Pagal
Mėnuo: vasario 2017

848(18) Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

848(18) Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

Sylvia Day „Geidžiu tavęs“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Apie šią knygą labai trumpai tik parašysiu. Aha, dar trumpiau nei visada. Aš ją pasirinkau, nes po Baricco nenorėjau skaityti nieko gero. Taip, būna ir tokių priežasčių.

Esu skaičiusi ne vieną erotinį romaną. Vieni būdavo geri, kiti blogi, apie vienus kalba visas pasaulis, kiti gal nesusilaukia sėkmės. Ši knyga prie tų prastų. Esate matę bent vieną pornuškę su siužetu? Tai va, čia kažkas tokio. Juk šitokio filmo net vidutiniu nevadiname. Šita istorija tokia tarsi nevykusi Zoro parodija. Po kauke besislepiantis pažįstamas, su kuriuo sukrenti į lovą, bet jo neatpažįsti, kažkokie blogiečiai su visai neaiškia istorija, kažkas vyksta, bet nesuprasi kas, aišku tik, kad tikslas yra sukrist į lovą.

Tai tiek.

Oficialiai: Amelijos Benbridž ir kilniojo grafo Vest vestuvės – laukiamiausia aukštuomenės metų šventė. Nors grafas yra senas ir patikimas jaunosios damos draugas, tačiau moters širdis priklauso paauglystės meilei arklidžių darbininkui Kolinui, gyvybę paaukojusiam Ameliją gelbstint nuo jos žiauraus tėvo pinklių. Iki lemtingo vakaro Lengstono šokių salėje mergina buvo įsitikinusi, kad tokios aistros, kokią jautė Kolinui, daugiau nepajus niekada. Tačiau klydo. Pokylio metu nuo jos akių negalintis atplėšti egzotiškas nepažįstamasis su kauke sužadina Amelijos smalsumą. Užteko vos vieno nepažįstamojo bučinio, kad jos kūne atgytų ilgus metus slopinti troškimai. Nubudusi aistra stipresnė už visus šeimos draudimus ir tykančius pavojus, todėl Amelija ryžtasi bet kokia kaina surasti paslaptingą vyrą su balta kauke.

Žymos sau: KPS: 272 Ke 2017 02 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

847(17) Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

847(17) Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

Alessandro Baricco „Jaunoji Nuotaka“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Baricco knygos man nepatinka tik dėl vieno dalyko: jos yra labai plonos. Pvz., šią aš nusipirkau Druskininkų knygyne (nors turėjau piratinę skaityklėje, tačiau geras knygas mėgstu pirkti ir skaityti, o visas kitas tik skaityti), tada pusę perskaičiau kol užtruko išgerti didžiausią Latte eilinėje popierinių puodelių kavinėje, o kitą pusę dar net neįpusėjus vakarui, tad teko pažiūrėti, ko gi negero turiu minėtoje skaityklėje. Negero, tai todėl, kad nemėgstu po gerų ir patikusių istorijų skaityti kitas geras. Tarsi kažkokia išdavystė.

Baricco man primena Murakami. Kažkokios keistos ir nerealistinės istorijos, kurios atrodo ir realistinės ir visai nekeistos. Supratot ką pasakiau? Nes aš tai supratau :).

Skaitydama šią knygą aš daug juokiausi. Man patiko visi personažai, kurie priminė savotišką Adamsų šeimynėlę. Vienintelis trikdęs dalykas buvo pasakojimas. Tas peršokimas į pirmą asmenį ir iššokimas iš jo, vietomis trikdė. Na, bet gi čia jau mano bėdos. Trumpoje knygoje yra stiprūs veikėjai, intriga ir paslaptys. Super!

Oficialiai: Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti… Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą.

Žymos sau: KPS: 176 Kn 2017 02 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

846(16) Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

846(16) Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

Ugnė Barauskaitė „Vieno žmogaus bohema“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kadaise skaičiau U. Barauskaitės „O rytoj vėl reikės gyventi“ ir man labai patiko. Pamenu, kad tuomet buvau jauna studenčiukė ir labai laiku man ta knyga pasitaikė, nors dabar jau visai nebeatgaminu ką ten rašė. Kitos knygos, kur apie nėštumą, jau nesiėmiau, kažkaip aš ignoruoju tokias temas, na, o „Vieno žmogaus bohemą“ užsimaniau paskaityti po žurnale matyto interviu. O ir pavadinimas limpa. :).

Aš skaitau skaitau visokius detektyvus, meilės istorijas, šeimynines pasakas ir man būna truputuką sunku persiorientuoti į tokį žanrą, kuriame siužeto kaip ir nėra. Tiesiog prisiminimai, pasakojimai, pakalbėjimai, minčių pašokinėjimai, situacijos komentarai. Savotiškai artima šiuolaikiniams tinklaraščiams.

Tai va, nors knyga be siužeto, man neįprasta, bet nebuvo nei nuobodi, nei erzinanti. Suskaičiau. Vietomis visai nesupratau autorės, vietomis jaučiausi labai artima. Turbūt taip ir turi būti. Čia, kaip pokalbis su drauge. Truputis šio, truputis to. Šiek tiek pasijuoki, šiek tiek pagūščioji pečiais.

Oficialiai: Radijo laidų vedėja Ugnė Barauskaitė 2002 metais į literatūros pasaulį įsiveržė jaunatvišku, šmaikščiu romanu „O rytoj vėl reikės gyventi“ . 2005 metais pasirodė antrasis romanas „Dešimt“. O štai trečiosios knygos teko laukti daugiau nei dešimtmetį. Kodėl taip ilgai? „Nes kartais gyventi yra svarbiau nei rašyti“, – sako autorė. Kelionės po Artimuosius Rytus, kitų kultūrų patirtys, vaikystės įspūdžiai, skaudžios išpažintys ir, žinoma, vyrai. Poetiškai, lakoniškai ir paprastai.

Žymos sau: KPS: 144 Kb 2017 02 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

845(15) Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

845(15) Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

Gillian Flynn „Aštrūs pjūviai“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: jau kai užkibau, tai užkibau. Pradėjau skaityti Federico Axat „Kelias iš labirinto“. Stūmiausi stūmiausi ir galiausiai mečiau. Tada ėmiausi „Aštrių pjūvių“ ir vėl taip klampiai sėdau. Visą laiką norėjau mesti, bet vis pagalvodavau, kad na reikia imti ir pabaigti, nes jei ir trečia knyga tokia bus, tai vasaris atrodys labai jau liūdnai ir neskaitadieniškai. Tai šiandien susiėmiau ir baigiau. Nepatiko.

Visų pirma man šiurpą kelia amerikietiški nedideli miestai. Na skaitau aš apie visokias žudynes pas skandinavus, vokiečius ar prancūzus ir nieko. Bet va JAV mane šiurpina ir tos jų bendruomenės primena creepy siaubo filmus. Nesvarbu, kokią knygą beskaityčiau :) O visas veiksmas ir vyksta tokioje vietoje. Jauna žurnalistė atvyksta į gimtinę rašyti straipsnio apie paauglių nužudymus. Pati turi milijoną+šimtą vidinių problemų ir nesužadina jokios meilės. Neįdomi, nuobodi, vidinės dramos, šeimyninė nesantaiką ir visokios problemos atrodo rašytojos pritemptos bei netikroviškos.

Visa nužudymų istorija irgi liguista, nesąmoninga, rutuliojimai neįtraukia. Na, visai nieko gero negaliu pasakyti ir tiek. Tiesiog buvo neįdomu, o juk įdomumo tik ir tesitikiu.

OficialiaiLaikraščio „Daily Post“ korespondentė Kamilė Priker priversta išvykti į gimtąjį Vind Gapą savo pirmam reportažui. Viena po kitos šiame mažame miestelyje nužudomos dvi paauglės, todėl Kamilės užduotis – iškasti kuo daugiau informacijos apie šiuos nusikaltimus ir parengti velniškai gerą reportažą, kuris iškeltų jų laikraštį į aukštumas. Pradėjusi nagrinėti miestelyje nutikusius įvykius, Kamilė susiduria su policijos ir tyrėjo tvirtinimais, kad žudikas – prašalaitis, tačiau moteris įsitikinusi, kad jis vietinis Vind Gapo gyventojas. Apklausdama senus pažįstamus ir atvykėlius, nejučia grįžta moters prisiminimai apie jos pačios nelaimingą vaikystę. Ieškodama atsakymų į rūpimus klausimus, Kamilė pamažu atskleidžia savo šeimos paslaptis, kurios yra ne mažiau pasibaisėtinos, nei randais išmargintas jos kūnas.
Palengva auginama įtampa ir apgaulingi siužeto vingiai privers paklaidžioti nežinomybės klystkeliais, o pasiekta kraupi atomazga ilgam įstrigs kiekvieno skaitytojo galvoje.

Žymos sau: KPS: 304 Ke 2017 02 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

844(14) Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

844(14) Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

Lauren Weisberger „Kerštas dėvi Pradą: velnias grįžta“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tokią tralalaiką pasigriebiau po „Lokio šokio“, nes labai norėjau pailsėti nuo smurto, teroro ir juodų minčių. Kadaise esu skaičiusi garsiąją „Ir velnias dėvi Pradą“, per daug nesužavėjo, bet nepamenu, kad labai jau ir nepatikusi būtų. Na, kaip grožio blogerei, tai gal net visai ir į temą.

Antroji dalis priminė, kokia kvaišelė  yra  ta Andrėja. Ji tiek dėl visko pergyvena, kad apkartina sau gyvenimą. Vestuvių dieną sužino, kad vyras per bernvakarį buvo susitikęs savo ex ir nieko nepasakė, tai vos neatšaukia vestuvių, o po to dar kelias savaites isterikuoja niekam nieko nesakydama. Ir čia tik knygos pradžia.

Garsusis velnias – Miranda Pristli, šioje knygoje apskritai yra tik labai epizodinis personažas, kurio labiau bijoma, nei jis ką nors blogo daro.

Visa knyga tik verkšlenimai ir slapstymasis nuo sprendimų, atsakomybės kratymasis ir braidymas po viso to pasekmes. Jei pirmoji knyga dar supažindino, tegul ir su hiperbolizuota, žurnalo leidybos virtuve, madingo pasaulio užkulisiais, tai antroji dalis tik važiuoja ant anos sėkmės ir nieko įdomesnio nepasiūlo.

OficialiaiJi – prašmatnių vakarėlių viešnia, ištekanti už geidžiamiausio Niujorko jaunikio. Jos plazdančios ir prabanga tviskančios suknelės gniaužia kvapą…
Taip, tai ji – Andrėja Saks, beveik prieš dešimtį metų dirbusi pas Mirandą Pristli ir metusi padėjėjos darbą, „dėl kurio tūkstančiai merginų kristų negyvos“.
Dabar Andrėja – nuosavo aukštos klasės žurnalo vadovė ir garsios turtuolių šeimos palikuonio Makso Harisono nuotaka.
Išaušęs vestuvių rytmetis turėjo būti pats nuostabiausias Andrėjos gyvenime. Bet šventinę nuotaiką aptemdo kartėlis. Jaunikio krepšyje rastas laiškas nebežada ilgos ir laimingos santuokos…
Lyg to dar nebūtų gana, mergina sulaukia skambučio iš Mirandos Pristli. Didžiausias Andrėjos Saks praeities košmaras, vis dar dėvintis Pradą, sugrįžta…

Žymos sau: KPS: 440 Ke 2017 02 03

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

843(13) Anton Svensson „Lokio šokis“

843(13) Anton Svensson „Lokio šokis“

9789955238751Anton Svensson „Lokio šokis“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šią knygą norėjau perskaityti jau senokai, bet kažkaip vis nesiryžau. Lyg ir iš anotacijos atrodė, kad bus labai gera, bet kažkas stūmė. Jos ėmėsi mano vyras, neblogai įvertino, tad perskaičiau ir aš.

Po kelių skyrių kažkodėl norėjau daugiau sužinoti apie autorių, tad paskaičiau ir sužinojau, kad jie net du, kad istorija tikra, ir kad ją parašė vienas iš brolių, kurie nusikaltimuose nedalyvavo ir knygoje nėra minimi.

Pati istorija pasirodė įdomi. Trys broliai ir jų vaikystės draugas imasi bankų plėšimų. Viską kruopščiai suplanuoja, iš esmės jiems sekasi, nors nė vieno plano ir neįgyvendina iki galo. Tačiau knygoje svarbiausią vietą užima ne plėšimai bei planavimai, bet priežastys ir pasekmės, smurtas. Labai keista buvo skaityti smurto skandalo fone. Trys sūnūs irgi išauginti ant to pamato, kad kumštis yra geriausias valdžios įrodymas. Visi skirtingai išgyvena prisiminimus ir dabartį. Nusikaltimo istorija verčia pamąstyti apie tai, ar mes mokame sustoti. Kada jau gana ir kiek į galvą kala adrenalinas ir noras patirti dar aštresnių pojūčių?

Iš esmės knyga man patiko, tačiau pasirodė neišbaigta, paliestos temos tik paviršutiniškai, įtraukti neesminiai veikėjai, kuriems skirta arba per daug ir neįsigilinta (policininkas) arba smarkiai per mažai (vyriausio brolio mergina) dėmesio.

Ir dar, aš save laikau tokia šalto proto moterimi. Ir situacijoje, kada reikia gelbėti savo kailį, aš manau, kad arba bandyčiau gelbėti kailį, arba būčiau sustingusi ir supanikavusi iš baimės, bet tikrai tuo metu man mažiausiai rūpėtų pasiaiškint senas nuoskaudas su tėvais ar dar ten kažkuo. O tokių nerealistinių detalių buvo ne viena. Filmas būtų geras.

OficialiaiTikslūs judesiai surepetuoti sekundžių tikslumu. Nebus nė vieno liudytojo. Policija tikrai neatseks pėdsakų. O kai didžiulis auksinės žuvelės akvariumas bus kupinas pinigų, užplūs svaigulys ir beprotiškas laisvės pojūtis. Prieš daugelį metų griūvant šeimai trys broliai tapo neišskiriami. Tėvas juos išmokė visada smogti atgal, o motina įskiepijo troškimą išsilaisvinti… Perskaitę šią knygą niekada nepamiršite Leo, Felikso ir Vincento. „Lokio šokis“ – tai pasakojimas apie negailestingiausią ir išradingiausią kada nors Švedijoje veikusią nusikaltėlių grupuotę. Jų nusikaltimai tokie neįtikėtini, kad atrodo sukurti lakiausios vaizduotės, bet įdomiausia, kad viskas įvyko realiame gyvenime. „Lokio šokį“ įkvėpė istorija apie tris brolius, kurie įkaite laikė visą Švediją, per dvejus metus įvykdę dešimt įžūlių, puikiai suplanuotų bankų apiplėšimų. Nė vienas iš jų prieš tai nebuvo įvykdęs jokio nusikaltimo. Visiems jiems dar nebuvo nė 24-erių. Apie tai pasakoja ketvirtasis brolis, nedalyvavęs nusikaltimuose.

Žymos sau: KPS: 656 Ke 2017 01 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook