Pagal
Mėnuo: kovo 2017

852(22) Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

852(22) Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

Lars Kepler „Žaidimų aikštelė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: susiklostė tokia tradicija, kad perskaitau dvi knygas ir aprašau ankstesnę. Taigi, dar lieka viena skoloje. :).

Šį kartą apie L. Kepler naujieną. Jono Linos istorija tarp mano pažįstamų sulaukė nemažai kritikos. Girdėjau, kad ten kažkas blogai su knygos vertimu, sklandžia kalba, aprašymai nuobodūs, dar kažkas negerai. Tiesą sakant nieko tokio nepastebėjau, nes knygos man taip įtraukė, kad būčiau skaičiusi net jei knygoje kas ištrintų kas antrą sakinį :). Sužinojus, kad pasirodė nauja knyga, labai knietėjo ją griebti, o tuo pačiu buvo ir baisu, nes čia visai ne tos serijos istorija.

Dar baisiau, nes čia net ne detektyvas, o aprašymas kalba apie visokias klinikines mirtis. Meh. Tačiau ėmiau, perskaičiau, patiko. Tai fantastinė knyga, tokia, kurioje nusikeliama į kitą pasaulį. Šiuo atveju, durys į tą pasaulį ir yra klinikinė mirtis. Paprastai tariant, kai tau sustoja širdis, tu patenki į kažkokį keistą senovinį (su naujų laikų smulkmenomis) miestą, iš kurio arba gali grįžti į savo gyvenimą, arba keliauti į mirties karalystę. Toks didelis laukiamasis. Patekęs į tą vietą, gauni žetoną – vizą, kurią gali perleisti kažkam kitam ir jei bus nuspręsta, kad tu gali grįžti į savo gyvenimą, tai į tavo kūne prisikels tas kažkas kitas. Mieste klesti mafija, nes juk visi nori amžino gyvenimo :). Vat į tokį pasaulį net kelis kartus patenka pagrindinė veikėja, kuri ten prisidirba tiek, kad tenka žaisti gyvybės ir mirties žaidimą.

Iš esmės man patiko. Turiu kelis nusiskundimus, bet kam jie rūpi, jei knyga mane įtraukia.

OficialiaiPagrindinė šios pribloškiančios istorijos herojė – Švedijos ginkluotųjų pajėgų karininkė Džasmina Paskal-Anderson. Vykdydama NATO karinės misijos užduotį šiaurinėje Kosovo dalyje, moteris patenka į siaubingą susišaudymą ir bemaž miršta nuo patirtų sužeidimų. Jos širdis net 40 sekundžių nustoja plakusi, kol Džasmina vėl grąžinama į gyvenimą. Atsigavusi moteris papasakoja apie klinikinės mirties potyrius: paaiškėja, kad ji atsidūrė paslaptingame persikėlimo mieste, savotiškoje tarpinėje stotelėje tarp gyvybės ir mirties; tik bėda, kad mieste įsigalėjusi sistema kelia vien siaubą…
Grįžusi į Stokholmą Džasmina įsidarbina sekretore ir gyvena visiškai ramiai bei paprastai. Kartą ji drauge su penkiamečiu sūnumi patenka į eismo įvykį. Šįkart ligoninėje atsiduria berniukas. Gydytojai pasiryžę jį išgelbėti, tačiau operacijos metu privalės trumpai sustabdyti mažojo paciento širdį. Džasmina supranta viena: jeigu sūnus atsidurs tame žiauriame mieste, kuriame tiek daug smurto, vienas jis neįstengs sugrįžti į gyvenimą… Juk niekas negali vienareikšmiškai nei patvirtinti, nei paneigti, kad ištikus klinikinei mirčiai išgyventi nutikimai yra tiesa.

Žymos sau: KPS: 480 Ke 2017 03 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

851(21) Dave Eggers „Ratas“

851(21) Dave Eggers „Ratas“

Dave Eggers „Ratas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šiemet man labai sunku pasirinkti knygas ir aš vis metu vieną, metu kitą. Labai gaila, nes tos knygos geros ir kadaise labai norėtos perskaityti, o aš žinau, kad vieną kartą metusi, vargu ar dar sugrįšiu. Taigi, šiek tiek pasiblaškiusi, pagaliau, užkibau už „Rato“, kurį perskaičiau per kelis vakarus.

Atsakyti į klausimą ar man patiko, gana keblu. Iš vienos pusės patiko idėja ir problema, kurią autorius vystė. Iš kitos pusės, nelabai patiko pats knygos išdirbimas, pvz., dialogai tarp visų pašnekovų. Nesvarbu kas su kuo bendrauja, ar tai tėvai su dukra, ar mergina su drauge, ar atsitiktinai sutikti pašnekovai, viskas atrodė kažkaip dirbtina. Panašus jausmas apima, kai bandai skaityti savo mokyklinius rašinius su dialogais :).

Knygoje vaizduojame prie ko gali prieiti technologijų pasaulis, kaip jis užgrobia viską ir nepalieka jokio privatumo. Gyvenime svarbiausia tampa twitint, rodyt, filmuot ir komentuot. Ir visgi, aš pati esu interneto žmogus. Juk dabar rašau blogą, skaitau kitus, žiūriu tiesioginius ir nebūtinai filmukus, įdomiausias savo gyvenimo akimirkas keliu į internetą ir man tai patinka. Apskritai, technologijos mano gyvenime panaikino vienišumo jausmą.

Į knygą man buvo sunkoka įsijausti. Pagrindinės veikėjos nemėgau nuo pradžių iki galo, bet taip gana abejingai nemėgau. Tiesiog autorius neišdirbo charakterių. Bet visumoje ta knyga nebloga, skaitykit :)

OficialiaiMėja negali patikėti savo laime: ji gavo darbą geidžiamiausioje pasaulio interneto kompanijoje! “Ratas” – tobula darbovietė. Tiksliau, visas miestelis Kalifornijoje, kur daugiau nei 10 000 “ratuotųjų” kasdien dirba kompanijos labui. “Ratas” – tai Jungtinė operacinė sistema, sujungianti visus vartotojų duomenis: žmonių socialinių tinklų profilius, jų mokėjimo sistemas, elektroninio pašto paskyras, slaptažodžius, internetinę bankininkystę, vardus, pomėgius – viską. Viskas vienu mygtuko paspaudimu: nepaprastai patogu, nepaprastai patrauklu. Ir nepaprastai skaidru: atrodo, kad gyvenimas vis gerėja, artinasi nauja pilietinio ir socialinio skaidrumo era. Juk taip malonu dalintis su kitais tuo, ką matai, jauti, patiri? Taip nuostabu kasdien gauti pranešimus ir šypsenėles, jaučiantis reikalingu. Taip nuostabu žinoti, kad gali kiekvieną akimirką matyti, ką veikia tavo artimieji. Taip nuostabu būti “Rato” bendruomenės dalimi – ten visi rūpinasi tavo gerove, darbuotojai po darbo gali klausytis miestelyje vykstančių koncertų, linksmintis vakarėliuose, sportuoti, galiausiai – negrįžti namo ir nakvoti puikiuose kompanijos bendrabučiuose. Modernumas, skaidrumas, bendruomeniškumas, darbas visuotinės gerovės labui Mėją be galo žavi. Ji iš visų jėgų stengiasi tapti šios pasakiškos bendruomenės dalimi. Mėjos pastangos sulaukia atpildo – jos karjera kyla svaiginančiu greičiu. Mėja tampa “Rato” veidu ir balsu, ją beveik visą parą mato ir girdi visas pasaulis… Tačiau ar tikrai viskas taip puiku? Ką “Rate” veikia keistuolis Kaldenas? Kodėl buvęs vaikinas ir Mėjos tėvai atmeta peršamą saugumą ir gerovę? Ir apskritai – ar tikrai visa, kas daroma dėl gėrio, iš tiesų yra gera? Ar mums reikia viską žinoti apie save ir kitus?

Žymos sau: KPS: 456 Kn 2017 03 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

850(20) Olivier Truc „Paskutinis lapis“

850(20) Olivier Truc „Paskutinis lapis“

 Olivier Truc „Paskutinis lapis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Turbūt pasižiūrėję į knygos viršelį, perskaitę nugarėlę, visai nenustebsite, kodėl aš tokią knygą skaičiau. Juk ji žada viską, ką mėgstu. Trileris šiaurėje. Tiesa, šiek tiek glumino, kad jį rašė prancūzas, kažkaip kirbėjo mintis, kad dabar jau „skandinaviškus trilerius“ pradės rašyti kas tik nori? Na, bet tas prancūzas daug metų gyveno Švedijoje ir domėjosi aktualijomis.

Knygos fonas – samių gyvenimas šiomis dienomis. Prisipažinsiu, kad apart to, kad Laplandijoje būna ilga naktis bei ilga diena, ir dar ten gyvena Kalėdų senelis, yra daug elnių, o to samiai labai gražūs, tai nieko ir nežinojau. Knygoje veiksmas vyksta Norvegijos Laplandijoje, tačiau šiek tiek apima ir Švedijos, o kalbomis ir Suomiją. Net tarnybos, pvz., elnių policija, ten yra bendros. Visa samių istorija kažkiek primena Amerikos indėnus. Kažkada skandinavai (patogumo dėlei taip vadinsiu visus norvegus, švedus, suomius) juos tiesiog užkariavo dėl naudingų iškasenų. Samiai skandinavijoje yra tautinė mažuma, turinti savo parlamentą, ir žinoma, o kaip gi kitaip, baisiai nepatinkanti skandinavams. Na patys žinot, kokios būna problemos su mažumomis, kurios kovoja už savo teisę, savo žemes ir etc. Toks knygos fonas.

Ir dar pavagiamas tos tautos būgnas bei nužudomas vietinis elnių augintojas. Bylos imasi tirti elnių policininkai (toks įdomus organas prižiūrintis piemenų ginčus ir kitus aktualius dalykus susijusius su elnių auginimu) . Vienas jau įamžėjęs samis ir jauna naujokė norvegė. Policininkas samis, žinoma turi savo vidinių demonų, nes yra kilęs iš elnininkystę metusios šeimos, o tai reiškia, kad iš aukščiausio luomo kritęs žemyn. Naujokė gi entuziastinga, kovojanti už savo vietą po saule. Tai yra, tiesiog vietą, nes saulės ten beveik nėra.

Pati byla man sukėlė abejonių. Pačioje pabaigoje vistiek nesupratau iš kur žudikai žinojo, kad jiems reikia tai ko reikia, bet knyga man labiausiai patiko dėl aplinkos, viso to fono. Tikrai nemažai sužinojau apie tą pasaulį. Neretai tenka kyštelėti nosį į tokias profesijas (gyvenimo būdą), kaip elnių augintojas. Ir šiaip, kažkaip įdomu, kaip persipina šiek tiek archajiškas pasaulis, pvz., žmonės mėgsta rengtis tautiniais rūbais, ir šiuolaikinis, kai pro šalį lekia fūros, o kažkur vidury sniego dykumos prisijungiama prie palydovinio interneto.

Gera knyga, bet ne kaip detektyvas.

Oficialiai: Keturiasdešimt dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą j lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti. Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Nužudytas atsiskyrėlis Matisas, jo ausys nupjautos ir pažymėtos įkarpomis – taip, kaip regione tradiciškai žymimi elniai. Matisas vienintelis žinojo būgno istoriją… Atoki ir rami Laplandija tampa konfliktų, pykčio ir paslapčių žeme. Šią sudėtingą bylą imasi tirti ir Elnių policijos pareigūnai lapis Klemetas Nangas ir jaunoji jo porininkė Nina Nansen. Lapiai sunerimę – gal tai protėvių prakeiksmas? Kokias elnių augintojų ir jų priešų paslaptis sužinos Klemetas ir Nina? Neįtikėtinas gamtos grožis ir įtaigūs veikėjai atskleidžia prieštaravimų kupiną pasaulį – beribes šiuolaikinio gyvenimo galimybes ir tradicinę tautą, kovojančią už savo kultūros išsaugojimą. Tai kvapą gniaužiantis trileris, kurio autorius – žmogus, puikiai pažįstantis tuos kraštus.

Žymos sau: KPS: 440 Kn 2017 03 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

849(19) Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

849(19) Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

Cilla Börjlind, Rolf Börjlind „Trečiasis balsas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš vis atsilieku per vieną knygos aprašymą. Vakar baigiau „Paskutinį Lapį“, tai galvoju, kad būtina pasikomentuoti priešpaskutinę perskaitytą knygą :). O tai buvo „Trečiasis Balsas“. Detektyvas yra „Potvynio“ tęsinys. Tiksliau, kaip ir dažniausiai, istorijas galima skaityti atskirai, bet labai daug kalbama apie pagrindinių, nusikaltimus narpliojančių, žmonių praeitį, tad rekomenduoju paisyti eiliškumo.

Pagrindiniai veikėjai yra tokie: jauna mergina, policijos studentė, kuri truputį susipainiojusi savo kilmėje ir noruose; buvęs policininkas, benamis, draugystės ryšiais susijęs su merginos tėvais. Tada dar yra arabas-prancūzas imigrantas truputį visų draugas ir artipensijinio amžiaus policijos tyrėja. Vienintelė, kuri gali legaliai tirti nusikaltimus. Visi kiti, kaip suprantate, nelegalai arba mėgėjai. Knygos pradžioje keli nusikaltimai išbarsto veikėjus kas sau, bet galiausiai viskas persipina.

„Potvynis“ man, kaip žanro mėgėjai, visai patiko, bet nebuvo super wow, todėl ilgai tempiau, kol ėmiausi „Trečiojo balso“. Tačiau ši dalis mane įtraukė daug labiau ir tikiu, kad čia bus dar viena mėgiama serija. Yra prie ko prikibti, bet ai…Veikėjai gi nekalti, kad jie ne Haris Hūlė. Jei dar neskaitėte, tai rekomenduoju.

OficialiaiSamira negyva. Mirė praėjusią naktį. Dabar ji žvalgosi virš Marselio stogų. Prisimena, kaip jis ją pasmaugė, kaip sutrupino kaukolę pelenine, kaip nupjovė galvą ir užkasė jos kūną šešiose vietose. Ji viliasi, kad kas nors ją suras… kada nors.
Olivija stengiasi susitaikyti su šiurpia savo gimimo istorija. Persekiojama įkyrių sapnų, kaltės ir nerimo, ji nutaria pasikliauti vien tik savimi ir motinos atminimui susigrąžina Rivjeros pavardę.
Kai Olivijos draugė Sandra Salman randa koridoriuje kabantį tėvo kūną, policija nustato savižudybę, bet mergina kažką įtaria ir negali numoti ranka. Olivijai, kuri po kelionės į Meksiką nutarė atsisakyti policininkės karjeros, tenka padėti. Ar muitininko mirtis kaip nors susijusi su didžiule narkotikų siunta, kurią aptiko tarptautine narkotikų kontrabanda užsiimanti komanda? Byla vėl suveda ją su kriminalistu Tomu Stiltonu…

Žymos sau: KPS: 544 Ke 2017 02 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook