Pagal
Mėnuo: gegužės 2015

717(48) Andrew Davidson „Chimera“

717(48) Andrew Davidson „Chimera“

chimera-1Andrew Davidson „Chimera“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Vajė, tik tris knygas tespėjau per gegužę perskaityt. Štai ką reiškia darbo pasikeitimas, adaptacija ir užtaikymas ant nuobodžių knygų (aš čia apie Drakonų kovas). „Chimerą“ irgi skaičiau labai ilgai. Jau savaitę vėluoju grąžinti į biblioteką. Tad skubėjau, spaudžiau, skubinausi, o vistiek ilgai ilgai man jos užteko. Tačiau, patikėkite, mesti tikrai nesinorėjo, nes tai viena geresnių šiemet skaitytų knygų.

Avarijoje vos nesudegęs vyras guli ligoninėje ir planuoja, kad jei kada nors sugebės išeiti, tai nusižudys įspūdingu būdu. Kartą jį aplanko keista mergina, kuri tvirtina, kad jie jau buvo susitikę prieš daug amžių ir po truputį pasakoja samdinio ir vienuolės meilės istorija. Daug vietos užima ir Dantės „Pragaras“, įsipina ir šiaip pasakojimų apie meilę bei atsidavimą. Visą laiką skaitytojas verčiamas svarstyti ar Marijana yra šizofrenikė, ar tai tikrai viskas tiesa?

Ant viršelio parašyta, kad knyga yra „Rimtas ir Ciniškas, tamsus ir šviesus romanas“. Visiška tiesa. Pagrindinis pasakotojas – vyras – yra tikrai ciniškas, mokantis pasijuokt iš savęs ir gana įdomiai vertinantis aplinką. Visi herojai neabejotinai stiprūs, net ir šalutiniai. Šią knygą priskirčiau jau prie rimtesnių tokių, kurias pravartu paskaityti tarp tralalaikų, kad nenubukėtume, tačiau skaitėsi sklandžiai, skirtingai nei man itin sunkiai kandamas U. Eco, su kuriuo bandoma palyginti šią knygą. Nerandu kažko bendro.

Oficialiai: Prancūzijos mieste prie Senos sudeginta mitinė pabaisa Gargulė tapo ne tik chimerų – viduramžių pastatus puošiančių skulptūrų, – bet ir bevardžio šios knygos herojaus prototipu. Herojų taip pat sužaloja ugnis. Atsidūręs ligoninėje jis pradeda suprasti, kad iki tol visų akis traukusį jo grožį ir galias vargu ar buvo galima vadinti laime. Jo gyvenime būta visko – begalė užkariautų vienišų širdžių, narkotikų vakarėlių, – bet nė vieno draugo. Beprasmybės aklavietėje jis sulaukia keistai žavingos viešnios – kito ligoninės skyriaus pacientės. Skulptorės, iš akmens kalančios chimeras. Pakylėti ir paslaptingi pasakojimai apie jųdviejų susitikimą prieš septynis šimtus metų pakursto herojų domėtis, kuo serga naujoji jo pažįstama. Tačiau ar tikrai ji serga? Tie pasakojimai patvirtina, kas knygoje pasakyta dviem akrostichais: romano skyrių pirmosios raidės susidėlioja į teiginį, kad „Vienintelis ryšys tarp visko yra meilė“, o kiekvieną skyrių užbaigiančių sakinių pirmosios raidės susijungia į Meistro Eckharto cituojamus žodžius Die Liebe ist stark wie der Tod („Meilė stipri kaip mirtis“), po kuriais pasirašo chimerų kūrėja Mariana. „Chimera“ – įtraukianti ir uždeganti, mistiška ir ironiška knyga. Tai ir meilės istorija, ir istorinis romanas. Ne veltui ji lyginama su garsiuoju Umberto Eco romanu „Rožės vardas“.

Žymos sau: KPS: 510, KB, 2015 05 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

716(47) Kajsa Ingemarsson „Meilė ir citrinos“

716(47) Kajsa Ingemarsson „Meilė ir citrinos“

meileircitrinosKajsa Ingemarsson „Meilė ir citrinos“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai beveik 20 dienų neskaitadienių, per kuriuos aš skaičiau gi „Šokį su drakonais“, nežinau kas pasidarė, bet skaitydama kiekvieną dieną dar esu tik dušimtaikažkelintame puslapyje. Jau kaip nuobodžiauju ir stumiuosi tik iš pagarbos trims pirmoms knygoms. Ai… Žodžiu, nusprendžiau Martiną tęsti po skyrelį kas kitas dvi knygas. Tai va, vieną ir surijau per vakarą, o ji net nėra labai ypatinga.

Vienas sakinys dabar bus spoileris, tad praleiskite. Palikta bedarbė, kuri svajoja apie savo restoraną, padeda draugui atidaryti jo, naujam restoranui nelabai sekasi, bet po kritikės puikaus atsiliepimo ateina laiminga pabaiga. Štai tiek to pasakojimo. Nors buvo jauku ir miela paskaityti po visų fantastinių pasaulių ir tokią paprastą knygutę apie gyvenimą, kuriame yra ir gražių dalykų, ir nelabai, gerų draugų ir kiaulių.

Oficialiai: Tai ne šiurpios kriminalinės istorijos, vykstančios kurgi daugiau, jei ne Švedijoje, pradžia. Nemaloni situacija baigiasi šimtus tūkstančių kronų kainuojančio vyno Château Pétrus bala, o Agnesė, iš nedidelio Leningės miestelio kilusi mergina, atsiduria Stokholmo platybėse, priekabiautojo boso išspirta iš vyriausiosios padavėjos vietos prašmatniame prancūziškame restorane, palikta neištikimo vaikino ir tapusi savo optimizmo auka. Agnesė jaučiasi prislėgta, nusiminusi ir… pasirengusi permainoms. Bet kaip dažnai nutinka, mergina net neįsivaizduoja, kaip įsisuks permainų karuselė ir kaip smarkiai pasikeis ji pati.

Žymos sau: KPS: 496, KN, 2015 05 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

715(46) Roderick Gordon, Brian Williams „Galinė riba“. Ciklo „Tuneliai“ 6-oji knyga

715(46) Roderick Gordon, Brian Williams „Galinė riba“. Ciklo „Tuneliai“ 6-oji knyga

image

Roderick Gordon, Brian Williams „Galinė riba“. Ciklo „Tuneliai“ 6-oji knyga

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Bandau susisteminti ko buvo šioje serijoje. Spoilinsiu, todėl praleiskit įrašą tie, kurie to nemėgsta.

Taigi, buvo du berniukai nevykėliai, kurie vėliau tapo net labai nieko sau. Buvo keista požeminė bendruomenė valdoma blogiečių. Išprotėjęs mokslininkas. Buvo žemės gelmės su įvairiais padarais, buvo Naujųjų Germanų pasaulis požemyje, buvo žmogėdra, buvo slaptieji agentai, buvo virusas, kuris visus išžudė, buvo nenugalimos pabaisos, buvo atominis sprogimas, buvo kalėjimai, spąstai, ateiviai, vergai… oi daug visko buvo ir labai gaila, kad baigėsi.

Oficialiai: Sėdami mirtį ir suirutę Angliją siaubia stiksai su žiauriųjų armagių kariauna. Atrodo, jų niekas nebesutramdys.
Išgelbėti galėtų turbūt tik stebuklas… O giliai po žemėmis, pačiame Žemės centre, Vilas su Eliot, ko gero tą stebuklą ir aptiko – akylai senolių saugotą paslaptį, nuo kurios priklausys visa gyvybė – ir žmonių, ir stiksų…
Paskutinioji „Tunelių“ serijos dalis prasideda prieš pat branduolinį sprogimą šerdyje, Džigsui iš paskutiniųjų kovojant dėl gyvybės. Stiksai ir baisieji jų palydovai armagiai siaubia Angliją, palikdami žūčių ir niokojimų šleifą. Atrodo, niekas jų nebesulaikys. Pasaulį išgelbėti tegali stebuklas. Kaip tik jį žemės gelmėse randa Vilas su Eliot – vieną po kitos jie atskleidžia senovės  paslaptis, kuriomis paremtas pats žmonių ir stiksų gyvenimas.

Žymos sau: KPS: 312, KE, 2015 05 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Posted from WordPress for Android