Pagal
Mėnuo: kovo 2015

705(36) Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Potvynis“

705(36) Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Potvynis“

POTVYNIS_Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Potvynis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skaitau daug detektyvų, labai juos mėgstu, nesu išranki, bet gi žinau, kad vienas yra geresnis už kitą. Šį iš pradžių norėjau mesti. Daugybė vardų, painių, iš pažiūros nesusijusių įvykių ir nelabai įdomūs pagrindiniai personažai: benamis buvęs policininkas, jauna studentė, būsima policininkė.

Po truputį, gana lėtai ir neintriguojančiai istorija vystėsi ir viduryje jau pasidarė įdomu, o paskutinis trečdalis gerokai įtraukė. Jei neturėčiau su kuo lyginti, pvz Kepleriais, knygomis apie Frostą, Adler-Olsen, tai sakyčiau, kad „Potvynis“ yra puiki istorija. Pabaiga gana stipri. Bet lyginti turiu su kuo, ir tęsiniuose autoriai galėtų gerokai pasistengti.

Oficialiai: Stingdančioje 1987 metų vasaros mėnesienoje Šiaurės Kosterio įlankoje įvykdoma žiauri žmogžudystė. Auka – jauna nėščia moteris. Pradėjęs tirti bylą detektyvas Tomas Stiltonas neturi už ko užsikabinti. Aukos tapatybė nenustatyta. Motyvas nežinomas. Žudikas nepaliko jokių pėdsakų. Nepaisant didelių pastangų byla lieka neišaiškinta. 
Po dvidešimties metų Stokholme žiauriai sumušami benamiai. Pasikartojančius užpuolimus smurtautojai filmuoja ir skelbia internete, sukeldami didžiulį visuomenės pasipiktinimą.
Olivija Rioning baigia trečią Policijos kolegijos kursą. Ji yra prieš kelis metus mirusio žmogžudysčių skyriaus detektyvo Arno Rioningo duktė. Prieš atostogas būsimieji policininkai namų darbų gauna po vieną beviltišką seną bylą. Olivija pasirenka aiškintis Šiaurės Kosterio nusikaltimą. Bylos medžiaga iškelia daug klausimų, kuriuos galėtų atsakyti tik Tomas Stiltonas. Vienintelė problema – jis dingęs. Išėjo iš policijos. Niekas nežino, kur išvykęs. Olivijai nieko kito nelieka, kaip tik jį surasti…

Žymos sau: KPS:560, KE, 2015 03 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

704(35) Susan McBride „Maža juoda suknelė“

704(35) Susan McBride „Maža juoda suknelė“

maza-juoda-sukneleSusan McBride „Maža juoda suknelė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai knyga apie kurią sudėtinga ką nors pasakyti. Perskaičiau ir pamiršau, bet perskaičiau su malonumu.

Lengva šeimos istorija, truputis paslapčių, stebuklinga juoda suknelė, kuri parodo ateitį taip truputį sugriaudama dabartį. Viskas šiek tiek banalu, truputį pritempta, jokių intrigų. Užpildas tarp patiekalų, tai tokia knyga.

Oficialiai: Antonija Ašton visomis išgalėmis siekia karjeros ir kuria vestuvių planus, tačiau vieną dieną įprastinis jos gyvenimas ima ir išlekia iš vėžių. Priversta grįžti į gimtuosius namus Blu Hilse, kai jos motiną Evę ištinka insultas, sename Viktorijos stiliaus name, kuriame užaugo, ji atranda daugybę užkaborių, kuriuose dulka ne tik seni daiktai, bet ir senos šeimos paslaptys. Užčiuopusi paslaptingos istorijos siūlą, Antonija juo seka iki mįslingos savo mamos Evės ir jos sesers Anos, kuri dingo prieš penkiasdešimt metų savo vestuvių išvakarėse, praeities. Ištraukusi praeitį į dienos šviesą ji sužino netikėtų dalykų apie meilę, magiją ir mažą juodą suknelę, kuri gali sudaužyti širdį… arba ją pagydyti.

Žymos sau: KPS: 312, kn, 2015 03 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

703(34) Anaïs Nin „Paukšteliai“

703(34) Anaïs Nin „Paukšteliai“

cdb_9789955739104_p1Anaïs Nin „Paukšteliai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Apie Anais Nin aš nieko nežinojau kol kadaise nepasižiūrėjau labai patikusio filmo „Henry & June„. Šį žiūrėjau tik dėl to, kad mėgstu retro ir dėl Umos Turman :D Ten, tame bohemiškame pasaulyje ir sutikau Anais bei Henrį Milerį. Po to kirbėjo mintis, kad reikia ką nors perskaityti, knygų mugėje užėjau „Paukštelius“. Ilgai jie gulėjo lentynoje, net kita knygų mugė spėjo ateiti, o joje nusipirkau ir kitą autorės knygą, ten metas skaityti.

Aš nepasakyčiau, kad man labai patiko, bet ir ne atvirkščiai. Šiais pilkų atspalvių erotikos laikais knyga atrodo labai miela, lengva ir švelni. Balta erotika. Nepatiko tos istorijos, kuriose aistra išreiškiama vaikams. Visos kitos jausmingos, kartais juokingos ir nuolat priverčiančios prisiminti, kad rašyta ne tokiais atvirais laikais. Aš jau sugadinta.

OficialiaiPrancūzija nuo senų laikų turi rafinuotos, elegantiškos erotinės literatūros tradiciją. Kai pradėjau rašyti užsakovui, maniau, kad čia [Amerikoje] ji taip pat egzistuoja, bet klydau. Viskas, ką teko skaityti, tebuvo antrarūšių rašytojų sukurptas šlamštas. Atrodo, nė vienas geras rašytojas net nebandė rašyti erotikos.
Subūriau poetus ir mes visi kūrėme nuostabią erotiką. Nors iš mūsų primygtinai reikalavo gašlybių, negalėjome suvaldyti aistringos poezijos šėlsmo. Erotikos rašymas mums rodė kelią į šventumą, o ne į nuodėmę.
Homoseksualai rašė tarsi jie būtų moterys. Drovieji rašė apie orgijas. Frigidiškos moterys – apie beprotišką aistrą. Patys lyriškiausieji pasinėrė j kūnišką pasitenkinimą, patys tyriausieji atsidavė perversijų tyrinėjimui.

Žymos sau: KPS: 114, kn, 2015 03 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

702(33) Rodney David Wingfield „Atkaklusis Frostas“

702(33) Rodney David Wingfield „Atkaklusis Frostas“

atkaklusisRodney David Wingfield „Atkaklusis Frostas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai dar vienas Frosto detektyvas privertęs eiti miegoti gerokai vėliau nei norėjau. Įtraukė žaibiškai.

Visgi mane stebina prieštara. Frostas yra šlykštus diedas ir su tokiu visai nenorėčiau bendrauti. Aš suprantu ir juodą humorą, ir sarkazmą, bet būtent Frosto pošlybės man atrodo tokios „Buko ir bukesnio“ lygio. Ta prasme nejuokingos. Pvz., citata iš atminties: „- Bet miškas labai didelis! / – Nieko tokio, mano kotas irgi didelis, bet kažkaip sugebu rasti reikiamą vietą“. Ir taip toliau. Taigi suprantu, kodėl Frosto daugelis nemėgsta ir kaip su juo sunku dirbti. Regis turėčiau užjausti ir viršininką, kuris niekada negali pagauti bėdžiaus, negauna ataskaitų ir jo įsakymų nevykdo. Bet… bet viršininkas kvailas, trumparegis, nemato kas dedasi jo nuovadoje, nežino kas išsprendžia bylas ir neprisiima atsakomybės. Tad kaip tik priverčia džiaugtis, kai nevala Frostas jam ką nors iškrečia bjauraus, pvz., į mašiną įsūdo šlapimo nelaikančią močiutę. Prieš tai prigirdęs arbata.

Štai tame ir autoriaus žavumas. Jis sugeba sukurti murziną, pošlą veikėją, kuris vis dėl to užsitarnauja ne tik skaitytojų, bet ir daugelio kolegų palankumą.

Na, o pati detektyvinė linija panaši kaip ir kitose knygose. Tiriant vieną byla trupiniai nubyra ir kitoms, galiausiai visos išsprendžiamos pabaigoje.

OficialiaiDetektyvas Džekas Frostas keistuolis: jis nesilaiko darbo drausmės, yra netvarkingas, ironiškai bendrauja su aplinkiniais ir problemas traukia lyg magnetas. Vis dėlto už šios kaukės slypi jautri siela ir stiprus teisingumo jausmas… Policininkai šiukšlių maiše randa uždusintą berniuką. Kitas panašaus amžiaus vaikas dingęs. Ar šiedu įvykiai susiję? Po Dentoną klajoja nepagaunamasis, kuris mėgaujasi stebėdamas pralietą vaikų kraują. Nejaugi į miestą grįžo iškrypėlis, jau sėdėjęs už panašias išdaigas? Vagys apšvarina vienos šeimos namus, pagrobia penkiolikmetę dukterį. Bet ar nusikaltimo tikrai būta? Nužudyti kilimų klojėjo vaikai, jų motina dingusi. Ar ji ir yra žudikė? Tai dar ne visos mįslės, kurias tenka minti kriminalistui inspektoriui Džekui Frostui, nedrausmingam keikūnui, išsiblaškėliui užuomaršai… genialiam sekliui.

Žymos sau: KPS: 576, kn, 2015 03 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

701(32) Robert Galbraith „Gegutės šauksmas“

701(32) Robert Galbraith „Gegutės šauksmas“

Gegutes-sauksmas_p1Robert Galbraith „Gegutės šauksmas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Man vis įdomu kam knygą pasirašyti slapyvardžiu, jei jos pristatyme vistiek parašyta, kad tai J.K. Rowling knyga? Nebent autorė turėjo kažkokių vilčių nuslėpti savo tapatybę, patikrinti ar knygas pirks ne dėl vardo, bet kažkas nuėjo netinkama vaga.

Taigi, „Gegutės šaukmas“ – detektyvas, kurio pagrindinis veikėjas yra privatus seklys nusamdytas tirti neaiškią savižudybę. Šio tipo portretas keistas. Viena vertus Kormoranas Straikas turi tradicinio seklio bruožų, tai yra vienišas, nelaimingas, truputį užsiima savigrauža. Kita vertus, nors ir buvo bandymas nupiešti jį daug rūkantį, širdgėlą skandinantį bare, ši dalis autorei nelabai pavyko. Per geras atrodė tas seklys, o nusigėrimai atsitiktiniai.

Dar knygoje buvo sekretorė Robina, kuri atėjo dirbti laikinai, bet jai patiko privataus detektyvo pagalbininkės darbas. Kažkokia per taktiška, per protinga, per nuovoki. Įtartinoji savižudė gailesčio nekėlė.

Visą laiką skaitant atrodė, kad parašyta apie šiek tiek senesnius laikus. Na jautėsi kažkokia retro dvasia, bet ją sklaidė mobilaus telefono ir interneto dalyvavimas istorijoje.

Iš pradžių nuobodžiavau, viduryje įsitraukiau, o į pabaigą ėmė net patikti. Žinau, kad skaityčiau tęsinius jei tokių būtų.

Oficialiai: Kai prabangiame Londono rajone randama iš balkono iškritusi garsi manekenė Lula Landri, niekas neabejoja – ji nusižudė. Byla baigta. Tik Lulos brolis nenurimsta ir nusprendžia kreiptis į privatų detektyvą Kormoraną Straiką, Afganistano karo veteraną. Straikui šis pasiūlymas – pačiu laiku: pinigų kaip niekad trūksta, o sielą drasko nesėkmės asmeniniame fronte. Jis imasi tyrimo. Tačiau neriant gilyn į painų gražuolės Lulos Landri pasaulį jį pasitinka vis didesni pavojai…
Intriguojantis detektyvas, panardinantis į Londono atmosferą: apgaulingos ramybės apgaubtos prabangių kvartalų gatvės, nuo pašalinės akies slepiamas Ist Endo naktinis klubų gyvenimas ir vibruojantis Soho šurmulys. „Gegutės šauksmas“ – pripažintas J.K. Rowling, pasirašiusios Robert Galbraith slapyvardžiu, debiutas išmėginant detektyvo žanrą, kuriuo ji pristato privatų seklį Kormoraną Straiką.

Žymos sau: KPS: 416, kb, 2015 03 14

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

700(31) Rodney David Wingfield „Frosto naktis“

700(31) Rodney David Wingfield „Frosto naktis“

5aaf137695ceb4bdd6b255d3484f6c1ed0730934Rodney David Wingfield „Frosto naktis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: keista įvertinti knygą puikiai, įsitraukti į ją visa galva, bet tiesiog labai nemylėti pagrindinio veikėjo Frosto. Jei pirmoje dalyje mane dar visai jis žavėjo, tai nevalyvumas pradėjo erzinti. Nieko čia labai pagirtino kai tau kas antrą puslapį kartoja, kad protingas ir įžvalgus žmogus vaikšto su taukuotu kaklaraiščiu, o pačiupinėjęs lavonus, rankas nuolatos valosi į paltą.

Visgi, minėjau, kad detektyvas labai įtraukia. Sudarytas iš pabarstukų, mažų nutikimų jis susilipna ir po truputį išsipainioja. Viską išsprendžia Frostas su savo nuojautomis. Suprantu, kad į knygas reikia žiūrėti, kaip parodiją, nes visose kartojasi neužpildyti blankai, durnas vadovas, nepatenkintas naujokas ir nemiegantis Frostas.

Esu serijos gerbėja, ir dvi naujausias knygas įtraukiau į knygų mugės pirkinių sąrašą. Štai viena suskaityta, kita jau laukia prie lovos. Ir žinau, kad gerai praleisiu laiką.

Oficialiai: Maniakas Dentone žudo senutes, o policijos pareigūnus vieną po kito guldo gripo epidemija. Nusikamavę kriminalistai pluša be atilsio: iš pažiūros darnią jauną porą puldinėja mirtimi grasinantis padegėjas, o kur dar įtartinos savižudybės, apiplėšimai, nelegali prekyba pornografinėmis vaizdajuostėmis, anoniminiai laiškai… Visas šias bylas tiria kriminalistas inspektorius Džekas Frostas, išsiblaškęs nevaleika cinikas. Stokodamas laiko ir spaudžiamas vyresnybės, jis darbuojasi iš peties, bet neištirtų nusikaltimų sąrašas nenumaldomai ilgėja, šiurpios žmogžudystės nesiliauja. Žinodamas, kad susimovęs skyriaus viršininko pasigailėjimo nesulauktų, Frostas imasi rizikingų veiksmų. Rizika – nuolatinė jo palydovė…

Žymos sau: KPS: 512, kn, 2015 03 09

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

699(30) Keigo Higashino „Įtariamojo X pasiaukojimas“

699(30) Keigo Higashino „Įtariamojo X pasiaukojimas“

cdb_Itariamojo-X-pasiaukojimas3_p1Keigo Higashino „Įtariamojo X pasiaukojimas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Man pačią vis dar stebina tai, kad rytų kultūra netraukia. Nemėgstu muzikos, filmų ir šiaip esu abejinga, o bet tačiau japonų autorių knygos labai limpa jei tik pasitaiko proga perskaityti.

„Įtariamojo X pasiaukojimas“ yra atvirkštinis detektyvas. Žudikas žinomas, nusikaltimo slėpimo būdas žinomas, o pagrindinė intriga yra ar išnarplios viską tyrėjai, ar ne. Bent jau taip viskas atrodo iš pat pradžių. Tačiau, kai pagrindiniai veikėjai yra matematikas genijus (gudriai slepiantis nusikaltimą), pastabus detektyvas (kuris daug mato ir todėl nebūtinai tiki viskuo, ką girdi) ir taip pat genijumi laikomas fizikas (matematiko studijų laikų draugas, kuris pirmas pradeda įtarti kas yra žudikas), paprastos knygos nelauk, arba bent jau tikėkis netikėtumo pabaigoje.

Šioje knygoje man labiausiai patiko kalbos apie matematikos uždavinius :). Ir šiaip matematika mokykloje buvo lengviausias (vienintelė pamoka, prieš kuria visai nebijodavau, kad pvz., netikėtai pakvies prie lentos ir pan.) ir mėgstamiausias mano dalykas

Oficialiai: Šiuolaikinio Tokijo džiunglės ir genialaus matematiko iššūkis geriausiam Tokijo tyrėjui.
Japoniškas detektyvas, priversiantis kaip reikiant padirbėti pilkąsias ląsteles ir suintriguosiantis pažvelgti į Tokijo užkaborius ir ne itin pažįstamą japonų kasdienybę.
Pakeitusi darbą ir persikrausčiusi į naują butą, Jasuko džiaugiasi ramiu gyvenimu: darbas priešpiečių parduotuvėje einasi sklandžiai, santykiai su paaugle dukra Misuko nekelia bėdų, o ilgą laiką persekiojęs buvęs vyras, atrodo, bus palikęs jas ramybėje. Tačiau kai ji patiki jį dingus visiems laikams, buvęs vyras vėl išdygsta prie namų durų. Jasuko gyvenimo ramybė subyra į šipulius.
Išsiaiškinti šiurpios dienos įvykius patikima geriausiam Tokijo tyrėjui Kusanagiui. Logika jam diktuoja įtikimą įvykių grandinę. Bet visi įtariamieji pateikia tvirtus alibi ir versijos viena po kitos atkrinta. Kusanagiui tenka pripažinti, kad šįkart susidūrė su painiausia ir paslaptingiausia byla, kokią tik jam kada nors teko tirti. Jis nujaučia, kad lemtingos dienos mįsles užminė paslaptingas genijus ir jas įminti įstengs tik toks pat genialus protas.
Prasideda nuožmi dviejų genijų kova.

Žymos sau: KPS: 256, ke, 2015 02 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

 

698(29) Sarah Jio „Gegužės pūga“

698(29) Sarah Jio „Gegužės pūga“

Geguzes puga_7Sarah Jio „Gegužės pūga“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: man labai įdomu, kodėl leidykla knygą „Gervuogių žiema“ pavadino „Gegužės pūga“, kai tuo tarpu romane ne tik minimos gervuogės pusnyse, bet net ir autorės žodis apie tai yra.

Jau ne kartą minėjau, kad Sarah Jio ir Jojo Moyes yra tarsi rašytojos dvynės. Visos knygos tokios panašios, kad be patikrinimo nepasakyčiau, kuri kurią sukūrė.

Lengva vakaro istorija pasakoja apie porą nelaimingų moterų. Viena prieš 80 metų prarado sūnų, kita jau šiais laikais, neteko dar negimusio vaiko. Kaip tokiose knygose ir priklauso – abi susijusios. Kaip tokioms knygoms ir priklauso – pabaiga turėtų sugraudinti. Bet kur ten sugraudins, kai jau kažkelintą kartą skaitai pagal tą patį kurpalių kurtą romaną ir žinai ko tikėtis.

Oficialiai: Siatlas, 1933-ieji. Vieniša motina Vera Rėj pabučiuoja savo trejų metukų sūnų Danielių, linkėdama saldžių sapnų, ir išskuba į naktinę pamainą viešbutyje. Ryte, nors tai ir gegužės 2-oji, kąsniais drimba sniegas. Vera skuba namo žadinti Danieliaus, tačiau jo lovelė tuščia, o gatvėje guli sūnaus meškiukas…
Siatlas, mūsų laikai, gegužės 2-oji. Mieste vėl pūga. Siatlo laikraščio „Herald“ žurnalistei Klerei Oldridž patikėta užduotis parengti straipsnį apie pavasario pūgą. Domėdamasi šia tema ji 1933 metų laikraštyje aptinka Danieliaus dingimo istoriją – pasirodo, jos paslaptis taip ir liko neatskleista. Klerė pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir netikėtai sužino, kad pati yra susijusi su Vera…

Žymos sau: KPS: 392, ke, 2015 02 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.

697(28) Andrius Tapinas „Maro diena“

697(28) Andrius Tapinas „Maro diena“

MD_virselis-286x470Andrius Tapinas „Maro diena“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Labai mėgstu greitas nuotykių knygas, kuriose visko daug vyksta, pvz., tokias rašo Dan Brown. Su malonumu skaitau, bet kiek pamenu gero įvertinimo neduodu. Skaityt smagu, bet tik tiek. Ir niekada negalvojau, kad lietuvis parašys tokią, kurią ne tik smagiai suskaitysiu ir tuoj pat pamiršiu, bet lauksiu nekantriai tęsinio bei feisbuke burnosiu, kad ponas autorius laksto po visokius seminarus, užuot rašęs toliau. Ne  tai, kad nuvertinu aš lietuvių rašytojus, bet tai, kad visi mano skaityti nuotykių romanai atrodo pritempti prie kažkokio pavyzdžio. Tai va, parašiau pradžią. Supratot, kad man patiko.

Tiesą sakant, antra dalis patiko dar labiau. Gal A. Tapinas tobulėja. O gal čia nutiko kaip su visomis įdomiomis serijomis (ne tik knygų, bet ir serialų): pirmoje dalyje po truputį skaitytojas įvedamas į pasaulį, gana smulkiai pasakojama kaip čia kas ir kur papuolėme, kas per žmonės ir kas jų draugai. O po to jau veiksmas įsisiūbuoja ir nebereikia aiškint kas yra automatonas, ar dar ten koks devaisas.

Nori prikibti? Visada galima rasti prie ko. Na, kad ir veikėjai, kurie atsiranda iš niekur pačiu laiku (pakeleivis visai netyčia paaiškinęs kaip spręsti galvosūkį, laukiau laukia kada jis dar pasirodys, nes gi atsitiktinumų nebūna, o jis pasirodo iš ties tik šalia sėdėjo). Meilės trikampio pabaiga ir šiaip tos scenos taip pat neįtikino, nors giriu už raudonus plaukus ir žalias akis (mano manymu tik taip atrodančios moterys gali paveikti vyrus, kaip tą darė knygoje). Bet tokios smulkmenėlės tikrai negadino reikalo. Knyga ir vėl pretenduoja patekti į mano metų dešimtuką. O aš gi net ir be „Maro dienos“ mėgstu visokius zombius ir apokalipses. Tai čia kaip saldainis buvo.

Oficialiai: Pašėlę nuotykiai tęsiasi antrajame Akmens ir Garo Miestų ciklo romane „Maro diena“. Laisvojo Vilniaus legatui Antanui Sidabrui nerimą kelia kraupų krovinį atvežęs traukinys, kuriame nebuvo mašinisto, Londono policija tiria genialaus chemiko mirties aplinkybes, į Konstantinopolį skuba ypatingą užduotį turintis samdomas žudikas, o paslaptinga ugniaplaukė moteris vien žvilgsniu pavergia vyrų širdis.
Paslaptys bus atskleistos, mįslingi kodai iššifruoti, bet išauš Maro diena – ir košmarai taps realybe, o akmenines pasmerkto miesto gatves užplūs Maro Vienuoliai.

Žymos sau: KPS: 440, kn, 2015 02 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.