Pagal
Mėnuo: spalio 2014

Skaitymo statistika 6 = Šiukšlynėlio šeštasis gimtadienis!

Skaitymo statistika 6 = Šiukšlynėlio šeštasis gimtadienis!

Taip! Vėl prabėgo metai, o aš suspėjau tik 87 knygas perskaityti. Mažokai. Bet gal gi reiktų knygoms skirti kiek daugiau laiko nei valandėlę prieš miegą. Senstu ir vėliausiai vidurnaktį išjungiu šviesą. O gal knygos jau nebe tokios, kurias skaitydama susivokdavau, kad jau ketvirta ryto…

Taigi! 87 knygos! Bet storos. Suskaičiavus puslapius gaunasi, kad vidurkis 384 psl., o tai jau tikrai ne vidutinė plona knygelė, ar ne?

6 metų vaizdelis toks:

Šeštieji metai (šie): 87 knygos, vidutinis puslapių skaičius 384.
Penktieji metai: 104 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 387.
Ketvirtieji metai: 149 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 360.
Tretieji metai: 111 knygų, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 326.
Antrieji metai: 107 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 311.
Pirmieji metai: 109 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 373.

Visų metų vidurkis yra 111.16 knygos. Cha! Vis dar galiu save vadinti perskaitančią šimtą knygų per metus :).

Taigi, šeštieji metai. 23 knygos buvo nuosavos popierinės (pirktos knygų mugėje, išmainytos, padovanotos), 18 knygų parsinešiau iš bibliotekos (lankausi Vilniaus Naujamiesčio bibliotekoje) ir 46 perskaičiau elektroninėje skaityklėje.

Smagu žiūrėti, kaip metams bėgant kinta šis santykis, kadaise sunku buvo įsivaizduoti, kad daugiau nei pusę perskaitytų knygų sudarys elektroninės. Na jų ir nebuvo, dar ir dabar kas dieną patikrinu leidyklos puslapį ar jau yra Martino naujas tomas e-formatu, ar ne. Nėra :/.

Angliškai beveik neskaičiau. Tik 6 knygos ir tos pačios daugiausia tęsiniai to, ko nebegalėjau sulaukti lietuviškai.

Metų geriausias išrinkti kaip niekada sunku. Skaičiau daug gerų knygų, kurias įvertinau 3, tačiau tai visokie detektyvai (ką aš padarysiu, kad tokius mėgstu?), tai nors ir labai geri, bet retai pasitaiko geresni už kitus :). Tad na vistiek norisi išrinkti geriausius iš vidutinių :). Taigi.

Metų knygos:

2013 lapkritisTess Gerritsen “Tylioji”  – greitas tempas, įtampa, charakteriai. Gerritsen galiausiai tai puikiai išmoko valdyti.

2013 gruodisPatrick Rothfuss “Išminčiaus baimė. Pirma dalis” – na nervina mane knygos be pabaigos, bet vistiek godžiai ryju.

2014 sausisAlessandro Baricco “City” – Baricco man buvo atradimas, ilgą laiką vengiau nes pasąmonė statė į lentyną su Coelho, bet va, pasirodo, tai kažkas nuostabaus.

2014 vasarisLars Kepler “Smėlio žmogus” – tai yra tas detektyvas, dėl kurio gali pamiršti pavalgyti ar į tualetą nueiti.

2014 kovas.  Abraham Verghese “Vienuolės paslaptis” – spalvinga šeimos ir Afrikos istorija, vertė nerimauti, stebėtis, laukti pabaigos.

2014 balandis. Marina Stepnova “Lazario moterys” – tiesiog nuostabiai parašyta įdomi istorija apie šeimą.

2014 gegužėJustin Cronin “Dvylika” – na taip, man patinka tai fantazy, tai apokalipsė, tai detektyvai, tai istorijos apie šeimą, tai visokie Baricco. Pati žinau. Neturiu vientiso literatūrinio skonio.

2014 birželis. Colleen Hoover “Slemas” – o tai puiki jaunatviška meilės istorija be vampyrų ir žaidynių :).

2014 liepa. Alessandro Baricco “Misteris Gvynas”  – dar vienas Baricco, ir vėl tą kartą nenuvylė.

2014 rugpjūtisVeronica Roth “Divergentė”, “Insurgentė”, “Lojalioji” – paauglė manyje mirti nenori.

2014 rugsėjis. Čia tas gerasis mėnuo su net trimis puikiomis knygomis.  Catherine Sanderson “Mažoji anglė Paryžiuje” – nes labai priminė mano bloginimo istoriją.
Jo Walton “Tarp kitų” – viena geresnių knygų apie knygas ir (jų) magiją.
Eliza Granville “Grytutė ir tamsa” – už pabaigą ir gebėjimą išgyventi.

2014 spalisIsabel Allende “Žaidimas su mirtimi” – nes Allende moka rašyti ir truputį kitaip.
Ir dar Jaroslavas Melnikas “Anoreksija. 22 apsakymai” – šviežiausi įspūdžiai, bet geriausia ką šiais metais skaičiau lietuviško.

Taigi tadam tadam, ilgai galvojau ir metų knyga skelbiu Alessandro Baricco “City”.

 

Na ir dar. Apie metų ne kažką.

Vienareikšmiškai, metų nusivylimu tampa Gillian Flynn “Dingusi”. Skaičiau visokio šlamštelio, nevengiu gi nei S. Brown, nei dar ten visokių, bet nė viena jų ir nebūna taip išliaupsinta, kaip superduper psichologinė knyga. Na ką aš žinau. „Dingusi“ buvo nuspėjama ir nelabai įtraukianti.

Tai va! Tegyvuoja Šiukšlynėlis ir toliau, ane?

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

667(87) Jaroslavas Melnikas „Anoreksija. 22 apsakymai“

667(87) Jaroslavas Melnikas „Anoreksija. 22 apsakymai“

anoreksijaJaroslavas Melnikas „Anoreksija. 22 apsakymai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Ką gi. Esu sužavėta. Ir tai gana keista. Nes vis dar save laikau nemėgstančia trumpų kūrinių ir vis dar skeptiškai žiūriu į mūsų vietinių autorių rašinėlius. Per daug nusivilta. Bet tai buvo seniau, dabar gi jau antri metai iš eilės aš turiu sau niuktelėti į šoną ir priminti, kad viskas ką skaičiau patiko. Ir prie apsakymų baigiu priprasti, o ką daryt, jei net mylimiausio Rašytojo romanai baigiasi ir leidykla tuoj vėl išleis trumpas istorijas.

Taigi, Melniko „Anoreksiją“ tikrai rekomenduoju savo skaitantiems artimiesiems. Gana žavus pats knygos leidimas. Dalis puslapių yra balti ir ten istorijos pažymėtos kaip „real“, kita dalis knygos –  pilka, ir ten yra „sureal“ pasakojimai. „Real“ labai taiklūs: apie anoreksiją, apie norą pastoti, apie dingusį džiaugsmą pasiekus ko nori, apie giminių atšalimą. Vos du trys puslapiai ir viskas tuo pasakyta. Ir dar galėčiau žiūrėti į tuos sakinius bei mokytis gražios skyrybos :), čia ne Sabaliauskaitė, čia tai kaip iš tiesų norėčiau mokėti rašyti. Na, o „Sureal“ tai iš viso gėris, gaila, kad tų apsakymų mažiau. Dalis jų man itin priminė tą nuotaiką, kurią savo kūriniuose sukuria ponas Vonegutas. O tai, supraskit, irgi komplimentas.

Net keista, kad jau trečia iš eilės knygą įvertinu trejetu, nors jos visiškai skirtingos. Kad taip toliau :). Penktadienį baigiasi mano skaitymo metai, ar laukiat šeštosios statistikos? Man pačiai smalsu ką išrinksiu metų knyga.

Oficialiai: Naujas vieno įdomiausių trumposios prozos kūrėjų Jaroslavo Melniko apsakymų rinkinys. Sudėtingi vyro ir moters, tėvo ir dukters santykiai, gyvenimo rutinos ir aukštesnės būties susidūrimas. Intriguojamai gretindamas realizmą ir siurrealizmą, kasdienes buitines situacijas ir jose netikėtai atsiveriančias egzistencines patirtis, rašytojas bando įminti žmogaus sielos paslaptis. Jaroslavas Melnikas – pripažintas trumposios prozos meistras. Jis yra laimėjęs pirmąją premiją už geriausią metų apsakymą (2009), rašytojo trumposios prozos knygos buvo patekusios į geriausių metų knygų penketukus („Pasaulio pabaiga“, 2006), kūrybiškiausių knygų sąrašus („Labai keistas namas“, 2008), buvo nominuotos Europos literatūrinei premijai („Kelias į rojų“, 2010). Ukrainoje jo apsakymų ir apysakų knyga „Skambink man, kalbėk su manimi“ 2012 m. pateko į BBC metų knygos finalą, o romanas „Tolima erdvė“ 2013 m. pripažintas BBC metų knyga.

Žymos sau: KPS: 200,  Kn, 2014 10 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

666(86) Katarina Bivald „Miestelio skaitytojai rekomenduoja“

666(86) Katarina Bivald „Miestelio skaitytojai rekomenduoja“

Miestelio-skaitytojai-rekomenduoja3_p1Katarina Bivald „Miestelio skaitytojai rekomenduoja“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  666-toji šiukšlynėlio knyga. Cha! Ne apie kažką kitą, o apie knygas :). Aš vis dar neapsisprendžiu ar man patinka knygos apie knygas (sviestas sviestuotas) ar ne, tad visada imu skeptiškai. Šį kartą patraukė viršelis, nors ir nepatinka ta „tačkė“ širdelių, bet taškeliai gi! O dar ir tai, kad autorė yra švedė, skatino pamėginti. Nes gi retai pasitaiko blogų skandinaviškų knygų. Ir šiam romanui galėjau skirti vienetą, nes jis nuspėjamas bei banalokas, dvejetą, nes įkvepia pokyčiams ir trejetą, nes buvo tiesiog smagi knyga, kurios nesinorėjo mesti pusiaukelėje.

Siužetas paprastas. Jauna moteris iš Švedijos susirašinėjo su senyva amerikiete, jų laiškuose dominavo knygos. Amerikietė pakvietė švedę, ši atvažiavo atostogauti ir pataikė į savo susirašinėjimo draugės laidotuves. Ir dar į tokį keistą JAV kaimelį.  Turbūt mūsų Naujosios Akmenės atitikmuo būtų. Na ir žinoma, tas banalusis siužetas – pakeičia viso miestuko gyvenimą, atsiranda ir meilės linija, na suprantat.

Smagu, kad daugelį paminėtų knygų autorių aš žinojau. Nejučia šią knygą lyginau su „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“, na ir pasirodo net ir ji buvo truputį apkalbėta. Man labiausiai įstrigo scena, kurioje Sara, na ta švedė, sėdėjo knygyne ir skaitė. Už lango pradėjo vaipytis pora vaikų, bet ji nepakėlė akių, kaip buvo įsijautusi į skaitymą. Tada atėjo dar keli žmonės, kurie irgi pradėjo stebėti skaitančiąją, galiausiai susirinko visas miestas, atsinešė alaus, kepsnių, lažinosi, kada ji juos pastebės, o Sara vis skaitė ir skaitė. Šiek tiek pavydėjau, nes seniai neturėjau tokios įsijausti verčiančios knygos. Seniai neskaičiau iki ryto. Turbūt vien dėl šio pavydo įvertinau trejetu :).

Oficialiai: Jaunutę knygų graužikę Sarą iš Švedijos draugystė laiškais su tokia pačia knygų maniake amerikiete Eme atvilioja į nedidelį miestelį Amerikoje. Tačiau išlipusią iš autobuso merginą pasitinka dramatiškas netikėtumas ir nepaprastų miestelio gyventojų būrys, kurie, pasirodo, visai neskaito knygų! Iki šiol knygos į rankas nepaimančių miestelėnų laukia susitikimas su Sara ir neatrastu pasauliu, o Saros, įpratusios bendrauti tik su knygų veikėjais, – pažintis su gausybe gyvų spalvingų žmonių ir iššūkiai, kurie apvers jos gyvenimą aukštyn kojom ir privers pamilti ne tik knygas, bet ir tikrą gyvenimą bei tikrus žmones.

Žymos sau: KPS: 376,  Kn, 2014 10 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

665(85) Isabel Allende „Žaidimas su mirtimi“

665(85) Isabel Allende „Žaidimas su mirtimi“

Zaidimas-su-mirtimi3_p1Isabel Allende „Žaidimas su mirtimi“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Su nuostaba perskaičiau vieną kitą atsiliepimą apie šią knygą. Pasaulis per rimtai sureagavo. Allende, tas Markesas su sijonu, drįso užmesti savo magiškas čilietiškas istorijas ir parašė detektyvą? Išdavikė! Kaip ji galėjo? Tokie ir panašūs komentarai kelia šypseną. Gal dėl to, kad man labai patiko? Na taip, knyga kitokia, visai ne Allendiška gal, bet ar mes skaitome romanus tik dėl autorių, ar visgi dėl istorijų. Mėgavausi skaitydama, o to senokai nepatyriau.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, „Žaidimas su mirtimi“ man pasirodė labai… skandinaviška. Ir jei čia nebūtų rašoma apie JAV, tikrai galėtum pamanyti, kad veiksmas vyksta kokioje Švedijoje. Kodėl taip pasirodė? Nežinau. Nuotaika. Personažai. Siužetas. Psichai. Mažumos. :). Šiaip čia nėra kažkokia labai jau humoristinė knyga, bet autorė parodė ką gerai išmano – sukūrė neįtikėtinus personažus. Skaičiau ir šypsojausi. Iš to, ką esu skaičiusi, man labiausiai priminė Hoego knygą „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“. Gal dėl to čia tas sugretinimas su skandinavais.

Perskaičiusi aprašymą galvojau, kad ši knyga bus paaugliška, Allende yra tokių parašiusi, bet anaiptol, tai tiesiog detektyvas, kuriame yra paauglių. Gal šiek tiek nuspėjamas, gal nebuvo netikėtumo, gausu loginių spragų (kad ir tai, jog policija lengva ranka dalina slaptą informaciją į kairę ir dešinę), bet stiprioji pusė buvo ne intriga ar realumas, o personažai ir nuotaika. Man tikrai patiko.

Oficialiai: Mįslingo ir atskalūniško būdo paauglė Amanda kaip diena ir naktis skiriasi nuo bohemiškos motinos Indianos. Mergina, kaip ir jos tėvas inspektorius Bobas Martinas, turi įgimtą detektyvės talentą, tad laisvalaikiu ryte ryja kriminalinius romanus ir su paaugliais iš viso pasaulio žaidžia kompiuterinį žaidimą „Riperis“. Jame pasiskirstę vaidmenimis jie narplioja kraupiausius nusikaltimus. Kai mieste pasipila serija šiurpių žmogžudysčių, Amanda su „Riperio“ dalyviais pasineria į kraupius nusikaltimus. Merginai pavyksta atrasti tai, ko anksčiau nepastebėjo vietos policininkai…

Žymos sau: KPS: 418,  Kn, 2014 10 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

664(84) Barbara Erskine „Šnabždesiai smėlyje“

664(84) Barbara Erskine „Šnabždesiai smėlyje“

snabzda-smelyjeBarbara Erskine „Šnabždesiai smėlyje“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Visiškas šlamštas. Tik šio vieno sakinio ir užtektų. Nežinau ar čia autorė norėjo mistinį trilerį parašyt, ar ką, bet nepavyko jai visai. Net nesuprantu kodėl perskaičiau. Siužetas toks: moteriškė po skyrybų nusprendžia atsigauti atostogaudama Egipte, kur kadaise keliavo ir jos prosenelė garsi tapytoja. Nusiveža ir iš prosenelės paveldėtą kvepalų buteliuką bei šios dienoraštį. Kompanija kruiziniame Nilo laive susirenka atgrasi. Dėl moteriškės dėmesio ima kovoti du vyrai, ir dar juos labai domina buteliukas ir dienoraštis. Na o moteriškė pradeda matyti vaiduoklius. Tada visą knygą tamposi: parodyk dienoraštį, aaa mačiau vaiduoklį, oi buteliukas užkeiktas, parodyk dienoraštį ir man, aaa mačiau vaiduoklį! Ir taip be galo.

Mane itin nervino tai, kad perskaičius dienoraštį buvo galima gauti šiek tiek svarbios informacijos. Ir ką jūs manot? Paskaito skyrelį dienoraščio ir eina miegot. Nu kamon! Visų pirma tas dienoraštis buvo įdomiausias knygos dalis, visų antra svarbus, o perskaitai tik skyrelį prieš miegą ir kai kitą dieną kas nors nutinka, sakai „oi dar iki ten nedaskaičiau“? Kiek laiko galima skaityti vieną odinį sąsiuvinį? Savaitę? Neįsivaizduoju tokios knygos, kurią reiktų skaityti savaitę, kai tau gyvybiškai svarbu sužinoti kas ten rašoma.

Nebuvo nei vieno įdomaus veikėjo, na išskyrus tuos iš dienoraščio. Visi itin erzinantys lochučiai. Taškas.

Oficialiai: Neseniai išsiskyrusi, Ana Foks nusprendžia prasiblaškyti ir leidžiasi į Egiptą, kur jos proprosenelė dailininkė Luiza Seli keliavo devyniolikto amžiaus viduryje. Į kruizą laivu Ana pasiima du Luizos daiktus – antikvarinį egiptietišką kvepalų buteliuką ir dar niekieno neskaitytą iliustruotą dienoraštį, kuriame Luiza aprašė savo kelionę ir kuris pragulėjo stalčiuje daugiau nei šimtą metų. Keliaudama Luizos keliais ir skaitydama dienoraštį, Ana sužino apie nuostabią proprosenelės Viktorijos laikų uždraustą meilės istoriją ir atskleidžia šiurpą keliančią senovinio buteliuko paslaptį. Kruiziniame laive du vyriškiai ima konkuruoti dėl Anos dėmesio. Ir kodėl jiems taip rūpi Anos paveldėtas dienoraštis ir paslaptingasis buteliukas? Pamažu laive ima dėtis dramatiški ir bauginantys dalykai – senovės Egipto mistika, regis, tebeplevena tarp smėlio pustomų senųjų šventyklų… 

Žymos sau: KPS: 504,  Ke, 2014 10 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

663(83) Banana Yoshimoto „Virtuvė“

663(83) Banana Yoshimoto „Virtuvė“

virtuveBanana Yoshimoto „Virtuvė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Leidyklos „Facebook“ puslapyje perskaičiau pranešimą apie šią knygą ir pagalvojau, kad noriu, reiks įsitraukti į geidaraščius ir tuo momentu pamiršau. Netrukus, visai netikėtai jau laikiau savo rankose. Tai ką laikiau kiek suglumino. Tokia plona? O ir šriftas sufleravo, kad perskaitysiu per valandą dvi. Bet knyga laukė kol įveiksiu „Dvikova“, o po tokios ištęstos istorijos, „Virtuvė“ buvo atgaiva.

Istorija paprasta. Miršta merginos senelė, ir ją pakviečia gyventi keista šeimynėlė. Vaikinas, kuris dirbo gėlių pardavėju ir draugavo su senele, bei to vaikino mama, kuri iš tiesų yra tėtis. Nepamirškime, kad kalbama apie Japoniją ir ten gyventi su vaikinu, net jei tame pačiame bute yra mama, nepriimtina. Manau susižavėjimą sukėlė charakteriai. Daugiau knygoje nieko ir nėra. Nei intrigų, nei paslapčių, tiesiog šiek tiek gyvenimo, jausmų, virtuvės. Gale yra trumpa istorija apie autorę ir kai kurių veikėjų prototipą, dar labiau padeda suprasti, nes visiškai įsijausti trukdo menkas japonų (kasdieninės) kultūros išmanymas.

Visumoje tai puiki, greita, lengva knyga paliekanti šiek tiek daugiau. Skaitydama negalėjau atsikratyti minties, kad panašiai jaučiausi ir po Gavaldos „Tiesiog drauge“.

OficialiaiPati svarbiausia Mikagei vieta – virtuvė. Čia gaminamas maistas, čia ji jaučiasi saugi. Virtuvėje valgoma, šnekamasi, geriama arbata… ir ne taip slegia vienišumas. Mirus senelei Mikagė susipažįsta su Juičiu – jaunu vaikinu, dirbančiu senolės pamėgtoje gėlių krautuvėlėje. Mikagė sutinka kuriam laikui apsistoti pas jį ir savaip pasaulį suvokiančią įstabaus grožio jo motiną Eriko. Jaukioje virtuvėje užsimezga šilta draugystė ir nejučiomis ima tirpti abu jaunuolius taip slegianti vienatvė.

Žymos sau: KPS: 136, Kn, 2014 10 09

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

661(81)-662(82) Stephen King „Dvikova“, dvi dalys

661(81)-662(82) Stephen King „Dvikova“, dvi dalys

kingStephen King „Dvikova“, dvi dalys

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taigi iki mano skaitymo metų pabaigos liko mažiau nei mėnuo ir matau, kad šiemet 100-to knygų neįveiksiu. Ir nenuostabu, kai tokias belekokio storumo vis skaitau. Įdomu bus pažiūrėti ar puslapių skaičiumi taip pat atsilieku nuo kitų metų. Greičiausiai, kad ne.

Skaičiau, kad pirmą kartą originalas buvo publikuotas kiek kitoks, leidėjų pageidavimu smarkiai sutrumpintas. Ir valio, būtent to man trūko šioje knyge. Tiksliau tik to ir trūko – sutrumpinimo. Visais kitais atžvilgiais tai puiki postapokaliptinė knyga. Nesu didelė S. Kingo gerbėja, nors visos knygos, kurias skaičiau man patiko. Mane tiesiog erzina lietuviškų raštų leidimas. Nepatinka tie violetiniai viršeliai, na bet aš skaičiau elektroninį popierių, tad valio valio, toks tas pranašumas, kad nereikia čiupinėt tos bjaurystės :). Šią knygą pasirinkau, nes vienoje diskusijoje perskaičiau, kad tai savo žanru yra panašu į J. Cronin „Perėją“. Iš tiesų tai ir daugiau tokių knygų norėčiau paskaityti, daug smagiau nei tie zombių filmai.

Iš esmės knyga įdomi. Pasaulį užklupo supergripas ir visi ėmė mirti. Na 99%.  Pirmas ketvirtis pasakoja apie tai kaip lieka tas 1% ir kaip jiems sekasi. Antras ketvirtis apie tai kaip išlikusieji po truputį buriasi. Trečiame ketvirtyje jau susibūrusios geriukų ir blogiukų bendruomenės na ir paskutiniame laukia jų dvikova. Žinoma, kad yra mistikos, bet nelabai tokios šiurpios. Buvo įdomių veikėjų, įtraukiančių skyrių, pamąstymų. Bet buvo ir žiauriai nuobodžių pokalbių, sapnų ir vidinių dramų. Iš esmės puiki knyga, bet labai jau ilgai ją skaičiau, džiaugiuosi, kad išsilaisvinau, nesigailiu, kad skaičiau.

Oficialiai: Visa Amerika, o gal ir visa Žemė susargdinta pragaištingo supergripo viruso. Kitados galingoje valstybėje teišliko saujelė žmonių, iš paskutiniųjų jėgų besistengiančiu išgyventi. Tačiau jau ir taip siaubinga ju padėtį dar beviltiškesne ketina paversti Tamsos žmogus, Šėtono parankinis, metafizinio blogio įsikūnijimas, telkiantis aplink save šlykščiausiu atmatų armiją. Netrukus paskutinė dvikova išspręs, ar nugalės vos berusenanti viltis, ar ši juodžiausia pragaištis…

Žymos sau: KPS: 458+479, Ke, 2014 10 07

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.