Pagal
Mėnuo: lapkričio 2016

834(4) Håkan Nesser „Sąmonės akis“

834(4) Håkan Nesser „Sąmonės akis“

cdb_9786090400876-samones_akis_virselis_2d_p1Håkan Nesser „Sąmonės akis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jūs jau žinote, kad detektyvai man patinka, todėl aš visada su džiaugsmu griebiu naują. Beje, stengiuosi labai nekreipti dėmesio į visas liaupses rašomas ant viršelio, nes būna gauni knygą, kurioje su Larsonu lyginama, o perskaitai ir pamatai, kad flegmatiškiausia tavo skaityta istorija.

Neserio „Sąmonės akis“ manęs nesužavėjo, bet patiko. Į įsimylėjimų sąrašą (kaip Nesbo, Kepler ir kt.) netraukiu, bet ir neatstumiu dar, pažiūrėsime kas gero bus kitose knygose. Kol kas – vidurys. Istorija tokia, kad vonioje randama nuskandinta moteris, apkaltinamas ir nuteisiamas (bus progų paskaityti šiek tiek apie teismo procesą) jos vyras, kuris vėliau irgi nužudomas. Aiški byla tampa nebeaiškia.

Knygoje susipažįstame su Van Vėterenu – dar vienu keistu švedų detektyvu. Nėra jis nei labai depresuotas, nors bandoma tokiu parodyti, nei atgrasus, nei labai bjauraus būdo. Gal man ir pritrūko knygoje tiesiog tvirtų charakterių, nors užuomazgų yra, gal vėliau dar atsiskleis? Pati istorija irgi tokia keistoka, visą laiką mintis sukosi ant liežuvio galo ir kristalizavosi į teisingą išvadą. Vienu metu su detektyvu susivokėme.

Na, aš mielai suskaitau detektyvus. Šis nei pats geriausias mano gyvenime, nei pats blogiausias. O dabar, kadangi užsisakiau trečią Justin Cronin knygos dalį, tai eisiu iš naujo skaityti pirmų. Wooohoo!

OficialiaiVyriausiasis inspektorius Van Vėterenas šventai įsitikinęs, kad dar niekada neturėjo tokios aiškios bylos: vieną dieną Janekas Miteris siaubingai prisigėrė ir nuskandino vonioje žmoną, su kuria buvo susituokęs prieš tris mėnesius. Neradus jokių nekaltumo įrodymų atmintį praradęs mokytojas apkaltinamas sutuoktinės nužudymu apsvaigus ir įkalinamas psichiatrinėje klinikoje.

Viską išmanančiam inspektoriui dėl šiurpaus įvykio abejonių kyla tada, kai nuteistasis pats nužudomas. Pasiraitojęs rankoves Van Vėterenas imasi abiejų bylų iš naujo. Tik prieš pat mirtį vienutėje brūkštelėto paslaptingo laiškelio turinys padės inspektoriui atskleisti tikrąjį žudiką ir sukrečiančias šio šiurpaus nusikaltimo priežastis.

Žymos sau: KPS: 320 Ke 2016 11 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

833(3) Katherine Webb „Nematomieji“

833(3) Katherine Webb „Nematomieji“

cdb_nematomieji_p1Katherine Webb „Nematomieji“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Niekur nedingau, skaitau skaitau, o šiandien visą dieną bandžiau nusipirkti naujų knygų :). Tik, kaip ir visada, šiek tiek tingisi rašyti atsiliepimus apie didelio įspūdžio nepalikusius skaitinius. Jau esu skaičiusi kitą autorės knygą ir toji paliko kur kas geresnį įspūdį. Tiesiog.

Tiesiog šioje istorijoje visi veikėjai buvo nuobodūs, net ne nuobodūs, o atstumiantys. Tiek dabartyje, tiek praeityje. O koks jau ten smagumas skaityt atstumiančias istorijas, ane?

Įveikiau vos ne vos, visai nesinorėjo sužinoti kaip gi baigsis knyga ir lengviems vakaro skaitiniams tikrai yra gerokai daugiau knygų. Tai tiek.

Oficialiai: Viskas prasideda, kai surandamas prieš šimtą metų per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusio nežinomo kareivio kūnas. Kas jis? Ir apie kokius baisius įvykius kalba du prie jo kūno rasti moters laiškai? Jauna žurnalistė Li Hikson ima tirti istoriją, grąžinančią ją į 1911 metų Angliją… Laikus, kai baigiasi Viktorijos epocha, grėsmingai artinasi Pirmasis pasaulinis karas, nusistovėję papročiai ir visuomenės normos ima trūkinėti ir keistis. Tačiau apsnūdusiame Berkšyro kaimelyje viskas po senovei. Jauna naivi pastoriaus žmona Estera Kaning trokšta vyro meilės ir šeimyninės laimės, tačiau atvykusi nauja tarnaitė Ketė išjudina visą eilę įvykių, pakeisiančių visų namiškių gyvenimus. Nes Ketė turi praeitį – praeitį, į kurią jos naujoji šeimininkė linkusi žiūrėti pro pirštus, bet kurios taip ir nesupras… Visą ilgą, slogią vasarą klebonijoje kunkuliuojančios ambicijos, meilė ir pavydas palieka pribloškiančius pėdsakus.

Žymos sau: KPS: 488 Kn 2016 11 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

832(2) Gregory David Roberts „Kalno šešėlis“

832(2) Gregory David Roberts „Kalno šešėlis“

cdb_9786094661778_p1Gregory David Roberts „Kalno šešėlis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Įveikti šią knygą buvo sunku dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, tai visiškai tiesioginė. 800 puslapių romaną, kuris dar ir dirbtinai padidintas, išpūstas, turi storus viršelius, pakelti buvo sunku. Ir skaityti galėjau tik pasidėjusi ant kelių. Mano mėgstamas variantas – gulint ant šono – nelabai įmanomas. Ypač tada, kai lieka skaityti tik kokie 200 psl. ir svoris susikoncentruoja vienoje pusėje. Siaubas kažkoks ir jei kas būtų nupiratinęs knygą, tai šią, pirktą už 20 eurų, garbingai dėčiau į lentyną, šalia „Šantaramo“ ir skaityčiau elektroninę.

Antroji sunkumo priežastis ta, kad autorius labai jau dvasingas filosofas pasidarė. Nors įvykiai knygoje nėra laike labai nutolę nuo „Šantaramo“, tik apie porą metų, bet matosi, kad būtent autorius knygą rašė vėliau, gal jau paveiktas populiarumo, gal gyvenimo tiesiog. Ir jei „Šantaramas“ buvo įtraukianti ir gana linksma knyga, kuri parodė Indiją iš tos pusės, iš kurios aš ją visada ir įsivaizdavau (tai ko gero paskutinė pasaulio vieta, kurią aš norėčiau aplankyti), tai „Kalno šešėlyje“ kiekvienas skyrius baigiasi visokiais filosofiniais pasiplepėjimais apie gyvenimą. Atminimo sąsiuvinius primena. Taip pat erzino ir dirbtinis intrigos kūrimas. Pvz., pusę knygos Karla Linui kažko nesako. Tik varto akis, liepia pasitikėti, viskas tik dėl jo. Kai paslaptis paaiškėja, gaunasi toks pffff. Lyginant su bendrai nusikalstame pasaulyje, apie kurį ir rašoma, vykstančiai dalykais, tai nei ten kas ypatingo, nei svarbaus, ką jau ten labai reikėjo slėpt. Na, bent man taip pasirodė. Ir dar tie nuolatiniai pokalbiai sentencijomis, užsukti filosofiniai dialogai. Netikroviškai, oi netikroviškai.

Bet visumoje man patiko. Personažai stiprūs. Tiek pagrindiniai, tiek šalutiniai, pvz., kavinės padavėjas Meilutis. Jei patiko „Šantaramas“, tai rekomenduoju. Jei neskaitėte, tai žinokite, kad čia tęsinys ir reikia perskaityti :).

