Pagal
Mėnuo: liepos 2014

645(65) Jojo Moyes „Paskutinis mylimojo laiškas“

645(65) Jojo Moyes „Paskutinis mylimojo laiškas“

paskutinislaiskasJojo Moyes „Paskutinis mylimojo laiškas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai dar viena miela Moyes knyga su meilės istorija. Kaip ten bebūtų „Aš prieš tave“ pati geriausiai ir daugiausiai ašarų kainavusi. Kitos gi Moyes knygos ne tokios dramatiškos, o ir turi kažką bendro – praeitį besimaišančią su dabartimi.

Šioje knygoje praeities Dženiferė prabunda ligoninėje ir po avarijos nieko neprisimena. Dženiferė yra dailutė mergina ištekėjusi už turtingo vyro. Jos visas gyvenimas yra būti gražia, svetinga, nuolankia, o ir laikai, kuriais viskas vyksta yra Stefordo žmonų. Dženiferė radusi laišką susivokia, kad buvo neištikima, ieško savo mylimojo, bando atgaivinti atmintį. Kitas siužetas – iki avarijos, kaip ir ką ji įsimylėjo. Iš pradžių sunku susivokti kas gi vyksta ir ar kalbama apie laikus iki avarijos, ar jau po. Trečias vingis – dabartis, kur jaunutė žurnalistė įsimylėjusi vedusį vyrą taip kankinasi, kad pamiršta dirbti ir baigia sužlugdyti savo karjerą. Čia jai į rankas patenka Dženiferės mylimojo laiškai iš praeities.

Knygoje bus visokios meilės, šiek tiek nušviesti 60-tieji ir turtingųjų gyvenimas. Bus dramos, ašarų, vilties, laiškų. Šiaip po visokių meilės romanų užsinoriu mėsos. Na, kaip po torto, bet po Moyes, tai kažkaip romantikos poreikis sustiprėja.

OficialiaiLigoninėje atgavusi sąmonę Dženiferė Stirling nieko neprisimena — nei tragiškos automobilio avarijos, per kurią ji ir susižalojo, nei savo vyro; moteris net nesusivokia, kas esanti. Dženiferė jaučiasi gyvenanti svetimą gyvenimą, kol netikėtai randa aistringą laišką, pasirašytą labai paprastai — B.; laiške prašoma palikti savo vyrą. Po kurio laiko tą patį paslaptingą laišką žurnalistė Elė aptinka redakcijos archyvuose. Ji pameta galvą dėl perskaitytos istorijos ir viliasi, kad laiškas padės išgelbėti žlungančią karjerą. Kaip baigėsi anų įsimylėjėlių meilės istorija? Gal ir jos sudėtingi meilės reikalai susiklostys sėkmingai ir pavyks susigrąžinti savo gyvenimą?

Žymos sau: KPS: 480, Ke, 2014 07 30

644(64) Rosa Liksom „Kupė Nr. 6“

644(64) Rosa Liksom „Kupė Nr. 6“

kupe-nr-6-Rosa Liksom „Kupė Nr. 6“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą jau buvau nusižiūrėjus knygų mugėje, bet tą kartą pagailėjau pinigų. Nieko tokio, visada pagelbės biblioteka.

Man labai patiko šios knygos parašymo stilius. Na unikalūs tie suomiai ir jų kaimynai, šiauriečiai rašytojai išsiskiria. Per Sibirą važiuoja traukinys, o kupė nr.6  susidūrė du keliautojai – vyras, visiškai tipinis, stereotiponis tarybinis žmogus ir jauna studentė suomė. Veiksmas vyksta dar Sovietų Sąjungos laikais. Visoje knygoje mergina neištaria nė vieno žodžio. T.y ne visai taip. Tiesiog šis veikėjas – mergina – nevartoja tiesioginės kalbos. Autorė tik subtiliai leidžia suvokti, kad kartais ji dialoguose dalyvauja, nors dažniausiai ji galvoja ir prisimena. Na, o štai vyras kalba be perstojo. Ir kalba grubiai, netašytai, apie moteris, darbus, Rusiją ir t.t.

Tai liūdna kelionė. Nes Sovietų Sąjunga buvo labai liūdna. Optimali knyga. Nei per daug, nei per mažai.

Oficialiai: 1986-ieji. Sibiro platybes skrodžiančiame traukinyje keliauja jauna, jautri ir subtili studentė iš Suomijos. Tuo pačiu Transsibiro geležinkeliu į Mongoliją traukia ir šiurkštus, 40-ies metų vėtytas bei mėtytas buvęs kalinys iš Rusijos. Ankštoje kupė Nr. 6 susiduria du visiškai skirtingi pasauliai: moteriškas ir vyriškas, civilizuotas ir laukinis, vakarietiškas ir sovietinis. Ar jie supras vienas kitą? O gal tarp jų užsimegs netgi meilės ryšys?

Žymos sau: KPS: 168, Kb, 2014 07 27

643(63) Marya Hornbacher „Iššvaistytas gyvenimas. Memuarai apie anoreksiją ir bulimiją“

643(63) Marya Hornbacher „Iššvaistytas gyvenimas. Memuarai apie anoreksiją ir bulimiją“

issvaistytas_gyvenimas_z1Marya Hornbacher „Iššvaistytas gyvenimas. Memuarai apie anoreksiją ir bulimiją“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai nėra lengva knygelė apie lieknėjimą bei grožį, tai tikri autorės memuarai apie… …iššvaistytą gyvenimą. Tiesa, aš nežinau, kokiai auditorijai yra taikomas pasakojimas. Sergantiems valgymo sutrikimais, gyvenantiems su sergančiais, visuomenei, kuri su tuo niekada nesusidūrė ir anoreksiją bei bulimiją laiko fifučių liga?

Aš pati esu mergina su viršsvoriu ir mano grožio idealas nėra putni moteris, mano grožio idealas net nėra liekna moteris, man atrodo, kad gražiausios yra tos perdėtai plonos merginos, skeletinės manekenės ir pan. Vyrai su tuo nesutiktų, ar ne? Bet idealai yra idealai. Todėl skaitydama knygą aš nesigailėjai tos moteris, aš jai truputį pavydėjau. Rimtai. Ir tai mane gąsdina, nes memuaruose rašoma apie daugybę metų bado, vėmimo, vėl bado ir vėl vėmimo, apie tai kaip maitinamasi cukrumi, garstyčiomis, morka, kaip vėl vemiama, o bulimija keičiama anoreksija, šalia derinama daug daug sporto. Apie narkotikus, nes taip lengviau ir visišką savęs kankinimą.

Pagrindinis minusas, kad mane labai glumino ir stebino visų bėdų pradžia. Truputį sunku patikėti tuo, kad jau 3-4 metų vaikas galvoja apie savo storumą, kad nei iš šio, nei iš to išsivemti sumano devynmetė ir taip pradeda daugiametę bulimiją.

Šioje knygoje telpa ne tik valgymas ir vėmimas, čia rašoma ir apie gydymo eigą, apie tai kaip sekėsi, apie santykius su šeima, kuri kaip dažniausiai ir nutinka, nenori matyti, apie visuomenę ir liesumo kultą. Tikrai verta perskaityti, ypač jei nežinote kas tai per ligos, kaip jos prasideda, kodėl taip sunku išgyti. Iki galo ir neįmanoma, kaip ir alkoholikams ar narkomanams.

Oficialiai: Kas atsitiko, kad talentinga jauna moteris karštai įsimylėjo alkį, narkotikus, seksą ir mirtį? Nors penkis kartus gulėjo ligoninėje, metų metus lankėsi pas psichoterapeutus, prarado šeimą, draugus, darbus ir net menkiausią suvokimą, ką reiškia būti „normaliai“, Marja Hornbaker (Marya Hornbacher) niekaip negalėjo liautis mylėjusi savo anoreksijos ir bulimijos, kol itin baisus valgymo sutrikimo priepuolis koledže atėmė paskutinius savidestrukcijos „romantikos“ likučius. Vaizdinga, atvira ir emociškai skausminga jos prisiminimų knyga Iššvaistytas gyvenimas – tai pasakojimas apie vienos moters kelionę į tamsiąją tikrovės pusę ir sprendimą rasti savo išsigelbėjimo kelią. 

Žymos sau: KPS: 392, KN, 2014 07 23

642(62) Rodney David Wingfield „Frosto prisilietimas“

642(62) Rodney David Wingfield „Frosto prisilietimas“

frosto-prisilietimasRodney David Wingfield „Frosto prisilietimas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pasvarstau, kad gal reikia čia, į mano įrašus, įsivesti ir knygos leidimo vertinimą balais. Formatas, šriftas, paraštės. Frosto detektyvai gautų 10 iš 10. Mano manymu, dauguma knygų turėtų būti tokios. Ypač jei tai detektyvai, trileriai meilės ir nemeilės romanai. Vienas malonumas tokią laikyti rankose.

„Frosto Kalėdos“ buvo mano pažintis su šiuo personažu, mat serialo aš nemačiau. „Frosto prisilietimas“ tęsia ciklą. Jau galima matyti ir tendencijas. Pirmoje knygoje ištisai buvo šaipomasi iš Frosto partnerio kostiumo. Šiame detektyve jis turi naują kolegą, kuris yra pažemintas iš inspektoriaus į kontsteblius, todėl būtent šis faktas yra pašaipų objektas: „sakykit, inspektoriau, oi tai yra konstebli“.

Frostas išlieka savame stiliuje – šiurpina ir verčia bjaurėtis ne tik savo kolegas, bet net ir mane. Jo juokeliai nejuokingi aplinkiniams, nejuokingi ir skaitytojams. Blaškymasis nuo bylos prie bylos nervina bendradarbius, nervino ir mane. Vienintelis dalykas dėl kurio norėjosi apginti Frostą, tai ta biurokratija. Visi reikalauja ataskaitų, deklaracijų, raštų, bet tuo pačiu varinėja po tyrimą. Net aš nesuprantu kada tas ataskaitas rašyti, bet aš gi nelakstau po miestą pas liudininkus.

Visumoje, nors pagrindinis veikėjas yra itin erzinantis, pačios knygos labai geros ir aš lauksiu naujų tyrimų.

Oficialiai: Ramų Dentono miestelį užlieja nusikaltimų banga. Viešajame tualete randamas narkomano lavonas, dingsta verslininko duktė, parlamento nario sūnus įtariamas mirtinai partrenkęs senolį ir pabėgęs iš įvykio vietos, apiplėšiamas striptizo klubas, siaučia serijinis prievartautojas… Ir visi šie nusikaltimai susiję vienas su kitu. Tyrimas painus, daug įtampos, už nugaros – šūsnis neužpildytų ataskaitų, tačiau detektyvas Džekas Frostas pasiryžęs išnarplioti nusikaltimus. Koją kiša kai kurie kolegos, norintys, kad jis susimautų. Žinoma, ekscentriškasis Frostas aplinkinius įtikina, kad viską kontroliuoja. Tik viena smulkmena – dabar jis tuo įtikinti turi ir save…

Žymos sau: KPS: 368, KN, 2014 07 20

641(61) Tess Gerritsen „Užkratas“

641(61) Tess Gerritsen „Užkratas“

uzjratasTess Gerritsen „Užkratas“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Mėgstu aš Gerritsen ir skaitau visas jos knygas, kai tik pasitaiko. O bet gi ši buvo labai nuobodi. Na visiškai. Ir net nežinau kuo, nes beveik tas pats, kas kitose autorės medicininiuose trileriuose, kurie visai nuobodūs ir nebuvo. Gal veikėja ne pati patraukliausia, gal intrigos mažai, nes kaip ir nuo pradžių aišku kas vyksta.

Nesigailiu, kad perskaičiau, bet tiesą sakant tikėjausi malonesnių vakarų su knyga.

Oficialiai: Naktiniai budėjimai Springerio ligoninės Skubiosios pagalbos priimamajame kuo puikiausiai tenkina daktarę Tobę Harper. Tačiau vieną ramią naktį pamainos rimtį sutrikdo atgabentas pacientas. Klejojantis ir kritinės būklės dėl galimos virusinės smegenų infekcijos, jis beveik nereaguoja į gydymą… o paskui be pėdsakų dingsta. Netrukus pasitaiko antras panašių simptomų kamuojamas vyras, ir įvykiai įgyja šiurpų pagreitį: tai mirtina infekcija, kuri gali būti platinama tik per tiesioginį audinių kontaktą. Tobė pradeda sekti pėdsakais, prasidedančiais nuo nėščios šešiolikmetės prostitutės, kol tie atveda iki netikėtos tragedijos jos pačios namuose.

Žymos sau: KPS: 368, KB, 2014 07 15

640(60) Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“

640(60) Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“

misteris gvynasAlessandro Baricco „Misteris Gvynas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kartais man atrodo, kad tokie rašytojai kaip Baricco egzistuoja vien tam, kad žmonės turėtų po ranka pavardę, kurią ištartų paklausti, o koks gi jų mėgiamiausias rašytojas. Dažniausiai pataikysi, o net jei ir neskaitei, tai knygos tokios plonos, kad valanda ir jau nebeapsimelavęs. Neturiu omenyje kažko blogo, nes negi sakysi, kad tavo mylimiausia yra Aleksandra Marinina ar Jodi Picoul, net jei tai būtų tiesa. Kažkaip nerimta, ir darbo pokalbyje gali būti nesuprastas :).

Man Baricco regis labai patinka, nors tai tik antra skaityta knyga. Skaitysiu viską viską, bet jis niekada netaps mano mylimiausiu.

„Misteris Gvynas“, kažkas stulbinamai nerealaus. Tą patį sakau po kiekvienos Murakamio knygos :). Mane labai labai žavėjo visi personažai, tiek pagrindiniai, tiek lempučių kūrėjas, kompozitorius ar epizodinė mergina knygos pradžioje. Kai Gvynas pasakė, kad bus kopijuotoju, tai labai priminė mano pačios pareiškimą, kad būsiu apvedžiotoja. :). Skaitykit jei ieškot ramybės.

OficialiaiTylus ir kuklus Džasperis Gvynas – rašytojas vienišius, kurio vienintelis draugas – jo literatūrinis agentas. Tačiau vieną dieną jis staiga supranta, kad jo literatūrinė karjera baigta, ir laikraštyje paskelbia pažadą niekuomet daugiau neberašyti. Tačiau juk rašymas – jo būdas patirti ir pekelti tikrovę, ir nerašyti, pasirodo, neįmanoma. Galiausiai misteris Gvynas randa išeitį: portretai. Jis rašys žmonių portetus. Kaip tai įmanoma?
Tai žino tik misteris Gvynas, pradėdamas ruoštis naujam gyvenimui: preciziškai įsirengia studiją, pakabina ypatingas lemputes, pavadintas karalienės vardu, ir ima rašyti. Taip prasideda viską iš lėto pakeisianti istorija, pasibaigusi paslaptimi.
Šiame romane rasite išmintingą senutę, sugebančią įkvėpti drąsos net iš ano pasaulio, unikalų lempučių meistrą, galintį sukurti vaikišką šviesą, kompozitorių, kuriantį muziką, panašesnę į šnaresį. Vienatvę, atsargius prisilietimus, tylą. Merginas, vieną piktą, kitą švelnią ir įžvalgią. Dešimt rašytinių portretų. Ir rašytoją, sugebantį pamatyti žmogaus viduje slypinčias ir tylinčias istorijas. Sugebantį suprasti, kokios istorijos dalis kiekvienas yra, ir sukurti portretą iš žodžių – subtilų ir tikslų, poetišką ir paslaptingą.  

Žymos sau: KPS: 159, KB, 2014 07 12

 

639(59) Scarlett O’Kelly „Tarp paklodžių“

639(59) Scarlett O’Kelly „Tarp paklodžių“

tarp-paklScarlett O’Kelly „Tarp paklodžių“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga buvo ta, kuri vis pakeisdavo Hitlerį. Taip ir skaičiau pramaišiui – prostitutė hitleris prostitutė hitleris… Ši knyga apie prostitutę, tai yra tarsi ir tikras (taip teigiama įžangoje ir epiloge, bet niekas gi nežino) jos pasakojimas apie tai kodėl pradėjo save pardavinėti ir kaip sekėsi. Sekso čia labai daug, bet tai kitoks romanas nei pilki atspalviai. Paprastesnis ir sakyčiau dalykiškesnis. Su paskaičiavimais, rizikos vertinimais, pasekmėmis.

Buvo įdomu. Niekaip negaliu suprasti kodėl prostitucija nėra legalizuota. Nors vieną priežastį, prašau? Tai greiti pinigai, bet nėra lengvi. Kaip ir koncertas naktiniame klube – greitas didelis honoraras už kelias valandas, bet negalėčiau dirbti nei prostitute, nei dainininke. Ir ne dėl kokių nors davatkiškų priežasčių, o dėl to, kad nei vienam, nei kitam darbui neturiu reikalingų savybių.

Mane šiek tiek glumino piniginiai reikalai. Ji už seansą gaudavo 300 eurų, per savaitę turėdavo ne vieną klientą, bet niekaip negalėjo sudurti galo su galu. Na ok, namo paskola ir trys vaikai. Bet kai vėliau, jau pasiūlė darbą, kur Scarlett per savaitę uždirbtų 300 eurų, ji labai apsidžiaugė tuo kaip galimybe mesti amatą. Nesueina finansiniai galai kažkaip.

Visumoje tai tiesiog savotiškas vadovėlis apie šeimos vyrus :).

Oficialiai: Ką daryti, kai tampi statistiniu vienetu – bedarbiu, netekusiu vilties ir paskendusiu skolose? Viena airė į šį klausimą atsakė tapdama prostitute. Tada ji „atrado“ tokią Airijos – ir savo – pusę, apie kurią nė nenutuokė. „Esu eilinė dienas stumianti mama. Esu ta, su kuria maloniai paplepėtumėte prie mokyklos vartų (gal ir plepėjote), gydytojo laukiamajame ar eilėje pašte. Esu viena savimi besirūpinančių, patrauklių, išsilavinusių, ketvirtą dešimtį baigiančių moterų. Neįprasta tik tai, kaip užsidirbu pinigų paskolai grąžinti, vaikų pomėgiams ir maistui, bet viliuosi, kad tai nekeičia to, kas esu.“
Knygoje atvirai pasakojama apie metus, praleistus dirbant paprastai moteriai neįsivaizduojamoje srityje, atskleidžiama dvigubo gyvenimo kaina. Autorė, pasirinkusi Scarlett O‘Kelly slapyvardį, pažino slapčiausias klientų baimes ir aistras, slepiamas nuo daugelio moterų. Savo nuostabai, ji padaro išvadą: atsikračiusios kompleksų ir leisdamos atsiskleisti savo seksualumui, moterys taptų labiau savimi pasitikinčios ir užmegztų tvirtesnius santykius. „Tarp paklodžių“ – ne tik sukrečianti ir susimąstyti verčianti knyga, bet ir intriguojantis intymaus airių gyvenimo paveikslas. Gal ir mums jis nesvetimas?

Žymos sau: KPS: 320, KE, 2014 07 11

638(58) Timur Vermes „Jis ir vėl čia“

638(58) Timur Vermes „Jis ir vėl čia“

jisirvelciaTimur Vermes „Jis ir vėl čia“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Visų pirma noriu pagirti knygos viršelį. Pagūglinusi pamačiau, kad toks jis yra ne tik Lietuvoje. Man patinka ir išsiskiria iš tų baisių „Stockinių“ viršelių, dėl kurių atrodo, kad visos knygos yra papiguškiniai meilės romanai. Tiesa, paties leidimo pagirti negaliu. Knyga nors ir ne stora, bet gana sunki, todėl į vasarinius skaitymus lauke negalėjau neštis, turėjau imtis lygiagretaus kito romano skaitymo. O vienu metu brangusis, užmetęs akį į atverstą puslapį, net paklausė kokią čia vaikišką knygą skaitau. Taip leidėjai patys sau kala vinis į karstą, nes pvz., aš beveik nebeskaitau popierinių knygų. Nepakeliu, negaliu pasimažint raidžių :).

Keliaukim prie turinio. Visumoje „Jis ir vėl čia“ man patiko. Truputį gaila, kad perskaičiusi aprašymą aš jau buvau mintyse sugretinusi šią knygą su kita savo mylima „Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo“. Kodėl? Nes aprašymas sufleravo, kad tai bus satyra, kad bus daug politikos ir bus juokinga. Greičiausiai taip ir turėjo būti, bet juokinga mažiau nei norėjau.

Knygoje Hitleris, tikras fiureris, kažkokiu mistiniu būdu prabunda 2011 metų Berlyne. Atsitiktinumo dėka jį priglobia televizijos įmonė, kurie nuo pradžių iki galo tiki, kad šis žmogus tik vaidina Adolfą ir yra 100% įsijautęs į vaidmenį. Čia man užkliuvo viena vieta. Labai norėčiau sužinoti kaip viskas pateikta originale. Hitleris susiduria su jaunimu, o jie kalba kaip visiški kaimiečiai. Štai jums pavyzdys, kaip fiurerio sekretorė pasakoja apie nenusisekusią meilę:

„- Ak, – šniurkštelėjo ji, – aš visai ne dėl ta. Aš tik… kad tų bernų.. tikrai mylėjau. Maniau, mudum sutarsma. Kad mūsų meila bus dydela dydela.“

Taip, čia šneka gotė sekretorė didelėje įmonėje Berlyne. Ir ne ji viena. Tad niekaip nesupratau, ar originale ten koks tarminis reikalas (na, kokia nors ala vokiečių žemaičių kalba), ar šiuolaikinis slengas turėjo būti, bet kaži ar tada taip verstų? Toji kalba buvo pagrindinis mane visą laiką erzinęs dalykas, tačiau šį trūkumą atsvėrė tikrai juokingi dalykai. Kikensit paskaitę apie tai kaip Hitleris pirmą kartą susiduria su televizoriumi ar ką galvoja pamatęs kaip žmonės surenka šuniukų išmatas.

O šiaip čia satyra, proga pasijuokti iš savęs.

Oficialiai: 2011-ųjų pavasaris. Berlynas. Tuščia aikštelė tarp namų. Joje nubunda… Adolfas Hitleris, gyvas ir sveikas.
Buvęs fiureris nėmaž nenutuokia, kas įvyko iki jam atsibundant, bet pastebi, kad viskas gerokai pasikeitę: nematyti nei Evos Braun, nei nacių partijos narių, nei kokių nors karo ženklų. Hitleris negali patikėti, kad šalis, kurioje pilna svetimtaučių ir kuriai vadovauja moteris, tikrai yra jo numylėtoji tėvynė.
Berlyno gatvėse besišlaistantis nacių vadas nelieka nepastebėtas. Tik niekas netiki, kad čia jis, visi laiko aktoriumi, parodijuojančiu Hitlerį ir jokiomis aplinkybėmis nepamirštančiu savo vaidmens. Įvykiai ima rutuliotis, kai šiuo veikėju susidomi vietos televizijos prodiuseriai. Patekęs į turkų kilmės komedianto laidą fiureris akimirksniu pritraukia minias žiūrovų. Sėkmė milžiniška. Labai greitai jis tampa YouTube žvaigžde, virtualiojoje erdvėje sulaukia milijonų pasekėjų, tampa nuosavos laidos vedėju, ima dominti politines partijas, leidyklos siūlosi išleisti būsimą jo knygą. Žmonėms vis labiau rūpi, ką jis kalba. Ir Hitleriui kyla mintis: jei jis toks populiarus, kodėl ir pačiam neįsteigus politinės partijos?
Žodis „pasekėjai“ įgauna grėsmingą prasmę, o nekaltai prasidėjusi istorija gali tapti visai nebejuokinga…

Žymos sau: KPS: 336, KN, 2014 07 10

637(57) Catherine Cookson „Mergiotė“

637(57) Catherine Cookson „Mergiotė“

mergiote4Catherine Cookson „Mergiotė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pradėjau skaityti ir toks Deja vu ištiko, kad buvau įsitikinusi – šią knygą jau skaičiau. Bet kažkada seniai, kai dar nebuvo šiukšlynėlio, tad įsitikinti tuo negaliu. Taigi, vistiek perskaičiau, nes kur ten beprisiminsi ką prieš 10 metų, o čia yra prieš kokius 800 knygų skaitei :).

Tokios gyvenimo, likimo istorijos man visada patikdavo, nenuvylė ir ši. Tik jau turiu gana storą odą, tad man nebuvo gaila tų veikėjų, kurių lyg ir reikėtų gailėtis.

Oficialiai: Vieną dieną į turtuolio Metjaus Torntono namus pasibeldė mirtinai serganti, purvina ir susivėlusi moteris su aštuonerių metų mergaite ir pareiškė, kad jis yra jos tėvas. Palikusi užantspauduotą laišką dukrai, kuris turi būti jai perduotas jos vestuvių dieną, mirė. Mažoji mergaitė, Hana Boil, Torntono žmonos Anos vadinama mergiote, liko gyventi jų namuose iki savo vestuvių. O tada buvo atskleista motinos laiško paslaptis. Deja, per vėlai…

Žymos sau: KPS: 332, KE, 2014 07 06

636(56) Ben Mezrich „21: paimti banką“

636(56) Ben Mezrich „21: paimti banką“

21-paimti-banka_1Ben Mezrich „21: paimti banką“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ši knyga senokai manęs tykojo. Daug kartų kilojau ją išpardavimų skyreliuose, bibliotekoje ir vis padėdavau atgal. Galvojau, gi mačiau filmą, o po filmų skaityti knygas yra nesąmonė. Bet va, ta diena ėmė ir atėjo. Kortos čia kaltos. Nes man labai patinka kortos. Nors nepamenu, kada paskutinį kartą laikiau kaladę rankose. Prieš 5 metus? Vis dar pasvajoju apie kortų kolekciją, tyliai. Tiesa, kortos man patinka labiau nei kortų žaidimai.

O knyga pasakoja apie akies skaičiuotojus. Tai protingų matematikų komanda, kuri bando apsukti kazino. Bet, kaip žinia, kazino apsukti neįmanoma. Visa tai žinant, lieka tik skaityti ir stebėti. Įdomiausia buvo informacija apie Las Vegaso turtingųjų gyvenimą.

Kadaise mačiau filmą. Pamenu, kad patiko taip pat.

Oficialiai: Akis yra vienintelis lošimas, kurį galima laimėti, tad mes taip ir padarėme. Mes iš jo išspaudėme viską, ką tik galėjome.
Masačusetso technologijos instituto studentas Kevinas Luisas kelių savo bičiulių įtraukiamas į studentų akies lošimo komandą. Naudodamasi unikalia kortų skaičiavimo sistema, ši puikiai išsilavinusių žmonių grupė sugebėjo Las Vegase legaliai laimėti ne vieną milijoną dolerių. Knygoje atskleidžiamas dvigubas gabaus jaunuolio gyvenimas ir jo kelias nuo paprasto kortų skaičiuotojo iki stambiojo lošėjo. Vadovaujami buvusio MTI profesoriaus Mikio Rosos, kuris yra tikrasis šio klubo steigėjas ir vadovas, komandos nariai įvairiuose Las Vegaso kazino laimi neįtikimas pinigų sumas. Tokia greita ir stulbinama sėkmė jiems atveria duris į tą žėrintį pasaulį, kuriame didžiulė prabanga nieko nekainuoja, o juos linksmina brangiai apmokamos striptizo šokėjos arba iš didelių sumų lošiančios įžymybės. Tačiau neonų šviesų nutviekstame gyvenime šią sėkmę pradeda temdyti aplinkui juos besitvenkiantys šešėliai, komandoje kylanti įtampa ir išdavystė. Kevinas supranta, kad svarbiausias apsisprendimas kortų skaičiuotojo gyvenime – kada reikia liautis lošti. 

Žymos sau: KPS: 276, KE, 2014 07 05