Pagal
Mėnuo: spalio 2017

895(65) Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

895(65) Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: „Atspindžių labirinto“ tęsinys. Bet man patiko tuo, kad knygos turi savo pabaigą. Turiu omenyje, kad nėra taip, kad baigiasi pirma dalis ir tu lieki nežinioje dėl istorijos tęsinio, kaip pvz., yra su „Vėjo vardu“ ar „Sostų žaidimais“. Čia gi buvo galima neskaityti antros dalies, jei nesinori. O man norėjosi.

Veiksmas vyksta po kelių metų. Daiveriai neteko savo galių, depresuoja, nuobodžiauja, o virtualiame pasaulyje atsiranda ginklas, kuris gali žudyti realybėje. Norėdami, kad šis nepasklistų visuomenėje, daiveris ir jo bičiuliai hakeriai vėl patiria gausybę nuotykių gilumoje. Ši knyga lėtesnė, labai per visas ausis smelkėsi autoriaus nacionalizmas ir rasizmas (ai, čia mėgsta jis, mėgsta), bet šiaip, visai įdomi. Na tik tiek, kad mane tie savigrauža užsiimatys pagrindiniai veikėjai vis dar nervina. Oi aš nabagėlis, oi, giluma, ką su manimi darai, oi vargšelis, oi oi, kaip čia reiktų gyventi, darbą gal susirasti, su žmona nebelabai einasi, oi oi, sapneliai baisūs. Tyčiuojuosi. Bet gi iš veikėjo tik. Gyva, reiškia autoriui pavyko mane sudominti.

OficialiaiDyptaunas – virtualusis mūsų pasaulio atspindys netikrame gilumos veidrodyje. Virtualiame pasaulyje viskas tikra: meilė, draugystė, neapykanta… Tik vieno gilumoje niekuomet nebuvo – tikros mirties. Tačiau dabar ir ji atėjo į Dyptauną…

Žymos sau: KPS: 303 Kę 2017 10 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

894(64) Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

894(64) Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš žinokite prisibijau aprašinėti fantastines knygas, nes po to subėga visokie fantastai ir pradeda mane barti, kad aš ne taip ką nors supratau, ar kaip man kažkas galėjo nepatikti, gi tas žiedo nešimas visai nenuobodus ir ten taip toliau. Na, bet ką, perskaičiau, tai perskaičiau. Reikia užfiksuoti.

Knyga susidomėjau po to, kai mano vyras pradėjo skaityti Ernest Cline „Ready player one“. Irgi apie virtualybę. Pradėjau ir aš, skaičiau skaičiau ir taip nuobodu buvo… O po to išgirdau, kad yra kažką Lukjanenko parašęs. Na Lukjanenko seksistas, rasistas, putinistas, bet negali apkaltinti jo nuobodumu. Na kartais, truputį.

Tai va, knyga pasakoja apie tai, kad atsitiktinumo dėka išrasta programa, kuri virtualią realybę paverčia labai realistiška. Tiesiog būdamas ten tu negali atskirti tikrovės nuo žaidimo. Jauti skonį, skausmą ir t.t. Tačiau žinoma suvoki, kad nemirsi jei tave nušaus, o tiesiog būsi išmestas į realybę. Pasaulis sukurtas gana įdomiai. Visokie hakerių įsilaužimai vaizduojami, kaip realūs nuotykiai. Bėgi nuo drakono, neši obuoliuką, o iš tiesų kopijuoji failą ir grūmiesi su apsaugos programomis. Žmonės patekę į virtualybę iš jos išeiti paprastai negali. Smegenys nesuvokia, kad reikia tik nusiimti virtualius akinius. Jiems reikia kompiuterį, kad ir netikrame pasaulyje, bet atrodančiame kaip tikras, į kurį įvestų kodą. Tačiau yra daiveriai, maža grupelė žmonių, kurie gali išeiti iš virtualybės kada užsimanę. Apie vieną daiverį ir jo nuotykius ir pasakoja knyga. Didelė jo veiksmo dalis vyksta „Doom“ tipo žaidimo labirintuose kovojant prieš montsrus ir kitus žaidėjus. Na supratote, daug įdomaus pasaulio ir nuotykių.

Lukjanenko herojams labai būdinga savipsa. Ir kaip mane ji erzina! Gi norisi sakyti, kad Lioška tu, atsipeikėk, nustok zyst, kas tau gyvenime blogai! Tačiau visumoje smagi knyga. Tiesa, pabaiga tai tokia ne itin. Per daug jau tos saviplakos.

Oficialiai: „Atspindžių labirintas“ – tai knyga, kuri beveik dvejus metus niekam neužleido pirmosios vietos Rusijos bestselerių sąraše. „Atspindžių labirintas“ – tai virtualioji realybė, iš pirmo žvilgsnio visai kitokia, nei mus supantis pasaulis. Tačiau ar taip gali būti? Ar mes į naują, kompiuterinių technologijų sukurtą pasaulį iš realybės atsinešime tik šviesiąsias mūsų gyvenimo puses? Atsakymo į šį bei daugybę kitų klausimų ieškokite „Atspindžių labirinte“…

Žymos sau: KPS: 289 Kę 2017 10 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

893(63) Charles Bukowski „Skaitalas“

893(63) Charles Bukowski „Skaitalas“

Charles Bukowski „Skaitalas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jei atvirai, tai aš nemėgstu Bukowski’o. Ok, žinau, visus pasaulio hipsterius labai žavi tai, kad jo veikėjai tik geria ir pisasi. Wow kaip gilu ir modernu, bet argi ne kiekvienas studentas tą daro? Gal ir ne, bet panašiai. Ir visgi skaitau jo knygas, o „Skaitalą“ net ir antrą kartą. Ir net turiu pirmą leidimą. Bet jūs pažiūrėkite į šį naują viršelį. Prisiekiu, kad neturiu gražesnės knygos savo lentynose, o šių ten šimtai. Ne dėl grožio, žinoma, bet aš svarstau, kad labai norėčiau tokio plakato.

Na, o „Skaitalas“ man patiko. Nes tai nėra knyga apie Henką Činaskį, kuris daro tuos nelabai gerus dalykus minėtus mano komentaro pradžioje. „Skaitalas“ yra cheap literatūros parodija (na gerai, kai žmonės moka iš savęs juoktis). Knygoje sudėti visi tipiniai meilės romaniūkščių, detektyvų ir pigios fantastikos veikėjai: prasigėręs privatus detektyvas, ledinės gražuolės su sportiniais automobiliais, neištikimos, žinoma, draudimo agentas, ateiviai iš kosmoso, beprasmiai dialogai ir dar velnias žino kas.

Aš nenusišypsojau nė karto, bet sakau, kad knyga linksma. Ir dar sakau, kad tai gana kokybiška prastų knygų parodija, tad negali gi pati pasiūlyti kažkokios gilumos bei rimtumo :).  Aš tokią ją ir pamenu, nors pirmieji užrašai labai neišsamūs. Tai buvo 40-ta bloge aprašyta knyga, patys pažiūrėkit. Na ir kai tik baigsiu fantastikos seriją, griebsiu „Dailiausią moterį mieste“. Aprašymas tikrai vilioja.

Oficialiai: Paskutinis garsiojo girtuoklio Charleso Bukowskio romanas „Skaitalas“ (Pulp, 1994) – postmodernus ironijos, mistikos ir juodojo humoro kokteilis, dedikuotas prastai literatūrai ir parašytas kaip bulvarinių skaitalų parodija, kupina neištikimų žmonų, idiotų vyrų, seksualių ateivių iš kosmoso, viskam abejingų numirėlių balzamuotojų ir neurotiškų paštininkų. Siužetas verčia pasikasyti galvą net labiausiai išprususius literatūros snobus: nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas mistinio Raudonojo Žvirblio, o Ponia Mirtis užsako surasti garsųjį prancūzų rašytoją Seliną, mat šis, nors mirė prieš keliasdešimt metų, pas ją taip ir nepasirodė…

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 10 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

892(62) Liza Marklund „Dingusioji“

892(62) Liza Marklund „Dingusioji“

Liza Marklund „Dingusioji“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Gal esate pastebėję, kad mano skaitymo metai prasideda lapkričio pirmąją (susiję su blogo rašymo pradžia), tad štai ir liko tik mėnuo. Jau matau, kad senstu ir perskaitau gerokai mažiau knygų. Su senatve susiję tai, kad dabar norisi labiau miegoti, nei iki paryčių detektyvą krimsti :).

Paskutinė perskaityta knyga kaip tik ir buvo detektyvas. Na, ar kažkas tokio. Tai jau ketvirta mano Marklund knyga ir tiesą sakant gerokai erzina tai, kad skaičiau ne eilės tvarka. Žmonės dažnai sako, kad galima serijas skaityti ne iš eilės. Aišku, kad galima, va ką tik padariau tai. Bet truputį nervina, kai vienoje knygoje Anika dviejų vaikų mama sunkiai suderinanti šeimyninius santykius su atsakingomis pareigomis laikraštyje, o kitoje – dar tik jauniklė leidinio juodadarbė pastojusi po vienos nakties nuotykio. Detektyvinei linijai kaip ir nekliudo, bet ta nenuosekliai skaitoma aplinka blaško. Norisi veikėjai pasakyt, kad nustok čia inkšt, taigi viskas čia bus gerai, dar būsi gyva ir kitoje knygoje :).

Na ir nepaisant visko, bendrame kontekste istorija pasirodė blankoka. Daug dėmesio skiriama bėgliams iš Jugoslavijos, labdaros organizacijoms ir pan. dalykams. Galėjo būti ir įdomiau, nes knygoje viskas labai palaida, bet įtraukė galiausiai, tad nesiskundžiu.

Oficialiai: Pietinę Švedijos dalį negailestingai siaubia uraganas. Apleistame Stokholmo uoste aptinkami dviejų brutaliai nužudytų vyrų lavonai. Jauna moteris, gelbėdamasi nuo pamišėlio persekiotojo, randa prieg-lobstį „Rojaus“ organizacijoje, padedančioje žmonėms, kurių gyvybei iškyla pavojus. Žurnalistė Ani-ka Bengtzon iš visų jėgų stengiasi atsigauti po patirtų asmeninių sukrėtimų ir vėl imtis darbo. Kai į redakciją paskambinusi moteris pasako norinti susitikti ir papasakoti apie „Rojaus“ organizaciją, Ani-ka mielai imasi naujos užduoties. Vis dėlto netrukus paaiškėja, kad tiek žmonių tapatybes keičianti įstaiga, tiek susitikti panūdusi ir persekiojimo išvengusi jauna moteris slepia šį tą daugiau. Anika nusprendžia žūtbūt išsiaiškinti tiesą, tik ji net nenutuokia, kad ši jos profesinė savybė privers stoti akistaton su nerimastinga praeitimi ir pareikalaus priimti sunkiausią sprendimą gyvenime…

Žymos sau: KPS: 512 Ke 2017 09 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook