Pagal
Mėnuo: gegužės 2012

405(78) Richard Gary Brautigan „Arbūzų cukruje“

405(78) Richard Gary Brautigan „Arbūzų cukruje“

Richard Gary Brautigan „Arbūzų cukruje“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Tik baigusi skaityti šią knygą pasijutau truputį taip.  Ir buvo jau vėli naktis, tad nuėjau miegoti. O šiandien atsikėlusi nusprendžiau, kad patiko man ta knyga. Pusę jos sunku „įsikirsti“, o apie ką gi aš čia skaitau? Vėliau pasimato, kad apie keistą pasaulį, mažą bendruomenę, savotišką utopiją.

Paskui perskaičiau, kad ta bendruomenė tai tarsi rojus, net ir personažų gali rasti (Kainas ir Abelis). Bet čia turėčiau pasakyti, kad pati bendruomenė, skirtingai nei knyga, gana nuobodi. Visi gana flegmatiškai slankioja, dirba nereikšmingus darbus ir kalba nereikšmingus dalykus. Už vartų turi sukrautus istorijos klodus, kurie pavadinti Užmirštais reikalais. Ten jie kartais randa knygų (vienintelis įvardintas radinys) ir kitų užmirštų daiktų. Nenorėčiau tokio rojaus.

Tai va, bendruomenė nuobodi. Bet knyga tai ne. Daug kartų galvojau, kad labai jaučiasi ta žolės apsirūkiusios rašytojo kartos dvasia. Jau vien ko vertos daržovių statulos. Artišokas ten, bulvė prie trobelės, morka pakeliui namo. O viskas iš arbūzų cukraus – rūbai, tiltai, langai.

Daug žolės. Sako jos dar daugiau „Upėtakių žvejyboje Amerikoje“. Reikės paskaityti, kažkur namuose turime.

OficialiaiLiteratūrinis bytnikų ir hipių kartos manifestas „Arbūzų cukruje“ yra simboliška knyga, kurią perpras ne kiekvienas. Tai modernus biblinio Rojaus mitas, kupinas haliucinuojančio humoro pasakojimas apie tragišką meilės trikampį.

Puslapių skaičius: 160
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2012 05 31

404(77) Alex Barclay „Tamsos švyturys“

404(77) Alex Barclay „Tamsos švyturys“

Alex Barclay „Tamsos švyturys“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Būna, žinote, prekybininkai pristato prekybcentrių tarpueiliuose akcijinių stendų. Kartais ir su knygomis. Kartais imi ir nesusilaikai žmogus. Parsineši namo knygą. Ši būtent taip ir atsirado. Nesu išranki detektyvams. Tiesiog vieni būna šūdas, kiti geri, o treti itin meistriški. „Tamsos švyturys“ yra šūdas :).

Visų pirma tai net detektyvinių knygų patirties neturintis skaitytojas gali nujausti kas yra blogiukas. Vos tik šis pasirodo pirmą kartą. Kadangi jis atskleidžiamas tik pabaigoje, tai manau autoriui tiesiog nepavyko užmaskuoti ar nukreipti dėmesio. Nelabai įdomu. Nelabai įdomi ir tipiškoji policininko šeimynėlė su tipišku amerikietišku paaugliu. Ar žmonės su vaikais tikrai turi tokių problemų? Na pasišūkavimų, kad nekenčiu tavęs, tu manęs nesupranti ir t.t.

O pliusai? Kaip ir bet kurio „šaudo gaudo“ filmo. Žiūri sau ir nieko negalvoji. Arba galvoji apie tai ką vakarienei valgysi.

