Pagal
Mėnuo: gruodžio 2017

918(17) John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

918(17) John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

John Curran „Slaptosios Agathos Christie užrašų knygelės: penkiasdešimt detektyvinių siužetų kūrimo metų“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Šią knygą labai netikėtai gavau dovanų, tad prisėdau ir perskaičiau. Realiai aš nesu didelė gerbėja istorijų apie rašytojus, jų gyvenimą ir įvairiausius kūrybos etapus. Tačiau ir nebūdama gerbėja galiu vieną kitą kartą ir praplėsti savo akiratį, ar ne? Ypač kai knyga pati įkrenta į rankas, o Agatha Christie visgi yra mano mylimiausio žanro atstovė.

Aš esu skaičiusi daug autorės istorijų, deja, paauglystėje, todėl labai sunkiai atgaminu detales. Man labai nepatiko Mis Marpl personažas, todėl knygų, kurioje ji sprendžia bylas beveik neskaičiau, tačiau su Puaro viskas kitaip. Žodžiu, nelabai ką prisimenu, tik personažus, o norint mėgautis pastarąją knyga reikia būti tikru Christie fanu. Joje autorius nagrinėja detektyvės gyvenimo užrašus. Sąsiuviniuose persipynę įvairiausių siužetų kūrimai, personažai, idėjos knygoms, pirkiniai, gyvenimiškos užduotis. Agata labai chaotiškai viską žymėdavosi, pamesdavo, pamiršdavo. Geriausiai prisimenu dvi knygas – „dešimt negriukų“ ir „žmogžudystė rytų eksprese“. Būtent šių romanų užrašų knygelėse nebuvo, tiksliau jos kažkur pamestos, gaila. Pats rašytojas – tikras fanas. Jis nardo po tuos užrašus, suskirstė romanus į kategorijas, po truputį nagrinėja kiek išleistas kūrinys skiriasi nuo pirminių idėjų ir t.t.

Razinka – dvi Puaro istorijos. Labai trumpos, bet kaip visada žavios. Jau vien dėl jų smagu, kad knyga pateko į mano rankas. Jei esate gerbėjas – rekomenduoju! Jei visai nesidomite detektyvais, kažin ar bus įdomu. Nors… Visai nemažai sužinojau apie autorės gyvenimo foną, kitus rašytojus, jų susirašinėjimus ir pan.

Oficialiai: Agatha Christie (1890–1976) po mirties tapo garsiausia detektyvų rašytoja pasaulyje. 2004 m. rastas neįtikėtinas jos palikimas – septyniasdešimt trys užrašų knygelės, prikeverzotos beveik neįskaitomai. Jose surašyta įvairių pastabų, sudaryti sąrašai ir planai daugybei būsimų kūrinių.
Neįkainojamas radinys atskleidžia didžiausią Agathos Christie paslaptį – kaip iš jos pieštuku primargintų užrašų gimė visame pasaulyje pripažinimo sulaukę detektyvai. Įvairūs siužetai, alternatyvios pabaigos, išbrauktos ir kelis kartus pakeistos scenos – tai sudomins visus, perskaičiusius bent vieną Agathos Christie knygą ar mačiusius kurį nors pagal jos kūrinį pastatytą filmą.
Šioje knygoje Johnas Curranas nagrinėja daugybę ištraukų iš užrašų knygelių, taip pat pateikia du jose rastus ir kitur nepublikuotus Erkiulio Puaro apsakymus.
Johnas Curranas yra ilgametis Agathos Christie biografijos ir kūrybos tyrinėtojas, daugybę metų dirbęs rašytojos oficialios interneto svetainės redaktoriumi. Jis bendradarbiavo su A. Christie anūku Mathew Prichardu steigiant Agathos Christie kūrinių archyvą.  

Žymos sau: KPS: 512  Kn 2017 12 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

917(16) Nele Neuhaus „Moteris, kurios nekentė“

917(16) Nele Neuhaus „Moteris, kurios nekentė“

Nele Neuhaus „Moteris, kurios nekentė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skelbiu šį detektyvą Kūčių knyga, nes pradėjau skaityti laukdama vakarienės, o pabaigiau po jos. Šiaip, kažkaip, labai įtraukė. Žinau, kad ši autorė ne visiems limpa, pvz., mano vyras neįsitraukė į kažkurį kitą detektyvą, tačiau man visos jos istorijos patiko. Ir kaip visada (užkeikimas?) aš jas skaitau ne iš eilės, mat „Moteris, kurios nekentė“ tikrai yra ankstesnė už mano jau sukrimstas.

Gal man labiausiai patiko tuo, kad knygą galima apibūdinti, kaip klasikinį detektyvą? Yra nusikaltimas bei auka. Yra policininkai. Jie vykdo tyrimą. Po detalę, antrą, trečią ir susidėlioja bendras vaizdas. Lenda palaidi galai, auga įtariamųjų skaičius ir t.t.

Asmeninis policininkų gyvenimas paliestas tik tiek, kad būtų įdomu skaityti ir šiek tiek prie jų prisirištumėme, bet neužgožia nusikaltimo narpliojimo istorijos. Beje, viršelio anotacija atskleidžia gerokai per daug detalių, kurios paaiškėja tik gerokai veiksmui įsibėgėjus.

Senas geras detektyvas ir tiek.

OficialiaiVieną rugpjūčio sekmadienio rytą vynuogyne sodininkas randa vyriausiojo prokuroro lavoną. Dėl to, kad žmogus nusižudė pats, abejonių nekyla: ekspertai nustatė, kad jis nusišovė apžiojęs medžioklinio šautuvo vamzdį. Po valandos apžvalgos bokšto papėdėje randama negyva jauna moteris Izabelė Kerstner. Iškviečiami detektyvai Pija Kirchhof ir Oliveris fon Bodenšteinas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad moteris nušoko pati, kriminalistai įtaria, jog tai labai gerai apgalvota žmogžudystė. Įtarimus kursto nerastas vienas moters batelis ir tai, kad prieš įvykį ji degalinėje prisipylė pilną baką degalų. Apsilankę prašmatnioje dvaro jojykloje tyrėjai sužino, kad čia daug kas nemėgo Izabelės Kerstner, jaunos gražios veterinaro žmonos, įžūliai apgaudinėjusios savo vyrą ir bjaurios intrigantės. Žmonių, galėjusių ją nužudyti, tarp jos pažįstamų netrūko. Be to, iš pikantiško vaizdo įrašo paaiškėja, kad Izabelė artimai bendravo su nusižudžiusiu vyriausiuoju prokuroru. Tyrėjams tenka narplioti sudėtingas nusikaltimo peripetijas, o nužudymo motyvų, kaip ir įtariamųjų, kiekvieną dieną vis daugėja…

Žymos sau: KPS: 336  Ke 2017 12 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

916(15) Douglas Adams „Restoranas visatos pabaigoj“

916(15) Douglas Adams „Restoranas visatos pabaigoj“

Douglas Adams „Restoranas visatos pabaigoj“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Kažkaip per šventes nelabai yra ką veikti, tik gulinėti ir skaityti, tad gaunasi taip, jog neaprašytų įspūdžių krūva tik auga auga ir va bandau kažkaip pasivyti.

Prisipažinsiu, kad aš nežinojau, kad D. Adams yra parašęs „Keliautojo autostopu vadovas po galaktiką“ tęsinius. Gal fanatiškąjai fantastų bendruomenei tai skambės ir keistai, bet aš neketinu teisintis :).

Ir galiu pasakyti, kad pastaroji knyga man patiko labiau už pirmą dalį. Kaip visada, atrodo, kad pirmoje knygoje autorius kiek nedrąsus. Ar supras pasaulis tą jo logiką, mintį? Antroje knygoje gerokai atsipalaiduota ir kiekviename puslapyje vis prunkščiau, kartais garsiai kikenau.

Visgi mano jausmai dviprasmiški. Manau, kad knyga kiek vaikiška, labiausiai tiktų vaikams nuo dvidešimties. Bet jei ją būčiau skaičiusi tada, kai man buvo 25 metai, tai dalies jos būčiau neįvertinus. Per mažai galvodavau apie pasaulį ir visokius idiotus, buvau užsisukusi „darbas-namai-šeima“ rate.  Per mažai cinizmo buvo manyje. Naivi, jauna ir tik viena mano dalelė nedrąsiai bandė žvelgti plačiau. Dabar knyga pasirodė perliukas, bet vistiek suprantu, kad ją skaityti reikėjau anksčiau.

Klasikinių romanų, detektyvų ar net gana tradicinės mokslinės fantastikos ar fantasy gerbėjams gali ir nepatikti. Bet visi kas mėgsta nurautas knygas, pasišaipyti iš savęs, stereotipų ir pan., taip pat gerą humorą – įvertins.

Oficialiai: Ponai ir ponios, visata eg­zistavo daugiau kaip šimtą septyniasdešimt tūkstančių milijonų milijardų metų ir kiek mažiau nei po pusvalandžio jai ateis ga­las. Taigi, sveiki atvykę į „Militakį“, restoraną visatos pabaigoje!

Arturas ir Triša – tiek ir liko iš Žemės gyventojų – drauge su autostopininku Fordu Prefektu, buvusiu galaktikos prezidentu Zafodu Biblbroksu ir paranojišku robotu Marvinu skrieja per visatą ieškodami vietos užkąsti. Prie jų artėja baisieji vogonai. Kaip tik tada Arturui į galvą šauna išmokyti kosminį laivą ruošti gardesnę arbatą… Išskirti laiko ir erdvės toliuose, patyrę stulbinančių nuotykių, herojai vėl susitinka „Militakyje“, kur maistas – tiesiogine šių žodžių prasme – kalba pats už save, o staliuką reikia rezervuoti prieš milijonus metų. Tik iki visatos pabaigos, kuri jau čia pat, dar būtina išsiaiškinti, kas tą visatą valdo.

Žymos sau: KPS: 216  Kn 2017 12 23

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

915(14) Veronica Roth „Pažymėtieji“

915(14) Veronica Roth „Pažymėtieji“

Veronica Roth „Pažymėtieji“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pamačiau aprašą, kad tai „Divergentės“ autorės knyga ir žinoma pakibau, bei eilinį kartą sulaužiau sau pažadą neskaityti nebaigtų serijų. Nes užverti paskutinį puslapį ir toks pasipiktinimas kyla tuo, kad o daugiau tai nėra!

Autorė moka išlaikyti dėmesį. Šį kartą viskas remiasi gana tradicine Romeo ir Džiulijetos fabula. Jo šeima gyvena kažkokioje atšiaurioje ir ledinėje planetos vietoje. Jos šeima yra nepripažįstamos genties tironai. Tos šeimos (ar tiksliau net gentys/tautos) yra didžiausi priešai.  Jie vienas kito nekenčia, po to, žinoma, kaip visada. Nes balta ne visada balta, o juoda ne visada juoda.

Nuotykių knygoje daug, skaityti nenuobodu. Įdomus ir patrauklus naujas pasaulis. Viskas vyksta keistoje galaktijoje sudarytoje iš kelių planetų, skraido kosminiai laivai, žmonės turi televiziją, kažką panašaus į kompiuterius, tačiau tuo pačiu aplinka primena senovę. Tikima pranašystėmis, lemtimi, yra visų gerbiami orakulai, arenose vyksta kovos iki mirties kardais ar panašiais ginklais, bet gydymui naudojamos modernios technologijos. Toks lyg viduramžiško ir ateities pasaulio mišinys. O dar visi turi kokių nors galių (nejausti skausmo, moka keistis atsiminimais, suteikti ramybę kitiems ar pan). Liuks!

Ir visgi. Istorija be pabaigos, tai ką aš galiu įvertinti? Lauksiu kitos dalies.

OficialiaiIšlikimas svarbiau už garbę. 
Galaktikoje, kurioje dominuoja smurtas ir kerštas, kiekvienas turi likimo dovaną – antgamtinę jėgą, lemiančią jo ateitį. Bet kai kurios dovanos yra mirtinos…
SAIRA yra žiauraus šotetų krašte viešpataujančio tirono sesuo. Sairos dovana ne tik kelia jai skausmą, bet ir suteikia galios, kurią jos brolis išnaudoja kankindamas savo priešus. Tačiau Saira yra kur kas daugiau nei įrankis negailestingo valdovo rankose – ji ištverminga, nuovoki ir protingesnė, nei galvoja brolis.
AKOSAS yra ūkininko ir orakulės sūnus iš taikios ledo planetos. Svarbiausia kilniaširdžiam vaikinui – atsidavimas ir ištikimybė šeimai. Nors Akosą sergi neįprastos energijos dovana, ji neapsaugo jo ir brolio nuo patekimo į priešų šotetų rankas. Akosas bet kokia kaina stengiasi išgelbėti savo brolį ir pabėgti iš pavojingo pasaulio, kuriame susiduria su Saira.
Nesantaika tarp Akoso bei Sairos šalių ir šeimų atrodo nenugalima. Tačiau jaunuolių priešiški santykiai vis labiau virsta šiltais jausmais… Jiedu turi pasirinkti – padėti vienas kitam ar sunaikinti vienas kitą…

Žymos sau: KPS: 440  Ke 2017 12 22

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

914(13) Steve Mosby „Gali bėgti“

914(13) Steve Mosby „Gali bėgti“

Steve Mosby „Gali bėgti“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Visai smagu beieškant knygos viršelio atrasti, kad jau skaičiau porą kitų autoriaus detektyvų. Sakyčiau, kad jie man patiko labiau, tačiau yra viską vienijanti niūroka atmosfera.

Šiame romane mane ypač nervino detektyvas, kuris visur rėmėsi savo nuojauta. Ta prasme, viskas, ką tik sugalvoja patikrinti – tik dėl nuojautos.

Taip pat šis detektyvas toks nedetektyvškas, nes nuo pat pradžių žinomas ir žudikas, ir jo pagalbininkas. Tad viskas sutelkta tik į tai ar jiems pavyks išsisukti, ar policininkai sugaus ir kur bus padaryta vienos ar kitos pusės klaida. Tiesa, kad jau visai nebūtų taip nuobodu, pabaigai palikti šiokie tokie skeletai spintoje.

Man regis autorius pats truputį ėmė painiotis tarp savo veikėjų vidinių dramų ir jų visų neišbaigė. Bet, kadangi detektyvines istorijas aš mėgstu, šios nesimėto ant kiekvieno kampo, tai nesiskųsdama ir suskaičiau :). Tikrai nėra bloga knyga.

OficialiaiPraeitis negailestingai jį sučiupo, bet jis įsitikinęs, kad policija nesučiups.
Kai nevykėlis vagis nesuvaldo automobilio ir išgriauna ramios priemiesčio gatvelės namo sieną, policininkai netyčia aptinka rūsyje įkalintą moterį. Po išsamios kratos name randama dar daugiau aukų kūnų ir tyrėjai neabejoja – jie aptiko Raudonosios upės žudiko slėptuvę. Šis maniakas daugiau kaip dvidešimt metų grobia ir žudo moteris, o policija sulaukia laiškų su išsamiu nusikaltimo aprašymu…
Žudiko paieškoms įsibėgėjus, detektyvas Vilis Terneris suvokia, kad šis pavojingas tyrimas grasina atskleisti jo paties taip kruopščiai slėptus praeities demonus. Vilis jaučia, jog privalo pagauti nusikaltėlį, kad galiausiai palaidotų praeities prisiminimus. Nuojauta pasikliaujantis vienišius detektyvas rizikuoja savo karjera, o laikas negailestingai tiksi.
Išbaigti charakteriai ir intriguojantys tyrimo metodai aprašyti taip įtaigiai, lyg detektyvas būtų atkeliavęs iš policijos archyvų.

Žymos sau: KPS: 320  Kn 2017 12 17

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

913(12) Elizabeth Strout „Aš esu Liusė Barton“

913(12) Elizabeth Strout „Aš esu Liusė Barton“

Elizabeth Strout „Aš esu Liusė Barton“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Įspūdį apie knygą galu nusakyti trumpai: gera, kokybiška, bet nelabai įsimintina. Iš esmės, tai yra istorija apie šeimos santykius, apie galimybes. Labai labai neturtinga šeima, gyveno šaltame garaže. Ir tos šeimos dukra sugebėjo išbristi iš skurdo, išvažiuoti mokytis ir tapti rašytoja. Jos santykiai su šeima nutrūko.

Jau būdama suaugusi ji suserga neaiškia liga ir į ligoninę atvyksta aplankyti mama. Jos kalbasi. Prisimena pažįstamus, vaikystę, tam tikrus epizodus. Knyga rami. Joje nėra įtampos, nėra veiksmo, užtat yra jausmų. Gana plati gama.

Bet kaip jau sakiau, nors knyga kokybiška, kažkokio pėdsako manyje nepaliks. Gal ne viskas tuose santykiuose man suprantama.

Oficialiai: Infekcijos pakirsta po operacijos, palatoje priešais Kraislerio dangoraižį guli jauna moteris, rašytoja, žmona, dviejų mažų dukrelių mama. Netikėtai jos aplankyti iš mažo miestelio Ilinojuje atskrenda mama, su kuria santykiai nutrūko išvykus gyventi į Niujorką. Neįpareigojantys pokalbiai apie bendrus pažįstamus iš gimtojo Amgašo, apie ligoninės personalą bei gimines tarsi atkuria motinos ir dukters ryšį, kartu atskleisdami įtampą ir nepaaiškinamą ilgesį, persmelkusį visą Liusės gyvenimą. Prisiminimai prikelia skaudžias ir pamirštas temas apie tėvų smurtą, nevaldomas baimes, nerimą dėl brolio, taip ir nepalikusio tėvų namų, nuoskaudas ir besąlygišką, nedemonstratyvią motinos ir dukters meilę. Vengdama sentimentalių frazių, vien rūpestingai rinkdama žodžius ir dėliodama reikšmingas pauzes rašytoja E. Strout griauna populiarų mitą, kad kiekvienas toje šalyje, nepaisydamas praeities, gali tapti kuo tik nori, ir atveria visą emocijų lobyną: nuo giliausios kančios iki tyro, netemdomo džiaugsmo.

Žymos sau: KPS: 240  Kb 2017 12 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

 

912(11) L S Hilton „Domina“

912(11) L S Hilton „Domina“

L S Hilton „Domina“

Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš nežinau, kodėl skaitau knygas, kurios žinau, kad yra šlamštas. O žinau, nes skaičiau pirmą dalį. Matyt tai liga, priklausomybė? Juk žmonės rūko ar išgeria taurę vyno sekmadienį susitikę su draugais, nors žino, kad visiškai bevertis dalykas.

Tai va, buvom Palangoje, mano vyras sirgo ir miegojo viešbutyje, truputį nuobodžiavau, tai „Milžine“ pamačiau šią knygą ir kažkaip pradėjau. Sakyčiau dar blogesnė už pirmą ir net be pabaigos. Tai tiek.

OficialiaiĮtemptas, seksualus, karštas trileris, pritraukęs daugybę skaitytojų visame pasaulyje! Džuditą pasivijo praeitis – kažkas žino, ką ji padarė. Išsigelbėti nuo šantažuotojų ji gali tik suradusi neįkainojamą paveikslą, tačiau ar jis iš viso egzistuoja? Džudita ne vienintelė ieško šio kūrinio, o priešas pasirodo išties žiaurus ir labai klastingas. Jei ji pralaimės, mirs… Ar jai vėl teks žudyti, kad išsigelbėtų? „Domina“ – antroji knygos „Maestra“ dalis, dar labiau provokuojanti ir kaitinanti kraują. Prabanga tviskanti Venecija, meno galerijos, klastinga išdavystė, seksas, kerštas, mafija ir išlikimas – tai nauja ir ekscentriška Džuditos Rešlei kasdienybė. Ji grįžta pasiruošusi atkeršyti.

ymos sau: KPS: 304  Ke 2017 12 10

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.

 

911(10) Maja LUNDE „Bičių istorija“

911(10) Maja LUNDE „Bičių istorija“

Maja LUNDE „Bičių istorija“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Ok, po praeito mėnesio skaitymo maratono, šį viskas einasi lėčiau. Kol kas esu įveikusi tik 2.5 knygos ir pirmoji buvo „Bičių istorija“. Turbūt jau daug gero apie ją girdėjote? Man irgi patiko.

Knygoje vystomos trys linijos: 1852 metai, kuomet buvo išrasti pirmieji modernūs bičių aviliai. 2007 metai, kuomet pradėjo masiškai nykti bitės. Ir 2098, kuomet bičių nebėra, pasaulyje vyksta karai ir badas, o vienintelis būdas išauginti maisto yra dulkinti augalus rankomis. Ir tą daryt gali tik gyventojų gausi Kinija.

Knygoje labai vaizdžiai papasakojama, kas nutinka dingus bitėms. Dabar atrodo, kad taigi jei nėra burokų, tai valgysim karvę. Deja, karvė irgi neturi ko valgyti. Vienu žodžiu, bičių dingimas yra baisi katastrofa. Ir dabar mes kartais girdime, kaip jos suserga, kad mažėja, bet nelabai kreipiame dėmesį. Nes šiaip mes nelabai kreipiame dėmesį, o po to jau būna per vėlu.

Iš visų trijų linijų man įdomiausia buvo ateities. Gal labiausiai galėjau susitapatinti su protingąja Tao – eiline apdulkintoja, kuri jau vaikystėje buvo labai protinga ir norėjo daugiau.

Visumoje – stipri ir paveiki knyga.

OficialiaiAnglija, 1852 m. Mokslininkas ir prekiautojas sėklomis Viljamas skendi neviltyje. Jo tyrimai, regisi, nieko verti, verslas vos gyvas, šeima skursta. Niekas netiki, kad jam pavyks išsikapstyti. Tačiau Viljamas turi idėją, užvaldžiusią visas jo mintis – sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį. Ir tai turėtų pakeisti viską…
JAV, Ohajo valstija, 2008 m. Bitininkas Džordžas visas jėgas atiduoda savo nuošaliam ūkiui puoselėti. Bičių ūkis turi plėstis ir klestėti, o sūnus Tomas – vieną dieną tęsti tėvo pradėtą darbą. Tačiau Tomas svajoja palikti namus ir studijuoti žurnalistiką… Nesantaika tęsiasi tol, kol vieną dieną paaiškėja, kad asmeniniai nesutarimai nebeturi jokios reikšmės, atsidūrus ant katastrofos slenksčio – mat pasaulyje ima dingti bitės.
Kinija, 2098 m. Didžiuliai sodai driekiasi eilėmis, o Tao drauge su kitomis darbininkėmis apdulkina žiedus rankomis, nes bičių jau seniai nebėra nei vienos. Labiau už viską ji trokšta, kad jos trimetis sūnus būtų laimingas. Bet staiga mažajam Vei-Venui nutinka baisi nelaimė, kurios priežasties niekas nežino… paaiškėja, kad ant plauko kabo ne tik Tao sūnaus gyvybė, bet ir žmonijos ateitis.

Žymos sau: KPS: 408  Kb 2017 12 06

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos.