Pagal
Mėnuo: vasario 2016

769 (26) Jana Vagner „Vongo ežeras“

769 (26) Jana Vagner „Vongo ežeras“

cdb_Vongo-ezeras_p1Jana Vagner „Vongo ežeras“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jėrgau, seniausiai jau perskaičiau knygą ir vis tingiu čia sau įspūdžius pasižymėti. Jau seniai mane sudomino savo tematika. Man labai patinka viskas kas susiję su apokalipse, o tų knygų ne tiek jau ir daug teko skaityti. Vienos būna visai jau fantastinės, kitos filosofinės, trečias velnias žino kokios. Šią priskiriu prie trečių. Skaičiau skaičiau ir nors buvo labai įdomu, bet negalėjau suprasti kokia jos esmė. Spėju autorė norėjo atskleisti veikėjų mąstyseną tokiomis sąlygomis. Turtingi ir išlepę Naujieji Rusai bėga nuo neaiškios ligos, kuri išguldė visą miestą, o išgyvenusieji arba siaučia ir plėšikauja, arba patys bėga (na tipiška situacija po „pasaulio pabaigos“).

Grupė susidaro keistoka. Pasakotoja – moteris, kuri turi 16m sūnų, ištekėjusi už turtingo Seriožos. Šis gi dėl jos paliko pirmą žmoną ir mažą vaiką, tačiau gelbėsis visi penki kartu. Seriožos tėvas – alkoholikas išgyvenimo ekspertas, du kaimynai – fyfa ir storulis. Pakeliui dar sutinka senų draugų porelę. Įdomu tai, kad pasakotojai gerokai svarbiau ką apie ją galvoja vyro buvusi žmona, nei tai, kad jie gal tuojaus mirs. Labai žmogiška. Tad visą knygą jie kasasi link Karelijos, patiria paviršutiniškų nuotykių ir galiausiai nukeliauja, ir randa staigmenėlę. Skaityt buvo įdomu, bet nepasakyčiau, kad knyga stipri ir kažkam ją rekomenduosiu. Labai jau paprastai viskas ėjosi :) Net vaikai neverkšleno per daug. Tik kelis kartus mergoms isterija kilo.

OficialiaiGripas. Kasmet juo serga milijonai žmonių, tačiau mes nelaikome jo itin sunkia liga. Bet kas, jei vieną dieną virusas mutuos ir įsisiautės taip, kad ištisi miestai bus uždaryti ir aptverti karantino kordonais, o epidemija plis tolyn ir tolyn? Saujelė žmonių iš prestižinės Pamaskvio gyvenvietės nutaria gelbėtis – viską palikę bėgti, važiuoti prie Vongo ežero tolimojoje Karelijoje, kur saloje vienas iš kompanijos, Serioža, turi medžioklės namelį. Kelionė ilga ir pavojinga, kiekvienas kilometras – akistata su mirtimi, kiekviena valanda – žmogiškumo išbandymas.

Žymos sau: KPS: 392 Kb, 2016 02 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

768 (25) Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

768 (25) Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

cdbprisirpusios-senmerges-ispazintisz1Agnė Pačekajė „Prisirpusios senmergės išpažintis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kaip smagu, kaip smagu, kad lietuviškoje literatūroje pagaliau atsirado ir rožinės spalvos. Ir šiaip spalvų. Nes ta pilka-juoda-ruda elegancija jau užknisusi juodai. Taip juodai, kad atrodo tie rašytojai pasaulio nematę, o tik į kapines palaistyti tujų nuvažiuoja.

Taigi, senmergės išpažintis nėra visai naujas reikalas. Autorė tokio stiliaus rašinėlius rašė „Panelėje“, o dabar tęsia „Happy365“ žurnale. Prisipažinsiu, kad Zosės nuotykius žurnale praleisdavau. Na, neįdomu buvo, kol kartą nepamačiau realių nuotraukų šalia straipsnio. Tą kartą man regis personažas Zosė keliavo į diskoteką kam per 30. Šie epizodai, beje, yra ir knygoje. Kažkaip tada perskaičiau, o po to jau nebepraleisdavau nuotykių. Na nebent labai jau jie ten šamaniški būdavo. O dar įdomiau skaityti pasidarė pabendravus su autore. Na buvau aš kažkada epizodiškai gavusi visą žurnalo puslapį, cha cha, o intervavo mane Agnė. Atsiranda gi kažkoks artumas :D.

Taigi knyga. Knyga yra puiki mūsų visuomenės parodija. Visgi mes vis dar gyvename tokioje visuomenėje, kuri baksnoja į laikrodį ir bridžitiškai sako tik tak tik tak, reikia ženytis. O jei jau žili plaukai lenda, tai vajė vajė, reikia skubiai ženytis. Iš čia ir Zosės nuotykiai. Ypač patiko šalutiniai personažai. Graikas su mamyte, draugė barakuda, klasiokės su lialiais. Nors aš nemėgstu visokių būrėjų ir skaityti apie jas, tad tos vietos erzino, bet knyga trykšta sveiku sarkazmu, savišaipa ir tiesiog yra linksma. Keliose vietose pakikenau, o užverčiau su šypsena.

Oficialiai: Zosę Ilganosę gražia mergaite vadino tik bobutės bažnyčioje, bet niekam ne paslaptis, kad jos mato prastai. Gal todėl, užaugus Zosei, užaugo ir nepilnavertiškumo jausmas, o nesėkmės meilės sferoje tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Tačiau vieną dieną senmergė nusprendė – pakaks laukti, kol svajonių vyras susivoks, kad ji prisirpo santuokai, ir nuraškys didele gauruota letena. Atkišusi savo nosį lyg špagą, dėl to vienintelio ji kovos ypatingais būdais: nuo patyrusių burtininkų, paslaptingų kursų lankymo iki bandymo medžioti vyrus užsienyje, gyvybei pavojinguose vakarėliuose ar ant teatro scenos! Kad sudarytų teisingą senmergystės išvarymo strategiją, Zosė net kreipėsi į garsų psichologą, o šis nejučia tapo ir jos tragikomiškų nuotykių metraštininku.

Žymos sau: KPS: 240 Kb, 2016 02 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

767 (24) Herbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

767 (24) Herbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

tisajHerbjørg Wassmo „Tos akimirkos“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Wassmo mane yra nuvylusi tik vieną kartą. Visos kitos knygos, įskaitant ir šią, patiko. Žinoma, jos turi ir bendrą bruožą – stiprias, bet likimo smarkiai pamėtytas moteris.

Šiaip dažnokai ant knygos nugarėlių būna parašyta per mažai, arba netiksliai, tačiau šį kartą knyga apibūdinta labai teisingai. Nedaug galiu pridurti.

Skaitydama kelis kartus ėjau į Google. Norėjau Wassmo biografijos faktus paskaityti. Ši knyga yra apie ją. Vis galvojau, kad sunku turėtų būti gyventi tokiame pasaulyje su tokiu jo matymu. Patiko. Žinoma. Kaip jau sakiau, viskas anotacijoje.

OficialiaiKnygos autorė žengė išties drąsų žingsnį: ji prisipažino, kad rašydama Tas akimirkas nepabijojo atskleisti savo gyvenimo detalių.
Romano Tos akimirkos veikėja, vadinama tiesiog Ja, atkartoja panašius bruožus kaip ankstesnių knygų herojų Toros ir Dinos. Ji pažeidžiama ir kartu be galo stipri, nuožmi ir gaivalinga, tačiau nuskriausta. Ji priklauso kartai, kuri patyrė daug sunkumų. Anksti tapusi motina, romano veikėja nebaigia mokyklos, vargais negalais įstoja mokytis toliau. Ji augina sūnų, mėgina jaukintis nepažinią vyrišką meilę. Atšiaurūs santykiai, atsakomybė už vaiką, žema savivertė ir rūškana kasdienybė. Jai tenka rinktis – žengti lemiamą žingsnį ir susigrumti su kasdienybe ar prisitaikyti.
Herbjørg Wassmo romane pasakojama apie svyruojantį pasitikėjimą ir norą išsikovoti vietą pasaulyje, apie svajones ir nepalaužiamą valią eiti pirmyn. Apie meilės ilgesį ir išdavystę. Apie pažeidžiamumą ir giliai slepiamą atkaklumą.
Tos akimirkos – tai istorija apie moters gyvenimą Norvegijoje nesenoje praeityje, apie mokslus ir profesinę veiklą, apie vyrą ir vaikus, apie pastangas išsikovoti dalelę laiko sau, apie pagaulumą įspūdžiams ir ūmų pyktį, atvirumą pasauliui ir užsklęstą ryžtą. Tai istorija, kupina sodraus ir atšiauraus šiaurės Norvegijos gamtovaizdžio. Tai istorija apie jauną moterį, kuri išdrįso sulaužyti didžiausius tabu ir tapo viena žymiausių ir mėgstamiausių Norvegijos rašytojų.

Žymos sau: KPS: 320 Ke, 2016 02 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

766 (23) John Katzenbach „Trys raudonos“

766 (23) John Katzenbach „Trys raudonos“

trys-raudonos-1John Katzenbach „Trys raudonos“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai jau ketvirta mano skaityta autoriaus knyga, bet tikrai negaliu jo įsirašyti į mėgstamiausių sąrašus. Kažko man pritrūksta.

Kad ir ši knyga. Pasirinkta banali tema – Raudonkepuraitė (jėtau, tas vilkas pilkas atrodo kas antroje knygoje, nors negalėčiau dabar „ant smugio“ jų įvardinti). Blogasis Vilkas yra senstelėjęs ir pamirštas rašytojas, kuris praeityje rašė ir žudė. Dabar sumano parašyti paskutinę knygą, išgarsėti žudynėmis. Aukas pasirenka net tris. Skirtingo amžiaus raudonplaukes.

