Pagal
Mėnuo: gegužės 2017

865(35) Erin Watt „Popierinė princesė“

865(35) Erin Watt „Popierinė princesė“

Erin Watt „Popierinė princesė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: O taip, žymiuosi komentarus vieną po kito :). Iš tiesų tai savo kitame bloge (venividi.lt) rašau mėnesinius geriausių dalykų įrašus, į kuriuos įtraukiu ir perskaitytas knygas. Mėnesis baigiasi, tai reikia susižymėti ką čia esu perskaičiusi.

Šią knygą griebiau atsitiktinai. Istorija tokia, kad bankas už lojalumo taškus pasiūlė įsigyti vieną mėnesį Milžino prenumeratos (ten už 5e per mėnesį galima skaityti krūvą knygų). Užsiprenumeravau, bet nesinaudojau, nes deja, knygas galima skaityti tik telefone, planšetėje ir (gal) kompiuteryje. O aš esu elektroninių knygų fanė, bet nelabai mėgstu skaityti tam netinkamuose įrenginiuose. Visgi, šiandien pagalvojau, kad reikia kažką greito paskaityti. Ir tai turbūt pirma knyga, kurią perskaičiau savo planšetėje, kurią turiu jau kelis metus. Nedžiugina. Kaip faina jei tokia paslauga galima būtų naudotis normaliai. Visgi, esu skaitytoja, ne uostytoja, ir skaityti yra skaityti. Jei tą tegaliu padaryti planšetėje, vadinasi bus planšetė. Ir perskaičiau per kelias valandas. Šiandien.

„Popierinė princesė“ yra jaunimo romanas. O tokie persiskaito žaibiškai. Teigiama, kad sukelia priklausomybę. Iš tiesų taip ir yra. Nes ką aš padariau vos baigusi? Nusipirkau anglišką antrą dalį. Šį kartą normalų epubą ir kaip ponia skaitysiu skaityklėje. Tiesą sakant jau pradėjau :).

Tai va. O knyga tokia labai paprasta, nieko ten stebuklingo. Striptizo šokėjos dukra našlaitė bando išgyventi, tada jos gyvenimas pasikeitė, kai paaiškėjo kas yra merginos tėvas, kuris ką tik žuvo ir šią globoti apsiėmė jo geriausias draugas. Turtingas. Turintis penkis sūnus. Tai prastuomenės našlaitei patekus į nesvetingą turčių aplinką visai nesaldu. Apie tai ir knyga. Kaip sakiau, nieko rimto, nieko labai įdomus, bet aš nežinau kaip autoriai taip padaro, kad tokios knygos įtraukia nerealiai. Negali sustot, nors ir supranti, kad skaitalas truputį bevertis. Eisiu kapstytis toliau. Angliškai eisis lėčiau.

OficialiaiIš skurdžių namų ir valstybinių mokyklų į pietinės pakrantės dvarus ir turtingų žmonių bendruomenes patekusi mergina stengiasi būti ištikima sau.
Ela Harper yra ta, kuri išgyvena. Kartu su nenuspėjama mama ji visą gyvenimą kraustėsi iš vieno miesto į kitą vos sudurdama galą su galu ir tikėdamasi, kad vieną dieną vargai baigsis. Po motinos mirties Ela lieka vienui viena.
Viena, kol jos nesuranda Kalamas Karalius. Šis žmogus ištraukia Elą iš skurdo ir atsiveža į savo prabangų dvarą, kur gyvena penki jo sūnūs, ir jie jos nekenčia. Kiekvienas Karaliaus sūnus žavesnis už kitą, tačiau nė vienas nėra toks patrauklus kaip Ridas, vaikinas, kuris pasiryžęs grąžinti Elą į lūšnyną, iš kurio ji atkeliavo.
Ridas jos nenori ir sako, kad Elai tarp Karalių ne vieta.
Galbūt jis teisus.
Turtas. Perteklius. Apgaulė. Elai neteko patirti nieko panašaus, bet jei ji nori išgyventi Karalių rūmuose, turi pradėti pati leisti karališkuosius įsakymus.

Žymos sau: KPS: 360 Ke 2017 05 31

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

864(34) Chiara Gamberale „Dešimt minučių“

864(34) Chiara Gamberale „Dešimt minučių“

Chiara Gamberale „Dešimt minučių“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Būna taip, kad vartai vartai knygų įrašytų į skaityklę sąrašą, nematai viršelių, tie pavadinimai nieko nesako, galiausiai bedi pirštu į atsitiktinę ir pradedi skaityti. Na, bent aš taip darau, nes man visada labai sunku nuspręsti, kurią knygą skaityti dabar.

„Dešimt minučių“ pasirodė savotiška. Tai lyg ir savipagalbos knyga įvilkta į romaną (panašiai, kaip inkognito keliaujantis dievas), lyg ir įdomi, lyg ir pritemta bei silpnoka.

Esmė tame, kad autorę (nežinau kiek ši istorija yra tikra, bet knygoje autorė rašo tarsi apie save ir savo, kaip rašytojos gyvenimą) paliko vyras. Ši negali atsigauti, o psichologė pasiūlė vieną mėnesį kiekvieną dieną 10 minučių daryti kažką naujo, ko dar gyvenime nedarė. Na, tai tie dalykai pasitaikė įvairūs. Blynų kepimas, ėjimas atbulomis ir pan. Pasakodama autorė papasakojo ir apie savo aplinką, ją supančius žmones, draugus. Na, ir turbūt nebus intriga, kad tos 10 minučių per dieną padeda atsigauti, atrasti save ir susikurti naują gyvenimą. Finito. Nekaltinkite spoilinimu, nes tai yra aišku vien aprašymą paskaičius.

Šiaip viskas lyg ir būtų gerai, tik pasirodė per mažai, per paviršutiniškai ir per greitai tas visas gyvenimo į gerą pasikeitimas :).

Oficialiai: Laimingas Kjaros gyvenimas vieną dieną subyra į šipulius: to, kas buvo svarbiausia ir dėl ko vertėjo gyventi, nebeliko. Kad Kjara išsikapstytų iš kasdienio liūdesio ir gilios sumaišties, psichologė jai pasiūlo išmėginti Rudolfo Štainerio žaidimą.
Kjara suvokia neturinti ko prarasti – tad kodėl nepamėginus? Kiekvieną dieną bent dešimt minučių reikės veikti kažką naujo, niekada nedaryto. Visą mėnesį.
Tragikomiškų situacijų ir gilių įžvalgų gausus Chiaros Gamberale romanas kalba apie pokyčių baimę ir jų būtinumą. O svarbiausia, įrodo, kad net po didelių sukrėtimų įmanoma atsitiesti – neskubant, minutė po minutės.

Žymos sau: KPS: 200 Ke 2017 05 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

863(33) Rachel Abbott „Nekaltųjų kaltė“

863(33) Rachel Abbott „Nekaltųjų kaltė“

Rachel Abbott „Nekaltųjų kaltė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aprašymas intrigavo, bet kadangi jie dažnai apgauna, tai nežinojau ar galiu tikėtis gero detektyvo. Tačiau pasirodė neblogas. Ne iš tų, kuriuos aš mėgstu labiausiai (šalti, niūrūs, su keistais, depresuotais detektyvais), bet vistiek neblogas. Nors tyrėjas gal ir depresuotas šiek tiek.

Iš esmės knygos stilius man priminė labiausiai vykusius Sandros Brown romanus. Nužudomas žymus ir visuomenės mylimas žmogus, tačiau tyrimo metu aiškėja, kad nors žurnalistai, darbuotojai ir kt asmenys jį dievino, visgi nė vienas artimai susijęs žmogus apie nužudytąjį negali pasakyti nieko gero. Po truputį atskleidžiama visa šeimyninė drama. Bus daug purvo. Kaip supratote, nieko naujo, neįprasto, labai intriguojančio, bet vistiek smagiai suskaičiau. Gal tik pabaiga man nelabai patiko, bet ką jau padarysi. Šiaip visai įdomūs charakteriai. Puikiai atskleidžiamas žmonių naivumas ir aklumas įsimylėjus, nusivylimas ir bejėgiškumas atsitokėjus. Taip, man visada įdomu skaityti tas knygas, kuriose rašoma, apie tai, kaip skriaudžiamas žmogus nepabėga nuo smurtautojo. Nes visi greiti sakyti, kad pats durnas, tačiau kas kartą įtikinamai pateikiama, kad ne viskas taip paprasta.

Apie tokio tipo knygas nėra net ką daugiau pasakyti. Kai būna gera – liaupsni, kai prasta – kritikuoji. O čia tokia visiškai eilinė, perskaitei ir pamiršai. Tiems kas perskaito tris knygas per metus, tai nerekomenduoju, tiems, kas skaito daug ir dairosi kažko lengvo savaitgaliui – imkit.

Oficialiai: Britų spauda fiksuoja visas sero Hugo Flečerio gyvenimo akimirkas: tik išrinktiesiems prieinamą išsilavinimą, žiniasklaidos dėmesio nestokojančią labdaringą veiklą, kuria siekiama užkirsti kelią prekybai žmonėmis, net ir dvi jo santuokas. Tačiau kai milijardierius filantropas aptinkamas nužudytas savo namuose Londone, nuogas pririštas prie lovos, kilęs skandalas — tik atspindys tamsos, kuri įsigali, vos išjungiamos kameros. Grįžusi iš atostogų Italijoje, Lora Flečer randa vyrą negyvą, o namą — apgultą paparacų. Ar ji šokiruota? Taip. Ar labai išgyvena? Ne. Ypač kai vyresnysis inspektorius Tomas Daglasas pasidalija įtarimais, kad Hugas žuvo nuo moters rankos. Lora visada žinojo nesanti vienintelė moteris Hugo gyvenime. Ir ne vienintelė turėjo motyvą jį nudėti. Daglasui kapstant vis giliau, paaiškėja daugiau nešvarių Hugo Flečerio paslapčių. Vis dėlto niekas neprilygsta Loros saugomai paslapčiai, kuri galėtų padėti nubausti kaltuosius — arba amžiams sugriauti nekaltųjų gyvenimą.

Žymos sau: KPS: 464 Kb 2017 05 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

 

 

862(32) Celeste Ng „Viskas, ko tau nesakiau“

862(32) Celeste Ng „Viskas, ko tau nesakiau“

Celeste Ng „Viskas, ko tau nesakiau“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai viena tų knygų, su kuriomis šiek tiek apsigavau, bet nebuvo viskas labai blogai. Apsigavau, nes pradėdama tikėjausi, kad čia bus lyg ir detektyvas. Dingo mergaitė, tada ji buvo surasta nuskendusi na ir maniau, kad viskas bus rutuliojama aplink tyrimą kaip ir kas. O pasirodo čia buvo psichologinė šeimos drama, kurią ir apnuogino mergaitės mirtis.

O šeima neįprasta. Veiksmas vyksta 1977 metais, JAV, nedideliame miestuke, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Tiesą sakant skaitydama knygas apie JAV aš šiurpstu nuo tų miestukų. Taip, ir mūsų kaimukai yra ne dovanėlė, bet jokios šalies maži miesteliai manęs taip nešiurpina, kaip JAV. Ir nors tu ką.

Na tai va. Šeimą sudaro amerikietė ir kinas (gimęs JAV). Jau ir dabar turbūt nelengva mišrioms šeimoms, bet tais metais tai iš viso reikėjo didelio pasiryžimo atlaikyti visuomenės pasmerkią. Nors knyga irgi ne visai apie tai.

Ji apie viską. Moters teises, moters laisves, lūkesčius, kuriuos primeta visuomenė moterims. Moters neišsipildžiusias ambicijas, kurias ji stengiasi suprojektuoti savo dukroje. Vyro skausmingą patirtį dėl to, kad yra kitos rasės, siekį prasimušti ir įrodyti, kad jis neprastesnis už kitus. Vyro norą, kad jo vaikai nekentėtų diskriminacijos, kokią jis patyrė vaikystėje, vyro nusivylimą savo vaikais. Vaikų gyvenimą tokiame pasaulyje. Norą įtikti tėvams ir išgyventi nedraugiškoje visuomenėje. Nesusitvarkymą su spaudimu.

Ir dar daug ką. Labai rimta, labai įdomi šeimos drama. Be jokių didelių intrigų, tiesiog gyvenimiška.

OficialiaiDebiutinis amerikiečių autorės Celeste Ng romanas Viskas, ko tau nesakiau – literatūrinis trileris su šiam žanrui būdingais elementais: romano užuomazga – dingusi mergina, ežeras, vietinis gyventojas, paskutinis ją matęs, įtartinas… Veiksmas vyksta 1977 m. tyliame Ohajo valstijos mieste, kur visi vieni kitus pažįsta ir nieko panašaus anksčiau nėra nutikę. Skaitytojas žengia lyg ir į žinomą teritoriją, tačiau ima ir apsigauna. Paslaptis, išduodama pirmame romano sakinyje, pasirodo nėra tikroji paslaptis „Lidija mirusi. Bet jie dar to nežino.“ Siužetas ima pintis tada, kai policija, atėjusi į merginos namus, pažeria nepatogių klausimų – kaip jai sekėsi mokytis? kas buvo jos draugai? ar ji neatrodė prislėgta? – o jos mylintys tėvai, sesuo ir brolis susivokia negalintys atsakyti nuoširdžiai.

