Pagal
Mėnuo: rugsėjo 2013

570(94) Lisa Gardner „Myliu dar labiau“

570(94) Lisa Gardner „Myliu dar labiau“

Lisa Gardner „Myliu dar labiau“

Mano įvertinimas: 2 /3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Užsinorėjau gero dektyvo ir gavau. Tiesa, pati pradžia labai sunki buvo. Kažkokia nėščia detektyvė pati nežinanti ko nori, kažkokia nusikaltėlė nelabai kokia. Vyniojosi nuobodžiai. Tačiau pamažu pamažu paįdomėjo, o gal aš tiesiog įsitraukiau ir greitai greitai suskaičiau. Ne stebuklas, bet visai neblogai, aš gi išlepus detektyvų atžvilgiu.

O daugiau neturi ką pridurti. Malonu paįvairinimas po to kai įpusėjusi mečiau kažkokią knygą, kurios pavadinimo net nebeprisimenu.

Oficialiai: Iš pirmo žvilgsnio tai įprastas nusikaltimas. Pareigūnė Tesa Leoni nebeapsikentė vyro smurto ir nušovė jį tarnybiniu ginklu. Mėlynės ant moters kūno patvirtina, kad tai buvo savigyna. Tačiau kur dingo šeimos dramą turėjusi matyti šešiametė dukra? Bylą pradeda tirti patyrusi detektyvė Didi Voran ir buvęs jos mylimasis Bobis Dodžas. Sekdami bylos pėdsakais pareigūnai kiekviename žingsnyje susiduria su paslaptimis.

Knygos puslapių skaičius: 352
Pasiskolinta.
Perskaityta 2013 09 26

569(93) Karin Alvtegen „Tikėtina istorija“

569(93) Karin Alvtegen „Tikėtina istorija“

Karin Alvtegen „Tikėtina istorija“

Mano įvertinimas: 1 /3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Alvtegen aš įtraukusi prie mėgstamesnių rašytojų, nors ši knyga nebuvo super. Pradėjusi net pajutau šiokį tokį nusivylimą. Taigi nuobodu! Tačiau ši rašytoja tuo ir pasižymi, kad po truputį, po truputį ir įtraukia. Ji gi rašo apie žmones tokius kokie jie yra. Su visomis ydomis. Ji gi sako tai ko niekas nenori girdėti. Ir herojai jos tokie. Keisti, bet paprasti, tokie pažįstami lyg būtų mūsų kaimynai.

Paprastai prasidėjo, paprastai ir pasibaigė. Trumpa kelių žmonių savaitė, kuri gal kažką pakeis, o gal ir ne. Nuo žmonių priklauso. Šioje knygoje svarbiausia mintis ta, kad pats pasirenki ar būti surūgusiu actu, ar brandžiu vynu.

OficialiaiHelena su vyru nusiperka buvusią ūkininko sodybą ir įkuria viešbutį. Išsipildo sena jos svajonė. Tačiau Helenos santuoka ima byrėti ir netrukus virsta skyrybomis. Jai lieka viešbutis, sudužęs gyvenimas ir nelaiminga paauglė dukra.
Finansininkas Andersas, sėkmingai kopiantis į karjeros viršūnę, susikrovęs didžiulį turtą, staiga pajunta gyvenimo beprasmybę.
Senis Verneris gyvena miške, kaimo žmonės jį laiko keistuoliu, atsiskyrėliu, jo požiūris į gyvenimą daugeliui atrodo nesuprantamas. Tačiau ir Helenai, ir Andersui jis atveria akis – kiekvienas jų gali pasirinkti kitą gyvenimo kelią…
Kas sukelia mūsų pyktį, prietarus, neapykantą, šykštumą, pavydą? Kurdama šį romaną garsi švedų rašytoja Karina Alvtegen lankė psichologijos kursus, ypač domėjosi žmogaus mąstymu. Pasak rašytojos: „Kiek žmonių, tiek ir tikrovės sampratų. Bet koks vertinimas ribotas, o kartais net klaidingas, visus potyrius mes filtruojam per savo patirtį.“

Popierinės knygos puslapių skaičius: 320
Pasiskolinta elektroninė.
Perskaityta 2013 09 19

568(92) Jurga Adomo „AŠ + MB = AŠ“

568(92) Jurga Adomo „AŠ + MB = AŠ“

Jurga Adomo „AŠ + MB = AŠ“

Mano įvertinimas: 1 /3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pirkau šią knygą nes pasirodė įdomus pats faktas, kad istorija buvo rašyta tinklaraštyje, taip pat yra tikra. O ir skambėjo įdomiai. Viena mergina aptinka kitą merginą lovoje su savo vaikinu ir jos abi ima rašyti blogą. Tai vykstą čia, Lietuvoje ir yra tikra. Suviliojo ir nuvylė.

Į savikankos santykius papulti gali bet kuri protinga moteris. Bet gi protingos moterys pasistengia iš jų išsikapanoti kuo greičiau :). Eikt, 8 metai kartu ir net buto raktų neturi? Ir išsikapanojimo vardan nereikia badauti, žaliavalgiauti, pasinerti į visokias sektas. Šiaip jau man visi vegetarai ir žaliavalgiai nebaisiai patinka. Tai yra, man lyg ir tas pats, bet šis tas kliūna. Čia ta tolerancija slidi. Pvz., jei gėjus, ar juodaodis sako: „ei, žmonės, mes esame tokie patys kaip ir jūs!“, tai pas anuos taip ir spinduliuoja žinutė: „mes esame geresni, švaresni, mūsų energija puikesnė, o karma švaresnė“. Visi mes tokie patys. Vieni naikinam pasaulį vienaip, kiti kitaip.

Žodžiu knygoje man labai kliuvo ta veidmainiška riba – kol turėjau turtingą vyrą, tai buvau truputį kiaulė (apie elgesį maratonuose, viešbučiuose, vakarėliuose), o kai jau vyro nebėra, tai tapau tyra, šventa, apsivaliusi. O kokia būtum jei vyras nebūtų buvęs neištikimas, o visos kitos savybės liktų tokios pat? Ir šiaip man silpnos moterys neimponuoja. Mėgstu skaityti apie stiprias (visokiom prasmėm), charizmatiškas.

Perskaičiau ir pamiršiu.

OficialiaiKnygoje aprašyta istorija – tikra. Idealus Jurgos gyvenimas subyra į šipulius, kai ji užtinka savo draugą lovoje su kita. Tiek Jurga, tiek antroji moteris Laima nežino, kad jau keletą metų draugauja su tuo pačiu vyru. Po šio įvykio moterys pasielgia neįprastai – norėdamos išsiaiškinti tiesą jos kartu pradeda rašyti blogą (tinklaraštį) ir atskleidžia intymiausias savo gyvenimo detales. Pamažu pradeda aiškėti melo voratinklis, kuriame abi ilgai gyveno. 
Jurgos laukia sunki kova su savo jausmais, pykčiu, pavydu, neviltimi, ypač tada, kai Laima nusprendžia grįžti pas ją išdavusį mylimąjį ir nutraukia bendrą išpažintį. Bandydama išgydyti sužeistą širdį, užmiršti kurtus gražios ateities planus Jurga imasi kardinalių gyvenimo pokyčių: lanko psichoterapijos sesijas, keičia išvaizdą, analizuoja santykius su praeities vyrais, galiausiai pasiryžta 20 dienų badauti… Ar nelaimingos meilės istorija gali atnešti ką nors gero? Kaip susigrąžinti sielos ramybę ir gyvenimo džiaugsmą? 

Popierinės knygos puslapių skaičius: 304
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2013 09 14

567(91) George R.R. Martin „Karalių kova. Ciklo „Ledo ir ugnies“ giesmė“ 2 knyga

567(91) George R.R. Martin „Karalių kova. Ciklo „Ledo ir ugnies“ giesmė“ 2 knyga

George R.R. Martin „Karalių kova. Ciklo „Ledo ir ugnies“ giesmė“ 2 knyga

Mano įvertinimas: 3 /3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Neįsivaizduoju kiek laiko trunka parašyti knygą, jei jau vien perskaityti sunkoka. Virš 900 psl. Pripažinkime, kad yra vietų, kurios skirtos gumos tempimui. Keisti beprasmiai pokalbiai apie nieką. Bet visumoje patiko ir antroji dalis. Gal kiek mažiau už pirmą. Pastarojoje su visais susipažinom, buvo kažkiek intrigos, o šioje gi vien tik visi skelbiasi karaliais ir žudosi. :)

Šiek tiek pakito ir požiūris į veikėjus. Vis labiau ir labiau man patinka karalienė regentė. O štai Daneiris, drakonų motina, baigia išbarstyti mano palankumą. Buvo stipri mergaitė, tapo užsispyrusia kvailute. Neūžauga praskaidrina viską knygą, tačiau labai jau jis geras, kad puolė blogiečius baust, teisingumą daryt. Visi kiti veikėjai kartais verčia žiovaut. Nors pasitaikė smagių epizotinių: Džakenas, Geidžojaus sesuo, Skalikas.

Dabar pradėjom žiūrėti ir antrą serialo sezoną. Jau minėjau, kad labiausiai mane trikdo veikėjų amžius. Knygoje drakonų motinai 13 metų. Filme gi pažiūrėjus mažiau 17 niekaip niekaip neduotum, o aktorei lygi ir 26? Robui 16, filme gi ne mažiau 21 atrodo, iš tiesų dar vyresnis :). Suprantama, gi atviras filmas ne vaikams, tai vaikai ten ir negali vaidinti, kaip atrodytų?

Tai žiūrėsim ar dabar greičiau išleis trečią knygą lietuviškai, ar užsimanysiu skaityti angliškai.

Oficialiai: Antrojoje „Ledo ir ugnies giesmės“ knygoje George’as R. R. Martinas pasakoja, kaip prasideda sunki ir kruvina kova dėl Geležinio sosto, į kurį sėda trylikametis Roberto sūnus Džofris. Bet ar jis tikrai teisėtas įpėdinis? Tuo netiki Roberto Barateono broliai Stanis ir Renlis. Pirmasis, išsižadėjęs dievų Septyneto, įtikinėjęs į Šviesos Valdovą ir naudodamasis raudonosios jo žynės Melisandros kerais, pradeda karą dėl sosto nužudydamas brolį Renlį, kurį remia Haigardeno lordai. Karaliaus Uostą ir Raudonąją pilį su sostu, pasitelkęs alchemikų gildijos piromantus, gina Kipšas Tirionas ir jo tėvas lordas Taivinas Lanisteris. 
Tuo tarpu Vinterfelo įpėdinis Robas Starkas savo lordų paskelbiamas Šiaurės karalium. Jo tikslas – ne tik išlaikyti savo valdžioje šiaurę ir Riveraną, bet ir atkeršyti už tėvą, atgauti jo palaikus ir kalaviją ir susigrąžinti karalienės Sersėjos nelaisvėje laikomas seseris. Be to, jo valdoms grasina Geležies salų lordas Beilonas Greidžojus. 
O ir paskutinė Targarienų palikuonė Daneiris, Drakonų Motina, už jūrų nerimsta – augina stebuklingų drakonų trijulę ir telkia kariuomenę atsikovoti savo protėvių sostui. 

Popierinės knygos puslapių skaičius: 760
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2013 09 13

 

566(90) Mary Higgins Clark „Tu priklausai man“

566(90) Mary Higgins Clark „Tu priklausai man“

Mary Higgins Clark „Tu priklausai man“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ne bibliotekine koja tą dieną iš lovos išlipau ir nieko gero toje įstaigoje neradau. Tuščiomis namo gi neisi, tai pasiėmiau beleką iš detektyvų lentynos, bet ta Higgins Clark jau neturi šansų reabilituotis mano akyse. Kažkokių šūdeliukų rašytoja. Lyg ir viskas gerai su tema, lyg ir siužetas yra, lyg ir intrigos, ar ten kažkokios staigmenos turėtų būti, bet skaitau ir jaučiu, kad per skysta, per minkšta, per tešliška. Gal čia ir mano problemos, kad aš visada tikiuosi ko nors tokio šalto, kaip pas švedus. Ir dar viršelis pasako per daug.

Ir dar. Man neaiškios yra tos parkės, kurios apima savo gyvenimą jau sukūrusius vaikus, dėl tėvų skyrybų. Nu jau! Kalėdų senelio irgi nėra.

Oficialiai: Redžina Klozen – pasiturinti, pasiekusi karjeros aukštumas, bet vieniša moteris. Vienui viena išvykusi į kruizą prabangiu laineriu, ji netikėtai dingsta… Po kelerių metaų psichologė Suzana Čandler savo radijo laidoje sumano panagrinėti moterų, tampančių patrauklios išvaizdos žudikų grobiu, temą. Į laidą paskambinusi klausytoja papasakoja jai savo istoriją. Kaip šiurpus vos nepražudžiusios istorijos prisiminimas moteriai likusi „mylimojo“ dovana – žiedas su išgraviruotais jausmingos dainelės žodžiais: „Tu priklausai man“. Žiedas su tokiu pat įrašu buvo rastas ir tarp dingusios Redžinos paliktų daiktų… Suzana supranta netyčia užčiuopusi giją, galinčią paaiškinti itin šiurpias ir pavojingas paslaptis. O žudikas, ko gero, jau tyko naujos aukos – kur kas arčiau, nei ji galėtų pamanyti.

Puslapių skaičius: 320
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2013 09 02