Pagal
Mėnuo: rugsėjo 2012

462(135) Donaldas Kajokas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“

462(135) Donaldas Kajokas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“

Donaldas Kajokas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Užstrigau. Ir taip truputį stumk, truputį trauk, bet įveikiau dar vieną lietuvišką knygą. Ilgai negalėjau suprasti ar ji man nepatinka (erzina tas lietuviškoms knygoms būdingas herojų dvasingumas), ar patinka (juokina išmoningos nesybės). Dėkoju autoriui už negirdėtus neregėtus verstinėse knygose žodžius. Už šmaikščias būtybes. Gi tyločius, pirstmergė ar dzebukas nesutinkami kas dieną. Kaip ir kriuksinčios švieselės.

Minėjau, man ne itin patiko pagrindiniai veikėjai, tačiau sužavėjo dvaro aplinka. Su visomis mistinėmis būtybėmis, keistų dvariškių visuma, neprognozuojamais įvykiais ir klampia atmosfera. Ypač tinka skaityti rudenį, o pelkės vaizdai man patiko gerokai labiau nei Kurklietytės „Šešėlių verpėjoje“, po kurios lyg ir reikėjo ją (pelkę) įsimylėti. Noriu ir aš dvaro prie ežero.

Oficialiai: Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame Ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Greta realių veikėjų būriuojasi nesybės, savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti keisti įvykiai, paslaptingi virsmai – pasirodo, riba, skirianti esybes nuo nesybių, nėra jau tokia neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę. Donaldas Kajokas, žinomas poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Tai antrasis jo romanas. Pirmasis – „Kazašas“ – buvo gerai įvertintas literatūrologų ir skaitytojų. Naujausias jo eilėraščių rinkinys „Kurčiam asiliukui“ išrinktas kūrybiškiausia 2012 metų knyga. Šiame romane atpažįstamos tiek „Kazašo“, tiek eilėraščių rinkinio „Kurčiam asiliukui“ motyvai ir intonacijos.

Puslapių skaičius: 280
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 09 28

 

461(134) Kaari Utrio „Varinis paukštis“

461(134) Kaari Utrio „Varinis paukštis“

Kaari Utrio „Varinis paukštis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Vardų, tėvavardžių, nelabai pažįstamų titulų gausa neleido man mėgautis šiuo romanu. Nuolatos pamesdavau kas yra kas, kas viršesnis ir pan. Kita vertus visai įdomu buvo skaityti apie tam tikrus papročius, puošimosi būdus: sagtelės, sarafanai, varis, žalvaris, sidabras, apsiaustai – viskas mainėsi keičiantis ir veiksmo vietai. Suomija, Švedija, Rusija, Konstantinopolis. Mėtė ir vėtė herojus.

Ir visgi. Beveik 800 puslapių, o istorija atrodo kiek paviršutiniška. Neįsigyvenau į pagrindinės mergaitės pasaulį, nors tu ką. Tai ją užpuldavo, tai pagrobdavo, tai parduodavo, bet viskas taip be jausmo pavaizduota, kad nei man kilo gailestis, nei pyktis, nei džiaugsmas.

Oficialiai: „Varinis paukštis“ – įtraukianti, spalvinga ir nepamirštama kelionė per rūsčią vienuoliktojo amžiaus Europą. Mažoji Terhen gimė ne pačiais geriausiais laikais: nors ji nepaprasta, moka sukelti vėją ir miglą, nors ji ir iš turtingos giminės, tačiau tėvai ją be didelio sielvarto atiduoda auginti giminaičiams. Ten ji sutinka Talpiją Žynį, žmogų, kuris pirmasis jai papasakojo apie užkalbėjimus ir aukojimus, apie oro ir žemės jėgas. Niūrūs laikai, karai ir suirutės, tuo metu siaubiančios kraštą, atplėšia Terhen nuo globėjų ir įmeta į kunkuliuojantį įvykių sūkurį. Mirus tėvui, Terhen iškeliauja – per Gotlandą į Kijevą, po to Konstantinopolį, vėliau ji pasiekia Vengriją ir Prancūzijos karaliaus dvarą… Istoriniai įvykiai, karai ir gaisrai, sutikti žmonės ir naujos patirtys, burtai ir tikėjimai kuria įtikinantį, tarsi gyvą ankstyvųjų viduramžių Europos paveikslą. Europos žemėlapis – lyg kilimas, patiestas po Terhen kojomis, nepaliaujamai žengiančiomis tolyn – iki Anglijos, kur herojės gyvenimas pasisuka nauja, stulbinančia vaga. Viduramžių brutalumas ir paslaptingumas, prietarai, magija, karo troškimas ir meilės istorija susipina romane į vieną įvykių ir minčių kamuolį, įtraukiantį skaitytoją tarsi verpetas.

Puslapių skaičius: 760
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 09 23
460(133) Tess Gerritsen „Nusidėjėlė“

460(133) Tess Gerritsen „Nusidėjėlė“

Tess Gerritsen „Nusidėjėlė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Kaip visada Gerritsen neleidžia nuobodžiauti. Kodėl šios knygos pavadinimas yra „Nusidėjėlė“ liko man neaišku. Buvo knygoje tokia. Gal net neviena. Bet tai tik smulkmenos. Taip jau gavosi, kad šios serijos knygas aš skaitau ne iš eilės. Todėl esu perskaičiusi tolesnių ir ankstesnių dalių. Visai įdomu tai, kad nuo Džeinės pereinama prie Moros. Pradžioje Moros nebuvo, po to atsirado, o kiek skaičiau toliau, tai po truputį dingsta Džeinė.

Ir gerai. Nes Džeinė Ricoli man visai nepatinka. Kodėl? Nes nemėgstu silpnų moterų. O ji tokia ir pavaizduota. Itin komplekstuota, itin nepasitikinti savimi ir šeimoje, ir darbe, ir santykiuose su mylimuoju. Nuolatos dvejojanti, nuolatos save graužianti, baudžianti, žeminanti. O tiek potencialo turi! Ir darbas mėgiamas, ir panašu, kad netokia jau negraži, kaip pati manosi.

Detektyvinė linija man patiko. Visada smagu, kai siužetas pasisuka jei ne 180, tai bent 90 laipsnių kampu.

Oficialiai: Ankstyvą žvarbų gruodžio rytą, drengiant tirštai šlapdribai, teismo medicinos ekspertė Mora Ailz vyksta į nusikaltimo vietą moterų vienuolyne. Akivaizdu, kad žmogus, uždaro vienuolyno koplyčioje nužudęs jaunutę vienuolę ir sunkiai sužalojęs pagyvenusią – tikras pamišėlis: kam užkliuvo taikios, nuo pasaulio atsiskyrusios seserys? 
Bylos tyrimui patekus į aklavietę, detektyvų dėmesys nukrypsta į vyresnę vienuolę, kurios gyvybę stengiasi išgelbėti medikai. Jei pavyktų ją išplėšti iš mirties nagų, ji taptų pagrindine dar vieno, kur kas baisesnio, nusikaltimo liudytoja.

Puslapių skaičius: 304
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 09 21

459(133) Peter Høeg „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“

459(133) Peter Høeg „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“

Peter Høeg „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Prisiskaičiau nelabai gerų atsiliepimų ir jau norėjau braukti knygą iš geidaraščio. Nežavėjo manęs ir žodžiai „Naujausiame visai šeimai skirtame romane“. Tačiau jau trys skaitytos Hoeg knygos man pasirodė puikios ir negalima išankstinėms nuostatoms leisti taip paprastai vadovauti. Nes vadas tai čia aš :). Ir rezultatas toks, kad „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ neabejotinai pateks į mano metų knygų penketuką.

Aš visada buvau cinizmo gerbėja. Stengiuosi gyvenime jo nebenaudoti (kas galėtų pagalvoti, kad žmonės įsižeidžia?), tačiau tada ypač mėgaujuosi knygomis, kuriose jis trykšte trykšta. Net nesu tikra ar visi skaitę pastebėjo visus niuansus. Bet aš kikenau ir kikenau. Nežinau ar ta knyga tokia jau visai šeimai. Jaunesniems nei 16, o gal net 18 iš viso nerekomenduočiau, nes jie gali rasti tik absurdišką istoriją, kaip du vaikai bandė surasti tėvus, tąsėsi su lavonais ir sutikdavo karikatūriškų personažų. Eilinis Holivudo režisierius sukurtų lėkštą komediją, kurioje atseit juokinga būtų vieta, kurioje ištėškiamas tortas į veidą, ar iš pasalų išgąsdinama stora boba. O koks Guy Ritchie gal net padarytų juodąją veiksmo komediją su gausybe sutapimų ir šalutinių linijų, kurios veda į vieną. Pasakotojas keturiolikmetis berniukas toli lenkia savo amžių. O visa šeimynėlė tikri Adamsai, tik dar įdomesni.

Pasikroviau geros nuotaikos.

OficialiaiNaujausiame visai šeimai skirtame romane P. Høegas kalba apie tai, kas jam ir daugumai mūsų yra išties svarbu. Svarbu žinoti, dėl ko mes gyvename, svarbu rasti laimę ir tikėjimą. Kiekvienas iš mūsų savyje nešiojasi vidinį dramblį: ilgesį kažko, kas yra daug didesnis už mus pačius. Tokį ilgesį nešiojasi ir Finų šeima: tėvas pastorius, motina bažnyčios vargonininkė, trys vaikai, – iš pirmo žvilgsnio visiškai normalūs žmonės. Tačiau taip tik atrodo. Vieną gražią dieną abu tėvai paslaptingai dingsta. Žinodami, kad jie jau buvo įsivėlę į nemalonumus su policija dėl abejotinos kilmės stebuklų, vaikai leidžiasi jų pėdomis, norėdami sužinoti, ką gi sumanė gimdytojai, ir apsaugoti juos nuo dar didesnių problemų. Keturiolikmetis Pėteris ir nepaprastai protinga jo sesuo Tiltė pradeda kvapą gniaužiančią paieškų kampaniją – ir tarp netikrų pranašų, ezoterikų, policininkų bei šventųjų aptinka duris, vedančias į laimę.

Puslapių skaičius: 415
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 09 19

 

458(132) Lene Kaaberbol & Agnete Friis „Berniukas lagamine“

458(132) Lene Kaaberbol & Agnete Friis „Berniukas lagamine“

Lene Kaaberbol & Agnete Friis „Berniukas lagamine“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Labai juokinga knyga. Jau kai užsieniečiai pradės rašyti apie Lietuvą, tai jiems Vilniaus Aguonų ir Ševčenkos  gatvėmis troleibusai važinėja. :) O mokyta danė, kuri buvo gausybėje šalių – karštųjų taškų – suprask, mačiusi pasaulio, nustemba sužinojusi, kad Lietuvoje yra vaikų darželiai. Danė, o ne kokia ten brazilė, australė ar japonė. Kaimynė beveik.

Herojai visi tokie liaušiai. Visi nuo pradžių iki galo. Ir ta vaikų pardavinėjimo istorija kažkokia beryšio. Jei taip būtų, tai visos gegutės čia būtų turtuolės. Netikiu, kad turtuoliai iš užsienio čia labai jau puola pirkti vaikus įvaikinimui. Nu kam dėl tokios priežasties pirkti vaiką? Neneigiu, kad vaikai grobiami, juodojoje rinkoje prekiaujama organais, išvežami vaikų prostitucijai, bet na tikrai ne tokiais būdai, kaip knygoje parašyta.

OficialiaiNinos Borg bičiulė paprašo paslaugos – iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą. Spintelėje Nina randa lagaminą, o jame – mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus.

Puslapių skaičius: 280
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 09 17

457(131) Conn Iggulden „Lanko viešpačiai“

457(131) Conn Iggulden „Lanko viešpačiai“

Conn Iggulden „Lanko viešpačiai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Tai yra antra knygos apie Čingischaną dalis. Puikus pasakojimas. Matyt mane bus apėmę neskaitadieniai, nes stūmiausi kelias dienas. Rekomenduoju perskaityti visiems besidomintiems kitų kraštų istorija, papročiais. Puiki atsvara taip vadinamoms „akių serijos“ knygoms.

„Tyrų vilkas“ man paliko didesnį įspūdį. Ten mažas berniukas sugebėjo išgyventi be genties, sustiprėti, nugalėti pavojingus priešus ir suvienyti gentis. Pirmoje dalyje sužinojau daugybę smulkmenų apie mongolų buitį. Šioje knygoje gi jau nebebuvo nieko naujo, bet įdomumas nukreiptas į mūšių taktikas. Kodėl kažkokie laukiniai sugebėjo nugalėti galingus kinus? Kaip, kuo?

Jei mokyklinius istorijos vadovėlius rašytų Iggulden, tai manau, kad daugelis daug geriau išmanytų tą discipliną. Kas ką puolė, kas laimėjo, kur keliavo, kokią sutartį sudarė – tokios smulkmenos pačios suliptų į galvą.

Oficialiai:  Ši istorija žiauri ir kruvina, kaip ir pagrindinis jos herojus. Vienišas ištremtasis Čingis grįžta į savo gentį; šamanas Kokčiu pripažįsta jaunojo pretendento valdžią, ir Čingis iš atstumto paauglio virsta vyru, nugalėtoju ir vadu. Jis mūšiais ir grąsinimais suvienija mongolų gentis ir drauge su broliais patraukia į žygį prieš didžiuosius kinų miestus…  O tai reiškia – prieš galingą ir paslaptingą Si Sia karalystę, stūksančią į pietus nuo Gobio dykumos. Netoliese – Didžiosios Kinų sienos apjuosta Kinija, viliojanti ir grėsminga. Suvienytos mongolų gentys, vadovaujamos Čingio, žiaurumu, klasta ir intrigomis stengiasi nugalėti priešus, o tuo tarpu broliai ir šamanas rezga intrigas…

Puslapių skaičius: 464
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 09 16

456(130) Danielle Trussoni „Angelologija“

456(130) Danielle Trussoni „Angelologija“

Danielle Trussoni „Angelologija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Džiugu, kad pastaruoju metu į rankas papuola knygos, kurios įtraukia „mirtinai“. Gi „Angelologija“ iš pradžių to nežadėjo. Pradėjau skaityti ir kažkurią akimirką norėjau mesti. Nekabino, atrodė nuobodu, nieko nevyko, tik kažkokia vienuolė Evangelina tvarkėsi bibliotekoje ir meldėsi. Prie knygos mane sulaikė pati pati pradžia. Tas vadinamasis prologas, kuriame pasakojama apie 1943 metais angelologų rastus angelų palaikus. Laukiau. Kada gi pradės šmėžuoti tie paslaptingieji angelologai ir angelai. Sulaukusi nebegalėjau sustoti.

„Angelologija“ susideda iš trijų dalių. Pirmoje Evangelina susipažįsta su Verlenu, kuris renką medžiagą užsakovui nefilimui (puolusių angelų palikuoniui). Aišku, nieko apie nefilimus nežino, o šie gi per jį ieško relikvijos, kuri gali išgydyti angelus nuo keistos ligos. Antroje dalyje vienuolyne gyvenanti senutė prisimena karo metus ir kelią link prologe minimo epizodo – ekspedicijos ieškoti angelų ir relikvijos. Čia bus daug dokumentų, atradimų ir praradimų. Trečia dalis vėl apie Evangeliną, relikviją. Joje daugiau bėgiojimo po Niujorką, žudynių ir kitų linksmybių.

Tai ką galvojate? Hm, dar viena knyga iš vampyrų, vilkolakių, fėjų, undinių ir panašių būtybių serijos? Negaliu patvirtinti, kad tikrai taip. Sakyčiau, labiau panašu į rimtesnį Dan Brown stilių: daug įvairaus dokumentų, biblijos, istorinių knygų, laiškų skaitymo, šifravimo, bėgimo, intrigų, išdavikų ir pagalbininkų. Tik tempas ne toks greitas. Skaityti teko įsitempus ir lėtai. Tekstas nepasilakstymams. Gal tuo labiausiai ir patiko. Galėjau ilgai mėgautis. Ir pagarba leidyklai už šrifto dydį. Pasiilgau tokių knygų.

Oficialiai: Jaunoji sesuo Evangelina šv. Rožės vienuolyne gyvena ramiai ir pamaldžiai, kol jos nepasiekia laiškas, prašantis tyrinėtojui V. A. Verlenui leisti pasinaudoti ordino archyvais. Tai ir iššaukia paslaptingų įvykių verpetą, įtraukiantį Evangeliną į angelologų bendrijos veiklą… Kas yra angelologai? Teologai, mokslininkai, nuo senų senovės slaptai kovojantys su nefilimais – galingais ir pavojingais puolusių angelų palikuonimis, iki šiol gyvenančiais žemėje. Tai jie, mėgaudamiesi savo valdžia, atneša žmonėms blogį ir kančias. Tačiau jau kuris laikas nefilimus šienauja mirtina liga, nuo kurios juos išgelbėti gali tik regisi, negrįžtamai prarastas dangiškas artefaktas. Puolusių angelų palikuonys atiduotų viską, kad tik jį surastų, o angelologai siekia sutrukdyti didžiausiems žmonijos priešams vėl atgauti galias. Sesuo Evangelina ir Verlenas patenka tiesiai į šios kovos sūkurį, blaškantį juos po visą pasaulį, kuris abiejų gyvenimus pakeis neatpažįstamai…
„Angelologija“ – mistiškas romanas apie mūsų gyvenime egzistuojančias paslaptis, pernešantis skaitytoją per epochas, šalis ir vandenynus, meno ir architektūros paminklus ir įtraukiantis tarsi verpetas.

Puslapių skaičius: 424
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 09 10

455(129) Oliver Pötzsch „Koriko duktė“

455(129) Oliver Pötzsch „Koriko duktė“

Oliver Pötzsch „Koriko duktė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Knyga priskiriama tai pačiai kategorijai, kurią aš labiausiai mėgstu. Tačiau smarkiai skiriasi nuo visų skandinavų (šaltų, niūrių, labiau psichologonių), ir amerikiečių (šaudo, pjauna, lekia, bėga) detektyvinių trilerių. Rašytojas vokietis sukurpė knygą apie Vokietijos viduramžius. Pötzsch pats yra kilęs iš minimos korikų giminės, tai yra Jakobas su savo šeima iš tiesų egzistavo. Tik kaip pats autorius pabaigoje sako, kaži ir būtų taip noriai gelbėjęs raganavimu apkaltintą pribuvėją.

Siužetas gana paprastas. Tame ir žavumas. Mieste pradedami žudyti našlaičiai. Ant jų kūno randama raganiška žymė. Nieko negalvodami miestiečiai iš karto apkaltina raganavimu pribuvėją, įkiša ją į kalėjimą kankinimams. Tačiau miesto budelis netiki jos kaltumu ir pradeda savarankiškus tyrinėjimus.

Pats knygos žavumas yra aplinka. Nors aš nesu tikra, kad viduramžiais taip ir buvo, bet patikrinti nebegaliu. Visi žmonės kvaili fanatikai. Išgirdo žodį ragana ir jau bėga su akmenimis ir šakėmis deginti pirmos pasitaikiusios moteriškės ar net vaiko. Gydytojai mokantys tik nuleisti kraują taip pat ant laužo siunčia bent kiek daugiau išmanančius gyventojus. Miestiečiai, kurie baisiausiai vengia koriko, keikia jo šeimą, tačiau verstis be šio žmogaus negali, juk jis ne tik nusikaltėlius kankina ir žudo, bet dar ir nelegaliai gydo gyventojus, bei valo miestą nuo viso per langus pilamo šūdo :). Tiesiogine prasme. Įdomi man pasirodė detalė, kad veikėjai nuėjo į kapines išsikasti vaikų lavonų, nes buvo pastebėję, kad šių rankos purvinos. Norėjo purvo kilmę išsiaiškinti. Vaikai palaidoti po kelių naktų būdinių, tad negi tikrai jų net neapiplaudavo? Kokį rasdavo paskerstą, tokį ir kišdavo į karstą? Juoką kėlė vienas sakinys. Vos tik budelis užeidavo į kalėjimą, o tai darė daugybę kartų, iš karto perskaitydavau: į nosį tvoskė rūgšties ir šlapimo dvokas. Ir taip nuolatos. Matyt tam, kad skaitytojas nepamirštų kaip ten viskas baisu ir smirda.

O kodėl knygos pavadinimas „Koriko duktė“? Nesakyčiau, kad duktės ten nebuvo, bet ji tikrai vaidino tik antraeilį ar tik trečiaeilį vaidmenį. Gal tęsiniuose ji labiau pasižymės? O jų lauksiu.

OficialiaiMažas Bavarijos miestelis, 1659-ieji. Iš upės ištraukiamas mirštantis berniukas ant peties žiauriai ištatuiruotu raganų ženklu. Budelis Jakobas Kuizelas iškviečiamas išsiaiškinti, ar apylinkėse įsikūrė raganos. Miestelį vis dar persekioja tamsūs prisiminimai apie kerėtojų teismus ir moteris, sudegintas ant laužo. Kai dingsta daugiau vaikų, o antras našlaitis randamas negyvas su tokia pačia tatuiruote, auganti isterija grasina virsti chaosu. Kol sunerimę miestelėnai neprivertė nukankinti ir nužudyti pribuvėjos, priėmusios jo paties vaikus, korikas Jakobas turi atskleisti tiesą. Padedamas sumanios gražuolės dukters Magdalenos ir Simono, universitete mokslus krimtusio vietos gydytojo sūnaus, Jakobas išsiaiškina, kad Šongau tikrai siautėja blogis, bet kraujo praliejimą galbūt per vėlu sustabdyti…

Puslapių skaičius: 512
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 09 06

454(128) Frida A. Sigurdardottir „Ir slenka naktis“

454(128) Frida A. Sigurdardottir „Ir slenka naktis“

Frida A. Sigurdardottir „Ir slenka naktis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Ši knyga privertė suglumti. Nugarėlė rašo, kad tai labai garsi ir populiari autorė, o štai kai googlinėjau ir ieškojau viršelio ir oficialios anotacijos šiam įrašui, nelabai ką ir radau. Vos vienas kitas atsiliepimas tinklaraščiuose ir rašyke, jokios istorijos.

Na ką gi. Įtariu nelabai daug žmonių šią knygą ir perskaitė. Ji sunki. Gausybė padrikų minčių, o skaityti reikia labai atidžiai. Nežinau ar man pavykdavo. Skaityti atidžiai. Dažnai pajusdavau pametusi giją. Veikėjų daug. Bent kelios kartos istorijos. Nuoseklumo nėra. Šokčiojama iš dabarties į skirtingo gilumo praeitį. Pats rašymo stilius primena Wassmo Diną.

OficialiaiRomano „Ir slenka naktis“ herojė Nina – rafinuota, savimi pasitikinti šiuolaikinė moteris, reklamos agentūros savininkė. Ji budi prie mirštančios motinos lovos, bando užrašyti giminės istoriją. Nakties tyloje atgyja praeities vaizdiniai, kažkada girdėtų giminės istorijų nuotrupos, pramotės Sunevos mėlyno šalio perdavimas iš kartos į kartą. Naktys prie motinos lovos ir sakmės apie praeitį padeda Ninai suvokti, kad jos individualizmas, bandymas pabėgti nuo giminės saitų, pasinerti į modernų gyvenimą tėra iliuzija. Ninai naujai atsiskleidžia jos egzistencija ir vieta ilgoje giminės moterų likimų grandinėje.

Puslapių skaičius: 191
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 09 04