Pagal
Mėnuo: vasario 2015

696(27) Jo Nesbø „Galvų medžiotojai“

696(27) Jo Nesbø „Galvų medžiotojai“

galvos696(27) Jo Nesbø „Galvų medžiotojai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Taigi taigi taigi, Jo Nesbo knyga ne apie Harį Hūlę. Liūdna be jo, bet nepasakyčiau, kad nepatiko, nes gi buvo čia daug linksmybių.

Beskaitydama vieną epizodą (kaip pagrindinis herojus pasineria lauko tualete), supratau, kad esu mačiusi filmą. Bet kadangi apart to epizodo daugiau nieko neprisiminiau, tai netrukdė mėgautis. Įdomu ar Lietuvoje yra tokių galvų medžiotojų.

Ši knyga kitokia nei Hūlės serijos. Ji linksmesnė ir nors vyksta daug bjaurių dalykėliu, tai juodojo humoro kupina komedija. Mielai tokių istorijų paskaityčiau daugiau.

OficialiaiRogeris Braunas – geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus „galvų medžiotojas“. Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam – prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales. Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve – tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausių meno istorijoje paveikslo savininku. Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.

Žymos sau: KPS: 304, kn, 2015 02 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

695(26) Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

695(26) Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

uveFredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Man atrodo į geidaraščius aš šią knygą buvau įtraukusi dėl to pikto katino ant viršelio. O po to buvau skaičiusi atsiliepimų apie tai, kad knyga linksma ir patiks tiems, kurie mėgavosi „Šimtamečiu išlipusiu per langą“. Taigi, vadinasi, man.

Pradžioje trumpai nusivyliau nes prologas daug nežadėjo. Pirmi skyriai irgi ėjosi lėtokokai. Tačiau po truputuką po truputuką ir jau tyliai sau kikenau, o brangusis klausė kas ten man. Na pvz. Uvė pirmą kartą sutinka katiną:

„Katinas atsistojo. Uvė stabtelėjo. Taip jie kelias akimirkas stovėjo vertindami vienas kitą tarsi du mušeikos vėlų vakarą provincijos bare. Uvė svarstė, ar nepaleidus į padarą klumpės. Katinas, iš išvaizdos sprendžiant, keikė tą faktą, kad neturi klumpių tad negalės duoti grąžos“.

Arba vėliau, kai dėl tam tikrų aplinkybių Uvei teko priglausti katiną. Pirmasis ryto susitikimas:

„Ir štai. Be penkiolikos šešios. Uvė atsikėlė. Katinas tupi vidury virtuvės, nutaisęs tokią miną, lyg Uvė jam būtų skolingas pinigų. Uvė savo ruožtu stebeilija ne mažiau nepatikliai, tarkim, lyg katinas būtų ką tik paskambinęs jam į duris su Biblija po pažastimi ir paklausęs, ar Uvė pasiruošęs „įsileisti Jėzų į savo gyvenimą“.

Uvė yra našlys, atleistas iš darbo ir nebežinantis ko imtis gyvenime, tad nusprendžia nusižudyti, o visą knyga jam kas nors vis netyčia trukdo. Tai katinas, tai naujieji kaimynai. Čia sutiksim visokių įdomių personažų. Ir daugiavaikę imigrantę pakistanietę, ir neįgaliųjų vežimėlyje sėdinčių žmonių, ir homoseksualų, ir per didelį svorį turinčių asmenų. Visi jie yra vieno kvartalo gyventojai, vienaip ar kitaip susiję su Uve.

Tai viena linksmiausių mano skaitytų knygų, nors ją pabaigusi sriūbavau pasikūkčiodama. Bet aš šiaip žliumbikė gi.

Oficialiai: Uvei 59-eri. Žmonės jį laiko senu bambekliu ir „piktu kaimynu iš pragaro“. Bet Uvė kitos nuomonės: jei žmogus nevaikšto su kvaila šypsena, tai dar nereiškia, kad jis yra piktas. Labiau už viską Uvei patinka tvarka ir pastovumas – kai niekas nesikeičia ir visi laikosi nusistovėjusių taisyklių. Todėl visą gyvenimą jis vairuoja tik SAAB markės automobilius ir kiekvieną rytą pradeda tikrindamas kvartalą: apeina aplinkines gatves, sustato į vietą paliktus dviračius, apžiūri, ar kaimynai tinkamai rūšiuoja atliekas. Ir visai nesvarbu, kad jau keleri metai, kai jis nebe bendrijos pirmininkas. Kas nors juk turi rūpintis tvarka!  Uvės gyvenimas ramiai teka pagal griežtai nusibrėžtą planą. Kol vieną lapkričio rytą jis… sulaukia naujų kaimynų. Šie įsikelia su didžiausiu triukšmu ir net aplanksto Uvės pašto dėžutę – mat naujasis kaimynas nemoka važiuoti atbulas su priekaba. Ką jau kalbėti, kad kvartale apskritai draudžiamas eismas! Negana to, kieme įjunksta lankytis nususęs katinas apkandžiota ausimi… Netikėti įvykiai ir neprašyti dvikojai bei keturkojai įsibrovėliai pradeda versti vyro gyvenimą aukštyn kojom, ir pamažu ima aiškėti, kad už pavyzdingai nešiojamos bambeklio ir pagiežingo pedanto kaukės slepiasi kitas Uvė bei niekam nežinoma jo istorija.

Žymos sau: KPS: 328, kn, 2015 02 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

 

694(25) Charlotte Link „Apgaulė“

694(25) Charlotte Link „Apgaulė“

apgaule230Charlotte Link „Apgaulė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Įtempto siužeto romanas, todėl įtraukė ir mikliai, per porą vakarų, sugraužiau. Nepasakyčiau, kad kažkas ypatingo. Nėra dėl ko paliaupsinti. Nė vienas veikėjas netapo mylimu, visi buvo kažkokie „nelabai“: viena vištukė turtinga namų šeimininkutė, kuri nemato kas dedasi po nosimi, kita užsidepresavusi dėl išvaizdos, trečias gi toks mazgotė, kad viską atleistų, kad tik jį mylėtų ir taip toliau. Tų veikėjų daug.

Buvo ir žmogžudysčių, bet intriga ne tame. Kas žudikas galima nuspėti, o nuo kažkurios vietos tai ir nebenuslepiama. Galima būtų sakyti, kad įtampa auga galvojant ar prigriebs jis kitą auką, ar ne. Na bet gi perskaičius dalį knygos matosi, kad tai tipinis romanas, kuris pabaigoje staigmenų nepateiks.

Nepaisant visos šios kritikos, vistiek mane įtraukė, buvo įdomu, tad nesigailiu, kad skaičiau.

Oficialiai: Laura ir Peteris Simonai, sutuoktiniai iš Frankfurto, – turtingi, Prancūzijoje turi namą, skirtą atostogauti. Peteris kiekvieną rudenį be žmonos ir dukrelės ten važiuoja paplaukioti jachta ir praleisti savaitę su geriausiu draugu Kristoferiu. Tiktai šįkart jis dingsta be žinios. Susirūpinusi žmona sužino, kad Peteris prasiskolinęs, turi meilužę ir jau seniai nebeplaukioja jachta. Laura nuvyksta į Prancūziją ieškoti vyro, ir čia ją viena po kitos užgriūva nemalonios staigmenos. Dar pribloškia žinia, jog gretimame kaimelyje rastos nužudytos motina su dukrele. O šeimos draugai prancūzai, su kuriais jie praleido tiek gražių valandų, nė nemano jai padėti

Žymos sau: KPS: 456, ke, 2015 02 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

693(24) Stanisław Lem „Soliaris“

693(24) Stanisław Lem „Soliaris“

Naujas_soliarisStanisław Lem „Soliaris“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Vis išgirsdavau, kad man būtina perskaityti Soliarį ir vis pamiršdavau, bet kartą aptikusi bibliotekoje ėmiau ir parsinešiau. Reikia gi išsilavinimo spragas taisyti. Aišku, šiek tiek bijojau skaityti, nes man gi vis neįtinka išliaupsintoji klasika. Nei 1984-tuose aš kažko įdomaus nerandu, „Mūsų nerimo žiema“ nesužadina man jokio jausmo, o „Žiedų valdovo“ aš neįveikiau dar tada, kai nebuvo interneto ir aš nežinojau, kad čia kažkokia labai gera knyga, bet skaičiau viską kas bent kiek pasakiška, man regis fantazy termino irgi dar nežinojau.

Tai va, ėmiausi „Soliario“ ir vienu prisėdimu pusės knygos neliko, antru ir likusios dalies. Taip, man patiko. Gal dėl to, kad knyga trumpa ir didžiosios dalies neužėmė liūdesys ir savianalizės, nors tai ir nebuvo linksma istorija.

Žmonės atrado planetą su gyvu organizmu ir daugybę metų bandė užmegzti kontaktą. Galiausiai į ta buvo beveik numota ranka ir kosminėje stotyje liko dirbti vos keli darbuotojai. Šiaip galvoju, kad mūsų – žmonių – pagrindinė problema, kad mes viską bandom pritempti iki tradicinio suvokimo.Tad tikrai įdomu skaityti kas būna, kai žmonės susiduria su kažkuo, kad netelpa į jokius per šimtmetį sugalvotus rėmus. Nors statau save į veikėjų vietą ir su šiurpu galvoju, kaip baisu turėtų būti pustuštėje stotyje, toli nuo artimo pasaulio, su savais vaiduokliais ir be jokio normalaus bendravimo net tarpusavyje.

Ši mano spraga užtaisyta sėkmingai. :)

Oficialiai: Soliario siužetas – daugiasluoksnis, jame persipina intymumas ir meilė, žmogaus pasąmonės gelmės, detektyvo linija, mokslinė analizė. Tai knyga apie žmogaus bandymą pažinti nežemiško proto prigimtį ir nežemiško proto bandymą pažinti žmogų. Soliaris – aplink dvi saules, žydrą ir raudoną, besisukanti tolima, paslaptinga ir mažai ištirta planeta, beveik visa užlieta vandenyno. Į apmirusią Soliario tyrimų stotį atvyksta psichologas Krisas Kelvinas – išsiaiškinti, kodėl vienas mokslininkas nusižudė, o kiti du labai keistai elgiasi. Stoties darbuotojus lanko svečiai – kūniškus pavidalus įgiję grėsmingi vidiniai fantomai Vieną rytą Kelvino kambaryje pasirodo jo žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltina save…

Žymos sau: KPS: 232, kb, 2015 02 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

692(23) Liza Marklund „Klubas 69“

692(23) Liza Marklund „Klubas 69“

klubas69Liza Marklund „Klubas 69“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Detektyvus aš mėgstu. Ypač tokius, kurių veiksmas vyksta Švedijoje, Norvegijoje ir aplink. Tad net neabejodama ėmiausi ir šios autorės.

Skaityti buvo įdomu, nors knyga ir nėra labai stipri: truputį nenuosekli, kur sunku prie ko čia žmogžudystė, arba prie ko čia ta politika ir galiausiai iš viso prie ko čia tas klubas. O ir knygoje lyg ir „Klubas 6“ buvo, o ne 69… Kiekvieno skyriaus pradžioje kažkokie neaiškūs intarpai nežinia kieno, na bet detektyvuose tai mėgstama, todėl čia kaip ir norma.

Nepaisant tų visų trūkumų aš vistiek įsitraukiau. Iš viso man įdomiausia buvo skaityti apie redakciją, mat pas mus man regis tokių nėra tiesiog. Pati pagrindinė veikėja mane glumino, nors pabaigoje tapo aiškiau ko ji tokia „užsiparinusi“.

Neabejoju, kad skaitysiu ir kitą dalį, nors į mėgstamų rašytojų lentyną autorės nestatau.

Oficialiai: Praktikantė žurnalistė Anika Bengtzon vasarai išsirūpino vietą didžiausiame Švedijos dienraštyje. Ji nekantriai laukia progos prasimušti, nors budėjimas prie pranešimų priėmimo linijos – ne visai tai, ką ji turėjo galvoje… Kai anonimas praneša apie nuogos moters lavoną gretimose žydų kapinėse, Anika nutaria, jog atėjo jos valanda prasimušti. Klijuodama jaunosios aukos gyvenimo detales ji aptinka filmuotą medžiagą, kuri pagrindinį įtariamąjį nukelia už šimtų mylių nuo nusikaltimo vietos tuo metu, kai buvo įvykdyta žmogžudystė. Ar policija ieško ne to vyro? Staiga pakimba grėsmė ne tik Anikos karjerai. Kuo daugiau ji klausinėja, tuo pažeidžiamesnė darosi pati.

Žymos sau: KPS: 544, ke, 2015 02 12

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

691(24) Suzanne Rindell „Nusikaltimų metraštininkė“

691(24) Suzanne Rindell „Nusikaltimų metraštininkė“

nusikaltimumetrastininkeSuzanne Rindell „Nusikaltimų metraštininkė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šios knygos anotacijoje yra užsiminta apie „Didįjį Gedsbį“. Su priežastimi, nes skaitydama knygą ir aš vis prisimindavau aną istorija. Jos nėra labai susijusios, panašios, nėra taip, kad „Nusikaltimų metraštininkė“ kopijuotų aną garsenybę, ne ne. Tačiau aprašomas laikas tas pats: džiazas, pogrindiniai barai, blizgesys. Ir pasakotojas yra paprastas žmogutis, kuris netikėtai tapo prabangaus gyvenimo dalyvis ir liudininkas.

Šią istoriją pasakoja Rouzė. Našlaitė, kuri gyvenimui užsidirba policijos nuovadoje spausdindama nusikaltėlių liudijimus. Pilka pelė, kuri bijo keisti šukuoseną, pažvelgti į vyrą ar tiesiog svajoti. Toje pačioje nuovadoje įsidarbina Odalė. Mergina, kuri visiems patinka, kerinti, spindinti, paslaptinga ir ji greitai priglobia Rouze po savo sparnu. O tas sparnas visai kitas gyvenimas: prabangus viešbutis, brangūs drabužiai, vakarėliai… Iš kur tokį patį darbą dirbanti Odalė visa tai turi? Niekas nežino.

Rouzė pasakoja vis įterpdama „tada dar nežinojau“, „tada nepagalvojau“ ir pan., tai sukurdama ypatingą nuotaiką ir leisdama suprasti, kad geruoju visa ta draugystė nesibaigs. Tačiau kas nutiks ir kam nutiks? Autorė gudriai įvilioja, įtraukia, ir nors labai nesislapsto, didelės paslapties nekuria, tačiau vistiek norisi kuo greičiau sužinoti kaip viskas baigsis.

Visumoje, tai lengva, bet įdomi knyga. Man pasitaikė laiku ir vietoje.

Oficialiai: Niujorkas, 1924-ieji. Rouzė Beiker – pilka, skrupulinga mašininkė, dirbanti apšnerkštoje policijos nuovadoje Žemutiniame Manhatane. Našlaitė, užauginta vienuolių, dėl savo darbštumo yra labiau toleruojama, nei mėgstama. Kasdienis jos darbas – klausytis išpažinčių. Vos keliais spausdinimo mašinėlės klavišų taukštelėjimais Rouzė sprendžia žmonių likimus ir gali pasiųsti kalėti ilgiems metams. Visgi gyventi ir dirbti vadinamojo džiazo amžiaus Niujorke tokio sukirpimo žmogui kaip Rouzė – gan sudėtinga. Ji senamadiška mergina, o aplinkui sukasi ryškios moterys, kurios drąsiai nešioja trumpas šukuosenas, mėgaujasi nuolatiniais vakarėliais ir romanais su vyrais. Į policijos nuovadą įžengus naujajai mašininkei – egzotiškai gražuolei Odalei – Rouzė ja susižavi taip, kad jau niekada nebeišsipainioja iš to žavesio pinklių: draugystė su paslaptingąja Odale įklampina Rouzę į jai svetimą gyvenimą ir maniakišką priklausomybę. Verčiant „Nusikaltimų metraštininkės“ puslapius, blogio nuojauta dramatiškai auga. Paaiškėja, jog savo pasakojimą Rouzė rašo psichiatrinėje ligoninėje, prižiūrima gydytojo, kuris tiki, kad „tikslus įvykių atpasakojimas padeda pasveikti“. Vienintelė problema – Rouzė nesugeba išlaikyti chronologinės įvykių sekos ir viskas gali būti ne taip, kaip atrodo…

Žymos sau: KPS: 328, kb, 2014 02 07

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

690(23) Dmitry Glukhovsky „FUTU.RE / Ateitis“

690(23) Dmitry Glukhovsky „FUTU.RE / Ateitis“

future2Dmitry Glukhovsky „FUTU.RE / Ateitis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Pradėkime ne nuo turinio, o nuo pačios knygos. Man įdomu, kaip gyvena kai kurios mažesnės leidyklėlės. Ar jos leidžia knygas tik sau, savo draugams, artimiesiems ar visgi kažkiek nori ir pardavimų, žinomumo. Pvz., kad tokia knyga išleista aš sužinojau iš linkomanijos. Taip, aš nesu labai smarkiai besidominti knygomis, bet stebiu anonsus, stebiu internetinių knygynų naujienas, stebiu blogerių atsiliepimus, socialiniuose tinkluose stebiu knyginius reikaliukus. Tai tikrai nelaikau savęs kažkokia knygų eksperte, aš ne tik nežinau kokią premiją gavęs vienas ar kitas romanas, bet ir nežinau iš viso kokios premijos būna. Tačiau apie Lietuvoje pasirodančias knygas žinau daugiau nei apie muziką, filmus, atvežamų bananų rūšis ir t.t. Tai štai, FUTU.RE pirmą kartą pamačiau piratinių failų dalykloje, puoliau gūglinti, kas čia ar nauja, ar seniai išleista ir pan. ir nepasakyčiau, kad prieš porą savaičių google buvo dosnus lietuviškų nuorodų. Todėl mielos leidyklos, kartais nesmerkit piratų, jei neužsiimat savo produkcijos viešinimu, nes jų dėka galima sužinoti apie tai ką išleidžiate, darykit kažką, nes tapau tik aštunta leidyklos FB puslapio sekėja. Net šiukšlynėlis turi daugiau.

Na ir po tuščiažodžiavimo dar kelios mintys apie turinį. Knyga man ir labai patiko, ir šiek tiek nusibodo. Visas ateities pasaulis sugalvotas puikiai. Ant žemės nebėra vietos, todėl žmonės gyvena kilometriniuose dangoraižiuose, valgo mėgintuvėliuose augintą mėsą ir grožisi projekcijomis, nes tikros žolės ar kalnų jau seniai nėra. Nuostabioji Europa, sužinojo, kaip tapti nemirtingiems, tačiau dėl vietos ir išteklių stokos įvedė įstatymą, kad pradėję lauktis tėvai turi pasirinkti, kuris vienas iš jų mirs. Gyvybė už gyvybę. Čia gi, kaip ir priklauso, veikia opozicija, pogrindis ir veisiasi nelegalūs vaikai, o pagrindinis herojus priklauso Nemirtingiesiems, kurie tuos nelegalus medžioja, vaikus atima, o tėvams suleidžia senatvės serumo. Tai štai visuma, intrigos, politika ir pasaulis man patiko. Pagrindinis herojus irgi truputį mielas, nors ir per daug įsijautęs į savipisą bei melancholiją, tačiau visą knygą gadino muilo opera. Ta tikra, tokia meksikietiška. Oi myliu nemyliu, oi pastojau, oi nuo to, ano, oi kas mano tėvas, oi!

FUTU.RE – puikus žvilgsnis į dabartines mūsų svajones (nesirgti, likti jauniems, gyventi amžinai) ir visas to pasekmes. Jei tik pasiryšite ištverti muilo operą – rekomenduoju.

OficialiaiDar mums gyviems esant, bus padaryti atradimai, leisiantys žmonėms amžinai likti jauniems. Mirties nebėra. Mūsų vaikai niekada nemirs.
Sveiki atvykę į ateitį. Į pasaulį, kuriame gyvena amžinai jauni, visiškai sveiki ir laimingi žmonės.
Bet ar jie bus tokie kaip mes? Ar verta gimdyti vaikus, jei dėl jų teks atsisakyti nemirtingumo? Ar negalintiems turėti vaikų žmonėms reikia šeimos? Ar tiems, kurių kūnai nesensta, reikalinga siela?

Žymos sau: KPS: 512, ke, 2014 02 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.