Oficialiai:  „Šantaramas“ – neįtikėtini dešimt Robertso gyvenimo metų Bombėjaus lūšnynuose, mafijos prieglobstyje. Ilgai lauktas šios kultinės knygos tęsinys „Kalno šešėlis“ vėl panardina mus į Lino akimis matomą Indiją. Nuo „Šantaramo“ įvykių praėjo dveji metai. Linas grįžta į Bombėjų, valdomą naujos kartos mafijos vadeivų, ir žaidimai su mirtimi dabar vyksta pagal naujas taisykles. Jis jau prarado du artimiausius žmones – Afganistano kalnuose žuvusį Kadarbhajų, kuris jam atstojo tėvą, ir paslaptingąją gražuolę Karlą, ištekėjusią už Bombėjaus žiniasklaidos magnato. Viskas pasikeitė. Senieji draugai dingo, naujieji mafijos vadai įsipainioję į žiaurius konfliktus ir intrigas. O Linui reikia atlikti paskutinę Kadarbhajaus užduotį, pelnyti kalnuose gyvenančio išminčiaus pasitikėjimą, išsaugoti savo gyvybę kasdieninėse mafijos kovose… Jis privalo likti Bombėjuje dėl Karlos ir mirštančiam žmogui duoto pažado.

Žymos sau: KPS: 784 Kn 2016 11 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

831(1) Mark Edwards „Šarkos“

831(1) Mark Edwards „Šarkos“

cdb_9789955136132-sarkos_p1Mark Edwards „Šarkos“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: „Šarkos“ mane patraukė aprašymu. Aš tikėjausi gero psichologinio romano. Tik vat nežinau ar jis buvo toks jau geras bei psichologinis. Gal kiek keistoka istorija, kurią, mano manymu, sugadino pabaiga.

Viskas parašyta anotacijoje – į gražų butą atsikrausto jauna pora, kuri turi daug svajonių ir tiesiog alpsta iš laimės, kad tokį gražų butą nusikovė. Viskas klojasi gerai, kol nekyla keistų konfliktų su kaimynais, o to pasekoje ir psichologinio teroro (pvz., triukšmas naktį, rašteliai, kuriuose skundžiamasi, kad pora garsiai mylisi ir net įrašai su jų meilės garsais). Visa tai kelia įtampą ir knygoje atskleidžiama, kaip keičiasi poros santykiai, kaip dingsta „namuose gera ir saugu“ jausmas ir t.t. Buvo gana įdomu. Tiesa, pagrindiniai veikėjai man nepatiko. Atrodė tokie skystoki. Tačiau aš pamenu, kad studijų laikais ir mane terorizavo buto šeimininkės sūnus ir aš buvau baisiai įsibauginusi. Viena negalėjau būti. Visgi, visada yra sprendimų. Ar jie buvo teisingai priimti šiame romane, teks jau jums patiems sužinoti.

O autorius yra Stiveno Kingo gerbėjas, tad pasistengė bauginti iš pažiūros kiek mistiniais dalykais.

Oficialiai: Džeimis su Kirste, įsikėlę į pirmus bendrus savo namus, yra kupini gražiausių vilčių. Jie svajoja apie šviesią ateitį, ketina sukurti šeimą. Namo gyventojai atrodo įdomūs ir draugiški: siaubo romanų rašytojas, vidutinio amžiaus žolininkė ir Niutonai, sutuoktinių pora.
Iš pradžių visi kaimynai sutaria gerai, tačiau vėliau ima dėtis keisti dalykai. Prie Džeimio ir Kirstės buto durų numetamos pastipusios žiurkės, dieną naktį jie girdi bauginančius garsus. Vėliau per avariją sužalojamas Džeimio bičiulis, ir Džeimis su Kirste pasijunta tapę bauginimo objektais.
Šeima vis labiau stumiama į neviltį, tačiau Džeimis prisiekia kovosiąs — deja, jis nė nenutuokia, su kuo susidūrė…
„Šarkos“ yra baugus psichologinis trileris, kuriame pabaisos — ne vampyrai ar demonai, o paprasčiausi kaimynai. Tai košmaras, galintis ištikti kiekvieną.

Žymos sau: KPS: 368 Kn 2016 11 01

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Skaitymo statistika 8 = Šiukšlynėlio aštuntasis gimtadienis!

Skaitymo statistika 8 = Šiukšlynėlio aštuntasis gimtadienis!

Šiukšlynėlio aštuntasis gimtadienis! Valio valio valio, sveikinu sveikinu!

Aš pati negaliu patikėti, kad vis dar esu čia. Vis dar rašausi tuos komentarus apie knygas, kurias perskaitau. Aš kas kartą primenu, kad mano bloge nėra recenzijų, aš nesiekiu nei populiarumo, nei didelio skaitytojų skaičiaus (šiame bloge net nėra įdiegti statistikų papildukai, todėl net nenumanau kiek jūsų čia užsuka). Ir visgi mane džiugina, kad turiu skaitytojų, kuriems tie mano keli žodžiai svarbūs ir net nulemia knygų pasirinkimą. Ačiū!

O dabar pakalbėkime apie skaičiukus.

Per aštuntuosius skaitymo metus perskaičiau 87 knygas. Galėjau pasukčiauti dėl gražaus skaičiaus, nes šiandien pabaigiau dar vieną, bet ai, lai bus pirmoji kitiems metams. Tai yra tiek pat kiek užpernai, bet daugiau nei pernai. Ir žinoma gerokai mažiau nei seniau, bet kaip mano vyras sako – dabar turi gyvenimą. Du hobiai ir viską ten, tai skaitau tik prie miegelį, nepamenu jau kada skaičiau kitu paros metu.

Prisiminimui:

Aštuntieji metai (šie): 87 knygos, vidutinis puslapių skaičius -380.

Septintieji metai: 76 knygos, vidutinis puslapių skaičius – 413.
Šeštieji metai: 87 knygos, vidutinis puslapių skaičius – 384.
Penktieji metai: 104 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 387.
Ketvirtieji metai: 149 knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 360.
Tretieji metai: 111 knygų, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 326.
Antrieji metai: 107 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 311.
Pirmieji metai: 109 knygos, knygos, vidutinis knygos puslapių skaičius – 373.

Aštuonių metų vidurkis – 103 knygos per metus!

Šiais metais daugiausiai skaičiau kovą. Net 11 knygų sugraužiau. Mažiausiai – gegužę. Vos trys knygos.

Dar įdomių skaičių – didžiausią dalį sudarė elektroninės knygos. Iš 87 jų buvo net 42! Tai yra net 48%. 23 knygos buvo nuosavos, 22 iš bibliotekos. 4 knygos buvo angliškos.

Išrinkti geriausias knygas yra labai sunku, nes aš esu detektyvų gerbėja ir jie sudaro didelę dali, o kuris už kurį geresnis? Labai jau sunku pasakyti. Vistiek gi reikia kažką paminėti, tad mėnesių geriausi yra tokie:

2015 lapkritis. Sophie Kinsella „Turiu jūsų telefoną“.  Taip, ši knyga yra labai paprasta ir skirta pakikenimui. O kas man? Patiko, juokiausi, kaip ten sako mūsų vis dar ministrė – turėjau gerą laiką. Ir ačiū Kinsellai už tai.

2015 gruodisLars Kepler „Persekiotojas“. Aš žinau, kad daug kam Kepler nepatinka, nes aprašymai ne į temą, vertimas blogas, dar ten kažkas. Nepamenu jokių ne į temą. Pamenu tik Joną Liną ir širdis suspurda, nes žinau, kad gimtoje šalyje išleista nauja dalis. Laukiu laukiu vertimo.

2016 sausis. Jo Nesbø „Policija“. Šiaip jau man Nesbo ir taip patinka su visu Hariu, bet kuo toliau, tuo knygos darėsi įdomesnės. Paskutinėje dalyje dar neblogai pasukiojo aplink pirštus! Irgi žinau, kad bus dar viena dalis. Irgi drebu iš nekantrumo,

2016 vasarisHerbjørg Wassmo „Tos akimirkos“. Wassmo yra visiška atsvara visiems detektyvams ir saldžioms meilės istorijoms. Šiaurietiška, šalta, niūru, gyvenimiška ir jos knygos labai retai kada nuvilia.

2016 kovasSusan Ee „Angelų įsiveržimas“, „Pasaulis po to“, „Laikų pabaiga“. Net ir mano tope knygų žanrai tokie skirtinga. Čia gi postapokaliptinė istorija apie pasaulio pabaigą ir angelus. Labai įtraukė. Esu žanro mėgėja. Na ne angelų, o pasaulio pabaigos ir išgyvenimo.

2016 balandisHugh Howey „Šachta“. Dar viena pasaulio pabaigos istorija. Čia jau jokio fantazy, vien tik mokslas ir išgyvenimas netikėtoje aplinkoje.

2016 gegužėKatherine Webb „Palikimas“. Kad perskaičiau tik tris knygas, tai nebaisiai turiu iš ko rinktis, bet štai dar viena eklektiško skonio pasekmė. Šeimyninė istorija. Praeitis, dabartis, paslaptys, meilė.

2016 birželisRodney David Wingfield „Frosto dvikova“. Jau šiame tope matote, kad meilė Jonui Linui, Hariui Hūlei ir Frostui niekur nedingo. Tiesa, su Frostu viskas kitaip, jis juokingas gašlus seniokas, asmeniško susižavėjimo nekelia, bet knygos tai patiko.

2016 liepaKristin Hannah „Lakštingala“. Įspūdinga knyga apie karo laikus, apie tai ką žmonės aukodavo, kad išgyventų, apie idealizmą, pasekmes ir kt. panašius dalykus. Empatiškiems žmonėms sunkoka skaityti.

2016 rugpjūtisMarija Duenas „Laiko gijos“. Dar viena knyga apie karo laikus, tik jau visai kita šalis, visai kitokia istorija. Truputį meilės, truputį šnipinėjimo, daug daug Ispanijos istorijos.

2016 rugsėjisDinah Jefferies „Arbatos plantatoriaus žmona“. Pradėjusi detektyvais ir fantastika, matau, kad baiginėju senovinėmis šeimos istorijomis ir tolimais kraštais. Įtraukianti, įdomi, nesunki.

2016 spalisClare Mackintosh „Leidau tau išeiti“. O pabaigai psichologinis romanas su detektyvo elementais. Apie smurtą šeimoje, bėgimą, susitaikymą, na ir šiaip gyvenimą.

Na ir laikas paskelbti geriausią metų knygą. Ir aš tekštelėsiu staigmenėlę :) Aha, aha tai štai ji:

Hugh Howey „Šachta“

Na, čia turiu omenyje visą trilogiją. Kaip išrinkti geriausią knygą? Jei aš vis dar labai gerai prisimenu, nors kai kurių kitų knygų pavadinimai man jau nieko nebesako. Aš dažnai apie tą knygą (tas knygas – visą istoriją) pagalvoju. Tiek apie sukurtą pasaulį, tiek apie jo atsiradimą, tiek apie žmonių tipinį elgesį. Aš dar pamenu, kaip įkalbinėjau vyrą ją skaityti. Jis pradėjo ir raukėsi raukėsi raukėsi. Nepatiko. O įpusėjo ir po to negalėjo atsitraukti iki kol nebaigė visų trijų. Po to daug diskutuodavome. Tai va tokia ta mano metų knyga.

Šį kartą nerinksiu nei trečių, nei antrų vietų, juk turite jau geriausių dvyliktuką. Esu nusiteikusi labai pozityviai, tad neskelbsiu ir metų ne kažką nominacijos (užuomina: tai būtų lietuvių autorės erotinė knyga).

Tokie mano skaitymo metai! Aš tikiuosi kitais skaityti daugiau, rasti įdomesnių knygų.

Tegyvuoja Šiukšlynėlis. Priimu sveikinimus ir dovanas. Valio!

Nepamirškite: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook.