Pagal
Mėnuo: liepos 2018

960(59) Agnė Pačekajė „Dingusio jaunikio paslaptis. Zosės Ilganosės memuarai“

960(59) Agnė Pačekajė „Dingusio jaunikio paslaptis. Zosės Ilganosės memuarai“

Agnė Pačekajė „Dingusio jaunikio paslaptis. Zosės Ilganosės memuarai“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Jau senokai norėjau perskaityti knygą, mat man patiko pirma dalis. Iš kelių savo pažįstamų girdėjau, kad ji yra nesąmonė, banali ir t.t. Nesutinku. Čia kaip Bridžita nebuvo vien apie stambios vienišės vyro paieškas, taip ir senmergė Zosė ne visai paprasta. Tos knygos yra apie stereotipus ir Zosės gi labai artima. O ir autorė man patinka, kartais prasilenkiame blogeriškuose renginiuose.

Visgi, skaitydama antrą dalį aš daug mažiau kikenau. Prunkščiau iš tokių paprastų sakinių, kaip „- Klasika: barnis, vyras išvažiuoja, vyras negrįžta, boba bliauna.“, bet varčiau akis skaitydama tokius kaip „Ir antakiai – juodesni už lietingą naktį vienkiemyje, lapkričio gale atvėrus duris ir pažvelgus į tolį.“. Gražu pagyvinti kalbą, net kartais atrodydavo jau per daug, tarsi dirbtinai reiktų tobulinti kiekvieną sakinį.

Pati istorija paprasta: dingo Zosės jaunikis, Zosė bliauna, Zosė pasitelkia namų tvarkytoją, damos ieško jaunikio. Įvesta šiek tiek detektyvo, tačiau nežinau nežinau. Silpnai man pasirodė ir Sugertuko manija ir knygos pabaiga ir visos tos pabūgos. Bet ką jau čia. Linksma vasariška knyga.

Oficialiai: Vieną rytą, prieš pat vestuves, Zosė suvokia – jos sužadėtinis negrįžo namo, o jo mobilus telefonas – už ryšio zonos ribų. Apimta negeros nuojautos ima kratyti jo daiktus ir aptinka mįslingą meilės raštelį. Zosė suvokia, kad turės savo būsimą vyrą surasti. Ir greitai! Panikos ištiktai Ilganosei į pagalbą skuba gyvenimo užgrūdinta valytoja ir kalbanti sužadėtinio papūga. Veikėjos net pačios nepastebi, kaip įsivelia į neįtikėtinų situacijų ir keistų sutapimų kupiną detektyvinę istoriją, privertusią jas kapstytis po tamsias Sugertuko šeimos paslaptis.

Žymos sau: KPS: 240 Ke 2018 07 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

959(58) James Henry „Lemtingasis Frostas“

959(58) James Henry „Lemtingasis Frostas“

James Henry „Lemtingasis Frostas“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš pamenu, kai skaičiau pirmą romaną apie Frostą ir nebuvau labai sužavėta. Mane erzino tas tipas su pošlais juokeliais, nesiprausęs ir suglamžytas. Tačiau atmetus nemeilę personažui, patys detektyvai atrodė įdomūs, ypač patiko skaityti apie biurokratinę nuovados virtuvę, įskaitant ir savimylą nieko nesugebantį viršininką Maletą. Beskaitydama tolesnes knygas aš jau pripratau prie Frosto, o gal ir jis nebebuvo vaizduojamas taip neigiamai. Bet serija baigėsi ir vėl atgimė! Aš nežinau kaip ten susiklostė, kad jos ėmėsi kitas autorius (na ta prasme, kodėl kiti autoriai nesugalvoja savo personažų?), bet „Lemtingasis Frostas“ parašytas kitos rankos.

Ir nežinau ar to fakto žinojimas kišo koją, kad Frostui kažko trūko? Iš tiesų mane glumino tai, kad R. D. Wingfieldo tas pagrindinis tipas jau iš karto buvo našlys, nemėgiamas viršininko, nuovadoje laikomas tik todėl, kad tapo didvyriu ir gavo medalį (juk neišmesi garsenybės). O naujame detektyve Frosto žmona vis dar gyva, Maletas per daug neapykantos jam nejaučia, nors meilės irgi ne. Pats personažas sušvelnintas, nesukelia pasibjaurėjimo. O ir jo juokeliai ne tokie stiprūs. Dar man užkliuvo ir detektyvinė linija. Šiaip ji rutuliojosi visai neblogai, intrigavo ir įtraukė, bet va atomazga tai nuvylė. Tiesiog išrišus nusikaltimą man pritrūko dėmesio motyvams ir kitoms detalėms.

Ai tiesa, buvo man viena juokinga frazė. Kadangi knygoje kalbama šiek tiek apie raganavimą, kažkas ten nusistebėjo, iš kur devintame dešimtmetyje tai gali būti, juk kompiuterių amžius! Tai va, tas kompiuterių amžius 1982 metais kiek prajuokino. Beje, aš tada gimiau :).

O šiaip, nors knygai trūko truputį šio, truputį ano, aš manau skaitysiu ir kitas šio autoriaus Frosto istorijas. Duokim žmogui įsivažiuot :)

Oficialiai: Knygų seriją apie Džeką Frostą tęsia Jamesas Henry’is! 1982-ųjų gegužė. Britanija švenčia „Belgrano“ paskandinimą, per radiją skamba Džimio Savilio balsas, o į Dentono policijos skyrių atvyksta pirmasis juodaodis policininkas – kriminalistas seržantas Votersas, ką tik paskirtas iš Betnal Grino. Kol policininkai užsiėmę pasipylusių vietinių įsilaužimų tyrimais, pamiškėje, netoli bėgių, aptinkamas penkiolikmetės merginos Samatos Evans lavonas. Vėliau Dentono golfo aikštyne randamas negyvas penkiolikmetis vaikinas, jo vidaus organai pašalinti. Bylas tirti paskiriama kriminalistui seržantui Džekui Frostui, kuris mielai imasi tyrimo, kad tik pabėgtų nuo rūpesčių namuose. Kai pradingsta nužudyto vaikino sesuo, Frostas su Votersu iš visų jėgų stengiasi ją surasti… Kol dar ne per vėlu.

Žymos sau: KPS: 464 Kn 2018 07 24

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

958(57) Marie Lu „Pergalė“

958(57) Marie Lu „Pergalė“

Marie Lu „Pergalė“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Aš serijines knygas mėgstu skaityti vienu ypu. Su šia taip nepavyko, bet džiaugiuosi, kad nereikėjo labai jau ilgai laukti ir po to atmintyje kapstytis ar čia šios istorijos pirmose dalyse taip vyko, ar jau maišau su kita serija :).

Kaip jau minėjau anksčiau, knygas galėčiau palyginti su „Divergentė“, tik Marie Lu pažiūrėjo paprasčiau, mažiau dėmesio skyrė pasaulio detalizavimui ir daugelį dalykų prabėgo paviršutiniškai. Toks jausmas lyg būtų viskas gerokai sutrumpinta, žinote, kaip pasitaiko filmuose pastatytuose pagal knygas: čia truputį trūksta, čia per greitai, čia šiek tiek konteksto nėra. Tai va, taip ir atrodo.

Visumoje istorijos užbaigimas pasirodė neblogas. Ypač man patiko pabaiga. Nenoriu spoilinti, tokio tipo distopijose autoriau vis sumąsto ne visai tikrą happy end’ą. Tai ten kažkas, tai kažkas miršta, tai lyg ir norisi, kad herojus liktų su kitu, tai dar kas nutinka, nesakysiu, ką gi sugalvojo Marie Lu, teks jau sužinot patiems.

Oficialiai: Netruko praeiti nė metai nuo to laiko, kai šalį ėmė valdyti naujasis elektorius, tačiau vėl užklumpa pavojai. Staiga Kolonijos ima grasinti pradėsiančios karą, jei Respublika neatras maro priešnuodžio. Džunei prireiks visų jos diplomatinių gebėjimų.
Galiausiai, kai viskas pakrypsta netikėta linkme, knygos herojams tenka priimti sprendimus, kurie nustebina net juos pačius. Kodėl žmonės ryžtasi kilti į kovą už šalį, kuri jiems nieko gero nepadarė? Ir kokią laisvės kainą teks visiems sumokėti?

Žymos sau: KPS: 312 Kn 2018 07 18

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

 

957(56) Dan Brown „Kilmė“

957(56) Dan Brown „Kilmė“

Dan Brown „Kilmė“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pamenu, kai Da Vinčio kodas sukėlė milžinišką populiarumą ir pakėlė autorių į aukštumas. Patiko ir man ta knyga, nes buvo greita nuotykių istorija. Žinote, vienu metu buvau visai užsidegusi geo lobių ieškotoja, tad nenuostabu, kad tokios knygos patinka. Taip pat man prilipo ir kiek mažiau populiarumo sulaukusios „Meteoritas“ ir „Skaitmeninė tvirtovė“, o štai paskesnės profesoriaus Lengdono knygos manęs jau taip nežavėjo. Priešpaskutinė iš viso pasirodė nuobodybė, „Kilmė“ irgi taip so so.

Labai erzino pirmas 100 puslapių, kuriuos galima sutraukti į vieną eilutę: padariau stulbinantį atradimą ir tuoj tuoj jį sužinos visas pasaulis, tuoj tuoj, išsprogdinsiu galvas, tuoj tuoj tuoj, tas atradimas yra kažkas tokio, tuoj tuoj! Ir net nuostabu, kaip autorius, kuris moka įdomiai rašyti, taip nuobodžiai bandė sukelti intrigą, taip nuobodžiai, kad net nesinorėjo atsiversti paskutinių puslapių ir sužinoti paslaptį. Taip, aš tai darau, kai man labai įdomu pasidaro. Nors skaičiau, kad yra tokių, kurie dangsto tolesnes pastraipas, kad tik sau nepasispoilintų. Čia ne apie mane.

Na ir po to buvo toks tradicinis Brown’o knygoms – bėgam, gaudo, blogiukai virsta geriukais ir atvirkščiai, scenarijus, kol galiausiai prieiname prie tos paslapties atskleidimo. Ir viskas pateikta taip, tarsi wow wow, o aš perskaičiau ir gūžtelėjau pečiais. Jei realiai išgirsčiau tą atradimą, tai tikrai man nesinorėtų griebtis už širdies, nes viskas kažkaip visai nenustebintų žinant mūsų pasaulį ir jo vystymosi eigą.

Ir dar truputį nekenčiau to, kad skaitau popierinę knygą, nes labai sunku buvo ją visur tampyti. Na kada gi, kada pas mus atsiras pocketbook’ų kultūra?

OficialiaiŠįkart viskas prasideda nuo neeilinio įvykio – Bilbao esančiame Gugenheimo muziejuje bus atskleista kvapą gniaužianti istorinė paslaptis – pagaliau taps aišku, iš kur atsirado žmonija. 
Edmondas Kiršas – genialus mokslininkas futurologas, milijardierius ir kompiuterių guru, visam pasauliui pažįstamas savo neeiliniais atradimais ir neįtikėtinomis prognozėmis. Šį vakarą Kiršas ketina pakeisti istorinį požiūrį į pasaulio atsiradimą. Jis turi įrodymų, kad pasaulio sutvėrime nėra vietos Dievui. 
Buvusio savo studento ir tiesiog gero draugo Edmondo Kiršo kvietimu į Bilbao atvyksta Harvardo profesorius Robertas Lengdonas. 
Deja, prezentacija Gugenheimo muziejuje, kurią turėjo gyvai stebėti visas pasaulis, neįvyksta. Renginys, kurio metu nuspręsta pranešti apie įspūdingą atradimą, žlunga. Kiršas nužudomas visų susirinkusiųjų akyse. Prabangus priėmimas virsta chaosu. 
Pavojingi nuotykiai prasideda. Lengdonui kartu su muziejaus direktore gražuole Ambre Vidal per stebuklą pavyksta pabėgti. Kad sužinotų ką atrado Kiršas, jiems teks leistis į pavojingas užšifruotų pranešimų paieškas.
Lengdonas ir Ambre keliauja į Barseloną, kur Kiršas savo buvusiam mokytojui paliko mįslingą slaptažodį, atskleisiantį  mokslo perversmą lemsiantį atradimą. Ar gali būti, jog geriau, kad ši tūkstantmečius užmaršties tamsos palaidota istorija niekada nebūtų atskleista. Būtent taip mano tie, kurie persekioja Lengdoną ir Ambrą ir kurie padarys viską, kad ši kvapą gniaužianti tiesa apie mokslą, Dievą ir pasaulio ateitį nebūtų atskleista.
Lengdonas supranta, kad jie gali atskleisti paslaptį, apie kurią jau seniai sklando gandai, tik, deja, ji kelia didžiulį pavojų. Jeigu jiems nepavyks iššifruoti painios mįslės, slaptosios draugijos sensacinga senoji tiesa bus amžinai prarasta.
Už kiekvieno posūkio slypi mirtinas pavojus, iš amžių gūdumos veržiasi grėsmingos paslaptys, o šio pasaulio galingieji ir religiniai fanatikai kaunasi už savo interesus.

Žymos sau: KPS: 432 Kn 2018 07 13

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

955(54)-956(55) Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

955(54)-956(55) Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

Marie Lu “Legenda” ir “Šlovė”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:

Tai dvi trilogijos dalys ir aš mirštu, kaip dabar noriu perskaityti trečiąją, kurią, regis, visai neseniai išleido.

Tai jaunimui skirti romanai. Tačiau kaip visada man gana nesunku įsivaizduoti, kad knygoje veikia ne 15 metų žmonės, o bent jau 25 ar vyresni. Kodėl? Nes kariuomenė, bandymai su maru, sukilimai, išdavystės, kankinimai, žudymai ir mušimai tikrai neprimena žaidimo su lėlėmis, ar ne? Tiesą sakant, nuo suaugusiųjų knygų šios skiriasi tik tuo, kad nėra sekso scenų ir meilė labiau išreiškiama padūsavimais ir žodžiais.

Tai distopinė istorija, kuri mane labai įtraukė, nes aš mėgstu tokio stiliaus knygas kaip “Bado žaidynės” ar “Divergentė”. Pasaulyje visuotinio atšilimo metu ištirpo Antarktida ir vanduo užliejo JAV. Rytinė pakrantė beveik visa paskendo ir daugybė pabėgėlių traukė į vakarus. Šie pasistatė sieną, pasiskelbė atskira respublika ir pradėjo karą. Tokia aplinka knygoje. Mano manymu aplinkiniam pasauliui skirta gerokai per mažai dėmesio ir kyla klausimų, kodėl tos šalys iš tiesų kariauja, koks tikslas, kokia priešistorė? Šiek tiek daugiau detalių paaiškėja antroje dalyje, bet pirmojoje pritrūko detalumo.

Kaip ir kiekvienoje doroje distopijoje, taip ir čia, vyrauja klasių pasidalinimas, kuomet vieni tarpsta, kiti gi engiami ir skriaudžiami. Jis skurdžius gyvenantis gatvėse, padedantis kitiems vargšams ir trukdantis kariuomenei. Ji vunderkindė Respublikos auksinė mergaitė, karė, kuriai pavesta sugauti Jį. Na, o tada prasideda nuotykiai, meilė ir porelės atradimai, kad tai ką kiekvienas įsivaizdavo apie savo šalį nebūtinai yra tiesa.

Jei tokių knygų iš viso neskaitote, tai imtis neverta, bet jei visos tos ala bado žaidynės patinka, tai čia tikrai neblogas variantas.

Oficialiai: Legenda: 2130-ieji. Didžioji Amerikos respublika kariauja su Kolonijomis. Visuomenė suskaldyta: kiekvienas 15-metis laiko Egzaminą, kuris atsijoja gerus genus nuo blogų –perspektyvius piliečius nuo niekam nereikalingų. Nereikalingųjų rajonuose siaučia maras – ir jau ne pirmą kartą…

Džunė vienintelė šalyje gavo maksimalų Egzamino įvertinimą. Ji protinga, vikri, graži ir šerlokiškai pastabi. Jos laukia šviesi ateitis valdžioje.Dėjus gyvena slapstydamasis. Jis neduoda ramybės valdžiai, rizikuoja gyvybe, kad pavogtų vaistų jaunėliui broliui, ir rūpinasi bename našlaite.

Kai Džunė gaus užduotį surasti brolio žudiką, du pasakojimai susilies į vieną. Priešininkams teks ne tik susigaudyti savo jausmuose, bet ir atskleisti tamsias valstybės paslaptis.

Šlovė: Džunei ir Dėjui, pabėgusiems nuo Respublikos karių ir atvykusiems į Vegasą, nelieka nieko kita, tik kreiptis pagalbos į čia įsikūrusius Patriotus – grupuotę, siekiančią pakeisti politinį režimą šalyje. Patriotams irgi praverstų du puikūs kovotojai. Ypač jei sutiktų dalyvauti itin slaptoje misijoje ir padėtų įvykdyti perversmą Respublikoje.

Tik ar iš tiesų viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Kas, jei tai ne tokia revoliucija, kurios visi trokšta? Kas, jei Džunė ir Dėjus suklydo?

Žymos sau: KPS: 272,320 Kn 2018 06 30

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

954(53) Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

954(53) Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

Haruki Murakami “1Q84, Pirma knyga”

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai:

Tai pirma trilogijos dalis. Žinoma esu visas skaičiusi. Gi esu Murakami gerbėja, ta kuri nusiperka knygas pirmą jų prekybos dieną ir iš karto perskaito. Tiesa, su trilogija buvo kiek kitaip. Aš taip pat pirkau pirmą pasirodymo dieną, bet perskaičiau tik kai sulaukiau kol išvers visas tris. 1Q84 nesu kartojusi, kai tuo tarpu kelias kitas autoriaus knygas skaičiau daug kartų. Apie pačią knygą per daug nekalbėsiu, nes kaip gerbėja nesu objektyvi, bet šiek tiek apie nuotaiką:

turiu pasakyti, pirmą kartą Murakami skaitau, nes tiesiog įdomu. Antrą (ar trečią, ar penktą) kartą skaitau autoriaus knygas tik tada kai mano gyvenime vyksta kažkas neįprasto. Nebūtinai blogo, nebūtinai gero. Tiesiog tokio, kas iš esmės yra vidinis ar išorinis pokytis. Ir šis mėnesis būtent toks buvo. Tarsi su dviem mėnuliais ir keistais dalykais.

— Ir dar, — pratarė vairuotojas, žvelgdamas į galinį veidrodėlį, — norėčiau, kad įsidėtumėte į galvą — ne viskas yra taip, kaip atrodo.
„Ne viskas yra taip, kaip atrodo“, — mintyse pakartojo Aomamė. Tada lengvai suraukė antakius.
— Ką tai reiškia?
Rinkdamasis žodžius vairuotojas tarė:
— Kitaip tariant, galima sakyti, kad dabar ketinate daryti neįprastą dalyką. Ar ne? Paprastai žmonės vidury baltos dienos nelipa avariniais Tokijo greitkelio laiptais. Ypač moterys.
— Na, taip, — atsakė Aomamė.
— Ir kai taip elgiesi, paskui visa kasdienė aplinka, kaip čia pasakius, gali imti atrodyti šiek tiek kitokia nei visados. Man taip yra buvę. Bet nesileiskite apgaunama išvaizdos. Tikrovė visuomet yra viena vienintelė.

Štai toks buvo mano birželis ir jo nuotaika. Ir dar šiek tiek tęsiasi.

Oficialiai: Ar skaitėte George’o Orwello romaną „1984-ieji“? Ar kada jautėte, kad kažkas jus stebi? Didysis Brolis, o gal Mažieji žmonės?

Murakami naują savo romaną, tiksliau, romanų trilogiją, neatsitiktinai pavadino „1Q84“. Tai nuoroda į George’o Orwello romaną „1984-ieji“. Šįkart rašytojas permąsto istorijos ir ateities sąvokas, jo personažai ima pasimesti laike, pasirodo ir manipuliacinių teorijų, Orwello Didįjį Brolį keičia Mažieji žmonės, naktį vejantys oro lėliukę. Veiksmas vyksta tarsi 1984-aisiais, tačiau Aomamė pradeda abejoti, ar tai tikrai tie metai, nes realybė skyla, tįsta, nyksta… „Šį naują pasaulį ji nusprendė vadinti 1Q84-aisiais. Q – tai klaustukas – question-mark. Jis reiškia abejonę.“

Kaip ir ankstesniuose romanuose, Murakami kuria intriguojančius personažus: tai dvikovos instruktorė, kuri laisvalaikiu pagal užsakymą žudo vyrus, matematikos mokytojas, po darbo rašantis nespausdinamus romanus, paslaptinga septyniolikmetė Fukaeri, kurios kūrinys atsiunčiamas literatūriniam konkursui, ir kiti ne mažiau rafinuoti asmenys. Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai ima pintis jų gyvenimai, ir viską apgaubia švelni mistika, neleidžianti užversti knygos neperskaičius dar ir dar vieno puslapio ir laukti tęsinio.

Žymos sau: KPS: 400 Ke 2018 06 27

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

953(52) Richard Bach “Iliuzijos”

953(52) Richard Bach “Iliuzijos”

Richard Bach “Iliuzijos”

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: “Iliuzijas” aš esu skaičiusi ir gana seniai, jei mano knygų bloge nėra atsiliepimo, o juk jis jau tuoj dešimtmetį skaičiuos. Ir aš pamenu, kad pirmą kartą knyga sukrėtė ir gana giliai palietė. