Pagal
Mėnuo: lapkričio 2015

748(5) Sophie Kinsella „Turiu jūsų telefoną“

748(5) Sophie Kinsella „Turiu jūsų telefoną“

kinsela_z1Sophie Kinsella „Turiu jūsų telefoną“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kinsella yra skaniausias pasaulio tortas. Bet kas būtų jei tokį skaniausią pasaulyje tortą valgytume kiekvieną dieną? Ko gero jau po savaitės jis keltų šleikštulį. Taigi, paskaitau kartą ar du per metus ir labai gardu. Autorė šmaikšti ir nors išgarsėjo su „Pirkinių maniakės“ serija, tačiau kitose jos knygose veikėjos yra gana normalios, žemiškos moterys, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių save menkina, bet galiausiai atranda teisingą kelią. Ir dar meilė būna labai svarbi.

Šioje istorijoje įsipynė dar vienas mano žiauriai mėgstamas elementas – susirašinėjimas. Nesvarbu, ar tai žinutės, ar messeger, ar laiškai. Internetiniai susirašinėjimai ir pažintys man visada suvirpina širdį. Sukelia nostalgiją. Pabudina jausmus.

Norit truputį pakikenti bei padūsauti? Kokybiškai? Čiupkite knygą! Bet šiukštu jos nelieskite jei norite gilaus turinio, išliekamosios vertės ir iš viso po metų vis dar atsiminti apie ką ši buvo.

OficialiaiPopė Vajet dar niekada nebuvo tokia laiminga. Ji rengiasi tekėti už Magnuso Tavišo, bet vieną popietę jos „ilgai ir laimingai“ ima byrėti į šipulius. Ji pametė sužadėtuvių žiedą, o apimta panikos prarado dar ir telefoną. Drebančiomis kojomis vaikštinėdama po viešbučio vestibiulį, šiukšliadėžėje ji pamato mobilųjį. Kas randa, to ir telefonas! Dabar ji gali palikti naująjį numerį viešbučio darbuotojams, kad radę žiedą šie jai paskambintų. Puikumėlis! 
Tik štai verslininkas Semas Rokstonas, kurio įmonei radinys priklauso, nesutinka telefono atiduoti. Jis nori atgauti telefoną ir nepagiria Popės už tai, kad ši perskaitė visas jam siųstas žinutes ir kišosi į asmeninį jo gyvenimą. Vėliau viskas pakrypsta netikėtai — Popė ir Semas nuolat tvarko vienas kito gyvenimus elektroniniais laiškais ir žinutėmis. Mergina rengiasi vestuvėms, vėl sulaukia paslaptingo skambučio, yra priversta slėpti kairę ranką nuo Magnuso ir jo tėvų… Popė greitai supranta, kad jos laukia didžiausia gyvenimo staigmena.

Žymos sau: KPS: 416, Kn, 2015 11 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

747(4) Donna Leon „Mirtis La Fenice teatre“

747(4) Donna Leon „Mirtis La Fenice teatre“

mirtis-la-fenice-teatreDonna Leon „Mirtis La Fenice teatre“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Donna Leon man rekomendavo komentaruose. Susidomėjau ir bibliotekoje pasėmiau pirmą dalį. Net nežinau ar man patiko. Perskaičiau ramiai, nebėgdama, nesusiintrigavusi. Nežinau kas kliuvo.

Veikėjai neblogi. Istorija irgi  pusė velnio. Paskaičiau pačią pabaigą, bet gi neskaičiau priešpaskutinio skyriaus, tai net sugebėjo pažerti netikėtumo man, žinančiai galą. Tačiau kažko trūko. Gal įtampos, gal gilumo, gal detalesnės aplinkos, nes pvz., policijos šefas atrodo daug žadantis, o pagrindinio veikėjo Brunečio dialogai su minėtu asmeniu taip pat leidžia manyti, kad dar ne viską dar mačiau, kad gal dar bus geriau.

Tikiu, kad gal kitos dalys labiau įtraukia, su pirmomis visada taip būna, tad manau ateityje skaitysiu toliau.

Oficialiai: Romano veiksmas vyksta Venecijoje, kur beveik nebūna nusikaltimų, garsiajame operos teatre. Deja, nepasiseka maestro Helmutui Velaueriui, pasaulinio garso dirigentui: vieną vakarą spektaklio pertraukos metu į jo kavą kažkas įberia cianido… Komisaro Guido Brunečio įsitikinimu, supratus aukos gyvenimo būdą išaiškės, kas norėjo jo žūties.

Žymos sau: KPS: 268, Kb, 2015 11 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

746(3) Jojo Moyes „Šokanti su žirgais“

746(3) Jojo Moyes „Šokanti su žirgais“

cdb_9789955135241_p1Jojo Moyes „Šokanti su žirgais“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Iš bibliotekos urmu parsinešiau autorės knygų. Nes ką randi, tą imi. Bet matyt trečios iš eilės jau neįveikčiau. Viena gerai, dvi jau pradeda darytis saldoka. Ši istorija yra pati prasčiausia iš visų Jojo knygų. Visai neužkabino ir gal tik viena kita vietos iš viso storo romano buvo įdomesnės. Jaučiasi, kad norėjo sukurti kažkokius įdomesnius personažus, bet jie atrodo dirbtini, pritempti, plokšti ir nepatrauklūs.

Man keisčiausia yra tai, kad knyga „Aš prieš tave“ išsiskiria iš visų autorės knygų  savo pabaiga. Jos visos su happy endu, bet būtent anoje knygoje tas happy yra kiek kitoks nei likusiose. Mačiau greitai išleis tęsinį. Turbūt skaitysiu, bet dabar jau tiesiasi rankos link detektyvo.

Oficialiai: Į Le Cadre noir, elitinę prancūzų jojimo akademiją, kurioje žirgai, regis, paneigia žemės traukos dėsnius, priimami tik patys talentingiausi raiteliai. Ten lemta mokytis ir Henriui Lašapeliui, bet jis sutinka Floransą ir jo gyvenimas pasikeičia. Praėjus kone pusei amžiaus viename Londono užkampyje Lašapelis mylimai anūkei bando užtikrinti geresnę ateitį, mokydamas paauglę ir jos žirgą šokti taip, kaip pats kadaise mokėjo. Tačiau įvyksta nelaimė ir keturiolikametei Sarai tenka pačiai kovoti už save. Nataša Makoli – teisininkė, kurios specializacija yra vaikų teisių gynimas. Priversta gyventi po vienu stogu su vyru, su kuriuo skiriasi, suabejojusi savo profesiniu išmanymu, vieną vėlų vakarą ji sutinka patekusią į bėdą vienišą Sarą. Tačiau Nataša nežino, kad Sara saugo paslaptį, kuri galiausiai privers jas leistis į nepaprastą kelionę ir visam laikui pakeis abiejų gyvenimus.

Žymos sau: KPS: 544, Kb, 2015 11 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

745(2) Jojo Moyes „Sidabrinė įlanka“

745(2) Jojo Moyes „Sidabrinė įlanka“

7513499Jojo Moyes „Sidabrinė įlanka“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: ši autorė turi kažką tokio, kodėl jos meilės romanai leidžiami ne „Svajonių knygų“ leidykloje. Gal todėl, kad nėra to „jis praskleidė drėgnus jos rožės žiedlapius ir…“, bet yra kažko tikro jausmuose. Gal knygose Jojo priverčia veikėjus atrasti savyje kažką naujo ir tiesiog pakeisti gyvenimą. Nesvarbu, ar dėl meilės, ar dėl savęs…

Autorės knygose būna daug visokių romantiškų fantazijų, truputį su tikrove prasilenkiančių dalykų ir pan., tačiau vistiek sunku atsitraukti. Pagauna, nepaleidžia, nors ir supranti, kad „ei, skaitau meilės romaniūkštį ir negaliu sustot!“.

Pasakojimas apie mažą miestelį Australijoje, apie aptriušusį viešbutį, apie delfinų ir banginių stebėjimą, bei šių gyvūnų ir vietinių žmonių simbiozę. Ant stalo guli dar viena autorės knyga, dosni šį kartą buvo biblioteka. Manau ją irgi sukrimsiu per vieną du prisėdimus. Būtent tuo man ir patinka, juk prieš tai knygą, kad ir labai įdomią, kankinau dvi savaites.

Oficialiai: Liza Makalen niekada nesugebės pabėgti nuo praeities. Bet laukiniai Silver Bėjaus paplūdimiai ir draugiška miestelio bendruomenė suteikia trokštamos laisvės ir saugumo. Tiesa, padėtis pasikeičia, kai tetos viešbutyje „Sidabrinė įlanka“ apsistoja Maikas Dormeris. Švelnaus būdo anglas pernelyg prašmatniais drabužiais ir dėmesį blaškančiomis akimis gali sužlugdyti viską, ką Liza taip stengiasi apsaugoti: ne vien šeimos verslą ar įlanką, priglaudusią numylėtus banginius, bet ir įsitikinimą, kad ji nenusipelno meilės. Maikas Dormeris mano turėsiąs sudaryti paprastą verslo sandorį — pajūrio miestelyje paspartinti statybų projekto įgyvendinimą. Bet suvokia nežinąs, kaip reaguoti į apšiurusio „Sidabrinės įlankos“ viešbučio gyventojus ir jų pretenzijas į aplinkinius vandens plotus.

Žymos sau: KPS: 400, Kb, 2015 11 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

744(1) Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“

744(1) Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“

knygos-virselis-54e1aa9b286e8Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Uf, pagaliau įveikiai pirmą savo skaitymo metų knygą ir juos pradedu nuo tos atseit geresnės literatūros.

„Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ man kažkaip labai priminė Orvelo 1984, tik tiek, kad jei pamenate tai 84 man visai nepatiko. Ne idėjomis, o stiliumi. Ši knyga gi pasirodė labai gera.

Jos pradžioje maniau, kad tai bus realistinis romanas apie Šiaurės Korėjos režimą ir paprastus žmones. Skaičiau vis skaičiau, apie našlaičius, apie šnipinėjimą, apie žmonių grobimus, apie kalėjimus, apie garsiakalbius, apie išdirbio normas… Ir viskas rodėsi labai realiu. Gal dėl to, kad dar gyvi pasakojimai apie Sovietų Sąjungą ir visai nesunku įsivaizduoti, kaip piliečiai dingsta, nepriteklių, juodąją rinką ir propagandą. Knygai įpusėjus tai pasirodė labiau tokia neįprasta meilės istorija, mat pagrindinis veikėjas labai nori išgelbėti idealizuotą mylimąją, nacionalinę aktorę ir savotišką brangiojo vadovo meilę. Ta dalis iki pat pabaigos jau neatrodė labai realistinė, tačiau dar labiau priartino prie Orveliškų idėjų. Skaitome apie Brangiojo Vado mintis, artimą aplinką, humoro jausmą ir creepy kvailumą. Viltį pabėgti, laisvės troškimą, beviltiškumą.

Tai ilgam atmintyje liekanti knyga, nes vis priverčia pagalvoti kaip iš tiesų toje pasaulio šalyje gyvena žmonės. Kodėl mes matome tokias nuotraukas kokias matome, pvz, kaip visi verkia dėl vadovo mirties, ar rengiasi vienodai, ar pilną stadioną mergaičių gimnasčių rodančių programą…

OficialiaiČiun Do – prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnus. Stovykloje pirmąkart paragavęs valdžios, pripažintas už skvarbų protą, jis žengia keliu, kuriuo nebegalės grįžti atgal. Laikydamas save „kukliu didžiausios pasauly nacijos piliečiu“, Čiun Do tampa profesionaliu žmonių grobiku. Vėliau, išplaukęs laivu į tarptautinius vandenis ir išgirdęs užsienio radijo stotis, įkvepia laisvės gurkšnį. Kad liktų gyvas, jis turi prisitaikyti prie besikeičiančių žaidimo taisyklių ir ištverti neapsakomą žiaurumą. Pasiekęs to, ką žmogus gali iškęsti, ribas, jis drąsiai imasi diktatoriaus varžovo vaidmens – siekia išgelbėti mylimą moterį, Sonmunę, legendinę aktorę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“. 

Žymos sau: KPS: 526, Ke, 2015 11 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Skaitymo statistika 7 = Šiukšlynėlio septintasis gimtadienis!

Skaitymo statistika 7 = Šiukšlynėlio septintasis gimtadienis!

Šiukšlynėlio septintasis gimtadienis! Valio valio valio, sveikinu sveikinu! Jūs įsivaizduojate koks tai yra nuoseklumas? 7 metus sąžiningai pažymėti ir nors trumpą komentarą palikti apie kiekvieną perskaitytą knygą! Daug tų knygų blogerių turime, bet sakyčiau mažuma tokių, kurie tiek laiko išlaiko nuoseklumą! Tai pasigyriau, ane? Kai pagalvoju kiek metų man buvo prieš 7 metus, to ojėj, atrodo taip seniai aš sugalvojau čia rašyti. Na o mintis tokia kilo tik todėl, kad nepamirščiau ką gi esu skaičiusi. Sakote, kaip įmanoma pamiršti? Na jau, žmonės, čia yra aprašyta daugiau nei septyni šimtai knygų, aš pavartyčiau akis jei teigtumėte, kad atsimenate tiek pavadinimų bei autorių!

Kas įdomiausia, tai aš nelaikau savęs nei didele knygų mylėtoja, nei knygų skaitytoja. Nejaučiu drugelių pilve pamačiusi kokią nors citatą aukštinančią knygas ar tokį paveikslėlį https://www.pinterest.com/pin/294211788134107718/

Man apskritai tas pledo, žvalkės, arbatos ir katino stereotipas yra svetimas. Meh. Saldu. Aš tiesiog mėgstu skaityti. Dažniausiai lovoje, dažniausiai valandą dvi prieš miegą.

Ir kaip gi man sekėsi šiemet? Puikiai! Perskaičiau 76 knygas. Tiesa, pagal numeraciją atrodo 74, bet matyt kažkur padariau klaidą, nes ekselis, kuriame skaičiavau kiek ko ir kas sako 76 ir taškas. Let it be.

Tai mažiausiai per visus 7 metus, bet vidutinis knygos storis gaunasi 413 psl., o tai jau lenkia ankstesnius rezultatus. Primenu:

Septintieji metai (šie): 76 knygos, vidutinis puslapių skaičius – 413.
Šeštieji metai: 87 knygos, vidutinis puslapių skaičius – 384.
Penktieji metai: 104 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 387.
Ketvirtieji metai: 149 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 360.
Tretieji metai: 111 knygų, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 326.
Antrieji metai: 107 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 311.
Pirmieji metai: 109 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 373.

Vidurkis – 106 knygos per metus! 

Dar šiek tiek skaičių. 36 knygos buvo elektroninės, 18 iš bibliotekos ir 22 nuosavos, iš jų 4 gautos iš leidyklų. Buvo kažkuriais metais leidyklos atradę blogus, bet po turbūt nusprendė, kad ir taip skaitome, tai ką čia. :)

30 knygų buvo detektyvai ar trileriai. Tad, aišku, kokio žanro gerbėja aš esu, ane? Kraujas, pamišėliai, šiurpas, nuotykiai, baimė. Fui, damai nepritinka, bet gerai, kad nesu dama.

Šiais metais daug dėmesio teko Jo Nesbø, taip pat Rodney David Wingfield. Pirmasis yra mano mylimukas, kol ilsisi tokie rašytojai kaip Lars Kepler :).

Štai paminėsiu ką geriausio skaičiau kiekvieną mėnesį.

2014 lapkritis. Jo Nesbø „Sniego Senis“ – tiesiog jo knygos tokios, kad sunku nueiti miegoti laiku.

2014 gruodis. Helen Fielding „Bridžita Džouns. Pamišusi dėl meilės“ – asmeninė nostalgija. Nes Bridžita yra visų dienoraščių pradininkė ir buvo smagu ir vėl susitikti.

2015 sausis. Kathleen Tessaro „Kvepalų kolekcininkė“  – nes nenoriu vėl minėti Jo Nesbo, o ši knyga paliko gerą įspūdį.

2015 vasaris. Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“ – nes labai geras humoras.

2015 kovas. Andrius Tapinas „Maro diena“ – nes labai mėgstu postakopaliptinius nuotykius.

2015 balandis. Kristin Hannah „Žiemos sodas“  – pasirodė labai pagauli knyga apie karo pasekmes.

2015 gegužė. Roderick Gordon , Brian Williams „Tuneliai“  – visa serija, nes man patinka fantastiniai, šiek tiek vaikiški pasauliai.

2015 birželis. Andrew Davidson „Chimera“  – kartais reikia tiesiog kitokios knygos.

2015 liepa. Joėl Dicker „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – nes įdomu ne tik detektyvus skaityti, bet ir apie rašytojų gyvenimą, o čia du viename.

2015 rugpjūtis. Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“  – ilgai vengiau tos knygos ir veltui, nes gi patiko!

2015 rugsėjis. Nele Neuhaus „Piktas vilkas“ – autorė galėtų nukonkuruoti ar papildyti mylimus rašytojus, jei tik jos leistų daugiau.

2015 spalis. Tess Gerritsen „Numirti dar kartą“  – duoklė Tess, nes ji irgi užima garbingą vietą prie mėgstamiausių!

Štai jums dvylika puikių knygų! Na o jei jau reikia tradicinio trejeto tai prašau:

Metų super knyga tampa…. Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“
Pirmoji vice miss – Andrew Davidson „Chimera“
Antroji vice miss – Andrius Tapinas „Maro diena“

Dar atskirai turiu paminėti vieną puikią knygą Domnica Radulescu „Juodosios jūros sutemos“. Tiesiog tą mėnesį kitos nukonkuravo, tačiau negaliu neišskirti, nes metų perspektyvoje tikrai patenka prie geriausių.

Ir dar. Apie metų ne kažką… Tai ne blogos knygos, nes blogųjų aš čia iš viso neminiu, kam rūpi ten kokia Higins Clark? Ne ne, čia metų ne kažką, nes daug žadėjo, o nuvylė. Tai būtų George R. R. Martin „Šokis su drakonais 1. Sapnai ir dulkės“ „Ledo ir ugnies giesmės“ 5 knyga  bei Regimantas Dima „Vilniaus plovas“. Pirmoji, nes  Martinas ir mano širdį užkariavęs, bet ta dalis jau kokia nuobodi buvo! Gerai, kad vėliau pasitaisė atgal. Na, o Plovas gi turėjo būt įdomesnis vien iš aprašymo, bet matyt puslapių skaičius smarkiai ribojo, ar ką.

Tokie mano skaitymo metai! Aš tikiuosi kitais skaityti daugiau, rasti įdomesnių knygų, nes gi Haris Hūlė, Frostas ir Jonas Snow praktiškai baigėsi.

Tegyvuoja Šiukšlynėlis. Priimu sveikinimus ir dovanas. Valio!

Nepamirškite: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.