Pagal
Mėnuo: kovo 2018

937(36) Kristin Hannah „Namų frontas“

937(36) Kristin Hannah „Namų frontas“

Kristin Hannah „Namų frontas“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šios autorės knygos niekada nebūna blankios. Visos istorijos yra apie santykius, bet kituose mano skaitytuose romanuose veiksmas dažniausiai vykdavo antrojo pasaulinio karo metu. Žinot, karas ar taika, iš esmės žmonės stengiasi išgyventi, apsaugoti savo vaikus, išsimaitinti, nesušalti ir nežūti. Autorė moka valdyti žodį, todėl labai lengva susitapatinti su veikėjais.

Ši istorija skiriasi tuo, kad joje kalbama ne apie kažkokį seną karą, kuris vis naujoms ir naujoms kartoms darosi tolimas, kaip mums dabar atrodo Žalgirio mūšis. „Namų fronto“ ašis yra tipiniai amerikietiški namai. Vyras dirba teisininku, mama pusiau namų šeimininkė, bet iš tiesų kariškė – sraigtasparnio pilotė, dvi dukros su visomis pirmojo pasaulio problemomis. Ir namų porai bestovint ant skyrybų slenksčio, moteris yra išsiunčiama į Afganistaną. Autorė nupiešia visą santykių dramą: vyro nenorą imtis „bobiškų reikalų“ ir auginti vaikus, mergaičių baimę, kad išvyksta mama, moters baimę, kad gali nebegrįžti iš karo, o išskrenda susipykusi.

Taip pat svarbi antra dalis. Kokie iš karo (taip, to tikrojo, kur aplink vien žuvę draugai) grįžta žmonės. Kaip jiems pavyksta (arba ne) prisitaikyti ir atlaikyti spaudimą, juk visi nori ankstesnio gyvenimo, o tu jau kitoks. Apie pagalbos trūkumą, traumas, nenorą gyventi ir t.t. Nubraukiau aš vieną kitą ašarą, ką čia slėpti.

OficialiaiKristin Hannah savo bestseleriuose gilinasi į draugystės, seserų ištikimybės bei motinų saugomų paslapčių gelmes. Šįkart savo bene jausmingiausiame romane ji tyrinėja intymius sudėtingo santuokinio gyvenimo aspektus per susimąstyti verčiantį vyro ir žmonos santykį meilėje ir kare. Savo nepaprastai giliu žvilgsniu į šiuolaikinę šeimą „Namų frontas“ yra pasakojimas apie meilę, netektį, didvyriškumą, garbę ir, žinoma, viltį.

Žymos sau: KPS: 416 Ke 2017 03 16

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

936(35) Stephenie Meyer „Sielonešė“

936(35) Stephenie Meyer „Sielonešė“

Stephenie Meyer „Sielonešė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Skaitydama „Chemikę“, aš gavau rekomendaciją „Sielonešei“. Paskaitinėjusi atsiliepimus, supratau, kad įvertinimai daugiausiai teigiami, tad kodėl gi ne?

Aš neturėjau jokios išankstinės nuomonės, iki tol ši knyga, kartu su visu filmu, visiškai praslydo pro mano akis. Todėl net kiek nustebau sužinojusi, kad autorė parašė knygą apie ateivių invaziją. Ir tie ateiviai yra ne bet kokie, o sielos, kurios apsigyvena žmoguje ir visą jį užvaldo. Beje, po to nieko blogo nedaro, tiesiog nugyvena ramų gyvenimėlį, juk sielos yra labai geros ir nekaringos. Kūnus ir planetas užkariauja tik dėl to, kad be sielonešio neišgyvena, bet šiaip jaučiasi, kad nieko blogo pasauliui nedaro.

Kad ir kokios geros sielos būtų, joks žmogus nenori būti užvaldytas. Ir jei siela pasirenka suaugusį žmogų, kuris jau žino apie ateivius, tai jo sąmonė priešinasi. Besipriešinančios maištininkės kūną gavo ir siela Klaja. Autorė, sakyčiau, gana kokybiškai pavaizdavo abiejų merginų jausmus ir parodė jų bandymą prisitaikyti prie situacijos. Nelengva kai tavo galvoje gyvena kito sąmonė ir dar su visai pasaulėžiūros neatitinkančiomis mintimis. Nelengva, kai esi sąmoningas, bet negali valdyti savo kūno ir dar turi dalintis vieta su kita sąmone.

Skaitant knygą man šypsnį kėlė autorės mintis, kad žmonės yra jau tokia nuostabiausia visatos rūšis, kad net sielos būtinai užsimano tapti mumis ir pakeisti savo gerąją prigimtį. Dar buvo įdomu, kad nepaminėti jokie gyvūnai, ypač naminiai, man tikrai įdomu, kaip pvz., elgiasi šuo, kai jo šeimininką užvaldo. Ar kodėl sielos nepabandė pagyventi karvėse.

Visumoje ši knyga su daug nuotykių ir tikrai nenuobodi. Daugiausiai apie išlikimą, meilę, žmonių santykius, pasitikėjimą ir t.t. Mano manymu čia geriausia iš autorės knygų.

OficialiaiŽemę užvaldo ateiviai – sielos. Jos apsigyvena žmonių kūnuose, pajungia jų protus ir ištrina asmenybes, taip jie tampa marionetėmis – sielonešiais. Žemėje telikę vos keletas žmonių, ir jie slapstosi.

Melani Straider sugaunama ir į ją įkūnijama siela, vardu Klajoklė. Prieš atvykdama į Žemę ši siela buvo perspėta, kokie iššūkiai jos laukia: galingi žmogiški jausmai, sudėtingos asmenybės, aštrūs pojūčiai ir pernelyg ryškūs prisiminimai. Negana to, Klajoklė suvokia, kad Melani neišnyko… Pavergtoji užverčia sielos mintis prisiminimais apie savo mylimąjį – Džaredą. Klajoklė nejučia pasiduoda tam pačiam jausmui. Galinga meilė žmogui pakeičia visą jos gyvenimą. Melani irgi turi tikslą – žūtbūt apsaugoti Džaredą ir Džeimį, savo brolį. Abi herojės leidžiasi jų ieškoti. Ar joms pasiseks rasti? Kaip klostysis tokių skirtingų būtybių santykiai? Ar gali viena siela išgelbėti pasaulį?

Žymos sau: KPS: 688 Ke 2017 03 11

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

935(34) Stephenie Meyer „Chemikė“

935(34) Stephenie Meyer „Chemikė“

Stephenie Meyer „Chemikė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Nesu didelė autorės gerbėja, nors, žinoma, skaičiau „Saulėlydžio“ sagą. Visgi, mane pakankamai sudomino aprašymas.

Kadangi jau esu perskaičiusi ir „Sielonešę“, apie tai bus kitas mano įrašas, galiu pasakyti, kad „Chemikė“ autorės kūryboje išsiskiria tuo, kad šioje knygoje nėra visiškai nieko mistinio. Taip, ji tikrai nedvelkia realistiškumu, tiksliau tiek pat reali, kiek Džeimsas Bondas, tačiau jokių vampyrų ar ateivių.

Ir man visai smagiai skaitėsi, tokia tipinė šnipų ir šaudė gaudė istorija. Dar truputį priminė keistuosius Guillaume Musso trilerius. Ne veltui aš čia paminėjau Bondą. Jis leidžia įsivaizduoti, kokios istorijos galite tikėtis. Tiesa, dabar ieškodama aprašymo atradau, kad visgi ir nugarėlėje jis paminėtas. Nuspėjama, nenuobodi, su trupučiu meilės ir nelabai tikroviškais personažais, dar daug ginklų, hyper protingi šunys, stebuklingas grimas ir visa kita. „Knygų klube“ skaičiau komentarą, kad kažkam tai geriausia gyvenime skaityta knyga. Net truputį smalsu kokios buvo kitos.

Oficialiai: Ji žino per daug. Jie lipa jai ant kulnų…

Ji dirbo JAV vyriausybei. Įslaptinta jos agentūra neturėjo nė pavadinimo, tokia pat mįslė buvo ji pati. Tačiau vieną dieną ji atsidūrė darbdavių taikiklyje. Jų verdiktas – ji turi mirti… ir kuo greičiau.

Ji priversta slapstytis, keisti gyvenamąją vietą ir tapatybę. Sutikdama atlikti paskutinę užduotį, ji tikisi išsigelbėti, bet netrukus supranta pakliuvusi į dar pavojingesnius spąstus. Pasiryžusi stoti akistaton su persekiotojais, ji ruošiasi sunkiausiai kovai, bet galimybę išlikti gyvai netikėtai sumažina… širdį suvirpinę jausmai.

Įtampos kupinoje „Chemikėje“ Stephenie Meyer pristato atkaklią, žavią ir paslaptingą heroję, moteriškąją Džeisono Borno versiją!

Žymos sau: KPS: 512 Ke 2017 03 04

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

934(33) Mario Vargas Llosa “Penki kampai”

934(33) Mario Vargas Llosa “Penki kampai”

Mario Vargas Llosa “Penki kampai”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: šio Nobelio premijos laureato knyga “Bjaurios mergiotės išdaigos”, buvo tapusi mano metų geriausia, tad nieko keisto, kad norėjau perskaityti ir naujausią išverstą (visas kitas keturias, žinoma, skaičiau).

Istorija tarsi miksas – truputį šilto, truputį šalto, truputį meilės, truputį neapykantos. Prasideda ji lovoje, kurioje miega dvi draugės, viena jų negalėjo grįžti namo dėl komendanto valandos. Tokia jau ta Peru – grobimai, teroro aktai, didelis nusikalstamumas, korumpuota valdžia. Truputį netikėtai pačioms draugėms, tarp jų papučia aistros vėjelis ir mes kartu panyrame į karštą meilės sceną. Tai buvo truputį šilta ir truputį meilės.

Tuo metu vienos iš tų dviejų draugių vyras šantažuojamas bjauriomis nuotraukomis, grasinama, kad jos pateks į laikraštį ir galiausiai taip nutinka. Negalvokite, kad išduodu paslaptis, viskas parašyta knygos nugarėlėje. Čia ta purvinoji pusė – daug sužinosime apie korumpuotą žiniasklaidą, nusikalstamas grupuotes, kurioms vadovauja oficiali valdžia. Pabraidysime per purvą. Man labiausiai patiko, kaip istorijos apsijungė, taip tobulai, lyg sluoksniuotas sumuštinis, kurio ingredientai pavieniui neatsiskleistų.

Oficialiai: „Penkių kampų“ istorija prasideda, kai dvi draugės, Čabelė ir Marisa, vieną naktį netikėtai, pačios nepajusdamos, nugrimzta į erotinį nuotykį. Saldžiai begėdiškas potyris, bandant įsivaizduoti, kas ir kaip bus toliau, pamažu tampa detektyviniu pasakojimu, beveik trileriu, kurio pagrindinis veikėjas – Enrikė Kardenasas.
Laimingai vedęs, sėkmės lydimas verslininkas patenka į bėdą. Jis šantažuojamas bulvarinio laikraščio direktoriaus Rolando Garo. Kompromituojančios orgijos, kurios centre pats verslininkas, nuotraukos pasklis po visą Peru, jei tik Kardenasas neinvestuos į dienraštį. Išsigandęs Enrikė prašo patarimo savo seno draugo advokato Liusijano. Vyrai įnirtingai bando apginti Enrikės reputaciją, kad išvengtų visuomenės pasmerkimo, tačiau tuo metu randamas žiauriai nužudyto Garo kūnas ir reikalai tik blogėja. Skandalingosios fotografijos paviešinamos, geltonoji spauda atskleidžia tamsius politikos ir žurnalistikos „kampus“, o visa šalis patenkina iškreiptą smalsumą ir gandų apetitą.

Žymos sau: KPS: 272 Kn 2017 02 25

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos