Pagal
Mėnuo: lapkričio 2014

674(7) Mary Higgins Clark „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“

674(7) Mary Higgins Clark „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“

Megsta-muzika-megsta-sokti_z1Mary Higgins Clark „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Na o ši autorės knyga jau šiek tiek įdomesnė už aną. Gal gi todėl, kad apie pažinčių skelbimus? Man visada įdomūs tokie dalykėliai. Internetai, susirašinėjimai, laiškeliai.

Žudiką atspėsit iš karto. Jis bus tas, apie kurį galvosit, o ne, kaip gaila jei jis bus žudiku :). Tokios knygos baigiasi tik gerai, todėl bus ir daugiau patrauklių veikėjų.

Ko gero pailsėjau ir metas paskaityti kokią geresnę knygą, ar ne? Turit minčių?

Oficialiai: Geriausios draugės Darsė Skot ir Erina Keli gyvena Niujorke, kur daro karjerą ir mėgaujasi didmiesčio malonumais. Tačiau kai jos sutinka pagelbėti naujajai pažįstamai Nonai, kuriančiai televizijos laidą apie pažinčių skelbimus, merginų gyvenimas negrįžtamai pasikeičia…
Nonos paprašytos, Darsė ir Erina atsiliepia į kelis pažinčių skelbimus. Iš pradžių viskas atrodo kaip pokštas, bet jis virsti kraupia tragedija, kuomet po vieno tokio pasimatymo Erina randama nužudyta. Žiaurios draugės mirties priblokšta Darsė ryžtasi pavojingam žaidimui, kad išsiaiškintų draugės žudiką. Darsė susitinka su visais vyrais, su kuriais Erina buvo susipažinusi pagal pažinčių skelbimus. Vienas jų tikrai turi būti Erinos žudikas… Tačiau kuris? O gal jis jau nusitaikęs ir į pačią Darsę?

Žymos sau: KPS: 264, ke, 2014 11 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

673(6) Mary Higgins Clark „Aš eisiu viena“

673(6) Mary Higgins Clark „Aš eisiu viena“

As-eisiu-viena_z1Mary Higgins Clark „Aš eisiu viena“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Lyg ir negaliu labai kritikuoti knygos, kurią imdamasi skaityti jau žinojau, kad ji bus tokia ne kažką. Bet aš vis dar tingiu, ir kita knyga gali būti ir vėl bus šios autorės.

Taigi, ne kažką tai ne kažką, bet pagrindinė veikėja tai oi kaip nepatiko. Na prarado moteris sūnų, pagrobė jį, bet vistiek kaip banko sąskaitos slaptažodžiu pasirenki to sūnaus vardą, tai taip tau ir reikia dėl visų bėdų.

Tokios knygos, tai kaip filmai ilgųjų reisų autobusuose. Pažiūri truputį viena akimi. Bet nežinau ką kol kas skaityti, tai taip ir stumiu.

Oficialiai: Talentinga interjero dizainerė Aleksandra (Zana) Morland vis dar gyvena viltimi susigrąžinti sūnelį, kuris prieš dvejus metus paslaptingai pradingo iš Niujorko Centrinio parko. Mažojo Metju penktojo gimtadienio dieną Aleksandra sulaukia netikėtos žinios – kažkas atsiskaito jos kredito kortelėmis ir naudojasi jos banko sąskaitomis. Negana to, tą pačią dieną spaudoje pasirodo nuotraukos, kuriose – nenuginčijami įrodymai, kad berniuką pagrobė… ji pati. Persekiojama žurnalistų, tardoma sūnaus dingimo bylą tiriančių detektyvų, užgauliojama tiek tūžtančio buvusio vyro, tiek keršto trokštančio buvusio viršininko, Aleksandra pasiryžta sužinoti, kas ir kodėl bando ją sužlugdyti. Tačiau ji nė neįtaria, kad kiekvienas žingsnis artinantis prie tiesos kelia vis didesnę grėsmę jos pačios ir mylimų žmonių gyvybei…

Žymos sau: KPS: 336, ke, 2014 11 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

672(5) Sarah Jio „Kovo žibuoklės“

672(5) Sarah Jio „Kovo žibuoklės“

kovo-zibuoklesSarah Jio „Kovo žibuoklės“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Po itin patikusios knygos (šį kartą tai buvo Jo Nesbo) mane dažnai užklumpa neskaitadieniai. Visos krenta iš rankų, pabandau vieną, pabandau kitą, net nebepamenu, kokias, tik žinau, kad tarp jų buvo išliaupsintas Šiškino „Veneros plaukas“, gal kada kitą kartą. Na ir tada tenka gelbėtis itin lengvu turiniu, knygute, kurią galima skaityti ir nesigilinti, mintimis kartais nuklajoti į kairę, grįžti ir sekti siužetą toliau. Tokiais atvejais tinka Sandra Brown, Jojo Moyes, na ir va, jau su antra knyga paaiškėja, kad ir Sarah Jio.

Emilė išsiskyrė, žaizdų laižyti išvažiavo į salą pas tetą, ten rado dienoraštį su meilės istorija, o skaitydama sužinojo savo šeimos paslapčių. Ir banalu kaip du kartus po du, ir įtraukia pakankamai mano romantišką sielą. Išskyrus tai, kad knyga labai labai nuspėjama, neturiu ką blogo pasakyti. O ir gero neturiu. Tai tiesiog patrankų mėsa neskaitadieniams pramušti ir visai gi nieko.

Oficialiai: Rašytoja Emilė Vilson dvidešimties turėjo viską – sėkmę ir mylintį vyrą, tačiau laimė netruko sudužti į šipulius. Pasirašius skyrybų dokumentus ją apima neviltis. Kurti taip pat nėra įkvėpimo. Įkalbėta geriausios draugės, Emilė išvyksta aplankyti tetos. Viešėdama Beinbridžo saloje netikėtai atranda dienoraštį, datuotą 1943 metais. Dar didesnį Emilės susidomėjimą radiniu sukelia tetos nenoras kalbėti apie dienoraščio autorę Esterą. Suintriguota šeimos paslapčių ir dienoraštyje aprašomos meilės istorijos, Emilė pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir sužinoti, kas toji Estera.

Žymos sau: KPS: 384, ke, 2014 11 21

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

671(4) Jo Nesbø „Šarvuota širdis“

671(4) Jo Nesbø „Šarvuota širdis“

nesbo_Sarvuota sirJo Nesbø „Šarvuota širdis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Visai gi pamiršau palikti komentarą apie dar sekmadienį perskaitytą knygą. Aha, tai ir vėl Hūlės nuotykiai. Pasisekė, kad čia jau viskas po „Sniego senio“, nes manęs dar laukia „Nemezidė“ kažkur iš pradžios.

Jo Nesbo turi savo tipinį stiliuką. Lieka pora šimtų puslapių ir pagaunamas nusikaltėlis. Meistriškai, įtikinamai. Galėtum ir patikėti jei nematytum, kad dar 200 psl., laukia ir smegenys sufleruoja, kad dar ne pabaiga, dar ne pabaiga. Hario demonai stiprūs, sunku jam su jais kovoti.

Knygą skaitėme vienu metu su brangiuoju, tai buvo smagu vis klausinėti, kurią skaitai vietą, ką dabar? Iš pradžių jis mane aplenkė ir aš vis paklausdavau tai ar permiegos jie, ar ne? Tada jau aš aplenkiau ir turėjau tvardytis, kad neišduočiau detalių. Geras tas Jo Nesbo, tegu tik daugiau rašo.

Oficialiai: Osle vėl neramu. Vėl siautėja paslaptingas žudikas. Pirmosios jo aukos – dvi jaunos moterys. Abi randamos su dvidešimt keturiomis keistomis durtinėmis žaizdomis, abi prigėrė savo pačių kraujyje. Nusikaltimo vietose – jokių įkalčių. Policija aklagatvyje, o žiniasklaida šurmuliuoja vis garsiau.
Vienintelis galintis padėti žmogus – Haris Hūlė – pradingo ir nenori būti surastas. Tik išgirdęs žinią apie tėvo ligą grįžta į Oslą, tačiau neturi ūpo kištis į bylos tyrimą. Vis dėlto skatinamas profesinės pareigos ir žmogiškumo pasiryžta žūtbūt surasti žudiką. Netrukus Hūlė supranta susidūręs su psichopatu.

Žymos sau: KPS: 616, ke, 2014 11 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

670(3) Gina Viliūnė „Vilniaus Madona“

670(3) Gina Viliūnė „Vilniaus Madona“

Vilniaus-Madona_p1Gina Viliūnė „Vilniaus Madona“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Įdomu, kad G. Viliūnės knygas išleido skirtingos leidyklos, o knygos yra iš tos pačios serijos. Na bent jau veikėjai tai tikrai tie patys ir „Vilniaus Madonoje“ kartais pamini ko prikrėtė „Karūnoje be karaliaus“. Spėju, kad autorė pagalvojo, kad ji gali parašyti ne blogesnį romaną nei visi kiti D. Browno bėgam-lekiam-paslaptys kopijuotojai. Ir parašė.

Nėra čia nieko labai ypatingo, tiesiog pabėgioja keli netyčiniai nuotykių ieškotojai po Vilnių. Juos pasivaiko lietuviški mafukai, o kas kažkelintą skyrių skaitome apie Lietuvos valdovą Aleksandrą ir jo žmoną Eleną. Visumoje man patiko, nes neieškojau aš čia ko nors rimto. Ir „Vilniaus Madona“ gal net įdomesnė už pirmą knygą, veikėjai nusišlifavo. Bent jau pagrindiniai. Visgi buvo ir juokingai bobiškų detalių, kur galvojau, ak o ne, ir kam gi tai?

Verdiktas: puiki vakaro knyga apie miestą, kurio gatvėmis kas dieną vaikštau.

Oficialiai: XVI amžiaus ir mūsų dienų Vilnius. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro intrigos ir legendomis apipinta Aleksandro ir Maskvos kunigaikštytės Elenos meilė. Mūsų laikus pasiekusios senovinės ikonos paslaptys ir detektyvinė istorija. Knyga, kupina netikėtų veiksmo vingių, meilės, aistrų ir intriguojančių senojo ir mūsų dienų Vilniaus mįslių.
Nesibaigiantys karai su Maskva kamuoja Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją. Tikėdamasis politinės naudos, Aleksandras veda Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterį Eleną. Politinė santuoka netikėtai virsta meile, tačiau karo nesustabdo. Elena verčiama būti Maskvos šnipe Jogailaičio dvare. Tuo pat metu LDK ponų taryboje ryškėja antistačiatikiškos nuotaikos, vyskupas Taboras mato vienintelę išeitį – atversti Eleną į katalikų tikėjimą. LDK valdovo žmona atsiduria pačiame nesantaikų ir intrigų epicentre.
Mūsų laikais sutuoktinių pora, Algė ir Žygis, švenčia įkurtuves ir dovanų gavę seną paveikslą nė nenutuokia, kokia iš tikrųjų dovana pateko į jų rankas. Tačiau greit paaiškėja, kad paveikslas susijęs su kelis šimtmečius menančiomis paslaptimis. Suintriguotas paveikslo mįslių, Žygis imasi jas narplioti. Iš pradžių viskas atrodo lyg smagus žaidimas, kol vieną dieną dingsta jųdviejų su Alge dukrelė. Akivaizdu, kad Žygis nėra vienintelis, trokštantis žūtbūt išsiaiškinti paveikslo paslaptis. Kol kas vyras žino tik viena: jos susijusios su sena ikona, Maskvos kunigaikštytės Elenos prieš daugiau kaip penkis šimtus metų atsivežta į Lietuvą. Tačiau Vilniuje daugybė senų ikonų. Kaip rasti tą vienintelę? Ar Vilnius išsaugojo Aleksandro laikų slaptavietes? 

Žymos sau: KPS: 248, kn, 2014 11 12

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

669(2) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Kelionė per lygumas“

669(2) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Kelionė per lygumas“

pirmykste_moteris_z1Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Kelionė per lygumas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skaičiau skaičiau, o brangusis vis erzino: ar dar neskauda riešo? Ar nenuspaudė kelių? Ar jau užaugo raumenys? Iš tiesų knyga nenormaliai stora ir sunki. Žinoma, kad ji ir originaliai stora, bet na vistiek leidykla pasistengia ja padaryti didesne ir brangesne.

Skaičiau ir nuolatos turėjau priminti sau, kad čia grožinė literatūra. Fantastika, autorės vaizduotė. Kad ir kaip ji įvaduose bandė aiškinti, kad labai domėjosi senovės pasauliu ir bandė nenutolti nuo galimos realybės, visgi jei imtum tuo tikėti, tai būtum kvailesnis nei gali būti. Taip taip, pirmykščiai žmonės ir žele gamindavo desertui, ir įdarytus pyragus kepė, ir 50 pilkų atspalvių jau buvo paskaitę ir žinojo vieną kitą įdomesnę sekso pozą.

Šiaip jau serija gana įdomi (jei priimi kaip flinstounus, o ne kad taip galėjo būti), bet būtent šia dalis tai man žiauriai nusibodo. Priminė kokį nors žiedų valdovą – eina eina eina eina. Ir dar čia kalniukas, čia gėlytė, čia upelis, eina eina eina eina, pamiega, gėlytė, upelis, upė, persikelia, išsidžiovina – būtinai visi rakandai išvardinami kuo rengėsi ir kaip nusirengė. Tada eina eina eina.

Nepaisant tokio nuobodulio visada būdavo įdomu skaityti Ailos ir jos draugo susitikimus su kitais žmonėmis.

Oficialiai:  Našlaitė Aila ir keliautojas Jondalaras palieka saugią mamutojų žemę prie Juodosios jūros ir leidžiasi į pavojingą ir iššūkių kupiną kelionę per visą žemyną į kromanjoniečių gyvenvietę dabartinėje Pietų Prancūzijoje, iš kur kadaise iškeliavo Jondalaras su broliu.
Odisėja suveda porą su įvairiais nepažįstamaisiais retai gyvenamose Europos lygumose. Vienus žavi atvykėlių sugebėjimai naudotis įrankiais ir „susikalbėti“ su žvėrimis, kiti šalinasi jų bijodami to, ko nesupranta, treti net kelia grėsmę gyvybei. Lydimi prijaukinto vilko, puikaus ristūno Lenktynininko ir kumelės Yhaha jie narsiai pasitinka tiek žiaurius priešus, tiek negailestingus gamtos išmėginimus ieškodami vietos, kurią galėtų pavadinti savo namais.

Žymos sau: KPS: 830, kn, 2014 11 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

668(1) Jo Nesbø „Sniego Senis“

668(1) Jo Nesbø „Sniego Senis“

Nesbo_sniegosenis_Jo Nesbø „Sniego Senis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jo Nesbo knygas sąžiningai medžioju bibliotekoje, todėl kai jau gaunu, krykštauju ir man nerūpi, kad skaitau jas ne iš eilės. O patys detektyvai veža. Kaip ir dauguma skandinaviškų detektyvų. Ir Hūlė su savo paslydimais, demonais ir gyvenimo būdu man labai žmogiškas. Daug žmogiškesnis nei kitų autorių kuriami alkoholikai, nelaimingi vienišiai.

Daug kalbėti nesinori, nes ne pirma jau Nesbo knyga Šiukšlynėlyje. Visos jos panašios. Pati detektyvinė linija intriguojanti, neleidžianti sustoti, nes kad ir ką išnarplioja tyrėjai, vistiek, matai kiek liko puslapių, žinai, kad dar ne pabaiga, kad viskas pasisuks kita linkme. Neturiu jokių priekaištų. Tik įspėju – daug žiaurumo čia bus!

Oficialiai: Iškritęs pirmasis sniegas prabangių namų rajoną apgaubė ramybe. Jo gyventojus Bekerius kiek suerzina kieme mįslingai atsiradęs sniego senis. Vėliau naktį Joną pažadina neaiškus garsas, jis eina ieškoti mamos, bet… namie jos nėra. Nedrąsiai pravėręs lauko duris berniukas žvilgsniu matuoja atstumą iki artimiausių kaimynų, kol jo akys užkliūva už priešais namą stovinčio sniego senio – šis ryši rožinį motinos šaliką. Detektyvas Haris Hūlė užčiuopia ryšį tarp savo pašto dėžutėje rasto laiško ir dingusios moters. Paaiškėja, kad per pastarąjį dešimtmetį be žinios dingo jau vienuolika moterų ir kaskart tuo pat metu – vos tik pasirodo pirmasis sniegas… Žudikas diktuoja žaidimo taisykles ir, rodos, iš arti stebi kiekvieną Hario Hūlės žingsnį…

Žymos sau: KPS: 472,  Kb, 2014 11 01

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.