Pagal
Mėnuo: rugsėjo 2017

891(61) Julian Barnes „Laiko triukšmas“

891(61) Julian Barnes „Laiko triukšmas“

Julian Barnes „Laiko triukšmas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Po pačios blogiausios knygos šokime prie šio to normalesnio. Julian Barnes „Laiko triukšmas“ man asmeniškai pasirodė vertinga vien tuo, kad po jos aš ėjau gūglinti rusų kompozitoriaus ir skaityti apie šio gyvenimą. Na, nesu tiek išprususi ir nežinojau tokio (o jei ir žinojau, tai aš neįsimenu pavardžių, ką tik va atradau, kad jau skaičiau vieną Barnes knygą).

„Laiko triukšmas“ pasakoja apie talentingą kompozitorių, kuris turėjo nelaimės gimti, augti ir senti Rusijoje, pačiame represijų įkarštyje, per antrąjį karą, Stalino, o vėliau Chruščiovo valdymo metais. Romane labai įtaigia parodytas visas žlugdantis sistemos bukumas. Istorija prasideda tuo, kad kompozitorius sėdi šalia lifto ir laukia kol jo ateis suimti. Prie lifto, nes nenori, kad agentai iš lovos verstų visą šeimą. Taip jis būdrauja kiekviena naktį. Ir dėl ko? Nes Stalinas pasiklausė operos ir šiam nepatiko. Menkas niekutis, kuris kainuoja gyvybę. Bauginimas, spaudimas, pasidavimas, nepasidavimas, paslėpta ironija. Viskas taip tikra, taip įtikima. Gera knyga. Na ir laiku pasitaikė, po tos paskutinės linsksmuolės :).

Oficialiai„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“
1937-ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Žymos sau: KPS: 208 Kb 2017 09 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

890(60) Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

890(60) Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

Alicia Gutje „Bėganti ugnis. 2 knyga“

Mano įvertinimas: 0/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Tai buvo blogiausia kada nors mano perskaityta knyga. Taškas.

Čia ir norėjau baigti, bet šiek tiek pakomentuosiu. Nežinau, ką autorė rūko, bet kartą per metus visai norėčiau ir aš. Knygą skaičiau, nes… Nežinau, pirmą dalį taip pat paskelbiau metų blogiausia kažkada, bet aš mėgstu kartais įmaknot į šūdą, kad galėčiau suprasti, koks tai yra jausmas.

Rašytoja man regis labai jau norėjo sukurti lietuviškuosius pilkus atspalvius, bet patyrė visišką fiasko. Net nekalbėsiu apie tai, kad sekso scenos buvo nuobodžios, tačiau matyt svajodama suteikti dinamiškumo prikūrė visokių paslapčių ir intrigų. Ir viskas gavosi ne į knygą panašu, o į tokį žaidimą, kokį žaisdavom mokykloje. Kažkas parašo sakinį, užlenkia lapelį, tada kitas rašo nežinodamas, kas rašyta prieš tai ir galiausiai gaunasi istorija. Kiekviename puslapyje išlįsdavo kokia nors pieva, kaip antai sesės darančios viena kitai abortus per prievartą, nes tiesiog joms negražu nėščios moterys, vibratoriai – usb laikmenos, kuriuos medžioja ex klientai, žmonos, praeityje gimdžiusios neįgalius vaikus ir išmetusios juos Indijoje ir t.t. Verslo partnerės, kurios verčiamos pasirašyti dokumentus, viešai (!!!) sako – ok, pasirašau jei leisi pačiulpt. Kiekviename puslapyje po naują tokią nesąmonę. Ir viskas nesiriša į visumą.

Išgelbėti leidinį būtų galima skambiais šūkiais „blogiausia, ką esate skaitę“, išleidžiant ant prastos kokybės popieriaus ir atitinkamai reklamuojant :D.

Oficialiai: įspėjame: knygoje yra scenų, skirtų tik suaugusiesiems
Sužinojęs apie Sofijos praeitį, Aronas Loganas dar labiau ją pamilo ir glaudė prie savęs, bet ji pasirinko gyvenimą be architekto. Jis juk turi šeimą ir gali būti joje laimingas, jeigu tik ji pasitrauks iš kelio. Nors Sofija jaučiasi kur kas laisvesnė būdama su Aronu, nė viena, net ir stipriausia meilė, ne visada geba paaiškinti žmonių sprendimų ir sulaikyti nuo savo noru daromų klaidų.

Žymos sau: KPS: 328 Ke 2017 09 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

889(59) Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

889(59) Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

Alex Capus „Istorija apie Leoną ir Luizę“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Galvoju, kad pastaruoju metu rašydama savo komentarus aš išsiplečiu ir šiek tiek ilgiuosi laikų, kai labai trumpai tepasižymėdavau patiko ar nepatiko. Dabar spaudžiu save kiek daugiau pakomentuoti ir tada galiausiai mintis užsirašau prabėgus porai savaičių po perskaitymo. Ir tai net ne paskutinė mano skaityta knyga.

O ji vidutinė. Nei gera, nei bloga. Tai meilės istorija, kuri iš esmės vyksta prieškariu ir karo metais, daugiausiai okupuotame Paryžiuje. Aplinka nėra labai stipriai akcentuojama, visai kitaip, nei tarkime Kristin Hannah knygose, kurios praturtina įsivaizdavimą kaip žmonės gyvendavo karo metu. Čia tai yra tiesiog nesvarbus fonas, taip pat galėtų būti ir bet koks kitas.

Knyga apie truputį neišsipildžiusią meilę, keistus personažus, kurie man nelabai patiko. O tai savotiškai įdomu, nes meilės istorijose sergi už tuos du. O čia buvo taip švelniai tariant tas pats kuo knyga pasibaigs. Visgi nebuvo labai nuobodu. Plaukiau, plaukiau ir perplaukiau.

Oficialiai: Toli nuo fronto linijos, Normandijoje, dviračiu važiuojantį Leoną triskart aplenkė pedalus baisiai greitai minanti Luizė. Miestelyje Leonas stengiasi susirasti žaliaakę merginą, kurios niekaip negali išmesti iš galvos. Du įdomiai mąstantys jaunuoliai puikiai jaučiasi leisdami laiką drauge, vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Besibaigiančio Pirmojo pasaulinio karo gūsis įsimylėjėlius užklupo kelyje. Kulkosvaidžio sužeistas Leonas išgyveno, bet išėjęs iš ligoninės sužinojo, kad jo mylimoji Luizė žuvo. Sukrėstas netekties jis paliko miestelį ir išvyko į Paryžių.
Po dešimties metų Leonas – Paryžiaus kriminalinės policijos tarnautojas, rūpestingas vyras ir mylintis tėvas. Šeimos gyvenimas nesuteikia lauktos pilnatvės, širdį kartais suvirpina pirmosios meilės prisiminimai. Vieną vakarą metro Leonas išvysta merginą, primenančią karo audrose pradingusią Luizę. Taip po dešimtmečio Leonas sužino, kad Luizė gyva, ji gyvena ir dirba tame pačiame mieste. Abiejų jausmai nepasikeitė, bet ji nenori ardyti jo šeimos. Ir kaip jiems likti drauge? Keistai besiklostęs dviejų žmonių viso gyvenimo ryšys pasirodė stipresnis už abiejų daliai tekusius, istorinių įvykių nulemtus sukrėtimus ir likimo smūgius.

Žymos sau: KPS: 248 Ks 2017 09 15

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

888(58) Jo Nesbo „Troškulys“

888(58) Jo Nesbo „Troškulys“

Jo Nesbo „Troškulys“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ok, reikia susikaupti ir aprašyti knygą, kurią perskaičiau jau seniausiai, kai tik pasirodė. Delsiau, nes bijau prispoilinti. Nes susitikimas su Hūle toks tarsi su senu meilužiu. Nelabai norisi girtis visiems. O ir šiaip, aš šiame bloge rašau patiko/nepatiko. Nei analizuoju, nei vaidinu kažką. Ir man atrodo, kad kai skaitai vienuoliktą dalį, kai šokinėji iš laimės sužinojusi, kad ji iš viso bus, kai nusiperki pirmą dieną, kai tik pasirodo, tai nelabai belieka prasmės dar atsakinėti į klausimą ar patiko. Pasakysiu, kad nenuvylė.

Tiesa, kadangi jau skaičiau vienuoliktą HH knygą, tai galiu pasakyti, kad autorius yra nuspėjamas. Jau ne pirmą kartą nusikaltimas išaiškinamas, o tu rankose dar laikai trečdalį neperskaitytos knygos. Tad truputį pasuki galvą ir prisimeni ankstesnius siužeto vingius…

O šiaip įtraukė, nepaleido, trukdė miegoti ir gyventi. Haris vis dar žavus bei žmogiškas. Beje, pastaba autoriui, kurios jis niekada neperskaitys, pabandykit pats padaryti daiktus, apie kuriuos rašote. Pvz., atspausdinti 3D spausdintuvu (pigiu, buitiniu) raktą, kurio modelis padarytas iš nupaparacintos nuotraukos, ar įspaudo plastiline. Tiesiog šiaip, dėl smagumo. Galim savo printerį paskolinti. Beje, aš nesakau, kad tai neįmanoma.

O šiaip, tai tikiuosi, kad bus dar ir dar knygų.

OficialiaiPo trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.
Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.
Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

Žymos sau: KPS: 568 Kn 2017 09 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

887(57) Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

887(57) Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

Helen Fielding „Bridžita Džouns. Kūdikis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Labas, Bridžita, kaip aš tavęs pasiilgau!

Yra daug žmonių, kurie Bridžitos dienoraščius vertina kaip banalų, dėmesio nevertą meilės romaniuką. Neturiu ką jiems pasakyti. Man pirmoji dalis buvo nuostabi šiuolaikinių stereotipų suvestinė, kurioje galima atpažinti jei ne save, tai savo draugę, jei ne draugę, tai jos kaimynę. Ir aš nekalbu apie vienišą moterį, kurią visi spaudžia susirasti vyrą. Kalbu apie viską. Kad ir tėvus. Gal maniškė ir ramesnio būdo, bet sudėjus su anyta abi galėtų suvaidinti Bridžitos mamą. Ir tai nėra blogai, tai tiesiog yra patvirtinimas, kad toje knygoje koncentruota dozė tiesos. Ir viskas parašyta labai linksmai. Štai antroji dalis buvo kiek labiau dėl komercinių priežasčių parašyta, pritemptoka ir labiau panašėjo į meilės romaną. O su kitomis istorijomis šiokia tokia painiava.

H. Fielding parašė „Pamišusi dėl meilės“ ir ši knyga kaip ir buvo trečioji. Joje pasakojama istorija po daugelio meto nuo antrosios, Darsis miręs (nelaikykite to spoileriu, ant nugarėlės rašoma), Bridžė vieniša su dviem vaikais, pasaulį užkariavusios technologijos ir internetas… Prasideda nuotykiai! Bet čia pasirodo visiškai kitokio scenarijaus filmas, o po to ir knyga „Bridžita Džouns. Kūdikis“.

Ir ši dalis prasideda tada kai Bridžita dar neturi jokių vaikų. Tad nors knyga išleista kaip ketvirta, bet pagal istorijos eiliškumą įsiterpia po antrosios. Matėt filmą? Tai vat knygoje viskas iš esmės taip pat, tik… viena maža detalė, kurios nenoriu išduoti. Tiesiog nėra vieno filme buvusio veikėjo, bet daug daugiau kito. Esmė tame, kad nuo antroje dalyje pasakojamos istorijos prabėgę penki metai. Bridžita išsiskyrusi su Marku, vieniša ir draugės vaiko krikštynų metu permiega su… Marku! O po kelių dienų su kitu vyruku. Pastoja. Na ir tada jau įsivaizduokite, kaip klostosi nėštumas Bridžitos stiliumi. Ir dar su dviem tėveliais. Nepasakyčiau, kad knyga buvo labai jau juokinga, bet smagi tai tikrai.

Pirmoji knyga parašyta dar praeitame amžiuje ir aš pamenu, kad paauglystėje skaičiau ir galvojau, kad va kokia sena ta Bridžė, o dabar jau ir pati tokia :). Paskaityti šią knygą, man buvo beveik tas pats, kas sutikti mokyklos laikų draugę. Faina!

OficialiaiBridžita vis dar neištekėjusi ir juo labiau neketina tapti motina, nors jos biologinis laikrodis tiksi kurtinamai garsiai – ir staiga paskutinę akimirką paaiškėja, kad ji nėščia: įvykis turėtų būti kupinas džiaugsmo, jei jo netemdytų nesmagus, tačiau gyvybiškai svarbus klausimas: kas kūdikio tėvas? Markas Darsis, padorus žmogus ir garsus žmogaus teisių advokatas? O gal Danielis Kliveris, sąmojingas ir žavus, tačiau garsus emocinis užknisėjas?
Neapsakomai juokinga ir iki ašarų jaudinanti istorija apie artėjančio gimdymo išgąstį, motinystės palaimą ir socialinę, profesinę, technologinę, kulinarinę bei nėštumo sukeltą sumaištį: Bridžita Džouns, visame pasaulyje išgarsėjusi ir visų pamėgta viengungė toliau pasakoja apie savo (ir ne tik) gyvenimą.

Žymos sau: KPS: 208 Kn 2017 08 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook