Pagal
Mėnuo: rugpjūčio 2012

452(126) Michael Koryta „Kiparisų namai“

452(126) Michael Koryta „Kiparisų namai“

Michael Koryta „Kiparisų namai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: tokia knyga man yra tarsi pieniškas šokoladas. Tėvai vaikus bara – negalima, nesveika. Gurmanai pieniško net nevadina šokoladu, jiems duokite tik kartų. O man toks yra pats skaniausias. Greitas ir neįmantrus trileris su visais reikiamais skoniais.

Istorija prasideda traukinyje. Arlenas, karo veteranas, didžiosios depresijos metu blaškosi tarp trumpalaikių darbų. Traukinys veža vyrus statyti tiltus ir štai prabudęs Arlenas pamato vien gyvus skeletus. Jau nuo karo laikų jis turi mistinę savybę – numatyti mirtį, tiksliau ji pati pasirodo tokiu pavidalu. Žinoma, kai tas paprašo visus išlipti, tai vyrai tik pasišaipo ir nuvažiuoja ten kažkur mirti :). Stotelėje lieka tik Arlenas su Polu ir čia prasideda tikrasis knygos veiksmas.

Vienu metu autorius labai puikiai sukelia intrigėlę aplink smuklę „Kiparisų namai“ ir kitus įvykius. Vieniša mergina, baisus teisėjas ir šerifas. Visi įbauginti, sprogsta mašinos ir niekas nieko nesako. Kas ir kodėl čia vyksta? Kadangi jau pradžioje pasirodo tie skeletai, aš kaip skaitytoja jau nežinojau ko čia ir tikėtis. Paprastų paaiškinimų? Mistinių paaiškinimų? Jokių paaiškinimų? Kaip ir sakiau – pieniškas šokoladas – autorius išlaviravo puikiai ir niekur neužstrigdamas. Tiesa, baugią atmosferą prasklaidė ir liko tik eiliniuose trileriuose užduodamas klausimas: o ar pavyks veikėjams išsukti užpakalį?

Dideliausią minusą dėčiau pokalbiams su numirėliais. Ne dėl to, kad mane tokia mintis erzintų, o dėl to, kad Arlenas ir be šito būtų išsivertęs lygiai taip pat. Tad prieskoniai lyg ir turėję paskaninti patiekalą, liko nereikalingi. Įsivaizduoju, kad filmas būtų gražus. Retro stiliukas, super prabangios mašinos, Meksikos įlankos pakrantės trobelė, gražūs veikėjai… Ir juokingi skeletai :)

Oficialiai: Arlenui Viagneriui, Pirmojo pasaulinio karo veteranui, teko regėti dūmus žmonių akyse ir anksčiau. Tai būdavo neišvengiamos mirties ženklas. Jis niekada neklysdavo. Kai vieną troškų vakarą nubudęs traukinyje pamato mirties ženklus bendrakeleivių akyse, beviltiškai bando juos atkalbėti tęsti kelionę į Floridos Ki salas. Tik devyniolikametis Polas Brikhilas juo patiki ir abu lieka naktį nuošalioje stotyje, tikėdamiesi išsisukti nuo neišvengiamos mirties. Bičiuliai patraukia į pietus pėsti ir netrukus pasijunta įkalinti „Kiparisų namuose“ – atokioje Meksikos įlankos užeigoje, kuri priklauso mįslingai gražuolei Rebekai, – tiesiog artėjančio uragano kelyje. Tačiau tas pragaištingas 1935 m. uraganas – ne vienintelis jiems gresiantis pavojus. Meksikos įlankos gyventojus valdo kur kas šiurpesnė jėga, todėl šilto ir šalto matęs Arlenas nori kuo greičiau iš ten nešdintis. Bet Polas atsisako palikti Rebeką vieną, net ir išgirdęs draugo perspėjimą, jog užgaišę gali niekada iš ten neištrūkti. Nuo šiurpios pradžios iki stingdančios pabaigos Kiparisų namai yra neprilygstamas „geriausio iš geriausių“ detektyvas su fantastikos prieskoniu, sulaukęs liaupsių iš rašytojų Stepheno Kingo, Peterio Straubo, Deano Koontzo ir Rono Rasho.

Puslapių skaičius: 528
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 08 29

451(125) Michal Viewegh „Mergaičių auklėjimas Čekijoje“

451(125) Michal Viewegh „Mergaičių auklėjimas Čekijoje“

Michal Viewegh „Mergaičių auklėjimas Čekijoje“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Galiausiai aš mečiau ketvirtąją alchemiko dalį. Pabijojau, kad tikrai pasirodys Mikė Pūkuotukas. Ėmiausi Austen „Protas ir jausmai“ ir supratau, kad ji prašė tik vieną gerą knygą ir tai nėra ta paminėtoji. Na nustojau skaityti ir griebiau mergaičių auklėjimą. Va čia yra puikus kūrinys. Teisinga ir sava. Aš kaip žinia esu mokytojos vaikas, todėl daug kas man yra labai pažįstama. Spėju net realiai egzistuojančių žmonių pavardes galėčiau prilipinti kai kuriems personažams. Ko gero kur tik cinikai su savo sarkazmėliu, tai ten man ir smagu.

Šiaip esu gana santūri ir tarkime skaitydama knygas garsiai nesijuokiu. Juokiuosi mintyse, tyliai, sau. Šiandien gi jau neištvėrusi prunkščiojau. Ypač iš mokyklos direktoriaus. Lygiai taip pat prieš kelias dienas stebėjau mylimąjį bekikenantį, jis knygą ir atrado bibliotekoje. Įdomu kodėl aš anksčiau nepastebėjau romano? Gal pavadinimas nelabai patrauklus…

OficialiaiMichal Viewegh (g. 1962 m. ) savo romaną „Mergaičių auklėjimas Čekijoje“ įvilkęs į žaidimo formą, narplioja pasikeitusios visuomenės papročius, požiūrį į tradicines vertybes, meną. Pasak autoriaus, pateikti nūdienos gyvenimo, aukštyn kojom apvirtusio pasaulio vaizdą įmanoma tik įpinant grotesko, net absurdo elementų. Šiandien realybė būtent tokia: kupina chaotiškumo, bedvasiškumo, abejingumo tikram skausmui ir kančiai, net mirčiai. 

Puslapių skaičius: 191
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 28

450(124) Michael Scott „Kerėtoja. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

450(124) Michael Scott „Kerėtoja. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

Michael Scott „Kerėtoja. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Knygos darosi nuobodžios. Nepykit už tai, kad atpasakosiu turinį bet jis toks. Bėgamam bėgam. Puola puola. Bėgam bėgam. Paverkšlenam. Aura aura. O! Šekspyras! Bėgam Bėgam. Ak, kokia aš šauni kerėtoja, tuoj jums parodysiu. Bėgam bėgam. Paverkšlenam. Pabaisa! Aura aura aura. Bėgam. Ak, kokia aš šauni Kerėtoja. Bėgam bėgam. Aura aura.

Na maždaug tiek :). Turim Žaną d’Ark, dabar ir Šekspyrą. Tetrūksta tik Mikės Pūkuotuko. Bet gi dar ne pabaiga, ar ne? Gerai, kad bibliotekoje buvo tik 4 knygos, jau tuojaus baigsiu. Išleistos lyg ir penkios iš šešių? Galvoju, kad nieko neprarastų tie, kurie skaitytų tik pirmą ir tik paskutinę dalis.

OficialiaiSofi ir Džošo nuotykiai tik prasideda. Paryžiuje palikę sumaištį ir griuvėsius, paaugliai keliauja į Londoną. Juodasis magas Džonas Di su padėjėjais lipa jiems ant kulnų. Statomos sumos auga… Dvynių galioms išaiškėjus pirma reikia nusikratyti Nikolo Flamelio ir Alkatraso kalėjime įkalintos jo žmonos, burtininkės Perenelės. O tai – tik laiko klausimas, nes negalėdami pasigaminti amžinos jaunystės gėrimo Flameliai kas valandą vis labiau silpsta. Ar vaikai aplenks persekiotojus? Nikolas tikisi, kad jam pavyks, jeigu suras seniausiąjį pasaulyje nemirtingą žmogų ir įtikins jį išmokyti dvynius Vandens magijos…

Puslapių skaičius: 400
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 27

449(123) Michael Scott „Magas. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

449(123) Michael Scott „Magas. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

Michael Scott „Magas. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Tęsiam toliau. Pradedu pasigesti kažkokio įdomaus magiškojo pasaulio. O randu tik holivudinį bėgam, lekiam, šaudom, mėtomės auros strėlėmis, bėgam, lekiam, aura aura aura, vėl bėgam, vėl lekiam. Autorius užuot pasistengęs sukurti įdomesnių personažų gi mėtosi skambiais vardais, pvz., iš niekur nieko atsiranda Žana d’Ark, tarsi čia jos labai trūksta. Taip pat manipuliuoja žymiais objektais-vietomis: Paryžiaus katedra, katakombos ir t.t. Nukreipti dėmesį moka :)

Na bet vaikiškas knygas aš mėgstu, o „bėgam lekiam“ tipo holivudinius filmus irgi kartais žiūriu. Laiką leidžiu gerai, todėl einu skaityti toliau :)

Oficialiai: Dvyniai Sofi ir Džošas gimė su aukso ir sidabro auromis. Pasak senos pranašystės, jie gali išgelbėti – arba sunaikinti – pasaulį. Nerūpestingas San Fransisko paauglių gyvenimas visiems laikams pasikeitė, kai jiems drauge su nemirtinguoju, Hario Poterio draugams ir Hogvarsto mokyklos auklėtiniams gerai pažįstamu alchemiku Nikolu Flameliu tenka bėgti nuo Abraomo knygą užvaldžiusio juodojo mago Džono Di. Raganos iš Endoro dėka Sofi juslės stebuklingai paaštrėjo – ji išmoko Oro magijos. Tačiau tamsiųjų jėgų atstovas turi netikėtą sąjungininką gėrio jėgų stovykloje – Sofi brolis Džošas taip pat svajoja įgyti stebuklingųjų magijos galių, ir jo širdyje užgimsta pavydas…

Puslapių skaičius: 397
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 26

448(122) Michael Scott „Alchemikas. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

448(122) Michael Scott „Alchemikas. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

Michael Scott „Alchemikas. Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptys“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Truputėlį patraukė prie pasakėlių. Magija, alchemija, mitologinės būtybės + šiuolaikinis pasaulis. Tokią fantasy aš mėgstu labiausiai. Pirmoji knyga nepapasakojo labai kažko įdomaus, spėju tai tik susipažinimas su veikėjais ir pasauliu. Bet jau spėjau pamėgti Perelenelę, Skati, Morganą ir nemėgti Džošo ir blogiečio daktaro Di. Turiu nuojautą, kad kitose dalyse bus įdomiau. Ar nuojauta pasitvirtins? Nežinau. Einu skaityti toliau.

Šiaip visada galvoju, kad tokio tipo knygos (magijos + šiuolaikinis pasaulis) man labai lengvai leidžia įsivaizduoti, kad taip ir yra ar galėtų būti. Jei viduryje gatvės kas pradėtų mėtytis žaižaruojančiais kamuoliais ir rėkauti užkeikimus – išsigąsčiau. Bet spėju, kad nenustebčiau. Prie ko ten tas Haris ir Žiedų Valdovas ant viršelio paminėti tai nesupratau. Kartais atrodo, kad anotacijos rašomos robotukų, kurie turi tam tikrą sakinių bazę, kurią priskiria pagal žanrą.

OficialiaiŽaviesi stebuklingu ir magišku Hario Poterio pasauliu? Perskaitei visas jo knygas ir norisi dar? Siūlome tau visiškai naują, Lietuvoje dar neregėtą knygą! M.Scott „Alchemikas“ jau susilaukė milžiniško skaitytojų susidomėjimo JAV, iš puikių atsiliepimų internete galima spręsti, kad skaitytojai laukia tęsinio, be to jau greitai sulauksime šios knygos ekranizacijos didžiąjame ekrane. Pirmoji M. Scotto knyga ambicingos juostos kūrėjų yra pristatoma: „užmoju prilygsta Žiedų valdovui, o intriga ir magija – Hariui Poteriui“.

Puslapių skaičius: 304
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 25

 

447(121) Charlaine Harris „Mirusiųjų klubas“

447(121) Charlaine Harris „Mirusiųjų klubas“

Charlaine Harris „Mirusiųjų klubas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Sukės nuotykiai vis gerėja ir gerėja. Nežinau ar čia rašytoja įsidrąsino, ar anksčiau to nepastebėjau, bet jau atsiranda sveiko cinizmo. Vietoje ir laiku. Ir herojai vis įdomesni ir įdomesni. Aišku, kad tik ne Sukė. Ją gi net banditėliams apibūdina, kaip blondinę su dideliais papais :).

Atsiras bibliotekoje ketvirta dalis – imsiu. O nuomonę apie tęsinius rašyti kažkaip glumu. Na perskaičiau dar 383 puslapius. Gi dar ne pabaiga, tai ką čia kalbėti?

OficialiaiŠi trečioji Sukės Stekhaus ciklo knyga – apie žemišką, protingą, linksmą ir įdomią dvidešimt šešerių metų merginą, kuri draugauja su vampyrais, vilkolakiais ir kitomis nepaprastomis būtybėmis, gyvenančiomis tarp mūsų. Draugauja, galima sakyti, iš reikalo, nes turi vieną „trūkumą“ – sugeba skaityti kitų mintis. Dėl jo Sukė, miestelio žmonių laikoma keistuole, nesugeba užmegzti santykių su normaliais vaikinais. Tiksliau, nesugebėjo, kol sutiko Bilą, vampyrą, kurio minčių tiesiog negirdėjo. Šis išmokė ją valdyti savo galias ir įtraukė į antgamtišką bendruomenę. Poros stiprybę jau patikrino audringi nuotykiai, bet Sukė kasdien vis labiau įsitikina, kad jų pasauliai siaubingai skirtingi ir tie skirtumai jų santykius daro neatsparius išorinio pasaulio išbandymams.  

Puslapių skaičius: 383
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 24

446(120) Kate Muir „Kairysis krantas“

446(120) Kate Muir „Kairysis krantas“

Kate Muir „Kairysis krantas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Šią knygą bibliotekoje prigriebiau tik todėl, kad pavadinimas ir viršelis žadėjo Paryžių. Aš kaip žinia idealizuoju šį miestą. Aha, aš ten buvau. Lipnia juosta stotyje klijavau vyno butelį, miegojau garsiausiame jų parke/miške, laiką leidau aptriušusiame stoties hotelyje klausydama stoties rajonui būdingų garsų ir ardžiau dviratį į smulkiausias dalis parke, o tuo metu policininkai aplink gaudė kažkokius nusikaltėlius. Oh koks miestas.! Bet nukrypau. Autorė nėra prancūzė. Todėl aš iki galo nesupratau ar ji šią knygą rašė rimtai ar parodijavo Paryžių ir tikrus paryžiečius. Ir tuo, ir anuo atveju man patinka. Kažkaip nors ir labai labai tolimai, bet koreliavo su „Ežio elegancija“. Gal vieniša mergaite, namų sarge, dar kažkuo…

Knyga pasakoja apie šeimą, kuri vaidina tobulus knyginius paryžiečius: laisvamaniai, labai gražūs, žino labai daug kulinarinių pavadinimų ir dar daugiau filosofijos veikalų. Žavūs, tobuli, bet truputį supuvę. Kulinariniai pavadinimai… Kažkas pakepta ant čiobrelių sviesto, kažkas paskrudinta, kažkas apibarstyta…. Oh…

Bet būsiu objektyvi: jei ne Tas miestas, tai man knyga būtų patikusi mažiau. Kokia Roma, Londonas ar Maskva taip neimponuoja. Kiekvienas randa savo.

OficialiaiOlivjė ir Madisonė Malenai – tikri paryžiečiai. Su nuostabia dukryte jie prabangiai gyvena intelektualų ir stileivų pamėgtame kairiajame Senos krante. Madisonė – graži ir talentinga amerikiečių filmų žvaigždė. Nors Madisonės prancūziška tarsena puiki, ji slapčia gėdijasi savo teksasietiškų šaknų ir to, kad jai ką tik sukako keturiasdešimt (nors, tiesą sakant, tai įvyko jau prieš keletą metų). Jos vyras Olivjė – tikra rafinuoto Kairiojo kranto brangenybė: prancūzų aristokratų palikuonis, filosofas, gurmanas ir žiniasklaidos žmogus. Didžiuliai Malenų apartamentai užversti žurnalais apie garsenybių gyvenimą, juose sklando žydros svajonės ir niekuomet nepritrūksta rinktinio vyno bei puikiausių sūrių. Viskas atrodo nepriekaištinga – bet tik iki tos akimirkos, kai į jų namų duris pasibeldžia nauja auklė – britė Ana. Kaip tik jai bus lemta netyčia išjudinti įvykių grandinę, kuri sukels didžiulę grėsmę Malenų dukrai ir žavingam jų pačių gyvenimui. Viskas pasisuks taip, kaip niekas nesitikėjo…

Puslapių skaičius: 320
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 23

445(119) Mary Higgins Clark „Nors tavo akys jos nemato“

445(119) Mary Higgins Clark „Nors tavo akys jos nemato“

Mary Higgins Clark „Nors tavo akys jos nemato“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Keista ta autorė. Pvz., kai imu bibliotekoje kokią Brown žinau, kad nieko superduper negausiu, bet skaitalas nebus labai jau blogas. Toks vienavakaris detektyvas. Su Clark taip nėra. Pradėjau nuo knygos, kuri pasirodė prasta. Tada pabandžiau dar porą ir jos tik gerėjo. Taigi parsinešiau ir dar vieną. Ir čia pffffff. Kažkoks fiasko. Man buvo taip nuobodu, kad kai kuriuos puslapius tiesiog praverčiau. Tai turbūt tiek.

OficialiaiGrįžę iš darbo vakarėlio, Margareta ir Stivas Froliai pasigenda dukrelių – dvynukių Ketės ir Kelės, ką tik atšventusių trečiąjį gimtadienį. Iškviesti policininkai Frolių namuose randa sąmonės netekusią mergaičių auklę ir žmogaus, pasirašiusio Fleitininku, laišką, kuriame už dvynukes reikalaujama aštuonių milijonų dolerių išpirkos. Nors Froliai įvykdo visas sąlygas, automobilyje randamas nusižudęs grobikas, savižudžio laiškas ir tik viena dukrelė – Kelė. Laiške rašoma, kad antroji mergaitė mirė. Bet Kelė nuolat gauna telepatines žinutes nuo sesutės. Motina tiki Kelės žodžiais ir nepraranda vilties, kad antroji dukrelė vis dar gyva. Kelės įspėjimai darosi vis konkretesni, mergaitės žodžiais susidomi ir didžiausi skeptikai – bylą tiriantys policijos pareigūnai bei FTB…

Puslapių skaičius: 312
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 22

444(118) William Somerset Maugham „Aistrų našta“

444(118) William Somerset Maugham „Aistrų našta“

William Somerset Maugham „Aistrų našta“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Prisiskaičius tokių perlų (žiūrėti ankstesnį įrašą) norisi ir ko nors tokio tikresnio. O kiek esu skaičiusi Maughamo knygų – visos daugiau ar mažiau patiko. Ir visų pabaigoje ką nors perskaitydavau apie „Aistrų naštą“. Todėl jos ėmiausi jau šį tą žinodama, turėdama informacijos apie tai kas panaudota iš tikro autoriaus gyvenimo, o kas prikurta gražesnio romano labui.

Taigi. Mažas ir luošas Filipas tampa našlaičiu ir patenka pas dėdę pastorių. Šis jo neskriaudžia, bet labai ir nelepina. Stengiasi išauginti dorą sūnėną. Dorą pagal savo ir to laikmečio supratimą. Tačiau sūnėnas per daug protingas. Jau mokykloje jis sau kelia klausimus ar žmogus gimęs kito tikėjimo šeimoje toks jau blogas, kad vien dėl to eis į pragarą? Tad gal tada apskritai neapsimoka tikėti Dievu? Filipas ieško savęs. Nebenori būti dvasininku, nori būti klerku. Nebenori būti klerku, nori būti dailininku. Nebenori būti vidutiniu dailininku (šis laikotarpis vienas įdomiausių knygoje – visgi Paryžius), nori būti gydytoju. Visų šitų norų ir nenorų painiavoje aš žavėjausi tuo jaunuoliu. Tais laikais tai… Gi net mūsų laikais jaunuoliai nedrįsta mesti mokslų ir pradėti kardinaliai kita kryptimi (drįsta tik apskritai mesti mokslus, nes tingi).

O kai jau atėjo meilės pastraipos… Jos, neslėpsiu, man irgi buvo labai įdomios. Juk didžioji Filipo meilė tikrai verta kelių šimtų puslapių. O Maughamas nuostabus. Bet jis turbūt nėra pripažintas klasikas, nes man patinka gi :) (lengvas sarkazmas balse).

Oficialiai: Tai vienas reikšmingiausių ir populiariausių W. S. Maughamo kūrinių, pats autobiografiškiausias rašytojo romanas. Pagrindinis knygos veikėjas – Filipas Keris. W. S. Maughamas seka jo gyvenimą nuo pat vaikystės iki studijų laikų. Likimas Filipui vieną po kito siunčia išbandymus: ankstyvą tėvų mirtį ir liūdną vaikystę, sunkumus siekiant tapti dailininku, meilės abejotinos reputacijos moteriai kančias. Tačiau jaunuolis nenuleidžia rankų ir atkakliai ieško savo pašaukimo ir gyvenimo prasmės.

Puslapių skaičius: 686
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 22

443(117) Gražina Karaliūnė „Emos sala“

443(117) Gražina Karaliūnė „Emos sala“

Gražina Karaliūnė „Emos sala“

Mano įvertinimas: 0/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: gausu knygų su bloga reputacija. Pvz., „Saulėlydžio“ serija. Bet jas perskaitai ir supranti, kad šios ne tokios jau ir blogos. Tiesiog tu per jaunas/senas, ne tavo skonio ir šiaip nesi tokių knygų tikslinė auditorija. Gausu ir tikrai blogų, labai blogų knygų. „Emos sala“ ko gero yra blogiausia ką aš prisimenu skaičiusi. Tikrai mačiau reklamas ir maniau bus tik kiek prastėlesnė to paties „Saulėlydžio“ ar kitos mistinės romantikos kopija. Galvojau gi sužinosiu ką gali pasiūlyti lietuvaičiai.

Ir pradėjusi pritrūkau kvapo. Jau po 20psl., namiškiui aiškinau, kad įveiksiu tik iš sportinio intereso ir tam, kad galėčiau parašyti šitą įrašą. Jaučiausi tarsi skaitydama kažką tokio:

Ir ne šiaip tokio (nes panašių esu skaičiusi kai buvau aštuntokė, devintokė), o Kažką Tokio parašyto penktokių. Kai buvau penktokė šeštokė mes su draugėmis mėgome rašyti į užrašų knygelę ala meilės romanėlius apie mylimus berniukus. Čia kažkas panašaus. Meilė virsta per kraštus. Myli visi visus vos tik pažvelgę į akis. Tik pamato ir jau myli. Vaikai atrodo kaip angelėliai, jų balseliai čiurlena. Vyrų žvilgsnis kausto, o moterys dailios iki negaliu. Ir dar taškosi turtais į kairę ir dešinę. Suaugusios merginos mintys: „Atrodė kaip nužengęs nuo žurnalo viršelio – ar Dievas, nusileidęs iš dangaus. Galėjo drąsiai važiuoti į Holivudą – būtų užtemdęs patį gražiausią artistą„. Ir taip visą knygą. O mistiškoji istorijos pusė nors ir gana originali, tačiau labai jau naiviai parašyta. Antrą dalį irgi turiu, bet no no no. Ačiū. Ne.

OficialiaiNiekada nemačiusi savo tėvo ir palikta į Airiją išvykusios uždarbiauti motinos, Ema gyvena su skurdžiai besiverčiančia teta. Neišgalėjusi susimokėti už mokslus mergina buvo priversta mesti studijas ir susirasti darbą. Iškentusi pusmetį nesėkmingų paieškų, šimtus darbo pokalbių, neigiamų atsakymų, pažeminimų ir atvirų pasityčiojimų ji pagaliau randa išsvajotąjį darbą. Mergina tampa paslaptingo gražuolio Jorgio sūnaus aukle. Darbo vieta – didingas ežero pakrantėje stūksantis dvaras, gaubiamas ne tik nuolat tvyrančio magiškai tiršto rūko, bet ir tamsių paslapčių bei klampių intrigų, apversiančių Emos gyvenimą aukštyn kojomis…

Puslapių skaičius: 400
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 17