Pusę knygos aš žiauriai nuobodžiavau, nes savimi per daug pasitikintis diedas trynė rankutes ir rašė visokius parengiamuosius savo knygos skyrius. Kaip parinkti auką, kaip planuoti, koks jis fainas. Neskaitė turbūt skandinavų detektyvų, nes jis nuobodus žudikas, o ne baisus :D.

Trims raudonoms praneša, kad jas nužudys. Šios pasiblaško, suranda viena kitą ir tada prasideda įdomumas. Tiesa, pabaiga mane nuvylė. Aš tikėjausi, kad bus kaip nors užsukta, kad pateiks kokią nors staigmena, kad galėsiu sakyti, kad va čia tai geras, dėl viso šio skyriaus buvo verta skaityti. Tačiau taip nebuvo. Viskas baigėsi nuobodžiai.

Kažkur skaičiau atsiliepimą, kad autorius sukūrė įdomius charakterius… Hm, na gal pikto vilko žmona bent kiek įdomesnė. Ar man knyga nepatiko? Negaliu taip teigti. Sakyčiau, kad visai nieko. Tačiau esu išlepinta. Man reikia įtampos. Ar šiaip kažkokių jausmų.

Oficialiai: Vienuoliktoji J. Katzenbacho knyga „Trys Raudonos“ – dar vienas įtampos kupinas trileris. Šįkart žudikas – nevykėlis rašytojas, norintis pelnyti nemirtingumą įspūdingų nusikaltimų aprašymais. Įkvėpimo žudikas semiasi iš… pasakos, visiems puikiai žinomos istorijos apie Raudonkepurę. Išsirinkęs tris raudonplaukes aukas – gydytoją, mokytoją ir moksleivę, – Piktasis Vilkas žudikas išsiruošia į medžioklę. Anoniminiais laiškais jis aukoms praneša, kad ruošiasi jas nužudyti. Moterys nieko nežino nei viena apie kitos egzistavimą, nei apie paslaptingąjį Vilką. Jos nežino nei kada, nei kur jis jų tykos… Apimtos siaubo, kankinamos panikos priepuolių, jos iš paskutiniųjų bando gelbėtis.

Žymos sau: KPS: 406, Ke, 2016 02 12

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

765 (22) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Išpieštų urvų kraštas“

765 (22) Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Išpieštų urvų kraštas“

pirmykstemoterisispiestuurvukrastas3d1Jean M. Auel „PIRMYKŠTĖ MOTERIS. Išpieštų urvų kraštas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Po šios knygos vos valdau riešą. Atpratau nuo tokių sunkiatomių, kurių neįmanoma sukišti į skaityklę :D.

Ailos nuotykiai baigėsi. Turiu pasakyti, kad visa serija, bendrai paėmus man patiko. Su sąlyga, kad į ją žiūri kaip į Harį Poterį, o ne kaip į istorinį romaną. Neabejotina, kad autorė daug ruošėsi ir skaitė, ir keliavo, ir bendravo. Tačiau visos evoliucijos savybes sukišti į vieną moterį vis tik yra jau prie fantastikos. O ir nors aplinka kuriama reali, visi dirbinių aprašymai, raštų skirtumai, puodai ir ginklai, viskas ok, bet su socialinėmis problemomis autorė kiek paskubėjo ir labai jau norėjo sukišti visas dabartines problemas į pirmykščių žmonių bendravimą. Rasizmas, akholizmas, palikti vaikai, kekšės, linčo teismas, apsimetėliai šamanai ir visa kita… O jė, sakiau, kad jei į knygą žiūri, kaip į HP, tai viskas gerai.

Tiesa, paskutinė dalis buvo nuobodžiausia. Per daug kartojimų. Sutiko pirmą žmogų, papasakojo apie savo gyvenimą. Sutiko antrą žmogų, papasakojo apie savo gyvenimą. Sutiko trečią žmogų, papasakojo… na suprantate, kai sutinka ketvirtą tai jau norisi perversti puslapį :).

Oficialiai: Devintojo urvo gyventojai geranoriški, bet ne be trūkumų. Gyvendama su neandertaliečiais ir kitokių kultūrų žmonėmis Aila užaugo jautri asmenybė, tačiau jai dar daug ko teks išmokti. Juolab, kad vyriausioji žynė pasirenka ją savo įpėdine. Jaunai moteriai, visai kaip ir šiandien, tenka sunki užduotis derinti šeimą ir darbą. Kad ir su kokiais iššūkiais susiduria Aila, ji suranda išradingų būdų palengvinti savo ir genties žmonių gyvenimą. Jos kaip medžiotojos ir gydytojos žinios ir įgūdžiai vis gilėja, tačiau vis dažniau tenka rinktis tarp motinos ir Jondalaro partnerės pareigų. Gelbėja tik tai, kad kol ji semiasi žynių išminties, prie baltapūkės dukrelės auginimo mielai prisijungia visas klanas. Daug išmėginimų patyrusi moteris tampa genties galva ir atskleidžia vieno didžiausių gyvenimo slėpinių paslaptį.

Žymos sau: KPS: 780, Kn, 2016 02 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook