Pagal
Mėnuo: liepos 2012

430(103) Emma Donoghue „Kambarys“

430(103) Emma Donoghue „Kambarys“

Emma Donoghue „Kambarys“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: „Kambarys“ man įdomus buvo tik tuo, kad rėmėsi tikra istorija. Tiesa, tikroji istorija žiauresnė. Tikrovėje merginą įkalino jos tėvas, o ne nepažįstamas pagrobėjas. Tikrovėje ji kalėjo daugiau nei 20 metų ir pagimdė gerokai daugiau vaikų.

Autorė pasisėmusi įkvėpimo buvo gerokai švelnesnė ir viską papasakojo vaiko akimis. Tai man ir nebuvo labai įdomu, nes vaikai man nėra įdomūs. Skaičiau iki galo, nes visgi man rūpėjo moteris. Moters jausmai. Moters sugebėjimas išgyventi. Moters savijauta po išlaisvinimo. Moters atsvaros taškai ir t.t.  Beje, man irgi keistas suaugusių (pvz., 5 metų) vaikų žindymas. Gamtoje mamytė parodo: užaugai ir mokykis medžioti pats! Bet čia ne mano reikalas. Su knyga irgi mažai susijęs. Pati knyga gera, tik aš nesu jos auditorija. Nors visgi, man atrodo, kad pagrindinė knygos sėkmės paslaptis yra manipuliacija motinų baimėmis. Įkalintas vyras tokios sėkmės nesusilauktų.

Oficialiai: Penkiamečiui Džekui Kambarys yra visas pasaulis. Jame jis gimė, jame juodu su Mama valgo, žaidžia ir mokosi. Naktį Mama saugiai guldo jį spintoje, nes gali ateiti Senasis Nikas. Džekui Kambarys yra namai, bet jo Mamai – kalėjimas, kuriame ji laikoma jau septynerius metus. Ryžtas, išradingumas ir karšta motinos meilė padėjo jai sukurti sūnui gyvenimą. Bet Džeko smalsumas auga kartu su Mamos neviltimi – ji supranta, kad jų abiejų laikas Kambaryje ribotas…

Puslapių skaičius: 328
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 30
429(102) Kathleen Tessaro „Elegancija. Romanas+Elegancijos ABC“

429(102) Kathleen Tessaro „Elegancija. Romanas+Elegancijos ABC“

Kathleen Tessaro „Elegancija. Romanas+Elegancijos ABC“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Pradėjau šią knygą nieko nebesitikėdama, nes prieš tai mečiau tris man neįtikusias. Bet savo nuostabai aš ją šiandien visai jaukiai suskaičiau. Net radau kelias mielas, protingas ir vertingas mintis. Tik kelias, bet tai šis tas. Baisiausia man buvo rasti daugybę panašumų su savu gyvenimu.

O šiaip visai norėčiau kada nors rasti kokią seną knygutę jaunoms ledi apie elgesį, manieras, aprangą ir kitus svarbius dalykus. Turbūt būtų taip pat įdomu skaityti, kaip ir „Pionierių vadovo knygą“.

P.S. kaip sunku internete rasti kai kurių knygų padoresnės rezoliucijos viršelius. Tarsi leidyklos nėra suinteresuotos tuo, kad viršeliai visur šmėžuotų bei graužtų kelią į potencialių skaitytojų pasąmonę.

OficialiaiAudrey Hepbun buvo elegantiška. Grace Kelly taip pat. O Luiza Kanova – ne. Vieną dieną senų knygų parduotuvėlėje Luiza aptinka ploną pilką knygelę „Elegancija“ – vadovėlį kiekvienai moteriai, kuri nori gerai ir šauniai atrodyti kiekvieną dieną. Elegantiško stiliaus abėcėlė, parašyta prancūzės, madų žinovės G. A. Dariaux. Įvairiausi patarimai visiems gyvenimo atvejams nuo A iki Ž. Ar padės šios knygos patarimai Luizai rasti atsakymus į jai svarbius klausimus? Taip, jos gyvenimas pasikeičia. Tačiau kai senasis Luizos „aš“ pradeda nykti, paaiškėja, kad tikroji elegancija reikalauja daugiau, nei ji manė. Išvaizda yra tik pradžia…

Puslapių skaičius: 350
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2012 07 29
428(101) Maeve Binchy „Alyvinis autobusiukas“

428(101) Maeve Binchy „Alyvinis autobusiukas“

Maeve Binchy „Alyvinis autobusiukas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Binchy knygas rekomenduočiau pasilikti šaltiems žiemos vakarams. Stora antklodė, liepžiedžių arbata, knyga. Supratote atmosferą? Tai jau trečiasis mano skaitomas autorės kūrybos produktas. Visi jie kiek panašūs. Miestelis ar miestas, žmonės ir juos vienijantis objektas. Mokslo įstaiga, medis ar alyvinis autobusiukas. Istoriją pasakoja visi veikėjai ir taip susidėlioja knyga.

Būtent „Alyvinis autobusiukas“ man patiko mažiausiai. Anksčiau skaityti „Mokslo draugai“ ar „Raudonlapis bukas“, buvo įdomesni, turėjo daugiau jungiančių į visumą dalių. Čia gi pasakojama apie kiekvieną autobusiuko keleivį ir tas pasakojimas staiga nutrūksta. Taip ir lieka klaustukas. Viskas?

Nugarėlėje neužsimenama, kad „Alyvinis autobusiukas“ tėra tik pusė knygos. Kita pusė susideda iš kelių nesusijusių, bet neblogų istorijų. Visgi aš tikėjausi romano, o ne trumpų pasakėlių. Tuo knyga man ir nepatiko, nors autorė tikrai moka rašyti… paieškojau tinkamiausio žodžio, ir tas žodis – mielai.

OficialiaiKiekvieną penktadienio vakarą alyvine spalva nudažytas mikroautobusas išvažiuoja iš Dublino į provincijos miestelį Ratdūną su septyniais nuolatiniais savaitgalio keleiviais. Kiekvienas jų turi po paslaptį ir priežastį kas savaitę sukarti šį nemenką kelią. Tačiau Ratdūnas – tai toks Airijos provincijos miestelis, kuriame visi žino vieni kitų šeimos istorijas ir slepiamiems dalykams nelemta ilgai išlikti paslaptyje. Todėl nenuostabu, kad iš autobusiuko išlipusių keleivių gimtajame miestelyje kartais laukia netikėtumai ir stropiai slepiamos paslaptys iškyla aikštėn, visiškai pakeisdamos jų gyvenimą…

Puslapių skaičius: 360
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 27

427(100) Patrick Rothfuss „Vėjo vardas“

427(100) Patrick Rothfuss „Vėjo vardas“

Patrick Rothfuss „Vėjo vardas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: net neįsivaizduojate kaip (nepabijosiu to žodžio) šūdinai pasijutau, kai bebaiginėdama šią knygą suvokiau, kad tai tik pirmoji dalis ir jų bus daugiau. Nebūčiau jos ėmusis jei būčiau žinojusi! Skaitau visokias trilogijas tik tada, kai tos visos ir išleistos! Kalta, aišku, kad nežinojau. Negirdėta man ta knyga. Nors skaitau leidyklų naujienas ir daugumą knygų blogerių, kažkokio ažiotažo nepastebėjau. Daug daugiau žinau apie harius poterius, merginas su drakono tatuškėmis, bado žaidynes ar saulėlydžius. Nes anos reklamuotos, girtos, keiktos… Et.

Pati knyga man atrodo nuostabi. Netikėkite tuo, kad ji lyginama su „Žiedų valdovų“. Netiesa! Ji nėra nuobodi, ištęsta ir visokia kitokia kuo tas valdovas pasižymi.

Nėra ir vaikiška, kaip pirmosios Hario dalys, nors panašumų turi daug: magijos mokantis universitetas, berniukas su išskirtiniais bruožais (ugniniais plaukais), neturtingas, turi priešų mokykloje ir dar galingų priešų „ten kažkur“, bjaurus mokytojas bei visada palaikantis rektorius ir t.t. Tačiau Haris tai toks savotiškas lūzeriukas (na pažiūrėkite filmuose – amžina emo išraiška, jokių šypsenėlių, o kliūtis įveikia atsitiktinumo arba draugų dėka). Kvoutas gi turi ryžto, proto, šmaikštumo, drąsos… Ai, paskaitykit patys. Atkreipkite dėmesį į narkomaną karvę-drakoną. :)))

Oficialiai:  “Vėjo vardas” – tai keliaujančių aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į užmarštį nugrimzdusiu mitu. Jo tėvai mirė, “…nes dainavo visai nederamas dainas”. Tačiau kas tie paslaptingieji čandrianai, žudikai, apie kuriuos draudžiama netgi dainuoti ir kurių pasirodymą lydi mėlyna liepsna? Kad galėtų priartėti prie paslapties, Kvoutas pasiryžta viskam. Jis gyvena kaip valkata Tarbeano gatvėse, kol įstengia pakliūti į Arkanumą, magijos universitetą. Tokio jauno ir gabaus studento universiteto sienos seniai neregėjo. Tačiau Kvoutas – ne tik gabus, bet ir išdidus, įžūlus, be to, labai neturtingas. Skandalai ir konfliktai, siekis bet kokia kaina išlikti universitete ir viltys priartėti prie čandrianus gaubiančios paslapties susipina su netikėtai atėjusia meile. Jį vadino Kvoutu Paslaptinguoju, Kvoutu Bekrauju, Karaliaus Žudiku; jis pagrobė princesę iš milžinkapiuose miegančių karalių. Jis sudegino Trebono miestą. Jis praleido naktį su Feluriana ir išėjo nepraradęs nei sveiko proto, nei gyvybės. Jį išmetė iš universiteto, kai buvo tokio amžiaus, kokio dauguma įstoja. Jis mėnesienoje vaikščiojo takais, apie kuriuos kiti bijo kalbėti vidurdienį. Jis kalbėjosi su dievais, mylėjo moteris ir rašė dainas, kurios pravirkdydavo menestrelius. Bet visa tai jo dar tik laukia… O kol kas jaunasis Kvoutas trokšta mokytis senosios magijos, leidžiančios valdyti ugnį ir žaibą. Trokšta sužinoti vėjo vardą.

Puslapių skaičius: 632
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 26

426(99) Lars Kepler „Paganinio kontraktas“

426(99) Lars Kepler „Paganinio kontraktas“

Lars Kepler „Paganinio kontraktas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Būna tokių knygų, kurios įtraukia nuo pirmo sakinio. Ši nėra tokia. Skaičiau skaičiau pradžią ir niekaip negalėjau suprasti apie ką daina :). O toliau pasidarė įdomiau. Net pasitikrinau, kurioje vietoje. 80-tame puslapyje. Jei knyga tebūtų 200 ar 300 psl., tai būtų gaila, o kai prieš akis dar 500 lieka… Na galima tuos nelabai įdomius 80 ir atleisti.

Jonas Lina tampa mylimiausiu mano tyrėju (na kol kas jis rikiuojasi eilėje po Hūlės). Jis toks paprastas, mielas, ramus ir visada teisus. Taip taip, pamenu „Hipnotizuotoją“, kuriame Jonas priversdavo visus pasakyti „taip, tu buvai teisus“. Šioje knygoje jis nieko nevertė, bet visi kolegos žinojo – Jonas Lina yra teisus.

Skaitydama apie ginklų kontrabandą, viršūnėlių suokalbius ir intrigėles vis galvojau, kad trūksta įtampos. Nežinau, kodėl taip galvojau, nes vienu metu pastebėjau, kad esu visa įsitempusi. Ir čia jau po eilinės persekiojimo scenos, kurios tokios priverčiančios keiktis kaip nesiseka herojams.

Kas man itin nepatiko? Ogi vieta, kurioje pagrindinis blogietis reikalauja ištikimybės versdamas bučiuoti ranką. Na atsiprašau, bet jis ir taip jau buvo pakankamas šiknius, nebereikia to ala romantizmo, mieli rašytojai. Kaip ten bebūtų, tikiuosi ta švedų porelė prirašys dar daug knygų apie Joną Liną, o „Obuolys“ jas išleis.

Oficialiai: Prie Stokholmo krantų dreifuojančiame laive randama mirusi jauna moteris. Specialistai nustato, kad jos plaučiai pilni jūros vandens, bet vandens pėdsakų nėra ant drabužių ir kūno. Ar gali būti, jog moteris nuskendo laive? Kitą dieną prabangiame bute aptinkamas pasikoręs vyras. Niekas negali paaiškinti, kaip vyrui pavyko pasiekti aukštoje palubėje kabančią kilpą, kai aplinkui nėra jokių daiktų, ant kurių galima pasilypėti. Gal tai ne savižudybė, o žmogžudystė? Ar šios dvi keistos mirtys susijusios? Detektyvas Jonas Lina imasi pavojingo, įtempto ir netikėtų posūkių kupino tyrimo.

Puslapių skaičius: 592
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 07 23

425(98) Tess Gerritsen „Donoras“

425(98) Tess Gerritsen „Donoras“

Tess Gerritsen „Donoras“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Taip taip. Ir vėl Tess Gerritsen. Įdomiai keista ši knyga. Tarsi koks rašytojos tramplynas. Įdomu, intriguoja, bet nuspėjama iki negaliu. Tas, kurio nė minutėlę neįtarinėjau ir nebuvo blogietis. Tie, į kuriuos akys krypo nuo pat pradžių ir buvo negeriečiai. O tai kas lieka yra korupcija, mafija, organų pardavinėjimas.

Beje, jeigu kam yra įdomu tai aš irgi galvoju, kad nafik reikia milijonų jei negali net širdies nusipirkti. Ir taip, jei būčiau turtuolė bei norėčiau išgelbėti artimiausią man žmogų, tai aš tikrai pirkčiau organą juodojoje rinkoje. Ta prasme, jei kitų išeičių nebūtų. Ir nereikia čia visokių lia lia.

Oficialiai: Medicinos rezidentės Abės Dimateo gabumus ir ištvermę puikiai įvertina ir į savo gretas ją priimti ketina Bostono elitinės Beisaido ligoninės širdies transplantacijų grupės chirurgai. Tačiau Abė padaro lemtingą klaidą – jos valia donoro širdis atitenka ne chirurgų numatytai turtingai pagyvenusiai moteriai, o pacientui pagal oficialų sąrašą. Neilgai trukus iš kažkur atsiranda dar viena širdis, moteriai skubiai atliekama transplantacija ir Abė sužino baisią tiesą: duomenys apie donorus klastojami. Kai jis pasiryžta išsiaiškinti, iš kur į Beisaidą lyg pagal užsakymą pristatomi reikiami organai, ji patenka į paslaptingus, mirtinai pavojingus ir nusikalstamus medicinos pasaulio užkulisius. Bostono uoste inkarą išmetusiame laive daktarės Dimateo laukia šiurpi tiesa… 

Puslapių skaičius: 400
Knyga pasiskolinta.
Perskaityta 2012 07 21

424(97) Mary Higgins Clark „Nieko geriau už namus“

424(97) Mary Higgins Clark „Nieko geriau už namus“

Mary Higgins Clark „Nieko geriau už namus“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Tai jau antra šios autorės knyga, kurią aš skaitau. Ir smarkiai geresnė už tą aną. Tai taip ir nesupratau ar patinka man ta Clark, ar ne. Mačiau bibliotekoje gal metrą jos knygų, todėl reikės dar ką nors pasiimti ir galutinai įsitikinti. Nors nenuginčijama išvada – skaityti galima.

Vieta, apie kurią pasakojama romane man kažkokia itin šiurpi. Niujorko priemiestis, tiksliau visas miestas. Bet jame visi vieni kitus pažįsta, viska girdi, pirštais bado. Na tarkim jei aš būčiau ten kokia garsenybė atseit išteisinta nežudikė tai dar nebūtinai visi mano kaimynai pirštais badytų. Dalis jų net nežinotų kas aš tokia. Ir čia mūsų kaime. O ten gi didmiesčiai.

Romano vingiai visiškai neįtikinami. Bet kaip ir sakiau – skaityti galima. Vietomis net labai įdomu. Įtarimai mėtomi nuo vieno prie kito. Ir viršelis ne toks beviltiškas.

OficialiaiLiza Barton buvo prisiekusi daugiau niekada nebegrįžti į namus, kur, gindama nuo patėvio, netyčia nužudė savo motiną. Nors tai buvo nelaimingas atsitikimas, o ji pati tebuvo vaikas, daugelis miestelio gyventojų Lizą pasmerkė kaip žiaurią nusikaltėlę. Stengdamasi pamiršti anos tragiškos nakties įvykius, Liza išvyksta iš gimtojo miestelio, vėliau pasikeičia vardą, o po keliolikos metų pagaliau suranda ir laimę. Tačiau ji trunka neilgai – tik iki tos dienos, kai jos antrasis vyras, nieko nežinantis apie Lizos, kurią jis pažįsta kaip Seliją Foster, praeitį, įteikia nuostabią dovaną – raktus nuo naujų namų…

Puslapių skaičius: 414
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 19

423(96) Borisas Akuninas „Azazelis“

423(96) Borisas Akuninas „Azazelis“

Borisas Akuninas „Azazelis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Skaičiau su pasimėgavimu ir galvojau kaip gi aš girsiu šią knygą. Bet perskaičiau iki galo ir ta pabaiga man paliko labai slogų jausmą. Fu. Viskas taip elegantiška, gražu, kaip parašyta pradžioje „…nusikaltimai daromi ir išaiškinami grakščiai ir skoningai“. Bet na čia trilogija, tai gal slogutis dėl šios dalies pabaigos ir praeitų.

Pradžioje man buvo sunku – po visokių Gerritsen ar Marininų gi labai sunku įsivažiuoti į „senovinį ir manieringą“ stilių. Bet įtrečdalėjusi jau mėgavausi. Turiu rusišką knygos variantą, padovanojo skaitytoja. Bet kita kalba man nepavyksta mėgautis. Aš geriau negu Parulskis vistiek neišversčiau.

Oficialiai:  Kuklus teismo tarnautojo padėjėjas, būsimasis žymus seklys Erastas Petrovičius Fandorinas imasi narplioti keistą savižudybę. Jaunas studentas pirmos pasitaikiusios dailios merginos pareikalavo prisipažinti meilėje, o kai ši nesutiko, nusišovė visų akivaizdoje. Sankt Peterburgas sukrėstas tokio jaunatviško cinizmo, tačiau policija šiam ekscesui neskiria daug dėmesio. Vos pradėjęs tyrimą, Fandorinas susiduria su begale mįslių, paslaptingų asmenų, žavių damų, patiria galybę nuotykių, net keletą kartų jo gyvybė kabo ant paties ploniausio plauko…

Puslapių skaičius: 280
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 18

422(95) Tess Gerritsen „Pameistrys“

422(95) Tess Gerritsen „Pameistrys“

Tess Gerritsen „Pameistrys“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė:  Žinokit, po „Chirurgo“ maniau paskaitysiu Irvingą. Kaip tik pasiėmiau bibliotekoje „Laisvę lokiams“. Pradėjau skaityti ir supratau, kad viską ką geriausio Irvis rašė aš jau turbūt perskaičiau. Na čia kalbu apie išverstas knygas. Tai pasistūmėjusi vos 50 psl., lokius mečiau ir ėmiausi „Pameistrio“. O šis yra toks tiesioginis „Chirurgo“ tęsinys. Su Mora ir Ricoli aš jau susipažinusi skaitydama knygas ne iš eilės, tačiau manau pameistrys be chirurgo nebūtų įdomus, čia jau geriau laikytis chronologijos.

Keista, kad šiose knygose pirmu smuiku groja Ricoli. Mora dar tik atsiranda ir tai tik epizoduose. Gi kitose knygose ji kaip tik pagrindinė persona. Šauniai čia autorė susisuko – prie veikėjų pripranti, bet tie nenusibosta. Tiesa, tikro eiliškumo aš nežinau :). Ricoli pagaliau susiranda išrinktąjį, tai štai kodėl ji manęs kitur taip neerzino :). Meilė keičia, ar ne? O apie veikėjus tiek daug kalbu, nes apie patį siužetą lyg ir nėra ką kalbėti. Žudo-prievartauja-ieško-gaudo-pabaiga :).

OficialiaiJau metus laiko Chirurgas uždarytas kalėjime, tačiau jo šiurpus šešėlis ir toliau persekioja miestą, o ypač Bostono policijos Žmogžudysčių tyrimo skyriaus detektyvę Džeinę Ricoli: netikėtai atsiranda dar vienas žiaurus nusikaltėlis, kurio žudymo būdas toks panašus į Chirurgo. Nejaugi vienas šaltakraujis žudikas mėgdžioja kitą? Kaip galėjo šie du pabaisos susisiekti?
Tarsi to būtų negana, iš kalėjimo pabėga Chirurgas, ir, žinoma, du talentingi iškrypėliai žudikai, meistras ir pameistrys, suvieniję jėgas pradeda medžioti sunkiausiai pasiekiamą grobį – moterį, kuri medžioja juos.

Puslapių skaičius: 336
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 15

421(94) Tess Gerritsen „Chirurgas“

421(94) Tess Gerritsen „Chirurgas“

Tess Gerritsen „Chirurgas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Skaičiau jau daug Tess knygų ir ant kai kurių puikuodavosi užrašas „CHIRURGO autorė“. Tas užrašas lyg ir sufleravo, kad „Chirurgas“ bus ypatingesnis, svarbesnis… Na ir man, aišku, patiko. Daug kraujų, žiaurumų, įtampos.

Daktarės Moros dar nėra, bet Ricoli pačiame gražume. Didelę knygos dalį užėmė jos vidinė ir išorinė kova. Nes ji moteris vyrų pasaulyje, kur reikia įrodinėti kokia ji gera, geresnė, geriausia. Kažkaip galvoju retoje knygoje perskaitysi tą bėdą, diskriminaciją šiais laikais. Gal dėl to, kad kitur veikėjos būna gražuolės, o Ricoli, atseit, labai negraži. O aš žinau ką reiškia būti negražia moterimi. Tą amžiną įrodinėjimą to, ką kitos įrodo stačiais papukais ir gražiais veidukais.

A, tiesa, knyga. Kuo daugiau skaitau detektyvų, tokių kraujuotų, tuo mažiau jautri darausi. Nebuvo man ten baisu, kaip žadėjo nugarėlė. Anei šlykštu. Šlykštu būna tik filmuose, nors vaizdus galvoje susikuriu lyg ir panašius, kaip juose rodo… Kitose tos pačios serijos knygose Chirurgas (kuris jau sėdi kalėjime) atrodo baisesnis. Šiurpus. O šioje, pradinėje knygoje, tai tik silpnas ir nekontroliuojamas psichas kažkoks. Tai lyg ir tiek tos mano nuomonės :)

OficialiaiBostone laisvėje siautėja žudikas, kurio taikinys – vienišos moterys. Kai detektyvas Tomas Muras ir jo partnerė Džeinė Ricoli pradeda tyrimą, jie sužino pritrenkiantį faktą. Su šiomis žmogžudystėmis tampriai susijusi Katerina Kordel, graži medikė su paslaptinga praeitimi. Prieš du metus ją siaubingai išžagino ir kėsinosi nužudyti, tačiau ji nušovė savo užpuoliką. Dabar į ją nusitaiko šis naujasis žudikas, kuris, atrodo, žino visą jos praeitį, jos darbą Piligrimų medicinos centre ir kur ji gyvena. Tas vyras, kurį ji manė nužudžiusi, regis, vėl jos tyko, ir šį kartą jis tiksliai žino, kur ją rasti…

Puslapių skaičius: 336
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 07 14