Pagal
Mėnuo: spalio 2017

901(71) Indrė Vakarė „Vienos nakties nuotykis“

901(71) Indrė Vakarė „Vienos nakties nuotykis“

Indrė Vakarė „Vienos nakties nuotykis“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Štai ir paskutinė mano skaitymo metų knyga. Labai juokinga. Po Grange galvojau kažką lengvo sugraušiu. Na ir man visada įdomu kaip rašo lietuviai. Ir labai jau retas autorius, ypač tokios lengvutės pramoginės literatūros nustebina. Dažniausiai viskas būna…

Koks šios knygos stilius? Na, užteks citatos iš pirmesnių puslapių: „Į mane priekaištingai suklapsėjo ilgos kaip smilgos, juodos kaip nuodėmė blakstienos“. Tai va toks. Kaip iš devintos klasės rašinėlio. Toks ir siužetas ir atomazga.

Ar blogai? Tikrai ne. Nekenksminga. Bet ir pakalbėt nėra apie ką.

Oficialiai: Draugė įkalba Gundą, jauną vaikų gydytoją, atitrūkti nuo įtemptos darbotvarkės ir nueiti į naujametinį vakarėlį. Ten ją, pasipuošusią seksualiu moters katės kostiumu, pastebi Adas, banke dirbantis Gundos draugės brolis. Romantiški šokiai baigiasi bučiniais ir karšta naktimi. Gunda ryte patyliukais išsliūkina iš viešbučio kambario, nenusiėmusi kaukės ir neparodžiusi savo veido. Kadangi skuba, netyčia paima ne savo, o Ado paltą, kurio kišenėse – visi jo dokumentai ir raktai… Nei ji, nei Adas nežino, kad dar teks susitikti. O tokia proga atsiranda labai greitai. Ar herojams pavyks atpažinti vienam kitą? Kuo gali pavirsti vienos nakties nuotykis? 

Žymos sau: KPS: 272 Ke 2017 10 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

900(70) Jean Christophe Grange „Kaikenas“

900(70) Jean Christophe Grange „Kaikenas“

Jean Christophe Grange „Kaikenas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Grange detektyvai visada įdomūs, savotiški ir skirtingi. Kupini žiaurumo ir net savotiškai keista, kad autorius prancūzas, o ne skandinavas.

Kas man patiko: tempas, intriga, policininko charakteris ir keletas pametėtų staigmenėlių.

Kas nepatiko: tai, kad labai išsiskiria dvi siužetinės linijos ir sunkiai limpa į vieną knygos visumą. Pabaiga nesąmoninga.

OficialiaiKas išdrįs praverti pragaro vartus?
Policijos kriminalinės brigados vadas Olivjė Pasanas mina žudikui maniakui, žinomam „Akušerio“ pravarde, ant kulnų, tačiau pats netikėtai sulaukia dūrio į nugarą iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artinasi nelaimė.

Žymos sau: KPS: 456 Kn 2017 10 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

899(69) Charles Martin „Kalnas tarp mūsų“

899(69) Charles Martin „Kalnas tarp mūsų“

Charles Martin „Kalnas tarp mūsų“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: reikia susiimti ir paskutinę mėnesio dieną užprotokoluoti visas perskaitytas knygas. Tad šiandien bus dar pora įrašų.

Knyga labai atsitiktinė ir vėl iš serijos „nenorėjau tuščiomis grįžti iš bibliotekos“. Pagriebiau bet ką ir visai patiko. Istorija paprasta, du nepažįstamieji dėl atidėto skrydžio pasiryžta nuomotis privatų lėktuvą. Įvyksta nelaimė, jie nukrenta kalnuose, lakūnas žūsta, sužeista pora lieka be pagalbos. Tokia pradžia. Toliau tęsiasi siekis išgyventi su visais sunkumais. Medžioklės scenos manęs neįtikino, visa kita kaip ir ok.

Kadangi nepažįstamieji yra skirtingos lyties, tai galite numatyti, kad čia beveik meilės istorija. Taip ir yra, galas labai nuspėjamas, tačiau smagioji ir kokybiškoji knygos dalis, kad seilėjimosi tarp poros beveik ir nebuvo, nes na, žmonėms išgyventi reikėjo.

OficialiaiSiautulingą žiemos naktį du nepažįstamieji laukia skrydžio Solt Leik Sičio oro uoste. Sėkminga rašytoja Ešlė Noks skuba į savo vestuves, o gydytojas Benas Peinas – į suplanuotas rytdienos operacijas. Dėl netikėtai užklupusios audros atšaukiamas paskutinis skrydis. Benas skubiai suranda privatų lėktuvą, o drauge skristi pasiūlo žaviai nepažįstamajai Ešlei. Tą lemtingą akimirką prasideda neįtikėtina jųdviejų išgyvenimo istorija…

Žymos sau: KPS: 352 Kb 2017 10 26

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

898(68) Haruki Murakami „1973-iųjų kiniškas biliardas“

898(68) Haruki Murakami „1973-iųjų kiniškas biliardas“

Haruki Murakami „1973-iųjų kiniškas biliardas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  su rytojumi baigsis ir mano skaitymo metai. Kol kas esu įveikusi 71 knygą, bet jau nesitikiu perskaityti dar kažką. Ar yra kas laukia metinės statistikos?

Prieš tai aprašyta Murakami’o knyga man nei patiko, nei nepatiko. Na tokia labai labai pirma, su užuomazga į tolesnę kūrybą. Labiau pratarmė įsiminė, kuri, beje yra ir šiame romane. „1973-iųjų kiniškas biliardas“ man  jau pasirodė kur kas artimesnis tam Murakamiui, kurį mes pažįstame. Lėtas, keistas, su žaviais personažais, kaip antai dvynės, kurios gyvena su pagrindiniu veikėju, bet nepasako savo vardo. Apskritai vardų mažai. Bendradarbis vadinamas partneriu, kolegė – mergina, draugo epizotinė moteris – tiesiog Moterimi. Dvynės yra dvynės… Bet tų vardų ir nereikia, asmeniškai aš tai perskaičiusi knygą retai prisimenu bent vieną vardą, ypač jei jis buvo epizodinis.

Radau autoriaus dvasios, tuo ir esu patenkinta.

Oficialiai: Pagrindinis romano veikėjas Tokijuje įkuria vertimų biurą ir apsigyvena su vieną rytą paslaptingai jo bute atsiradusiomis identiškomis dvynėmis. Jį persekioja neišsipildžiusios meilės Naoko prisiminimai ir… trumpalaikė kiniško biliardo manija. Todėl išsiruošia į keistas trijų svirčių biliardo automato modelio „Erdvėlaivis“ – būtent tokio, koks stovėjo jo gimtojo miesto Džei bare, – paieškas.
1973-iųjų kinišką biliardą Murakami parašė kaip Išgirsk vėjo dainą tęsinį, o jį užbaigęs nusprendė tapti profesionaliu rašytoju. 

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 10 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

897(67) Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

897(67) Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

Haruki Murakami „Išgirsk vėjo dainą“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:  Murakami yra mano mylimiausias rašytojas ir todėl atsiliepimus rašyti yra beprasmiška. Man viskas patinka, manęs niekas nenuvilia, esu akla fanatikė, isterikė gerbėja. Tiesa, gal ne visai tikra, nes kas kartą apsidžiaugiu, kai jis negauna Nobelio premijos, nes noriu, kad už tą sakinį „Nobelio premijos laureatas“ ant viršelio, leidyklos luptų 5 eurais daugiau.

Čia pirma Murakami knyga ir tas jaučiasi. Labiau už pačią istoriją man patiko pratarmė, kurioje autorius rašo apie savo pirmų dviejų virtuvinių romanų gimimą. Man patinka kaip jis rašo apie save, todėl mielai suskaičiau ir knygą apie maratoną. Ir ji mane paveikė. Dabar kai rašau savo kitą blogą į kurį žiūriu šiek tiek kaip į darbo ir hobio mišinį ar visada primenu sau, kad įkvėpimo nebūna. Jei nori (ar reikia), tai sėdi ir rašai. Ir parašai. O jei pradedi ten visokių įkvėpimų ieškoti, tai reiškiasi tiesiog nenori/nereikia.

Ai, tai va, ta įžanga tokia romantizuota, ak, sėdėjo jis, žiūrėjo beisbolo rungtynes ir tik žaidėjas taukšt per kamuoliuką, o Haruki ir pagalvojo – parašysiu knygą. Ir parašė. Dar labiau patiko kaip jis atrado ir išgrynino savo rašymo stilių. O knyga? Kaip pirmam kartui neblogai, bet aš gi jau skaičiau visus kitus kartus.

Oficialiai: Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.
Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.
Išgirsk vėjo dainą – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. Gundzo, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. Išgirsk vėjo dainą kartu su antruoju Murakami romanu 1973-iųjų kiniškas biliardas angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame Išgirsk vėjo dainą leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

Žymos sau: KPS: 144 Kn 2017 10 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

896(66) Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

896(66) Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Charles Bukowski „Dailiausia moteris mieste“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš, tiesą sakant, knygą perskaičiau senokai. Po jos spėjau sukramtyti dvi naujausias Murakami’o, bet vis vengiau aprašyti įspūdžius. Kodėl? Nes man paliko nemalonius jausmus. Ar tai blogai? Ne, nes apskritai  jausmus kelianti knyga negali būti netikusi.

Aš jau aną kartą sakiau, kad nesu Bukowski’o gerbėja, bet man įdomu jį skaityti. Na tiesiog įdomus populiarumo fenomenas ir šiaip aš kartais skaitau todėl, kad noriu žinoti tam tikrus kontekstus kitų žmonių kalbose.

Visgi Čarlis mane paveikė taip, kad vakare perskaičiau vieną istoriją („Dailiausia moteris mieste“ sudaryta iš apsakymų“, tada ryte pusryčiavau, prisiminiau tą tekstą ir nebegalėjau valgyti. Ir aš nesu labai jautri. Mačiau ne du ir net ne dešimt turbūt porno filmų (beje, žodžiai mane paveikia labiau nei vaizdai), skaitau detektyvus, kuriuose pjausto žmones, Beckett’o detektyvose ropinėja per lavonus lervos ir apie jas smulkiai kalbama. „Širšių fabrike“ buvo scena su kirmelėmis burnoje, o aš pamačiusi kirmėlę pusę dienos nusiraminti negaliu. Ir manęs taip nė karto nepaveikė. Jei kas skaitėte šią knygą, tai omenyje turiu istoriją su mažėjančiu žmogeliuku.

Tai va, aš sakau, kad jei knyga tave veikia, tai ji gera. Bet net kankinama neprisipažinčiau, kad štai, pamėgau Bukowskį ir įsirašiau į fanklubą.

Oficialiai„Dailiausia moteris mieste“ ir kitos istorijos“ (The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories, 1983) – antras kultinio rašytojo apsakymų rinkinys, kupinas iš koto verčiančių tikroviškų ir siurrealistiškai fantasmagoriškų istorijų. Gražiausia miesto moteris persirėžia kaklą nudaužtu buteliu, Hitleris pasidaro plastinę operaciją ir pakeičia išprotėjusį JAV prezidentą, o pats herojus sumažinamas iki šešių colių ir įgrūdamas į raganiškų galių turinčios moters vaginą. Trisdešimt sarkastiškų, bet nuoširdžių ir net sentimentalių pasakojimų čia susilieja į negailestingą pačiame dugne atsidūrusio individo gyvenimo kroniką ir virsta aštria bukinančios aplinkos satyra.

Žymos sau: KPS: 352 Kn 2017 10 20

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

895(65) Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

895(65) Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

Sergej Lukjanenko „Netikri veidrodžiai“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: „Atspindžių labirinto“ tęsinys. Bet man patiko tuo, kad knygos turi savo pabaigą. Turiu omenyje, kad nėra taip, kad baigiasi pirma dalis ir tu lieki nežinioje dėl istorijos tęsinio, kaip pvz., yra su „Vėjo vardu“ ar „Sostų žaidimais“. Čia gi buvo galima neskaityti antros dalies, jei nesinori. O man norėjosi.

Veiksmas vyksta po kelių metų. Daiveriai neteko savo galių, depresuoja, nuobodžiauja, o virtualiame pasaulyje atsiranda ginklas, kuris gali žudyti realybėje. Norėdami, kad šis nepasklistų visuomenėje, daiveris ir jo bičiuliai hakeriai vėl patiria gausybę nuotykių gilumoje. Ši knyga lėtesnė, labai per visas ausis smelkėsi autoriaus nacionalizmas ir rasizmas (ai, čia mėgsta jis, mėgsta), bet šiaip, visai įdomi. Na tik tiek, kad mane tie savigrauža užsiimatys pagrindiniai veikėjai vis dar nervina. Oi aš nabagėlis, oi, giluma, ką su manimi darai, oi vargšelis, oi oi, kaip čia reiktų gyventi, darbą gal susirasti, su žmona nebelabai einasi, oi oi, sapneliai baisūs. Tyčiuojuosi. Bet gi iš veikėjo tik. Gyva, reiškia autoriui pavyko mane sudominti.

OficialiaiDyptaunas – virtualusis mūsų pasaulio atspindys netikrame gilumos veidrodyje. Virtualiame pasaulyje viskas tikra: meilė, draugystė, neapykanta… Tik vieno gilumoje niekuomet nebuvo – tikros mirties. Tačiau dabar ir ji atėjo į Dyptauną…

Žymos sau: KPS: 303 Kę 2017 10 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

 

894(64) Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

894(64) Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

Sergej Lukjanenko „Atspindžių labirintas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš žinokite prisibijau aprašinėti fantastines knygas, nes po to subėga visokie fantastai ir pradeda mane barti, kad aš ne taip ką nors supratau, ar kaip man kažkas galėjo nepatikti, gi tas žiedo nešimas visai nenuobodus ir ten taip toliau. Na, bet ką, perskaičiau, tai perskaičiau. Reikia užfiksuoti.

Knyga susidomėjau po to, kai mano vyras pradėjo skaityti Ernest Cline „Ready player one“. Irgi apie virtualybę. Pradėjau ir aš, skaičiau skaičiau ir taip nuobodu buvo… O po to išgirdau, kad yra kažką Lukjanenko parašęs. Na Lukjanenko seksistas, rasistas, putinistas, bet negali apkaltinti jo nuobodumu. Na kartais, truputį.

Tai va, knyga pasakoja apie tai, kad atsitiktinumo dėka išrasta programa, kuri virtualią realybę paverčia labai realistiška. Tiesiog būdamas ten tu negali atskirti tikrovės nuo žaidimo. Jauti skonį, skausmą ir t.t. Tačiau žinoma suvoki, kad nemirsi jei tave nušaus, o tiesiog būsi išmestas į realybę. Pasaulis sukurtas gana įdomiai. Visokie hakerių įsilaužimai vaizduojami, kaip realūs nuotykiai. Bėgi nuo drakono, neši obuoliuką, o iš tiesų kopijuoji failą ir grūmiesi su apsaugos programomis. Žmonės patekę į virtualybę iš jos išeiti paprastai negali. Smegenys nesuvokia, kad reikia tik nusiimti virtualius akinius. Jiems reikia kompiuterį, kad ir netikrame pasaulyje, bet atrodančiame kaip tikras, į kurį įvestų kodą. Tačiau yra daiveriai, maža grupelė žmonių, kurie gali išeiti iš virtualybės kada užsimanę. Apie vieną daiverį ir jo nuotykius ir pasakoja knyga. Didelė jo veiksmo dalis vyksta „Doom“ tipo žaidimo labirintuose kovojant prieš montsrus ir kitus žaidėjus. Na supratote, daug įdomaus pasaulio ir nuotykių.

Lukjanenko herojams labai būdinga savipsa. Ir kaip mane ji erzina! Gi norisi sakyti, kad Lioška tu, atsipeikėk, nustok zyst, kas tau gyvenime blogai! Tačiau visumoje smagi knyga. Tiesa, pabaiga tai tokia ne itin. Per daug jau tos saviplakos.

Oficialiai: „Atspindžių labirintas“ – tai knyga, kuri beveik dvejus metus niekam neužleido pirmosios vietos Rusijos bestselerių sąraše. „Atspindžių labirintas“ – tai virtualioji realybė, iš pirmo žvilgsnio visai kitokia, nei mus supantis pasaulis. Tačiau ar taip gali būti? Ar mes į naują, kompiuterinių technologijų sukurtą pasaulį iš realybės atsinešime tik šviesiąsias mūsų gyvenimo puses? Atsakymo į šį bei daugybę kitų klausimų ieškokite „Atspindžių labirinte“…

Žymos sau: KPS: 289 Kę 2017 10 08

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

893(63) Charles Bukowski „Skaitalas“

893(63) Charles Bukowski „Skaitalas“

Charles Bukowski „Skaitalas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jei atvirai, tai aš nemėgstu Bukowski’o. Ok, žinau, visus pasaulio hipsterius labai žavi tai, kad jo veikėjai tik geria ir pisasi. Wow kaip gilu ir modernu, bet argi ne kiekvienas studentas tą daro? Gal ir ne, bet panašiai. Ir visgi skaitau jo knygas, o „Skaitalą“ net ir antrą kartą. Ir net turiu pirmą leidimą. Bet jūs pažiūrėkite į šį naują viršelį. Prisiekiu, kad neturiu gražesnės knygos savo lentynose, o šių ten šimtai. Ne dėl grožio, žinoma, bet aš svarstau, kad labai norėčiau tokio plakato.

Na, o „Skaitalas“ man patiko. Nes tai nėra knyga apie Henką Činaskį, kuris daro tuos nelabai gerus dalykus minėtus mano komentaro pradžioje. „Skaitalas“ yra cheap literatūros parodija (na gerai, kai žmonės moka iš savęs juoktis). Knygoje sudėti visi tipiniai meilės romaniūkščių, detektyvų ir pigios fantastikos veikėjai: prasigėręs privatus detektyvas, ledinės gražuolės su sportiniais automobiliais, neištikimos, žinoma, draudimo agentas, ateiviai iš kosmoso, beprasmiai dialogai ir dar velnias žino kas.

Aš nenusišypsojau nė karto, bet sakau, kad knyga linksma. Ir dar sakau, kad tai gana kokybiška prastų knygų parodija, tad negali gi pati pasiūlyti kažkokios gilumos bei rimtumo :).  Aš tokią ją ir pamenu, nors pirmieji užrašai labai neišsamūs. Tai buvo 40-ta bloge aprašyta knyga, patys pažiūrėkit. Na ir kai tik baigsiu fantastikos seriją, griebsiu „Dailiausią moterį mieste“. Aprašymas tikrai vilioja.

Oficialiai: Paskutinis garsiojo girtuoklio Charleso Bukowskio romanas „Skaitalas“ (Pulp, 1994) – postmodernus ironijos, mistikos ir juodojo humoro kokteilis, dedikuotas prastai literatūrai ir parašytas kaip bulvarinių skaitalų parodija, kupina neištikimų žmonų, idiotų vyrų, seksualių ateivių iš kosmoso, viskam abejingų numirėlių balzamuotojų ir neurotiškų paštininkų. Siužetas verčia pasikasyti galvą net labiausiai išprususius literatūros snobus: nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas mistinio Raudonojo Žvirblio, o Ponia Mirtis užsako surasti garsųjį prancūzų rašytoją Seliną, mat šis, nors mirė prieš keliasdešimt metų, pas ją taip ir nepasirodė…

Žymos sau: KPS: 192 Kn 2017 10 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

892(62) Liza Marklund „Dingusioji“

892(62) Liza Marklund „Dingusioji“

Liza Marklund „Dingusioji“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Gal esate pastebėję, kad mano skaitymo metai prasideda lapkričio pirmąją (susiję su blogo rašymo pradžia), tad štai ir liko tik mėnuo. Jau matau, kad senstu ir perskaitau gerokai mažiau knygų. Su senatve susiję tai, kad dabar norisi labiau miegoti, nei iki paryčių detektyvą krimsti :).

Paskutinė perskaityta knyga kaip tik ir buvo detektyvas. Na, ar kažkas tokio. Tai jau ketvirta mano Marklund knyga ir tiesą sakant gerokai erzina tai, kad skaičiau ne eilės tvarka. Žmonės dažnai sako, kad galima serijas skaityti ne iš eilės. Aišku, kad galima, va ką tik padariau tai. Bet truputį nervina, kai vienoje knygoje Anika dviejų vaikų mama sunkiai suderinanti šeimyninius santykius su atsakingomis pareigomis laikraštyje, o kitoje – dar tik jauniklė leidinio juodadarbė pastojusi po vienos nakties nuotykio. Detektyvinei linijai kaip ir nekliudo, bet ta nenuosekliai skaitoma aplinka blaško. Norisi veikėjai pasakyt, kad nustok čia inkšt, taigi viskas čia bus gerai, dar būsi gyva ir kitoje knygoje :).

Na ir nepaisant visko, bendrame kontekste istorija pasirodė blankoka. Daug dėmesio skiriama bėgliams iš Jugoslavijos, labdaros organizacijoms ir pan. dalykams. Galėjo būti ir įdomiau, nes knygoje viskas labai palaida, bet įtraukė galiausiai, tad nesiskundžiu.

Oficialiai: Pietinę Švedijos dalį negailestingai siaubia uraganas. Apleistame Stokholmo uoste aptinkami dviejų brutaliai nužudytų vyrų lavonai. Jauna moteris, gelbėdamasi nuo pamišėlio persekiotojo, randa prieg-lobstį „Rojaus“ organizacijoje, padedančioje žmonėms, kurių gyvybei iškyla pavojus. Žurnalistė Ani-ka Bengtzon iš visų jėgų stengiasi atsigauti po patirtų asmeninių sukrėtimų ir vėl imtis darbo. Kai į redakciją paskambinusi moteris pasako norinti susitikti ir papasakoti apie „Rojaus“ organizaciją, Ani-ka mielai imasi naujos užduoties. Vis dėlto netrukus paaiškėja, kad tiek žmonių tapatybes keičianti įstaiga, tiek susitikti panūdusi ir persekiojimo išvengusi jauna moteris slepia šį tą daugiau. Anika nusprendžia žūtbūt išsiaiškinti tiesą, tik ji net nenutuokia, kad ši jos profesinė savybė privers stoti akistaton su nerimastinga praeitimi ir pareikalaus priimti sunkiausią sprendimą gyvenime…

Žymos sau: KPS: 512 Ke 2017 09 28

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook