Pagal
Mėnuo: sausio 2015

689(22) Alessandro Baricco „Triskart aušroje“

689(22) Alessandro Baricco „Triskart aušroje“

triskart-ausroje-1Alessandro Baricco „Triskart aušroje“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: keistos man tos knygos, kurios pasibaigia per valandą. Atrodo jei tiek laiko skaitei, tai ką čia galima pasakyti? Netyčia ir įrašas ilgesnis gali gautis.

Patiko. Baricco mano naujasis atradimas. Norėčiau perskaityti kokią storą, bent 500psl. jo istoriją.

„Triskart aušroje“ – trys susitikimai. Žodžių tik tiek kiek reikia, bet ištroškusiam visada jų per mažai.

Oficialiai: Misteris Gvynas sukūrė dešimt rašytinių portretų. Romane „Triskart aušroje“ Alessandro Baricco leidžia mums paskaityti trejetą jų. Tris istorijas, vykstančias tuo pačiu metu toje pačioje vietoje – viešbučio vestibiulyje, vietoje, kuri niekam iš tiesų nepriklauso, kur gali įvykti bet kas. Auštant, keistu laiku, kai naktinis miestas eina miegoti, o rytinis – tik prabunda. Keistu metu, kai žmogus – labiausiai pažeidžiamas ir drauge labiausiai atviras netikėtiems susitikimams. Viešbutyje susitinka vienas jo gyventojų ir atsitiktinė moteris, durininkas ir jauna mergina, berniukas ir policininkė, o iš tiesų tai – tie patys žmonės. Tik skirtingais savo amžiaus tarpsniais.

Žymos sau: KPS: 96, kb, 2014 01 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

688(21) Matthew Quick „Auksinis debesies kraštelis, arba optimisto istorija“

688(21) Matthew Quick „Auksinis debesies kraštelis, arba optimisto istorija“

auksMatthew Quick „Auksinis debesies kraštelis, arba optimisto istorija“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai nebuvo labai įdomi knyga. Parsinešiau iš bibliotekos, nes tą kartą nieko geresnio neradau. Pradėjau ir išvažiavome savaitgaliui. Vežtis nepanorau, nes nepatogu, geriau elektroninės knygos, taip bent žinau, kad neliksiu be skaitalo jei perskaitysiu greičiau nei grįšiu, arba jei mesiu. Grįžusi jau kaip ir nebenorėjau tęsti, nes tai ką buvau palikusi visai neįtraukė. Bet suteikiau šansą, įveikiau ir štai vertinu net geresniu balu nei planavau.

Tai tokia knyga kokią romantinę dramą tikitės pamatyti kine per valentino dieną. Beje, skaičiau, kad filmas yra, taigi štai, jei mėgstat tas tipines amerikietiškas dramkomedijas, tai čiupkit!

Knygoje rašoma apie vyrą, kuris po tam tikros dramos susijusios su žmona praranda atmintį ir kelis metus yra gydomas nervų ligoninėje. Jis neatsimena kas nutiko, o tai, kad negali būti su savo žmona laiko išbandymu. Pasak jo atsiskyrimo laikotarpis baigsis, kai jis pasieks tam tikrus tikslus, pvz., numes daug svorio.  Man keista, kad tas vyras yra labai naivus, vaikiškas, nors regis jo bėda yra atminties spraga ir ūmus smurto proveržis, niekur nerašoma, kad ir iki nutikimų jis buvo toks keistas naivuolis. Vėl man nepatiko veikėjai. Tėvai itin nepatrauklūs, draugai… ne mano skonio. Mergina? Nea… Taip ir varčiau akis kol baigiau knygą.

Šioje knygoje daug tipiškų dalykų: tipiška gatvelė, tipiški futbolo sirgaliai ir t.t. Na viskas ką mes ir matome tipiškuose amerikiečių filmuose. Nelikau sužavėta, bet visai blogai nebuvo.

Oficialiai: Patas turi įdomią teoriją: gyvenimas – tai filmas, kurį kuria Dievas. Ir Dievo jam skirta užduotis – tapti fiziškai stipriam, išmintingam ir jautriam, kitaip tariant, būti puikiu vyru. Kai jis toks taps, Dievas jam dovanos laimingą filmo pabaigą – grįš jo žmona Niki. Bėda ta, kad Patas daug laiko praleido psichiatrijos ligoninėje, o namie niekas su juo apie Niki nesikalba. Lyg to būtų negana, jo mėgstama komanda, Filadelfijos „Eagles“, vis pralaimi rungtynes, jį persekioja keistuolė Tifani, o naujasis psichoterapeutas kaip gydymo būdą siūlo neištikimybę…

Žymos sau: KPS: 312, kb, 2014 01 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

687(20) Gillian Flynn „Tamsumos“

687(20) Gillian Flynn „Tamsumos“

Tamsumos_p1Gillian Flynn „Tamsumos“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Prabėgo jau beveik trys mano skaitymo metų mėnesiai, o dar tik 20-ta knyga. Reikia mesti tą Candy Crush, o tai visai jau sunku rasti laiko knygoms.

Kai perskaičiau pirmą Flynn knygą, tai likau nusivylusi. Ji buvo per paprasta, per daug nuspėjama, visai neintriguojanti, bet labai išreklamuota ir išliaupsinta. Su „Tamsumomis“ šiek tiek geriau. Įdomus ypatumas tas, kad knygoje nėra teigiamų herojų. Tai yra visi tokie žmogiški, bet nė kiek ne mieli ir todėl buvo sunku skaityti. Nes nebuvo ką mėgt, palaikyt, už ką sirgt. Ir šiaip man ta Amerika, kai tik nutolstama nuo didmiesčių, visai nepatinka. Tarsi apie kokį mūsų nupiepusį ir alkoholio bei bedarbystės iškankintą miestieliuką rašytų.

Apie ką knyga? Praėjo 25 metai nuo tada kai Libės šeima išžudyta, o jos brolis už tai įkalintas iki gyvos galvos. Iki šiol Libė gyveno iš gerų žmonių vargšei mergaitei suaukotų pinigų, bet kai jie baigėsi, ji sutiko prisidėti prie detektyvų mėgėjų klubo ir išsiaiškinti kas gi iš tiesų nutiko praeityje. Tad vienuose skyriuose aprašinėjama kaip ji susitikinėja su įvairiais žmonėmis ir užsiima tyrimu, o kituose pasakojama apie tą baisią dieną. Pasakojama iš Libės mamos ir jos brolio pozicijų.

Stipriausi šioje knygoje charakteriai. Kaip minėjau visi nelabai tokie, kad prie širdies dėtum, bet įdomūs, gana skirtingi. Tai nėra grynas detektyvas. Tai labiau psichologinė knyga apie pasirinkimus ir jų nulemtas pasekmes. Nestatyčiau į lentyną su mėgstamiausiomis knygomis, tačiau savaitgalio nesugadino. :)

O dar šiaip, ne į temą. Kodėl ryži žmonės knygose vadinami rudaplaukiais? Tik iš konteksto galima suprasti, kad jų plaukai yra raudoni, nes dažnai rašoma apie ryškumą, airišką kilmę ir panašiai, nors primygtinai sakoma „rudaplaukis“. Kodėl ne raudonplaukis?

Oficialiai: Ryškiame, įtaigiame, kupiname nuojautų detektyviniame romane „Tamsumos“, kaip ir garsiame G. Flynn bestseleryje „Dingusi“, atsiskleidžia neprilygstamas rašytojos talentas pinti detektyvinių įvykių seką su psichologiniais žmonių paveikslais. Autorė, meistriškai jungdama dvi pasakojimo linijas, veda skaitytoją dygliuotu keliu, o kuriama įtampa tokia stipri, kad sunku nuspręsti, kurį siužeto įvykį rūpi sužinoti labiau.
Libės Dei motina ir dvi vyresnės seserys buvo nužudytos savo namuose, šeimos ūkyje. Būtent dėl septynmetės Libės liudijimo penkiolikametis jos brolis Benas atsidūrė už grotų iki gyvos galvos.
Po dvidešimt ketverių metų Libei taip striuka su pinigais, kad ji sutinka susitikti su Žudymo klubo nariais – tikrų nusikaltimų gerbėjais, narstančiais garsiausias bylas. Libė patiria šoką sužinojusi, kad dauguma klubo narių netiki Beno kalte, kad, jų nuomone, tikrasis žudikas iki šiol mėgaujasi laisve. Iš pat pradžių Libę domina tik galimybė susižerti gražaus pinigėlio pardavinėjant senus šeimos daiktus kaip suvenyrus gerbėjams. Bet įsitraukus į klubo tyrimą ji ima abejoti, ką iš tikrųjų mačiusi, o ko gal ir nemačiusi aną tragedijos naktį.

Žymos sau: KPS: 408, ke, 2014 01 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

686(19) Kathleen Tessaro „Kvepalų kolekcininkė“

686(19) Kathleen Tessaro „Kvepalų kolekcininkė“

kvepalu_kolekcininke_p1Kathleen Tessaro „Kvepalų kolekcininkė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Buvo smagu paskaityti lengvą knygą, kuri nėra koncentruota tik į meilės temą. Apskritai, meilės čia buvo nedaug, tik tiek, kiek mes visi mylim. Daug daugiau įdomaus gyvenimo, kuriame dominuoja ir kitokie jausmai.

Knyga susideda iš dviejų dalių. Praeities ir dabarties. Tiesa praeitis yra 1929 metais, o dabartis – 1955. Tad gana neįprasta, paprastai tokiose knygose ta dabartis šauna į mūsų laikus. Čia gi dar ne visi spėjo atsigauti, atsistatyti po karo, todėl buvo dar įdomiau.

Greisė yra nelabai pritampanti aukštuomenės mergina, žmona, kuriai „nelimpa“ visuomeninės pareigos. Bet gi tais laikais buvo nenormalu „ieškoti savęs“. Netikėtai ji gauna laišką iš advokatų Paryžiuje, kad gavo palikimą nuo nepažįstamos Evos. Štai toji Ema yra senesnės, 1929 metų istorijos dalyvė. Pažintis su ja prasidėjo viešbutyje, kur būdama 14 metų dirbo kambarine. Čia buvo labai įdomu skaityti apie to meto aukštuomenės purvinus skalbinius :), charakterius. Vėliau Eva tampa profesionalia lošėja ir blaškosi po pasaulį, kol galiausiai pasineria į kvepalų kūrėjo vadybininkės rolę.

Kuo susijusios Eva su Greise, negaliu išduoti, viskas paaiškėja knygos viduryje. Abu laikotarpiai labai įdomūs, o istorijos įtraukiančios. Didelę dalį knygoje užima ir kvepalai, kvapai, jų kūrimas, receptai.

Trumpai tariant tai labai lengva knyga vienam vakarui, tačiau kažkuo ji man tikrai patiko.

Oficialiai: Laiškas, pranešantis apie gautą palikimą, apverčia Greisės Monro gyvenimą aukštyn kojom. Kas yra toji geradarė Eva d‘Orsi?
Nepažįstamos moters palikimo priimti negalinti moteris vyksta į Paryžių. Greisė tikisi, kad kelionė suteiks progą atsiriboti nuo neištikimybe įtariamo vyro, tačiau net nenumano, kad keliai ją nuves į paslaptingą kvepalų pasaulį. Trys kvapai ne tik atskleis paslaptingos moters, pakerėjusios Niujorko ir Payžiaus aukštuomenę, likimą, bet ir supurtys pačios Greisės.

Žymos sau: KPS: 408, kb, 2014 01 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

685(18) Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

685(18) Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Murakami_dramblys_Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Haruki yra mylimiausias mano rašytojas, bet visos tos trumpų istorijų knygos tai tikrai ne mėgstamiausios. Skaičiau ilgai, nes perskaitai vieną apsakymą ir norisi sustoti, tik sustojus jis sukrenta galvoje ir jau ateina laikas mėgautis nauju. Stoti aš nemėgstu. Aš mėgstu skaityti. Tad tai man ir nepatiko.

Pradėjus, apėmė keistas jausmas. Gi pasirodė, kad šitai aš skaičiau. Nes ir skaičiau. Pirmas apsakymas tai tip top „Prisukamo paukščio kronikų“ romano pradžia. O gal ir ne pradžia, nepamenu jau, bet vistiek viskas taip pat. Dar vieną apsakymą jau buvau skaičiusi kitoje Murakami knygoje, tad irgi neapsidžiaugiau čia radusi.

Na, o visumoje patiko. Taip, man labai patiko dramblių gamykla ir šokantis nykštukas. Labai patiko moteris, kuri nustojo miegoti. Patiko pora, kuri apiplėšė makdonaldą ir pagrobė maišą mėsainių. Patiko pašiūrių degintojas. Bet dar labiau patiktų jei visa tai būtų storos knygos. O kad tai gali būti, gi matosi iš to paties prisukamo paukščio. Visada nusišypsodavau, kai veikėjas pasakydavo, kad dirba elektronikos prekių marketingo skyriuje. Tarsi visi jie būtų tas pats žmogus :).

Oficialiai: Kai iš vieno miestelio aptvaro be žinios pradingsta dramblys, visas vieno žmogaus gyvenimas ima subtiliai verstis aukštyn kojomis. Vidurnaktį staiga baisų alkį pajutusi pora sėda į automobilį ir apiplėšia „McDonald\’s“ restoraną. Moteris staiga susivokia nepajėgianti atsispirti mažam žaliam padarėliui, išsiraususiam kelią į jos sodą. Kankinama nemigos žmona nubunda ir panirusi į pusiau sąmoningą būseną išvysta prieblandos pasaulį, kuriame viskas įmanoma, – netgi mirtis. Kiekvienu šio rinkinio apsakymu Haruki Murakami meta iššūkį vadinamajam normaliam pasauliui. Su pavydėtinu talentu jis griauna patį realybės pagrindą ir kasdieniame gyvenime iškelia tai, kas siurrealu, o paprastuose dalykuose įžvelgia tai, kas visai nepaprasta. 

Žymos sau: KPS: 350, kn, 2014 01 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

684(17) George R. R. Martin „Varnų puota. Ledo ir ugnies giesmė. 4 knyga“

684(17) George R. R. Martin „Varnų puota. Ledo ir ugnies giesmė. 4 knyga“

Varnu-puota3_p1George R. R. Martin „Varnų puota. Ledo ir ugnies giesmė. 4 knyga“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Sakyčiau, kad ši knyga yra pati nuobodžiausia iš visų keturių, kurias aš skaičiau. Įpusėjusi net pasiskundžiau: nei gerų skerdynių, nei rimtos intrigos, net nepasidulkina kas kaip reikiant, ir net jokio bajeriuko nesuskelia. Turbūt dėl to, kad nebuvo Tiriono. Nei Daneiris. Ir apie Joną Snou beveik ne. Tad iš mano mėgstamų veikėjų šioje dalyje tebuvo lordas Pirštas ir  Sesrėja. Bet ji iš kalės intrigantės kažkodėl pavirto į girtuoklę inkštikę intrigantę.

Taigi visą knygą tik plepesiai apie politiką, kas ką valdys, kaip valdys, pašnekėjimai už nugarų ir intrigėlės. Mažos. Įdomumas prasidėjo pabaigoje, bet kai atrodė, kad dar daug puslapių man liko gi atsiverčiau baigiamąjį žodį, o tie daug puslapių pasirodė genealoginiai medžiai. Ak! Ir dar autorius tame savo pabaigos žodyje pasišaipo: „Ei, palaukit! – galbūt dabar šūktelės kai kas iš jūsų. – Palūkėkit! O kur Dani ir drakonai? ur Tirionas? Beveik nematėme Jono Snou. Negali būti, kad jau viskas…“. Va būtent, būtent taip ir galvojau.

Bet tiesa ta, kad ir kaip kankinau šią dalį, pabaiga mane nuliūdino. Turiu omenyje ne turinys, o tai, kad baigėsi.

Oficialiai: Ketvirtoje ciklo „Ledo ir ugnies giesmė“ knygoje „Varnų puota“ kuriama šiurpi karo nuniokoto krašto atmosfera, o veiksmas daugiausia sukasi apie Karaliaus Uostą. Ten karaliumi paskirtas devynmetis berniukas Tomenas, o visą valdžią užgrobusi jo motina – karalienė regentė Sersėja. Įtikėjusi kitados jai burtininkės išsakyta pranašyste, jog valdžią iš jos paverš kita karalienė, jauna ir graži, Sersėja nusprendžia pražudyti Tomeno žmoną, karalienę Mardžerę iš Tairelių giminės. 
Ir pačiame Vesterose, kur maitlesiais varnais karas pavertė daugybę žmonių, rezgami nauji sąmokslai, sudaromos naujos pavojingos sąjungos ir visi keršija visiems, ypač negailestinga keistoji Akmenširdė – pilkoji moteris, vadovaujanti bastūnams. Tačiau šioje varnų puotoje svečių daug, tik nežinia, kam iš jų pasiseks išlikti gyvam.
Penkių karalių karas beveik baigtas, kraštas merdi, ateina žiema, o karaliaus uoste pražūtingos karalienės intrigos…

Žymos sau: KPS:728, ke, 2014 01 11

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

683(16) Jo Nesbø „Vaiduoklis“

683(16) Jo Nesbø „Vaiduoklis“

nesbo_vaiduoklis_7Jo Nesbø „Vaiduoklis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tadam! Dar viena knyga apie Harį Hūlę. Joje buvo visko: žmogžudysčių, narkomafijos, apgaulės, svajonių apie meilę, bėgimo, skendimo, skundimo.

Šiaip jau neskaitykit, nes toliau bus spoileriai. Įspėju dar kartą. Tai va, kai perskaičiau knygą iki galo, tai labai susinervinau ir nubėgau į google patikrinti ar yra dar parašyta knygų. Lengviau atsikvėpiau, bent viena dar yra. Uf.

Kaip greitai laikas bėga, kai skaičiau senesnes, tai Hūlės mylimosios sūnus tebuvo berniukas, o dabar jau 18 metų jaunuolis, kuris prisidirbęs iki ausų ir dėl jo užvirė visas knygos veiksmas.

Vieną suprantu, skandinavų detektyvai yra mylimiausias mano žanras. Ir kai paimu paskaityti kokį amerikietišką, tai taip viskas keistai pigiau atrodo tada :).

Beje, kai skaičiau knygą „Sibirietiškas auklėjimas“, tai ji man atrodė na tokia visai man nereikalinga. Tačiau va, tai ką perskaičiau ten, man labai pravertė suprasti keletą sibiriečio minčių „Vaiduoklyje“, todėl beprasmiškai skaitomų knygų turbūt iš viso nebūna.

Oficialiai: Vasara. Gustas tįso ant grindų viename Oslo butų. Netrukus jis mirs. Bandydamas suvokti, kas įvyko, pasakoja savo gyvenimo istoriją. Lauke skamba bažnyčios varpai. Ruduo. Buvęs detektyvas Haris Hūlė po trejų metų, praleistų Honkonge, kur stengėsi atsikratyti praeities demonų, atvyksta į Oslą, tikėdamasis leidimo ištirti žmogžudystę. Tačiau byloje jau padėtas taškas. Jauną narkomaną Gustą, tikėtina, nušovė draugas per konfliktą dėl narkotikų. Hariui pavyksta gauti leidimą aplankyti nuteistąjį kalėjime. Ir čia jis vėl susiduria su savo žaizdota praeitimi, nes su juo netiesiogiai yra susijęs skausmingais saitais. Hūlė pradeda bene asmeniškiausios bylos tyrimą. Gusto istorija tęsiasi, o naktinio Oslo gatvėmis klaidžioja vaiduoklis. 

Žymos sau: KPS: 464, ke, 2014 01 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.