Žymos sau: KPS: 320 Ke 2017 05 19

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

861(31) Sabaa Tahir „Deglas naktyje“. Antra „Žarija pelenuose“ knyga

861(31) Sabaa Tahir „Deglas naktyje“. Antra „Žarija pelenuose“ knyga

Sabaa Tahir „Deglas naktyje“. Antra „Žarija pelenuose“ knyga

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: jau minėjau, kad aprašydama knygas vis viena atsilieku, tai yra, kai baigsiu šį tekstą, dar viena perskaityta lieka mintyse. Kadangi skaitau lėtai ir tingiai, net nežinau kodėl, tai kartais tenka net pasukti galvą, kokia ten ta priešpaskutinė buvo. Taip, deja, tiesa tokia, kad aš esu knygų vartotoja ir išnaudotoja. Perskaitau ir pamirštu. Nes mėgstu skaitymo pramogą, o ne puslapių uostymą ar dvasingas išraiškas išgirdus, kokios klasikinės knygos pavadinimą. Bet viską jūs žinote, nieko čia naujo, ar ne?

„Deglas naktyje“ yra antra dalis. Ko gero serija priskiriama jaunimo fantastikai, ar kaip ten lietuviškai tai besivadintų. Nors turinys tikrai nevaikiškas. Kas keli žingsniai skerdynės, pjautynės, vergija, kankinimai, baimė.

Sunku skaityti serijas, kai jau vos bepameni ankstesnę dalį, o kita dar net nesišviečia greitai. Taip tada iš tiesų gaunasi knygos vartojimas, skaitai dėl skaitymo, nes pabaigos gal net nebus. Visgi man patiko. Ir įtraukė, ir dėmesį išlaikė. Na, kaip ir dauguma tokio tipo knygų, kai kažkas bėga nuo sistemos, stengiasi išgyventi, kažkas persekioja, geriukai nevisai geriukai, o blogiukai ne visai blogiukai, susidaro meilės trikampis, o dar kažkur tolumoje šmėkščioja didysis blogis. Jei išleis trečią dalį, tai tikrai skaitysiu.

Oficialiai: Tai neįmanoma – Elijas apnuodytas ir merdi. Jis tai su Laja, tai dvasių pasaulyje, kuriame kai kas jo jau laukia. Karys supranta, kad turi labai nedaug laiko padėti Lajai išvaduoti brolį iš Kaufo – kalėjimo, kurį akylai saugo sadistas viršininkas. Pavojų kupinoje kelionėje skleidžiasi jausmai: Laja ne tik drąsi, bet ir rūpestinga kario slaugytoja, o Elijas nori apsaugoti merginą nuo jos laukiančio sielvarto. Prie jų prisijungia Kinanas, tad Laja atsiduria tarp dviejų jai neabejingų vaikinų, o tai kelia jausmų sumaištį ir apsunkina kelionę. Elijui atsiskyrus nuo grupelės, Laja dar kartą patikrina savo jausmus.

Žymos sau: KPS: 472 Ke 2017 05 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

860(30) Rimantas Kmita „Pietinia Kronikas“

860(30) Rimantas Kmita „Pietinia Kronikas“

Rimantas Kmita „Pietinia Kronikas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Apie šią knygą jau pasisakė visi, kam buvo įdomu ir ją paskaitė visi, kurie norėjo. Todėl net nekyla noras plėstis. Norisi užsidėti sau į statistiką pliusiuką, kad ją skaičiau, kada skaičiau ir kaip įvertinau.

Na, o trumpai tariant man patiko, taip, kaip patiko „Gertrūdos“ komiksai (apie mano kartą), taip, kaip patiko „Prisirpusios senmergės išpažintis“ (apie labai gajus vietinius stereotipus). Nes viskas kas rašoma taip savotiškai sentimentalu ir miela.

Nesu iš Šiaulių, niekada realybėje negirdėjau taip kalbant (visa knyga yra parašyta slengu), tačiau įsivažiavau greitai ir lengvai. Na, o turinys… Vietomis krizenau iki negaliu, vietomis tiesiog buvo įdomu, o pasitaikė ir tokių vietų, kur miriau iš nuobodulio. Pati knyga patiks lietuviams, pvz., jei ją būtų įmanoma išversti, tai nemanau, kad sulauktų kažkokio susidomėjimo. Na tipinis vaikis bando atrasti pasaulį, meilę, patiria pripažinimo problemas, pirmą kartą, pirmą kelionę ir pan. Mums tai įdomu, nes mes gyvename šiame pasaulyje, bet pvz., kokio indo tokių potyrių neskaityčiau.

Visumoje labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu atsiranda lietuviškų knygų, net tik tų apie kryželį ir liūdesio naštelę, bet linksmų, popsinių, fantastinių, erotinių, meilės. Pagaliau!

Oficialiai: „Pietinia kronikas“ – romanas, kokio Lietuvoje dar nebuvo. Laiko mašina, be atsikalbinėjimų panardinanti į netolimą istoriją – XX a. pabaigą. Skaitytojas neturi kur trauktis. Atsivertęs knygą, jis jau yra ano meto Šiauliuose, mato jaunus BIX, GIN‘ GAS, treningus ir kambarį su „Rembo“ plakatu ant sienos, važiuoja su tašėmis į Latviją, žaidžia regbį, įsimyli ir nusivilia. Bet tai dar ne viskas. Jis ne tik mato, patiria, bet ir girdi. Nes Šiaulių šneka liejasi laisvai.

Žymos sau: KPS: 368 Kn 2017 05 09

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

859(29) Jessie Burton „Miniatiūristas“

859(29) Jessie Burton „Miniatiūristas“

Jessie Burton „Miniatiūristas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą pirkau dar per užpraeitą knygų mugę. Labai traukė aprašymas, viršelis ir atsiliepimai, bet kai jau pateko į mano rankas, noras skaityti kažkur dingo. O tada vis daugėjo ir daugėjo tų gerų atsiliepimų ir vis labiau ir labiau nenorėjau skaityti knygos. Tačiau kartą nusprendžiau, kad jau laikas imtis, kiek gali gulėti.

Istorija pasirodė labai savotiška. Visų pirma, tai nežinau ar esu skaičiusi knygą, kuri vyktų 17-to amžiaus Amsterdame, tad aplinka savotiškai įdomi. Visos tos gildijos, kanalai, pirkliai ir vietiniai įstatymai. Autorius mus įmeta į tokią keistą vietą, kurioje labai feminizmo užuomazgos, homoseksualumo bei rasizmo problemos kažkaip visai nestebina.

Istorija tokia, kad atitekėjusi jaunutė mergina bando perprasti savo keistą naują šeimą. Vyrą, kurio niekada nėra namuose, jo seserį, kuri viską valdo, bet tuo pačiu turi savų silpnybių, tarnaitę, kuri daug sau leidžia, ir liokajų, kuris išskirtinis tuo, kad yra merginai dar nematytos rasės. Visi nesiveržia priimti naujokės į savo būrį, bet ir neatstumia taip jau, kaip kartais tenka skaityti kitose knygose. Po truputį vyniojasi paslaptėlės.

Ak, ir dar apie miniatiūristą… Jo, tai yra jos, vaidmuo šioje knygoje yra labai keistas. Paliekama pačiam susiprasti ką ji norėjo pasakyti ir kodėl.

Keista, bet įdomi, gera, bet iki galo neįtraukia. Rekomenduoju tiems, kas ieško kažko netipinio, bet ne per daug sunkaus.

OficialiaiVieną 1686-ųjų rudens dieną iš kaimo atkeliavusi aštuoniolikmetė Nela pasibeldžia į prabangaus namo duris turtingiausiame Amsterdamo kvartale, kuriame ji pradės naują gyvenimą kaip garsaus pirklio Johaneso Branto žmona. Atvykusios merginos pasitikti niekas neskuba, negana to, jos vyro net nėra namuose. Johanesas pasirodo tik vėliau ir kaip dovaną prieš mėnesį įvykusių jų tuoktuvių proga jis įteikia Nelai spintelės dydžio tikslią jų namo kopiją, kurią įrengti imasi paslaptingasis Miniatiūristas. Nuostabaus grožio mažyčiai jo kūrinėliai pačiais netikėčiausiais būdais atkartoja didžiojo namo įvykius ir, rodosi, geba atskleisti ateitį. Nejaugi žymusis Miniatiūristas laiko namo gyventojų likimą savo rankose? Kuo Nelai lemta tapti: savo naujų namų gelbėtoja ar žlugimo architekte?

Žymos sau: KPS: 416 Ke 2017 04 30

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook