Pagal
Mėnuo: spalio 2012

Skaitymo statistika 4 = Šiukšlynėlio gimtadienis

Skaitymo statistika 4 = Šiukšlynėlio gimtadienis

Tramp param ir šitam blogui stuktelėjo dar vieni metai. Dabar jis jau jų turi 4 ir jei būtų žmogus, pats mokėtų skaityti (bent jau aš tokio amžiaus mokėjau ir visokius „Rikiki ir Rududu nuotykius“ pasiskaitydavau pati).

Metas priimti sveikinimus ir aptarti visokius skaičiukus, prirekomenduoti nuostabių knygų ir šiaip pasikrykštauti.

Nuo Šiukšlynėlio rašymo pradžios perskaičiau 476 knygas. Tai vidutiniškai per metus gaunasi 119 knygų.

Šiais metais įveikiau 149 knygas (I – 109, II – 107, III – 111). Mėnesio rekordas – 22 knygos (užsiregistravau naujoje bibliotekoje). Grafiškai viskas atrodo taip:

Iš viso per metus perskaičiau 53622 puslapius, vidutiniškai viena knyga buvo 360 psl. storio. Vienai knygai tenka 2,46 dienos.  Šiemet perskaičiau 57 nuosavas knygas, 10 elektroninių, 66 iš bibliotekos ir 16 pasiskolintų. Nepirkau labai daug knygų ir labai retai kada jas perku už knygyno kainą.

Sutaginau visus įrašus ir pagal knygos įvertinimus. Štai kaip viskas atrodo:

Na ir pačios knygos… Čia jums surašysiu kas man labiausiai patiko kiekvieną mėnesį (po vieną-dvi labiausiai patikusias knygas), o tada paskelbsiu metų penketuką. Knygos iš penketuko nepateks į mėnesių geriausias, taip noriu pristatyti kuo daugiau įdomių skaitinių.

2011 metų lapkritį labiausiai patiko:
 Klifordas Donaldas Saimekas “Miestas” – originali, smagi, kitokia.
 Tess Gerritsen “Dvynės” – pradėjau pažintį su Tess. Autorė man yra metų pažintis.

2011 metų gruodį labiausiai patiko:
Харуки Мураками “Призраки Лексингтона” – asmeninis iššūkis skaityti rusiškai.

2012 metų sausį labiausiai patiko:
Suzanne Collins “Bado žaidynės” – visa trilogija paliko teigiamą įspūdį.

2012 metų vasarį labiausiai patiko:
David Lodge “Mintijimai” – originali, kitokia, žavi.
Kim Youngha “Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui?” – geras pavadinimas, gera ir knyga :)

2012 metų kovą labiausiai patiko:
Paolo Giordano “Pirminių skaičių vienatvė” – labai liūdna, labai tikra.
Mary Ann Shaffer, Annie Barrows “Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija” – tiesiog sužavėjo.

2012 metų balandį labiausiai patiko:
Jean M. Auel “Urvinio lokio gentis” – laukiu nesulaukiu tęsinio.

2012 metų gegužę labiausiai patiko:
Conn Iggulden “Tyrų vilkas” – gera ir tikra pasaka.

2012 metų birželį labiausiai patiko:
James Ellroy “Juodoji Orchidėja” – tokia jau beveik klasikinė.

2012 metų liepąlabiausiai patiko:
Jean-Christophe Grangé “Miserere”
Jo Nesbø “Raudongurklė” – abiems skiriu metų detektyvų titulą.

2012 metų rugpjūtį labiausiai patiko:
Ha Jin “Laukimas” – už laukimą.
William Somerset Maugham “Aistrų našta” – už aistras :).

2012 metų rugsėjį labiausiai patiko:
Oliver Pötzsch “Koriko duktė” – už raudonus plaukus :).

2012 metų spalį labiausiai patiko:
Boris Akunin “Aukso skrynia” – čia ne aukso, o juoko skrynia.

Na ir tam daram!!! Metų penketukas nuo 5 iki 1 vietos! Net nekomentuosiu, nes jei jau išskiriu iš 149 knygų, reiškia, kad tikrai to vertos!

5. Markus Zusak “Knygų vagilė”
4. Patrick Rothfuss “Vėjo vardas”
3. Witold Gombrowicz “Apsėstieji”
2. Peter Høeg “Dramblių prižiūrėtojų vaikai”
1. Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Štai taip! O jūs visada galite rekomenduoti ir taip pildyti mano gedaraštį!

Skaitom toliau?

476(149) Camilla Läckberg „Ledo princesė“

476(149) Camilla Läckberg „Ledo princesė“

Camilla Läckberg „Ledo princesė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Ilgokai vengiau griebti šią knygą, mat draugas pradėjęs ją metė. Sakė, kad nuobodoka. Atėjo ir jai eilė ir turiu pasakyti, kad pranoko lūkesčius. Pradžioje gal kiek ir sunkoka įsivažiuoti, bet po to skaitosi, kaip sviestu patepta. Patiko man visi veikėjai. Ne ta prasme, kad juos pamėgau, o tiesiog labai natūralūs ir gyvi. Lengvai galiu juos įsivaizduoti ir pvz., žiaugtelėti skaitydama nuovados vado aprašymą. Pakankamai neperspausta ir ta dalis, kuri apie meilę. Aš irgi panašiai jaučiuosi ir elgiuosi prieš pasimatymus.

Detektyvinė linija irgi gerai užlankstyta. Ne veltui pasirinktas nedidukas miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Tai tik sustipriną tas nesuvokiamas pasekmes, prie kurių priveda baimė „o ką žmonės pasakys“. Cholerikams sunku tą suprasti :)

Oficialiai: „Ledo princesė” pradeda trilerių seriją:  Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu, ramu ir gera.  Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo.  Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; toliau rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda ir kitas Erikos vaikystės draugas, tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta… Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpinantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu.

Puslapių skaičius: 364
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 10 29

475(148) Boris Akunin „Aukso skrynia“

475(148) Boris Akunin „Aukso skrynia“

Boris Akunin „Aukso skrynia“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Rekomenduoju. Kai šalta, dargana, liūdna. Kai norisi linksmybių, juoko ir skaitymo malonumo. Akuninas, apskritai, man yra kažkoks atradimas. Pirma mano skaityta knyga papiktino savo pabaiga, ši gi yra tobula. Kvatojausi, prunkščiojau, linksminausi. Taip, knyga vietomis perspausta, vietomis labai labai perspausta, bet spėju toks ir buvo autoriaus sumanymas. Kažkas tarpinio tarp Šuriko nuotykių ir Sibiro kirpėjo. Įsijaučiat?

„Aukso skrynioje“ yra dvi linijos. Viena gi pasakoja apie vokietį fon Dorną parsisamdžiusį į rusų kariuomenę ir užstrigusi 17a Maskvoje. Kita linija gi apie rusų kilmės brita Fandoriną, kuris atvyksta į šių laikų Maskvą pasiknaisioti archyvuose, daugiau apie giminę sužinoti. Ir va toks fyfutis seras patenka į laukinę Maskvą. Labai labai linksma :). Personažai, kaip jau ir minėjau, yra perspausti, smarkiai parodijuoti, bet čia visas smagumas ir tupi. Skanaus.

OficialiaiLondone gyvenantis istorijos magistras Nikolas Fandorinas atvyksta į Maskvą, kad rastų antrąją savo protėvio Kornelijaus fon Dorno testamento pusę. Brangiu anglišku kostiumu vilkinčiam santūriam jaunuoliui istorinė tėvynė atima žadą, o dar teks išsiaiškinti painių Maskvos požemių slepiamą XVII a. paslaptį.

Puslapių skaičius: 320
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 10 25

474(147) Fred Vargas „Mėlynų skritulių žmogus“

474(147) Fred Vargas „Mėlynų skritulių žmogus“

Fred Vargas „Mėlynų skritulių žmogus“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Šią knygą man padovanojo „Šiukšlynėlio“ skaitytoja Edita, už ką dar kartą padėkosiu. Smagu susipažinti su dar vienu „serijiniu“ detektyvu Adamsbergu. Šis toks visiškai kitoks ir nerasčiau su kuo palyginti. Išsiblaškęs, bet ne toks, kur viską pamiršta, pargriūna, užkliūna. Svajingas, susikrimtęs dėl buvusių meilių, bet ne toks „užsigruzinęs“, kaip koks Valanderis. Ir ištiria visas bylas tiesiog mistiškai. Negalvodamas. Galvoti nemoka ir jam kelia nuostabą žmonės, kurie sako „na pagalvokime“ ir atsisėdę mąsto bei išmąsto. Šis tiesiog nusprendžia, kad iš „mėlynų skritulių“ dvelkia grėsme. Po to nusprendžia, kad „mėlynų skritulių žmogus“ meluoja, o dar po to išsprendžia bylą.

Dar nesu įsitikinusi ar mylėsiu Adamsbergą, todėl aptikusi išparduodamų knygų krūvelę nusipirkau dar vieną Vargas detektyvą. Žiūrėsime :).

Oficialiai: Paryžiuje dedasi keisti dalykai: beveik kiekvieną naktį tai vienoje, tai kitoje gatvėje kažkas piešia apskritimus mėlyna kreida. Jų viduryje guli koks nors senas daiktas, rastas šiukšlyne ar tiesiog gatvėje. Paryžiečiai mano, kad tai nepavojingo bepročio išdaigos. Niekas, išskyrus komisarą Adamsbergą, nemano, kad visas šitas reikalas reiškia ką nors rimta. Ir štai vieną naktį tokio rato viduryje randamas žiauriai nužudytos moters kūnas. Pasirodo, tai tik pradžia… 

Puslapių skaičius: 232
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 10 24

473(146) Somaly Mam „Prarastos nekaltybės kelias“

473(146) Somaly Mam „Prarastos nekaltybės kelias“

Somaly Mam „Prarastos nekaltybės kelias“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: O va šita knyga tai labai žiauri. Ir pats didžiausias baisumas tai, kad ji visiškai tikrai ir ne grožinė. Dokumentika pasakojanti apie Kambodžą, prievartą, sekso vergiją, žmonių pardavinėjimą ir perpardavinėjimą. Niekuo neparemtus prietarus (išprievartavus nekaltą mergaitę galima pasveikti nuo AIDS). Šiurpau. Nuo to, kad į vergiją parduotiems Kambodžos vaikams, vakarietis klientas yra tarsi dievas, kuris muša mažiau, skriaudžia mažiau ir šiaip elgiasi žmoniškiau. Nuo to, kad vaikai tik mūsuose sudievinami. Ten jie tik šuniukai skirti parduoti ar kitaip pelnyti pinigus.

Somaly Mam yra išsigelbėjusioji prostitutė, kuri gelbėja iš viešnamių parduotas, pagrobtas mergaites. Pirmoje knygos dalyje pasakojama apie viešnamių žiaurumą, o antroje apie sunkumus steigiant paramos fondus ir kovojant su korupcija (daug viešnamių yra laikomi arba saugomi policijos) bei kitais kliuviniais. Vertinga knyga. Nes mes įsivaizduojame, kaip viskas baisu. Bet neįsivaizduojame KAIP baisu. Ir padėtis blogėja kas metai.

Oficialiai: Kiekvieną dieną visame pasaulyje daugybė moterų ir vaikų parduodama į sekso vergiją. Somaly Mam buvo penkiolika, kai ją pardavė jos netikras senelis. Gūdžioje Kambodžos girioje gimusi mergaitė visą dešimtmetį buvo verčiama dirbti viešnamiuose, tarnaujančiuose galingam Pietryčių Azijos sekso verslui. Ji patyrė neapsakomą žiaurumą ir iškentė tokių baisybių, kad nepamirš jų visą gyvenimą. Tik sulaukusi dvidešimt kelerių, Somaly Mam įstengė ištrūkti. Nepajėgdama užmiršti nelaimėje paliktų mergaičių, ji pradėjo atkakliai ir narsiai kovoti su prekyba žmonėmis, gelbėti sekso verslo aukas – kai kurioms tebuvo penkeri ar šešeri metai. Ši moteris suteikė joms prieglobstį, reabilitaciją, gydymą ir meilę, prikelsiančią naujam gyvenimui. Iki skausmo tikroviška Somaly Mam istorija atskleidžia, kaip žmogus gali nusiristi į patį dugną, tačiau kartu šis atviras pasakojimas liudija, kad prievartai pasipriešinti įmanoma.

Puslapių skaičius: 232
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 10 23

472(145) Alan Bradley „Saldumas pyrago dugne“

472(145) Alan Bradley „Saldumas pyrago dugne“

Alan Bradley „Saldumas pyrago dugne“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Puiki knygelė vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Jei man dabar būtų 8-13 metų tai aš krykštaučiau ir trepsėčiau prašydama, kad mama man nupirktų kitas dalis. Jau tada man baisiausiai patikdavo vaikai sekliai (įskaitant ir Kalį B.), kurie visada „apdeda“ suaugusiuosius.

Dabar esu paaugusi, tai tarp to vaikiško žavesio dar randu ir perliukų paslėptų tėvams, arba itin imliems vaikams. Trumpai tariant šią knygą rekomenduoju tiems, kas mėgsta Trečiadienę iš Adamsų šeimynėlės ir dar prijaučia linksmiems detektyvams.

Oficialiai: Romano  širdis – gabi ir protinga vienuolikos metų mergaitė Flavija de Liuka, kurios didžiausia aistra – chemija, o ypač nuodai. 1950 metų vasarą senove ir mistika dvelkiančiuose šeimos namuose pasipila keisčiausi nutikimai: negyvas paukštis ant durų slenksčio, pašto ženklas, pervėręs jo snapą, paskutinis nepažįstamojo atodūsis agurkų lysvėje… Tik tuomet Flavijos gyvenimas prasideda iš tikrųjų ir ji pasinaudodama savo mokslinėmis žiniomis ima narplioti detektyvą, atskleisdama ir šeimos praeities paslaptis. „Norėčiau pasakyti, kad išsigandau, bet taip nebuvo. Priešingai. Ko gero, tai buvo įdomiausias dalykas, nutikęs per visą mano gyvenimą“, – į nuotykių areną žengia Flavija De Liuka. 

Puslapių skaičius: 352
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 10 23

471(144) Chimamanda Ngozi Adichie „Kinrožės žiedas“

471(144) Chimamanda Ngozi Adichie „Kinrožės žiedas“

Chimamanda Ngozi Adichie „Kinrožės žiedas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Vienos atostogos. Penkios dienos. Nulis interneto. Penkios knygos. Geros atostogos. Šios autorės kitą knygą turiu geidaraščiuose. Beje, ačiū Sandrai už dovaną. Jau gavau. Anos neužtinku pigiai, ar bibliotekoje, bet pamačiusi kitą knygą, pasiėmiau pabandymui. Na ir nenuvylė.

Šiaip kai pagalvoji tai baisiausi pasaulyje žmonės yra tikėjimo fanatikai. Ir nesvarbu koks tas tikėjimas. Šioje knygoje tai mūsų populiariausia sekta – katalikai. Nigerijoje gyvena šeima. Tėtis pasiturintis. Altruistas. Remia mokyklas, remia našles, remia remia remia. Tuo tarpu dar labai teisingas. Jo laikraštis nepasiduoda valdžios manipuliacijomis. Žodžiu šaunus tėvukas turintis porelę nuostabių vaikų ir gerą žmoną. Tik va žmoną daužo, vaikus pliko karštu vandeniu ir kitaip skriaudžia. Ir tą daro su ašaromis akyse. Iš meilės. Meilės dievui. Nes vaikai nusižengia. Tai su seneliu per ilgai pabendrauja (o anas yra bedievis), tai komunijos nepriima, tai šiaip dievulio nepagarbina. Nuostabi meilė, ar ne? Gi tikėjimo fanatikai mėgsta savo žiaurumą pridengti dievo vardu.

Žiauri, skaudi, gera knyga.

OficialiaiTai širdį gniaužiantis pasakojimas apie žmogaus emocinę sumaištį, tvirtus šeimos ryšius ir nacionalinės kultūros įtaką mūsų gyvenimui. Ši knyga – jaunos ir nuostabiai talentingos rašytojos debiutas.

Puslapių skaičius: 255
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 10 22

470(143) Mark Mills „Žiaurusis sodas“

470(143) Mark Mills „Žiaurusis sodas“

Mark Mills „Žiaurusis sodas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Neklauskite kodėl, bet iš šios knygos tikėjausi kažko daugiau. Intriguojančios paslapties? Detektyvo? Netikėtos atmosferos? Na kažko, ko tikrai neradau. Anotacija skamba daug įdomiau nei yra. Paprastas romanėlis apie studento pasvaičiojimus ir italijos „aukštuomenės“ nuodėmes. Vien todėl, kad daug kartų paminėtas Dantės „Pragaras“ ši knyga netampa įdomesnė.

Knyga susideda iš jauno studento tyrinėjimų, šiek tiek flirto ir šeimyninių pasakojimų. Gal ir neblogai, jei tik iš anksto nesitiki daugiau.

OficialiaiNiūriai intriguojanti, paslapčių kupina istorija, kurios veiksmas vyksta kalvotojoje Toskanoje. Tai pasakojimas apie dvi tarpusavy susijusias žmogžudystes, kurias vieną nuo kitos skiria keturi šimtmečiai. 
Kiek pasimetusį, diplominį darbą besirengiantį rašyti Kembridžo studentą Adamą Striklendą vieną popietę į savo kabinetą pasikviečia profesorius ir pasiūlo vasarą padirbėti prie netipinio projekto – parašyti mokslinę monografiją apie žymųjį Dočių sodą Toskanoje, penkioliktame amžiuje įkurtą vieno didiko žmonai atminti. Šis parkas – tai paslaptingas skulptūrų, grotų, vingiuojančių upokšnių bei romėniškų įrašų pasaulis. Tačiau Adamas ima suprasti, kad po neįprasta parko ikonografija slypi kažkas grėsminga. 
Keistai istorijai ėmus aiškėti, Adamas susivokia, jog jis įpainiojamas į aplink verdančių intrigų verpetą. Vis labiau gilindamasis į savo tyrimo objektą, Adamas ima įtarti, kad jam nekaltai pasiūlytas projektas gali būti gudraus sumanymo dalis. Tad ar šioje intrigoje jis tik naivus studentas, kuriam nelengvai sekasi aiškintis paslaptingas detales, ar juo naudojamasi kaip įrankiu, padėsiančiu atskleisti tikrąsias iš praeities besibeldžiančių mirčių priežastis?

Puslapių skaičius: 288
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 10 21

469(142) D. C. Fernback „Palaimos namai“

469(142) D. C. Fernback „Palaimos namai“

D. C. Fernback „Palaimos namai“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Norisi pakartoti ankstesnio įrašo žodžius. O ko jau čia tikėtis iš knygos tokiu viršeliu ir pavadinimu? Lengvas ir niekuo nenustebinęs skaitaliukas, kuris padėjo praleisti penktadienio vakarą ir šeštadienio rytą :). Viskas jau labai girdėta. Tik nepamenu kur. Bet apie sultonų bei imperatorių haremus jau skaičiau. Apie visas intrigas tarp sugulovių, taip pat skaičiau.

Vistiek knyga nebloga. Pažėrė keletą netikėtų siužeto vingių. Vienoje vietoje net galvojau, kad negi taip paprastai, banaliai ir be jokio nuotykio bus hepyendas? Nuotykis buvo. Smagu. Šiaip labai įdomūs laiko tarpai. Atrodo, kad kalbama apie kelias dienas ar savaites, bet praeina keli metai. Hareme patiktų daugeliui mano pažįstamų moterų :)

Oficialiai: 1526-ieji metai. Pasiekusi galios viršūnę, Osmanų imperija trykšta sodriausiomis spalvomis ir prabanga, o jos kariai plūsta į vis naujas teritorijas… Nedideliame Serbijos kaime jauna mergaitė Jelena, nepaisydama sužadėtinio ir tėvo draudimo, vieną naktį nusėlina slapta paspoksoti į netoliese įsikūrusią Osmanų kariuomenės stovyklą. Ir nenujaučia, kad tas sumanymas pakeis jos gyvenimą… Mergina pagrobiama ir vergų turguje parduodama sultono rūmams kaip tarnaitė. Tačiau būdama išskirtinio grožio, krinta į akį sultonui. Labai greitai tarnaitė virsta viena mylimiausių sultono haremo moterų. Tačiau Jelenos laimė labai nepatinka kitoms haremo moterims… Negana to, Jelenos negali pamiršti ir buvęs sužadėtinis. Jis leidžiasi ieškoti mylimosios… 

Puslapių skaičius: 320
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 10 20

468(141) Catherine Alliott „Po velnių, aš tave myliu!“

468(141) Catherine Alliott „Po velnių, aš tave myliu!“

Catherine Alliott „Po velnių, aš tave myliu!“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano nuomonė: Sustokite minutei. Nebūtinai tylos. Pagalvokite ko tikėtumėtės iš knygos tokiu pavadinimu ir viršeliu. Nė vieno mano lūkesčio ir neapvylė. Ko tikėjausi, tą ir gavau. Ir neskaitadienius pramušė :). Sakytum eilinė meilės istorija, bet kiek protingesnė nei tos visos tradicinės „oi“ ir „ajajai“.

Atsiliepimus skaičiau, žmonės kalbėjo, kad pabaiga netikėta. Nepasakyčiau. O kokia būtų buvusi tikėta? Pabaiga žemiška ir tokia kokia turi būti. Oi ta autorė, aplaužė hyperromantikams sparnelius.

OficialiaiCatherine Alliott romanas – dar vienas šiltas ir šmaikštus autorės pasakojimas su laiminga pabaiga. Jis priverčia patikėti meile, ne kartą nusišypsoti iš komiškų, tačiau tokių artimų kiekvienam iš mūsų situacijų. Knygos veikėjai žavi savitumu ir išgyvena tokius kurioziškus atsitikimus, kurių gyvenime verčiau nepasitaikytų (tačiau juos skaityti be galo malonu!).

Puslapių skaičius: 440
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 10 18