Pagal
Mėnuo: vasario 2014

607(27) Jo Nesbø „Gelbėtojas“

607(27) Jo Nesbø „Gelbėtojas“

Jo Nesbø „Gelbėtojas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ta proga, kad jau įsijungiau šį rašymo langą, tai visų skaitančių truputį ir skaitančių daug, paklausiu, o kaip jūs išsirenkate knygą iš jau turimų? Na norite perskaityti 15 knygų. Visas jas turite lentynoje. Kurią imate? Mano prioritetas yra bibliotekinės ir skolintos knygos, bet su nuosavomis ar elektroninėmis aš nesusitvarkau :). Rimtai pradedu galvoti apie kažkokį randomizatorių, kuris automatiškai man parinks iš sąrašo. Na labiau norimas skaityti knygas gi galima randomizatoriui sušerti daugiau kartų, panašiai kaip su tais burtų lapeliais „Bado žaidynėse“.

O „Gelbėtojas“? Kaip visada Jo yra puikus. Nors mano favoritas dabar Kepler, bet Nesbo nė kiek nenusileidžia įtampos ir smagumų kūrime. Žaidžia, manipuliuoja, ne visada suvoki, apie kurį veikėją pradedi skaityti skyrių. Skaitysiu visas Hario Hūlės knygas, kokios tik man pateks į rankas :).

Oficialiai: Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.
O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti – juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…
Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.
Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos… Kaip sako Haris Hūlė, „dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę“.
Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai. Autorius – ne tik kvapą gniaužiančių istorijų meistras, bet ir puikus psichologas bei istorikas.

Puslapių skaičius: 496
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2014 02 22

606(26) Khaled Hosseini „Ir aidėjo kalnai“

606(26) Khaled Hosseini „Ir aidėjo kalnai“

Khaled Hosseini „Ir aidėjo kalnai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ko aš tikiuosi iš Hosseini? Sukrėtimo. „Bėgantį paskui aitvarą“ skaičiau taip seniai, kai dar „šiukšlynėlio“ nebuvo, todėl jau sunkiai bepamenu kas ten mane sukrėtė, bet pats jausmas liko. „Tūkstantis saulių skaičių“ jau geriau įsitvirtinusi atmintyje, žiauri, baisi, įdomi, naudinga. O štai šita knyga mano lūkesčių nepatvirtino.

Graži? Taip. Įdomi? Pakankamai. Visgi gražių (gražia kalba parašytų) ir pakankamai įdomių knygų daug ir vat pritrūko man čia kažko labiau už širdies griebiančio. Per visas istorijas taip prabėgta paviršiumi, net nesugraudino ten, kur lyg ir norėjo. O juk kai kuriuose vietose iš tiesų turėjo būti ir graudu, ir skaudu, ir pikta. Nebuvo.

OficialiaiPlatus apimtimi ir veiksmo geografija, išmintingai ir jautriai parašytas romanas „Ir aidėjo kalnai“ giliai jaudina, įtraukia ir parodo, kad Khaledas Hosseinis gerai supranta saitus, nubrėžiančius ir formuojančius mūsų gyvenimą, ir ką reiškia būti žmogiškam. 
Romanas prasideda skaudžia dviejų motiną praradusių vaikų Afganistano kaime. Trejų metukų Pari vyresnysis brolis Abdula – labiau motina nei brolis, o dešimtmečiui Abdulai sesutė Pari yra viskas, ką jis turi. Kas jiems nutinka – ir kaip dideliais ir mažais dalykais visa tai aidi per daugelio žmonių likimus, – įrodo moralės gyvenime svarbą. Daugelį žmonių kartų aprėpiančiame romane, kuris pasakoja apie tėvus ir vaikus, apie brolius ir seseris, gimines ir globėjus, Hosseinis visokeriopai tyrinėja, kaip šeimos nariai myli, žeidžia, išduoda, gerbia ir aukojasi vienas dėl kito, ir kaip dažnai mus nustebina artimiausių žmonių poelgiai.

Puslapių skaičius: 400
Knyga nuosava
Perskaityta 2014 02 18

605(25) Lars Kepler „Smėlio žmogus“

605(25) Lars Kepler „Smėlio žmogus“

Lars Kepler „Smėlio žmogus“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Visur autorius (na aš žinau, kad tai pora, bet kadangi jau prisistato vienu slapyvardžiu, tai ir aš leisiu sau sakyti vienaskaita) yra lyginamas su Larsonu, kuris parašė „Milenium“ trilogiją. Nežinau nežinau, čia tik mano nuomonė, bet Larsonas tyliai sėdi rojaus kamputyje ir rūko dievišką cigaretę.

Keplerio knygos vis gerėja ir gerėja. Taip, šiek tiek lygi ir būna nesutapimų istorijoje, smulkių neatitikimų, detalyčių, tačiau nepaisant to, knygos labai įtraukia. O ši ypatingai. Brangusis, jau perskaitęs, pamatė, kurį puslapį skaitau. Išvirė arbatos ir sakė, kad netrukdys :). Ir man labai patinka, vis labiau ir labiau, Jonas Linas.

Knyga žiauri. Man atrodo, kad vietomis pamiršau kvėpuoti. Šiek tiek nuspėjama, bet net tai netrukdo versti ir versti puslapius. Tos elektroninės knygos jau antrą kartą iškrečia šunybę. Aš spaudžiu „toliau“, o to „toliau“ nebėra. Taigi, tie autoriai ne po knygų muges valkiotųsi, o geriau eitų rašyti kitos dalies!

Taigi, kaip jau ir sakiau, nors nuspėji ko laukti, nors randi smulkių neatitikimų, bet negali sustoti. O tai puiku!

OficialiaiŽvarbią žiemos naktį traukinio mašinistas ant tilto vos išvengia susidūrimo su jaunu vyru. Ligoninėje paaiškėja, kad smarkiai karščiuojantis, legionelioze sergantis Mikaelis Koler-Frostas jau prieš septynerius metus paskelbtas mirusiu. Jis, dingęs iš namų su seserimi prieš trylika metų, laikytas serijinio žudiko Jureko Valterio auka. Tiesa, neoficialiai. Komisarui Jonui Linai taip ir nepavyko įrodyti, kad Jurekas, prieš septynerius metus suimtas ir uždarytas griežtojo režimo teismo psichiatrijos skyriaus izoliatoriuje, yra susijęs su daugybe kitų neišaiškintų žmonių dingimų. 
Kai komisaras ima tirti, kur buvo „mirusysis“ visus tuos metus, netikėti įrodymai priverčia atversti seniai pamirštą bylą. Tik šįkart laiko jie neturi. Kažkam teks įsismelkti į patologinio žudiko smegenis, kad ir kuo tai grėstų…

Puslapių skaičius: 592
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 02 16

604(24) Charlaine Harris „Dead Ever After“

604(24) Charlaine Harris „Dead Ever After“

Charlaine Harris „Dead Ever After“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai štai ji! Pabaiga. Liūdna. Kokia buvo ta Sukė? Pirmoje knygoje manęs visai nesužavėjo kvaišelė vištelė. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man patiko jos vidinis sarkazmas, optimizmas ir sugebėjimas atsigauti po visų negandų. Paskutinėje knygoje autorė pasistengė daug visko sukišti, bet matyt pačiai jai jau buvo nusibodę. Kai vienas Sukę nudobti bandantis blogietis daro tai dėl to, kad panelė per daug jau draugauja su šio dukra, o kitas tik todėl, kad šiaip piktas, o herojė niekada su juo nemiegojo, tai truputį atrodo pritemptai ir neįtikinamai. Plius dar troboje apsigyvena visi draugai, gaunasi chaosėlis. Jų pasaulyje ir knygoje taip pat.

Galutinio princo kandidatūra mane tenkina. Matyt dabar teks žiūrėt serialą.

Oficialiai: Sookie Stackhouse  finds it easy to turn down the request of former barmaid Arlene when she wants her job back at Merlotte’s. After all, Arlene tried to have Sookie killed. But her relationship with Eric Northman is not so clearcut. He and his vampires are keeping their distance…and a cold silence. And when Sookie learns the reason why, she is devastated.
Then a shocking murder rocks Bon Temps, and Sookie is arrested for the crime.
But the evidence against Sookie is weak, and she makes bail. Investigating the killing, she’ll learn that what passes for truth in Bon Temps is only a convenient lie. What passes for justice is more spilled blood. And what passes for love is never enough…

Puslapių skaičius: 352
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 02 14

 

603(23) Charlaine Harris „Nei gyvas, nei miręs“

603(23) Charlaine Harris „Nei gyvas, nei miręs“

Charlaine Harris „Nei gyvas, nei miręs“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai buvo priešpaskutinė serijos knyga. Tai suvokus, vos ne ašaros kaupiasi, tarsi mylimasis ruoštųsi palikti. Juokauju šiek tiek. Knyga buvo ištemptoka ir kiek nobodoka, bet vos tik prasidėjo įdomybės – baigėsi. Spaudžiau mygtuką „toliau“ (taip, nors mano e-skaityklės ekranas liečiamas, bet aš kažkodėl puslapių pervertimui mieliau naudoju mygtukus), o to toliau ir nebebuvo. Todėl, kad ir kaip norėčiau skaityti Keplerio naują detektyvą apie Joną Liną, visgi skaitysiu paskutinę dalį angliškai.

Paskutinė dalis prasideda padėkomis ir autorės atsisveikinimais. Ai, kažkoks liūdesys. Na, o šioje knygoje man trūko laimės. Sukei taip nesisekė, kad ir kaip ji stengėsi pasikelti sau nuotaiką. Nėra meilės, nėra ir laimės. Aš jau žinau su kuo ji pasiliks pabaigoje (negi galvojat, kad neatsiverčiau paskutinio paskutinės knygos puslapio?), spaudžiu dešinę autorei ir einu skaityt.

OficialiaiVampyrų vakarėlyje mirė mergina ir atrodo, kad prie to prisidėjęs Sukės vampyriškasis sutuoktinis Erikas. Juo netiki ne tik policija, bet ir Sukė. O kaip galėtų – juk pati sugavo geriantį aukos kraują kelios akimirkos prieš merginos žūtį. Vis dėlto klausimų yra, pavyzdžiui, kodėl Sukė pakviesta į vakarėlį valanda vėliau? Ir kodėl tamsiaplaukė atsinešė vilkolakiams beprotiškai kvepiančio fėjų kraujo? Ar todėl, kad norėjo būti neatsispiriamai žavi, ar kad turėjo žemiškesnių minčių? Sukei teks tai išsiaiškinti, nors metas ne pats palankiausias, nes kartu gyvenančios giminės fėjos turi savų problemų, į kurias būtinai įtraukia ir Sukę. Yra dar viena komplikacija – močiutės paliktas kluvjel doras, kuris gali išpildyti didžiausią Sukės širdies norą. Vienintelė problema, kad ji nežino, ko – ar kurio – širdis išties trokšta…

Puslapių skaičius: 448
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 02 13

602(22) Sarah Rees Brennan „The Demon’s Lexicon“

602(22) Sarah Rees Brennan „The Demon’s Lexicon“

Sarah Rees Brennan „The Demon’s Lexicon“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Antroji „Humanito“ padovanota knyga blogo gimtadienio proga. Gaila, bet nesužavėjo. Gal kiek daugokai tikėjausi. Aš mėgstu tokias truputį paaugliams skirtas fantastines knygas. Juk patiko „Kaulų ir dūmų duktė“, „Bado žaidynės“, „Raganų valandos“ ir t.t. Čia irgi tikėjausi ko nors šiek tiek panašaus, bet nelipo nuo pradžios iki pabaigos.

Nikas ir Alanas – broliai, kurie nuolatos bėga nuo demonų. Tik tiek ir galima pasakyti apie šią knygą :). Alanas yra brolis gerietis, kuris visada nori visiems padėti (nors kaip ir visi geriečiai, truputį ne visai toks), Nikas yra pikčiurna burbeklis. Po kojomis pasimaišo dar keli veikėjai, tarpe jų ir brolių mama, kurią reikia ypatingai saugoti, ir kuri nekenčia Niko. Painu? Per tas visas painelynes beveik nieko įdomaus ir neradau, tačiau knyga nebuvo tokia bloga, kad ją mesčiau į nuograužas. Amazon parduotuvėje ji įvertinta visai neblogai, tad nesiremkit mano nuomone :).

Oficialiai: Nick’s family has been on the run from magicians his whole life. His father is dead, and his insane mother hates him—she starts screaming if he touches her. After Nick’s protective older brother is marked with a demon sign that means death, danger is unavoidable. The only way to erase the sign is to kill a magician.
As Nick and his brother play a deadly cat and mouse game with the magicians, Nick begins to suspect that everything his brother has told him about their past is a pack of lies. Not knowing whom to trust or where to turn, he walks into a trap—and a startling revelation that changes everything he’s ever believed.

Puslapių skaičius: 352
Knyga nuosava.
Perskaityta 2014 02 07

601(21) Huntley Fitzpatrick „Mano gyvenimas šalia“

601(21) Huntley Fitzpatrick „Mano gyvenimas šalia“

Huntley Fitzpatrick „Mano gyvenimas šalia“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pasikartosiu apie priežastį paskatinusią mane rašyti šį blogą. Štai pasiėmiau negirdėtą (bent jau sau) knygą bibliotekoje. Pakilojau. Paskaičiau nugarėlę, pagalvojau, kad bus gerai ir parsinešiau. Perskaičiau. Patiko. Tada galvoju, kad reikia čia parašyti apie ją, kaip visada. Atsidarau google, jau suvesiu autoriaus pavardę ir pavadinimą, kad rasčiau viršelį ir aprašymą… Ir… Ir nežinau ką rašyt! Neprisimenu nei autoriaus, nei pavadinimo. Tiksliau net ne neprisimenu, o nežinau, nes nelabai ten gilinausi. Iki šio blogo taip būdavo nuolatos. Ir šiukšlynėlis yra mano atminties lentynėlės sukrautos ne galvoje, o internete.

O dabar gi apie knygą. Vienintelis minusas, kad tai jaunuoliška meilės istorija, kuriai aš jau senstelėjusi ir man pavydu :). Kaip faina ta pirmoji meilė, kai tau tik 17 metų :). Jauki ir teigiama knygelė apie tuos trapius santykius, pirmą bučinį, pirmą kartą, socialinius žmonių skirtumus, šiek tiek politiką ir bjaurų gyvenimą. Labai primena Antje Babendererde knygas.

Oficialiai: Garetų šeima – tikra Ridų priešingybė. Triukšminga, gausi, netvarkinga ir miela. Iš savo pedantiškai tvarkingų, bet šaltų namų slapta stebėdama kaimynų gyvenimą, septyniolikmetė Samanta Rid suvokia norinti būti viena jų. Kai Džeisas Garetas netikėtai užtinka Samantą ant stogo, gyvenimas pasikeičia, atrodo, visam laikui… Tačiau merginos mama – griežtoji senatorė Greisė Rid – netikėtai pakliūva į bėdą, ir Samanta susiduria su rimta dilema: kaip apginti tiesą ir nenuvilti mamos. Tai emocingas pasakojimas apie skirtingose šeimose užaugusių paauglių draugystę, pirmąją meilę, su ja susijusius sunkumus, nesklandumus, nesusipratimus, apie tai, kaip prarandant galima ir atrasti…

Puslapių skaičius: 328
Knyga iš bibliotekos
Perskaityta 2014 02 06

 

600(20) Tess Gerritsen „Dingusios“

600(20) Tess Gerritsen „Dingusios“

Tess Gerritsen „Dingusios“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Žiū, šeši šimtoji šiukšlynėlio knyga! Kaip visada Gerritsen su savo trileriais prikausto taip, kad negali sustoti. Tai ir nesustojau, suvalgiau vienu ypu. Knyga yra iš Ricoli ir Moiros serijos vidurio. Tad truputį džiaugiausi žinodama, kad viena iš šių damų išsikapanos iš situacijos. Kitaip gi nebėgiotų tolimesnėse knygose. Įtampos ir netikėtumo buvo. Įkaitų drama pasibaigia anksčiau nei tikiesi ir tada galvoji, kad dar daug knygos liko ir kaip čia viskas bus įdomu.

Pabaiga man neįtinka, nes esu skeptikė. Netikiu, kad viskas gali taip baigtis, bet autorė vistiek yra iš tų, kurias visada skaitysiu jei tik į rankas pateks.

Oficialiai: Karštą vasaros vakarą Bostono patologinės anatomijos klinikos darbuotoja Mora Ailz, baigdama darbą, dar kartelį užsuka į šaltąją patalpą pasitikslinti, kurioje vietoje ant jaunos neatpažintos moters kūno ji buvo pastebėjusi tatuiruotę, ir… daug savo gyvenime mačiusią daktarę sukausto siaubas – apžiūrimo lavono akys staiga atsimerkia.
Atsigavusi moteris skubiai vežama į ligoninę, o ten nutinka sunkiai suvokiami dalykai…

Puslapių skaičius: 336
Knyga elektroninė.
Perskaityta 2014 02 02