Oficialiai: Praėjo vieneri metai po žiaurios pagrobimo dramos Niujorko gatvėse, tačiau policijos detektyvas Džo Lučezis jos niekaip negali nepamiršti. Su žmona Ana ir paaugliu sūnumi Šonu jie nuvyksta į Airiją ir čia tikisi pataisyti savo trapius šeimyninius santykius bei nutraukti Džo ir jo darbą siejantį saitą. Tačiau kai pradingsta jų sūnaus draugė, Džo pradeda įtarti, kad šio nusikaltimo šaknys slypi toli praeityje ir kad kažkas juos atsivijo iš tos praeities į pačią Airiją.
„Tamsos švyturys“ – tai romanas, kuris smeigia tartum chirurgo peilis ir atskleidžia po intymiausius vyro ir žmonos, įsimylėjėlių ir neišskiriamų draugų santykius. Įtaigus pasakojimas apie sunkumų kamuojamą šeimą veda į nežinomybę, be paliovos šokiruoja ir nenumaldomai skuba pritrenkiančios kulminacijos link.

Puslapių skaičius: 384
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 05 30

403(76) Carlos Ruiz Zafón „Angelo žaidimas“

403(76) Carlos Ruiz Zafón „Angelo žaidimas“

Carlos Ruiz Zafón „Angelo žaidimas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Neseniai, maždaug prieš septyniasdešimt knygų, antrą kartą skaičiau „Vėjo šešėlį“. Lengvai pamirštamos detalės ir siužetas, bet visiškai nepamirštama nuotaika ir atmosfera.

Atėjo laikas ir knygų mugėje pirktam „Angelo žaidimui“. Žmonės kalba, nugarėlė prieštarauja, kad šios dvi knygos nesusijusios. Na tik veiksmo vieta ta pati – Barselona ir dar knygų kapinės abiejose. Netiesa. Turi menkutį bendrumą. Tai kai kurie šalutiniai veikėjai (knygų kapinių sargas, knygyno savininkai, jų kolega).

Taigi va. Nuo „Vėjo šešėlio“ pradėjau  nes norėjau pasakyti, kad „Angelo žaidimas“ toli gražu nėra tokia gera. Čia nėra tiek veiksmo. Čia nėra Tokios intriguojančios istorijos. Čia net nėra tokios meilės. Čia viskas atiduota į mistikos rankas ir palikta savieigai. 10 puslapių įdomus, 5 norisi praversti… Ir taip toliau. Tikra nėra blogai, bet kažkaip tarsi generalinė repeticija, o ne tikrasis spektaklis.

Oficialiai: „Angelo žaidimas“ glaudžiai siejasi su „Vėjo šešėliu“: vėl svaiginanti Barselona, vėl Užmirštų knygų kapinės. Vėl daugybė šio romano gerbėjų, tvirtinančių, kad jis toks pat nuostabus kaip „Vėjo šešėlis“. Vėl paslaptys, mirtis ir meilė. Barselona XX a. pradžioje: jaunas laikraščio reporteris Davidas Martinas gauna savo gyvenimo šansą: jam leidžiama laikraštyje spausdinti savo „Barselonos paslaptis“. Skaitytojai greitai pamėgsta siaubingas ir mįslingas istorijas, tačiau sėkmė turi savo kainą… Greitai Davidas imasi nebe apsakymų, o romano, tačiau gyvenimas skurdžiame pensione ir meilė be atsako jam pakerta sveikatą. Bet vieną dieną jis gauna labai keistą pasiūlymą iš keisto leidėjo; tai viltis išsikapstyti ar sandoris su velniu?
Angelo žaidimas“ – savotiška pasaka, meilės, detektyvo ir siaubo romanų mišinys. Knyga apie meilę, knygas ir jų rašymą. Aistrą istorijoms, virstančioms tikrove. Pasakojama taip gudriai ir su tokiu įkarščiu, kad skaitytojas nebegali atskirti fikcijos nuo realybės, paslaptingos vietos ir metafiziniai įvykiai kelia įtampą tol, kol viskas virsta žūtbūtine kova tarp mirties ir gyvenimo.

Puslapių skaičius: 557
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 05 28
402(75) Sandra Brown „Aklavietė“

402(75) Sandra Brown „Aklavietė“

Sandra Brown „Aklavietė“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Jau žinote, kad aš į biblioteką einu neplanuodama. Pasivaikštau, išsirenku. Būna taip, kad nieko gero tą kartą nerandu. Tada pasiimu šudknygę. Kad ir Sandros Brown. Labai mėgstu detektyvus, trilerius, bet Sandros tai jie tokie labai ne kokio lygio. Bet kaip ir apie viską – vieni geresni, kiti blogesni. Čia tas variantas, kur blogiausias iš blogiausių.

Naiviai banali istorija. Žurnalistė karjeristė važiuoja gaminti istorijos apie vaikiną pagrobusį milijonieriaus dukrą. Tas pats vaikinas, kartu su visai ne pagrobta dukra tą žurnalistę ir kitus paima įkaitais degalinėje. Tada dukra pradeda gimdyti. Čia atsiranda gydytojas. Ir visa kita visiškai taip kaip ir numanote. Kadangi puslapių tėra tik 200, tai praktiškai viską čia ir papasakojau. O jau saldu kaip! Karšta nepilnamečių meilė. Ak, jie nusižudys jei neleis būti kartu. Ak, jie negali palikti savo vaikelio. Ak, kokie sujaudinti įkaitai. Ak!

Nerekomenduoju net Brown gerbėjams.

Oficialiai: Ambicinga televizijos reporterė Tilė Makoi vyksta į Naująją Meksiką ilgai lauktų atostogų ir per radiją išgirsta apie multimilijonieriaus Raselo Dendžio septyniolikmetės dukters Saros pagrobimą. Paskambinusi redaktoriui sužino, kad Sara laukiasi, kad ją „pagrobė“ jos vaikinas Ronis ir kad juodu greičiausiai traukia į mažą miestelį Naujojoje Meksikoje.Pajutusi galimą sensaciją, Tilė atideda atostogų planus ir leidžiasi ieškoti pabėgėlių. Tačiau, degalinėje sustojusi įsipilti degalų, netikėtai patenka į apiplėšimą, vėliau virstantį įkaitų drama. Paaiškėja, kad užpuolikai – pabėgėlių porelė, kuri Saros tėvo bijo labiau nei įkaitus vaduoti atvykusios policijos, ir pasiryžę verčiau mirti, negu būti išskirti.Tilė supranta, kad jos rankose – ne tik įdomiausia per visą jos karjerą istorija, bet ir visų šios įkaitų dramos dalyvių, taip pat ir jos pačios, gyvybė. Moteris ryžtasi padaryti viską, kad neįvyktų tragedija…

Puslapių skaičius: 208
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 05 24

401(74) Conn Iggulden „Tyrų vilkas“

401(74) Conn Iggulden „Tyrų vilkas“

Conn Iggulden „Tyrų vilkas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Smagi pasaka. Labai labai. Galvos tik lekia, kraujai tik tykšta, strėlės tik švilpia. Ėriukai tik kepinami, moterys tik grobiamos, kerštai tik vykdomi. Beveik viskas tuo ir pasakyta. Dar reikia paminėti, kad tai beveik tikra istorija apie Čingischaną. Rašytojas gerai pasidomėjo istoriniais šaltiniais, bet tikrai nepavertė visko nuobodžiu vadovėliu.  Buvo sunku atsitraukti.

Lyg ir nėra ko daugiau pasakoti. Turinio gi čia neseksiu, o autorių jau pagyriau. Beje, šyptelėjau vienoje vietoje. Visų siaubukas ir vadukas susitikęs su kinų pasiuntiniais ir išgirdęs pasakojimų apie didelius kinų miestus bei akmeninius namus, paklausė: „o kaip jie juos persineša“? Toks jaukus momentas kai žmones žudantis monstras tampa smalsiu vaiku.

Bendra nuotaika priminė mano taip mėgtas vaikystės knygas. Nuotykiai, įtampa, greitis. Noriu tęsinio, girdėjau išleistas.

Oficialiai: Conno Igguldeno romanas „Tyrų vilkas“ – krauju ir ugnimi paženklintas pasakojimas apie Mongolijos stepių siaubą – Čingischaną, jo gimimą, vaikystę ir pirmųjų pergalių skonį. Ši įtampos kupina istorija – apie didvyriškus nuotykius, apie berniuką, kuris buvo priverstas tapti vyru greičiau, nei pats to norėjo, apie žiaurius genties įstatymus, apie ištremtojo kartėlį ir didvyrio triumfą. Temudžinas reiškia – „geležis“. Naujagimio chano sūnaus likimas jau nulemtas: karas, kraujas ir pergalės. Tačiau po tėvo mirties jaunasis Temudžinas praranda viską – net ir savo gentį. Ištremtas ir vienišas, atskirtas nuo genties jis klajoja atšiauriose Mongolijos stepėse. Tačiau jo mintys didingos: atstumtas, medžiojamas tarsi užguitas šakalas, jis svajoja suvienyti savo tautą. Jis taps didžiu kariu. Jis grįš kaip nugalėtojas, ir visi nuolankiai jam paklus. Jis įgys naują vardą, prieš kurį drebės visas pasaulis. Jo vardas bus Čingischanas. Pergalingi nuotykiai prasideda: „Tyrų vilkas“ – pirmasis pasakojimas apie Čingischaną. Laukite tęsinio.

Puslapių skaičius: 474
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 05 23

400(73) Anna Gavalda „Guodėja“

400(73) Anna Gavalda „Guodėja“

Anna Gavalda „Guodėja“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: A. Gavaldos vardas man asocijuojasi su kažkuo švelniu, kremišku, aišku, prancūzišku. Net ir su Amelija iš Monmartro nors ji čia ne prie ko.  Taip po trijų jos perskaitytų knygų, tarp jų viena buvo labai labai gera. Bet „Guodėja“ visai ne tokia. Man ji nepatiko. Ir paaiškinimas labai paprastas – negaliu pakęsti lūzerių paskendusių savipisoje. Atleiskite, jautresnieji! Pagrindinis herojus yra kaip tik toks.

Daug pasiekęs architektas, kuris gyvena su gražuole mylimąją ir jos paaugle dukra. Su mylimąją santykiai kiek atšalę, su podukra tokie ant ribos. Štai tokiame fone jis gauna laišką su keliais žodžiais, kad mirė vaikystės draugo mama.

Na ir prasideda tra lia lia lia lia, tra lia lia lia. Savipisa pagal pilną programą: nusigėrinėjimai, lindimai po mašinomis, blaškymaisi, nesusikalbėjimai, pabėgimai iš konferencijų, bliovimas lėktuve ir dar daug kas. Ir tik dėl to, kad to draugo mama buvo žiauriai faina, ir jis buvo dar žiauriau ją įsimylėjęs. O draugas buvo šiknius nelabai (atseit) tą savo mamą mylėjęs. Ir taip toliau daug kartų visus tuos puslapius.

O patiko Paryžius. Kaip ir visada. Ir fatališkoji Anuk, dėl kurios Šarlis ir seiliojosi visą laiką :)

P.S. Tai 400-toji mano perskaityta knyga nuo 2008 11 14. Tam diri dam!

OficialiaiKeturiasdešimt septynerių metų paryžietis architektas Šarlis netikėtai gauną laišką ir sužino, kad mirė viena moteris, kurią pažinojo paauglystėje. „Jis suplėšo laišką ir įmeta virtuvėje į šiukšlių dėžę. Kai nuima pėdą nuo pedalo ir dangtis nukrinta, klakt, jam atrodo, kad uždarė Pandoros skrynią pačiu laiku. Tada prieina prie kriauklės, apsišlaksto veidą ir sudejuoja. Grįžta pas kitus į gyvenimą. Jaučiasi jau geriau. Štai ir viskas.“Tačiau dėl šios mirties, o gal dėl ko kito, staiga viskas ima keistis. Šarlis, praradęs apetitą, ramybę, atsisako savo projektų ir mėgina suprasti, kodėl viskas griūva. Jis ilgai kankinasi, bet galop suvokia, kad kelio į buvusį gyvenimą neliko ir kad viską reikia pradėti iš naujo.

Puslapių skaičius: 560
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 05 21

399(72) Luke Rhinehart „Kauliukų žmogus“

399(72) Luke Rhinehart „Kauliukų žmogus“

Luke Rhinehart „Kauliukų žmogus“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Šią knygą jau seniai seniai turėjau savo geidaraštyje. Ir visi man vis siūlė paskolinti. Ir vis atsisakinėjau. Nes turėjau nuojautą. Per daug jau išliaupsinta. Ir pusė liaupsių tokios, kad nė nesuprasi ar tas žmogus skaitė visą knygą ar tik jos aprašymą. Būsiu ir vėl ta atskalūnė. Nusibodo man šita knyga.

Ko gero jos gimimo laikais viskas atrodė kitaip. Pasaulis kitoks buvo. Tada gal būčiau ir susižavėjusi. Dabar gi nieko įdomaus. Nebebūtina žaisti su savo gyvenimu. Galima įsijungti kompiuterinį žaidimą ir manipuliuoti herojais. Dabar net spektakliai tokie, kur žiūrovai nusprendžia baigtį. Spėju dabar gi šis kūrinys nelabai ir sudomintų leidyklas :).

Konkrečiai tai man nusibodo Lukas. Koks tai nupezėlis įsivaizduojąs kietas vien todėl, kad drįsta elgtis kitaip. Ir dar kaltę turi kam suversti. Nusivyliau jo fantazijos stoka. Net mažametis sūnus ir tas gudresnis buvo :). Nepatinka taip pat kaip ir koks Chuck Palahniuk, nors tą kitą pusę pasaulio jis veža. Gerai, kad nesiskolinau tos knygos, nes būtų nejauku grąžinant pasakyti, kad nelabai nelabai…

OficialiaiPagrindinis knygos veikėjas, nusivylęs pabrėžtinai normaliu savo gyvenimu ir psichoanalitiko darbu, netikėtai atranda auksinį visų problemų sprendimą – kauliukus. Kiekvienu klausimu – šeši atsakymai, ir Kauliukas, Atsitiktinumo dievas, išrenka, ką žmogui daryti. Tai reiškia, įmanoma viskas. Nebegalioja jokios visuomenės, doros, kasdienybės normos, rizikuoti, leistis į avantiūras – tiesiog privaloma, būtina atsikratyti savasties ir tapti niekuo ir viskuo vienu metu. Pabandytik. Gal netgi patiks.

Puslapių skaičius: 542
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 05 17

398(71) Kathryn Stockett „Pagalba“

398(71) Kathryn Stockett „Pagalba“

Kathryn Stockett „Pagalba“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Ėmiausi šios knygos žinodama gana nedaug. Mačiau labai atstumiančius filmo paveikslėlius ir porą prieštaringų atsiliepimų. Vienas jų sakė, kad tai geriausia perskaityta knyga, o kitas, kad tai metų nuograuža ir nuobodybė. Na o aš sakau, kad buvo įdomu.

Knygos veiksmas sukasi 1962 metais pietinėje JAV valstijoje. Ten gyvena tokios namų šeimininkėlės, kurios dar turi ir juodaodes tarnaites. Tad žinoma, kad klesti ir rasizmas. Knygą pasakojama trijų veikėjų akimis – vienos aukštuomenės merginos – baltosios. Ji sumanė parašyti knygą paremtą tarnaičių interviu apie jų gyvenimus. Kitos dvi pasakotojos – spalvotosios.

Na ir viskas. Visa kita – detalės. O jos čia labai svarbios. Kas iš to, kad mes sau tyliai žinome, kad štai JAV yra viena iš netolerantiškiausių šalių, nors pasaulinėje politikoje vaidina kitaip. Mes nežinome smulkmenų. Nežinome, kaip sunkiai kovojo paprasti žmonės už savo teises. Demonstracijos? Politika? Susidorojimai po bandymų sėdėti autobuso priekyje? Tai faktai. O vat smulkmenos dar skaudesnės. Kaip sunku gyventi tokį gyvenimą, kai negali savo poniai paduoti puodelio, kad ji neprisiliestų prie tavęs, turi eiti į atskirą tualetą. Tave suluošins jei tu netyčia užeisi į baltųjų tualetą. Negali net biblioteka ta pačia naudotis. Apie tave garsiai ir nuolatos kalba, kad esu kvailas, nesusivaldantis, tiesiog nežmogus. Turi auginti baltųjų vaikus, o po to jie užauga iki „spalvas skiriančio amžiaus“ ir jau lieki tik nigerė, o ne žmogus į kurį kreipėsi, kaip į mamą.

Knyga apie laikotarpį kai viskas po truputį pradėjo keistis. Gana vertingas šaltinis vaizduotei.

Oficialiai: Dvidešimt dvejų metų Skyter dūsta konservatyvioje 1962-ųjų Misisipės valstijos aplinkoje ir turi ambicijų tapti rašytoja. Jos sumanymas parašyti knygą apie gimtojo Džeksono tarnaičių ir jų šeimininkių santykius nedera su miesto aukštuomenės, kuriai priklauso ir pati Skyter, „padorumo“ suvokimu. Negana to, jos būsimos knygos veikėjos – realios moterys iš ją supančios aplinkos.
Pasirodžiusi knyga su nesunkiai atpažįstamų tarnaičių išpažintimis prilygtų bombos sprogimui, kuris sukrėstų pasenusius, vergovės laikus primenančius žmonių santykius. O ką jau kalbėti apie knygos autorei ir jos veikėjoms gresiantį pavojų.
Tai jaudinantis romanas apie meilę ir žmogiškumą, kartu persmelktas kandžios ironijos, sveiko humoro ir vilties. „Pagalba“ – amžinas ir universalus pasakojimas apie tas ribas, kurių mes turime paisyti, ir tas, kurias privalome peržengti. 

Puslapių skaičius: 432
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2012 05 14

397(70) Johan Theorin „Prieblanda“

397(70) Johan Theorin „Prieblanda“

Johan Theorin „Prieblanda“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Ir dar viena švediška knyga. Šį kartą tai ne trileris. Turbūt net ir ne detektyvas, nors istorija panaši. Greičiau jau lėtas, kiek psichologinis romanas su detektyviniais elementais.

Knyga man pasirodė per lėta. Į kaimą atvažiuoja kadaise dingusio berniuko mama. Per dvidešimt metų ji nesusitaikė ir vis dar tikisi surasti sūnų. Jos tėvas jau nusenęs ir gyvena prieglaudoje. Jis ir pasikvietė dukrą nes aplink pradėjo kažkas dėtis. Kažkas, kas galėtų nuvesti į tiesą. Ir taip vienas kitą paramstydami, o tuo pačiu užsidarę savyje jie dar labiau krutina reikalus. Lėtai ir nuobodokai.

Stiprioji vieta – atmosfera. Tiek tų laikų kai dingo berniukas (tirštas ūkas, klampynė, tyla…), tiek ir šių laikų – ištuštėjęs kaimas, kuriame žiemą apskritai niekas nebegyvena. Vėjai, šalčiai, jūra, akmenys… Brrr. Bet žmonės net ir ten moka būti laimingais.

Oficialiai: Miglotą vasaros pabaigos dieną aštuntojo dešimtmečio pradžioje šiaurės Elande be jokių pėdsakų dingsta mažas berniukas. Dienų dienomis ir savaitėmis jo ieško šeima, policija ir savanoriai. Daugiau nei po dvidešimties metų berniuko motinai Julijai netikėtai paskambina jos tėvas. Jis prašo atvažiuoti į Elandą ir padėti jam atsekti naują dingusio vaikaičio pėdsaką. Julija nenoromis grįžta į savo vaikystės salą pas susenusį tėvą. Ir tik dabar ji išgirsta kalbas apie mitais apipintą elandietį Nilsą Kantą, kadaise variusį siaubą visai apylinkei. Bet jis seniai miręs, gerokai seniau, nei dingo Julijos sūnelis.
Ir vis dėlto yra žmonių, mačiusių Nilsą Kantą. Jie tvirtina, kad retkarčiais temstant, prieblandoje, jis vaikštinėja po kalkynę.

Puslapių skaičius: 408
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2012 05 12

396(69) Jonas Jonasson „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“

396(69) Jonas Jonasson „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“

Jonas Jonasson „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Šios knygos užsimaniau žinodama tik jos pavadinimą. Turbūt jau visi žinote mano silpnybę visokiems tokiems, kurie signalizuoja – autorius tave nustebins! Taip ir buvo. Štai ką rašo nugarėlė: „knyga apie šimtametį pradėjo savo populiarumo kelią gana neįprastu šiais laikais būdu – iš lūpų į lūpas. Nebuvo jokios reklamos, jokių recenzijų. Nepaisant to 2010 metais Švedijoje ji tapo perkamiausia knyga, tiražas perkopė milijoną!“ Ir patikėkite manimi, tuo nė kiek nesistebiu. Jau žinau, kad po manęs šią knygą skaitys tas, kuris nuolat klausė ko gi aš ten kikenu vis. Reikia geresnės reklamos? Šimtą knygų (čia panašiai, kaip šimtą metų) taip nuoširdžiai nesijuokiau. Ir tikrai yra ko. Tai visiškai neįtikinama istorija, kuri iš tiesų tokia stilinga komedija, kad giriu ir giriu. O ar aš dažnai taip darau? Labiausiai čia žavus pats rašymo stilius. Dažniausiai juokinga ne tai kas vyksta, o kaip rašytojas tai mums papasakoja. Net vertimas iš vertimo man visiškai nekliudė. Pagrindinis knygos seniukas – na tas kur dingo – tikras sėkmės kūdikis. Nenuostabu, kad sulaukė šimto metų. Turime mes abu ir šiokio tokio panašumo: visiškai nesidomėti politika ir nepalaikyti jokių politinių pažiūrų. Nepaisant to knygoje labai daug politikos :). Paskaitykite. Ne veltui Švedijoje niekas nerašė recenzijų. Tai sunkiai įmanoma. Iš lūpų į lūpas jums perduodu, kad „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ pretenduoja tapti mano metų knyga. Beje, jei jums patinka suomis Paasilinna, tai šitas švedas neturėtų nuvilti. Beje Paasilinna paminėtas romane.

Oficialiai: Ilgas ir įvykių kupinas gyvenimas atvedė Alaną į senelių prieglaudą, kuri turėjo tapti paskutine jo gyvenimo stotele. Bėda ta, kad sveikata nežada jo apleisti net ir tądien, kai jam sukanka 100 metų. Visi renkasi didžiajai šventei: meras, miestelio žiniasklaida, senelių prieglaudos darbuotojai. Tačiau Alanas neketina dalyvauti. Jis nusprendžia… išlipti pro langą!  Taip prasideda Alano Karlsono mėnesio trukmės kelionė po Švediją. Pakankamai komplikuota, nes jo ieško ne tik vietinė policija, bet ir nusikaltėliai, kurių lagaminas atsidūrė pas garbaus amžiaus senolį.   Ši knyga – šis tas daugiau, nei subtilaus humoro kupina šimtamečio paskutinio nuotykio istorija. Kartu tai kelionė per visą XX amžių. Pasirodo, kad šis žmogus ne tik buvo visų pagrindinių jo įvykių liudininkas, bet kai kuriuos jų netgi asmeniškai nulėmė! Būdamas sprogmenų specialistas, jis prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis: Stalinu, Čerčiliu, Mao, Trumanu, Franku ir De Goliu. 

Puslapių skaičius: 478 Knyga nuosava. Perskaityta 2012 05 11