta paviršiumi. Labai daug kartų pakartota „galėjau dirbti asistente, bet nebūtume išgyvenę“. O tai kaip visi ir visos išgyvena. Nueini sau lengviausiu keliu ir tiek. Šiaip tai labai man patiko, kad Sonia neapsunkino savęs psichologiniais graužesiais. Reikia pinigų, daug, greitai. Parsiduosiu. Tarė ir padarė. Taip ir reikia gyventi. O ne graužtis, galvoti, pergalvoti. Trumpai: man patiko, nors nieko labai naujo ir nesužinojau. Tiesiog yra ir ta kita pasaulio pusė. Truputį pasidomėti nekenkia.

Oficialiai: Berlyne gyvenančiai Sonjai Rosi vos per dvidešimt. Ji studijuoja matematiką, mėgsta linksmintis, išteka ir susilaukia sūnelio. Regis, niekuo neišsiskiriantis gyvenimas. Bet iš Italijos kilusi studentė turi neįprastą darbą: pragyvenimui užsidirba kaip prostitutė.
Iš pradžių Sonja nusirenginėjo erotinių vaizdo pokalbių kambariuose, paskui ėmėsi erotinių masažų ir galiausiai įsidarbino viešnamyje prostitute…
Kaip paprastutė studentė pateko į raudonųjų žibintų verslą? Ką jaučia tos, kurios pirmą kartą atsiduoda klientui už pinigus? Kokia jų kasdienybė ir santykiai su klientais bei kolegėmis? Kaip apskritai įmanoma suderinti įprastą gyvenimą ir savo kūno pardavinėjimą vis kitiems vyrams?

Puslapių skaičius: 323
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2012 04 13

381(54) Aldous Huxley „Beždžionė ir esmė“

381(54) Aldous Huxley „Beždžionė ir esmė“

Aldous Huxley „Beždžionė ir esmė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Sunkiai skaitoma, bet labai teisinga knyga. Apokalipsė čia labai realistiška. Rašyta šaltojo karo metu, o įžvalgos siekia gerokai toliau.

Atominės bombos dėka pasaulis sugriautas. Kaip ir priklauso – išliko žmonių, kurie per dvi tris kartas susikūrė naują sistemą. O šioji griežtai grūmoja mūsų dabartiniam gyvenimui. Siekdami pažaboti besaikį dauginimasį, kuris ir buvo pasaulio pabaigos pradžia, naujieji vadai labai riboja gimstamumą. Poravimosi ritualas atliekamas tik kartą per metus. Po metų visi apsigimę jaunikliai išžudomi. O jų daug, gi po atominio apšvitinimo. Natūrali atranka. Ir visai neblogai jiems sekasi. Moterys šioje visuomenėje yra vadinamos indais. Bent jau tiesiai šviesiai, o tai dabar dar bando vynioti į vatą visi :).

O knygos struktūra sunki. Viskas pateikta tarsi filmo scenarijus. Kita vertus, visokie žodžiai „kamera rodo išdidintą to ir to vaizdą“, padeda atkreipti dėmesį į tai kas rodoma pirštu. Tiesa, atsivertusi pirmąjį puslapį net loštelėjau. Šriftas toks, kad galima skaityti iš kito kambario :).

Oficialiai: „Beždžione ir esmė“ mus perkelia į 2108-uosius. Žmonija jau beveik susinaikino per tautinių valstybių karus, ekonomines krizes ir ekologines katastrofas. Po planetą klajoja sulaukėjusių vakarykščių garbingų piliečių minios, mėginančios iš naujo kurti mažas totalitarines religines bendruomenes. Per stebuklą išsigelbėjusios Naujosios Zelandijos mokslininkų grupelė surengia ekspediciją, siekiančią vėl atrasti Ameriką ir susigaudyti, kas liko iš civilizacijos po to, kai žmonėmis vadinamos plikosios beždžionės ėmė švaistytis tautinio išskirtinumo, progreso ir aukštųjų technologijų kuokomis…

Puslapių skaičius: 216
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 04 12

380(53) Tess Gerritsen „Relikvija“

380(53) Tess Gerritsen „Relikvija“

Tess Gerritsen „Relikvija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: trečia mano skaitoma Tess knyga ir suprantu, kad man patinka jos kuriamos situacijos, personažai ir greitis. Nesimato to amerikietiškiems trileriams būdingo lėkštumo.  Daug kraujo, sudėtingos aplinkybės ir jau šiek tiek pažįstami herojai.

Įdomiausia veikėja man yra Mora – lavonų skrodėja :). O įdomiausia todėl, kad įvaizdis, kuri ji sukelia kitiems, pvz., Ricoli, yra visiškai prieštaringas jos pačios vidiniams jausmams. Na ir dar ji įsimylėjusi kunigą ir tai jiems kelia bėdų, tarsi šiais laikais dar taip būna. Ir to įvaizdžio ji nekuria specialiai. Galėtų tų knygų ir daugiau parašyti.

Oficialiai: Ilgus metus puikiai išsilaikiusi mumija gulėjo užmiršta dulkiname Krispino muziejaus rūsyje Bostone. Pavadinta Ponia X, neseniai atrasta mumija, sprendžiant iš visko, yra senovės Egipto relikvija. Tačiau medicinos ekspertė Mora Ailz atranda kūne makabrišką pranešimą – šiurpinantį įrodymą, jog šis „tūkstantmetis“ reliktas yra šių dienų žmogžudystės auka. Kai aptinkami dar dviejų moterų ne mažiau šiurpūs palaikai, Morai ir Bostono žmogžudysčių skyriaus detektyvei Džeinei Ricoli paaiškėja, kad tai maniako darbas. Mora ir Džeinė turi išnarplioti iškrypėlio žudiko žaidimą, kol žudikas Archeologas nepapildė savo siaubingos kolekcijos dar viena kraupia relikvija.

Puslapių skaičius: 304
Knyga skolionta.
Perskaityta 2012 04 09