Pagal
Mėnuo: rugpjūčio 2017

886(56) Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

886(56) Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

Jussi Adler-Olsen „Kaltė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš visada su džiaugsmu skaitau šio autoriaus knygas. Labai įtraukia, o šią buvo dar smagiau skaityti, nes visai neseniai buvau Danijoje. Dabar, kai kalba apie važinėjimą tiltais, aš jau galiu net įsivaizduoti kaip tas tiltas atrodo ir net puikiai pamenu, kaip iš automobilio bandžiau nufotografuoti švyturį salelėje, apie kurią kalbama šiame romane. Kitas jausmas :).

Šiaip jau detektyvu aš gal knygos nevadinčiau. Juk nuo pat pradžių žinomi visi blogiečiai ir nėra jokių staigmenų. Visas dėmesys tik tyrimui iš vienos pusės ir nusikaltėlių motyvams iš kitos. Šiaip ši knyga atskleidė nemažai įdomių detalių apie ne tokią ir seną Danijos politiką, kaip antai priverstinis sterilizavimas, atskyrimas nuo visuomenės už nemoralų elgesį (to meto akimis, nes dabar jau turbūt visus reiktų atskirti), na ir žinoma viso to pasekmes.

Kadangi tai ketvirta knyga, tai veikėjai jau pažįstami, tiek Karlas su visa savo adamsiška šeimynėle, tiek astentė Rouzė su sutrikusia psichika, tiek siras padėjėjas. Man regis kai kada šiek tiek perspausta kuriant jų personažus. Ypač Rouzės.

Išlieka dvi intrigos, ar kada nors kitose knygose bus atskleista Asado istorija ir aš išsinarplios ta detektyvinė linija susijusi su Karlu ir kodėl jis sėdi rūsyje, o jo partneris suparalyžiuotas. Mėgstamo žanro įdomi knyga.

Oficialiai: 1987. Netė Rouzen jau spėjo patikėti, kad traumuojanti praeitis pamiršta. Rūpestingi globėjai ir mylintis vyras padėjo susikurti naują gražų gyvenimą. Tačiau per pokylį ji pastebi žmogų iš praeities, kuris gali sudaužyti Netės gyvenimą į šukeles. Tik jauna moteris nė už ką nesutiks grįžti į košmarą ir nebebus auka…
2010. Detektyvas Karlas Mjorkas iš Kopenhagos neišaiškintų bylų skyriaus tyrinėja Ritos Nilsen, palydovių agentūros savininkės, dingimo aplinkybes. Tyrimas atskleidžia, kad dingusioji tėra viena iš painios dėlionės detalių ir neišaiškintas įvykis ne vienintelis – tai tik nerimą keliančios sekos, kurios niekas nepastebėjo dvidešimt metų, pradžia…

Žymos sau: KPS: 576 Ke 2017 08 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

885(55) Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

885(55) Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Autorius, ko gero, geriausiai žinomas todėl, kad parašė Tarzaną, kurio, beje, nesu skaičiusi. Nes tiesiog nepatiko. Tačiau jei paklaustumėte, kokia knyga buvo viena iš mano mėgstamiausių paauglystėje, daug negalvojusi pasakyčiau, kad „Užmirštoji Sala“. Šio paties autoriaus. Knygoje pasakojama, kaip karo metu vyko visokie laivų užgrobimai ir pergrobimai ir netyčia povandeninis laivas pateko į salą, kuri visiškai izoliuota nuo išorės. Saloje labai įdomi evoliucijos sistema. Pietuose sutiksit žmones beždžiones, o šiaurėje jau tokius visai sapiens. Tai žmogeliai iš civilizuoto pasaulio turėjo šiek tiek nuotykių. Tą knygą aš skaičiau šimtus kartų. Ir neperdedu. Dabar mielai vėl paskaityčiau ir kai pamačiau, kad dar viena autoriaus knyga, žinoma, susidomėjau.

Iš aprašymo suprantu, kad fantastikos pasaulyje Marso serija yra gerai žinoma ir padariusi kitiems autoriams įtakos. Net ir ekranizuota pora kartų. Tačiau, man tai naujiena, todėl net nežinojau ko tikėtis. Gavau smagų skaitaliuką. Burroughs yra vienas tų autorių, kurie savo skyriaus pavadinimuose „spoilina“ kas vyks toliau. Man toks rašymo būdas labai priimtinas (cha, esu ta, kuri labai dažnai net neįpusėjusi knygos perskaito pabaigą!).

O šiaip man skaitant šią knygą, visą laiką ėmė jausmas, lyg žiūrėčiau kokį septymketvirtų metų fantastikos filmą. Blankios spalvos, keista muzika tarsi iš kibiro, visokios plastilininės lėlės :D. Na, tiesiog… Vaizduotė! Siužetas toks primityviai paprastas. Žemietis Džonas Karteris netikėtai pateko į Marsą, ten susidūrė su vietiniais, įsimylėjo princesę, kurią pagrobė pirmieji sutikti vietiniai, tada ja laisvino ir ten taip toliau. Neesmė siužete, esmė atmosferoje, o kokius jausmus man ji kelia, jau parašiau.

Tęsinius skaityčiau, bet dabar norėčiau labai „Užmirštąją Salą“ paskaityt :D.

Oficialiai: Pabėgęs nuo užpuolikų Džonas atranda paslaptingą olą, staiga krinta suparalyžiuotas ir pasijutęs naujame kūne atsiduria karingų tarkų gentyje. Kad išlaisvintų žaviąją Helio princesę Dėją Toris, jam tenka įsivelti į ginkluotus konfliktus tarp besivaidijančių Marso klanų. Žemėje vykęs karas yra tik mažas mūšis palyginti su tuo, kas Džono laukia Marse. Raudonosios planetos ir jos gyventojų likimas – jo rankose...

Žymos sau: KPS: 208 Kn 2017 08 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

883-884(53-54) Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

883-884(53-54) Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

Ransom Riggs „Kiaurymių miestas“ ir „Sielų Biblioteka“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pirma knyga mane sužavėjo. Ne taip, kad gyventi negalėčiau, bet labai norėjau pratęsti skaitymą, todėl labai apsidžiaugiau bibliotekoje radusi tęsinius. Visai neapsidžiaugiau pabandžiusi juos parsinešti namo. Tiesą sakant pirmojo (su perleistu viršeliu) dalis buvo gerokai lengvesnė. Ir kam reikia iš knygų daryti akmenis? Beje, jau aną kartą minėjau, kad viduje rasime nuotraukų, kurios, kaip autorius teigia yra autentiškos, pirktos visokiuose aukcionuose ir sendaikčių turguose. Ir prie jų pritempti kai kurie veikėjai bei scenos. Na, turėtų sukurti šiek tiek autentiškumo, bet man pasirodė tik bereikalingas knygos užbranginimas. Kita vertus, sąžiningumo dėlei, juk mano amžius jau nėra tikslinė auditorija, tad gal vaikams ir įdomu.

Na, o kalbant apie turinį, tai tiesa, tiesa, žmonės mane įspėjo, bet antroji dalis pasirodė nuobodi. Ėjo sau visi ypatingi vaikai gelbėti mokytojos ir tiek. Buvo ten nuotykių, buvo susitikimų, bet niekas per daug neintrigavo ir trūko varikliuko, kuris skatintų skaityti dar skyrelį ir dar.

Na, o trečia dalis jau smarkiai pasitaisė. Atsirado ir šiek tiek netikėtumo, intrigos, dar vienas, įdomus ypatingųjų padugnių pasaulis. Geriečiai virto blogiečiais, o blogiečiai geriečiais ir vėl iš naujo. Skaičiau iki vėlios nakties, kol baigiau. Tai reziumuodama galiu pasakyti, kad bendrai visa istorija tikrai įdomi ir rekomenduoju visiems Hario Poterio, „Tunelių“ ir panašių knygų gerbėjams. Tačiau visgi ištęstoka, vietomis pritempta, trūko stipresnio pagrindinio veikėjo charakterio atskleidimo ir efektyvesnės  pabaigos. Tačiau, nesigailiu skaičiusi.

OficialiaiNepaprasta kelionė, prasidėjusi panelės Peregrinės „Ypatingų vaikų namuose“, tęsiasi Džeikobui Portmanui vykstant į Londoną, į ypatingųjų pasaulio sostinę. Ten jie tikisi gauti pagalbos savo mylimai direktorei panelei Peregrinei. Tačiau karo nusiaubtame mieste sulig kiekvienu žingsniu tyko šiurpios staigmenos. Ir, prieš užtikrindamas saugumą ypatingiesiems vaikams, Džeikobas pirmiausia turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.
Ypatingieji žavi savo asmeninėmis savybėmis, kerinčiais gebėjimais: vienas nematomas, kitas spėja ateitį, trečia moka skraidyti, dar viena – nepaprasta galiūnė… Šaiposi vienas iš kito galių ir silpnybių, ir taip vystosi pasakojimas, atsiskleidžia charakteriai. O labiausiai knyga žavi savitomis senovinėmis nuotraukomis, kurių R. Riggsas prasimanė sendaikčių turguose bei archyvuose. Keistos ir šiurpios nuotraukos puikiai iliustruoja charakterius ir veiksmo vietą, paryškindamos kraupią pasakojimo atmosferą.

Džeikobo laukia nelengva užduotis. Norėdamas išgelbėti savo ypatinguosius draugus, uždarytus stipriai saugomoje tvirtovėje, jis turės keliauti į patį vargingiausią Viktorijos laikų Anglijos lūšnyną. Kelionėje jam padės atrasta nauja didžiulė galia ir bendražygiai – Ema Blum, mergina, mokanti savo rankose įžiebti ugnį, ir Edisonas Makhenris, šuo, galintis užuosti pradingusius vaikus.

Žymos sau: KPS: 400+480 Kb 2017 08 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

882(52) Alessandro Baricco „Novečentas“

Alessandro Baricco „Novečentas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Mėnuo baigiasi, o aš tesu perskaičiusi tik vieną knygą. Ir ta pati knyga gal net vadintis negali, vos keli puslapėliai. Bet buvo patogu skaityti palapinėje. Truko vieną įkvėpimą.

Štai toks ir apibūdinimas – vienas įkvėpimas. Lyriškas, svajingas, keistas, kaip ir visos Baricco knygos. Idėja paprasta: „Titaniko“ brolyje, kuriuo praeito amžiaus pirmoje pusėje didelė dalis europiečių traukė į Ameriką, rastas berniukas, kuris visą gyvenimą neišlipo į sausumą. Novečentas – taip jis vadinosi – paslaptingai išmoko groti fortepijonu. Tuo ir užsiėmė. Va tiek tos istorijos. Bet Baricco moka užburti. Tekstas rašytas, kaip monologas spektakliui. Plaukia, banguoja, užliuliuoja.

OficialiaiXX a. pradžia, garlaivis Virdžinijietis, plaukiojantis maršrutu Europa – Amerika. Keleiviai – nuo milijardierių iki vargšų emigrantų. Sako, kad laive kas vakarą pasirodydavęs nepaprasto talento pianistas virtuozas, skambinęs niekuomet anksčiau negirdėtą muziką. Sako, kad jo istorija beprotiška, kad jis gimęs laive ir niekuomet neišlipęs į krantą. Sako, kad niekas nežinojęs kodėl. O apie pasaulį Denis Budmenas T. D. Novečentas šnipinėjęs keleivių akyse ir sielose.

Žymos sau: KPS: 96 Ke 2017 08 10

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook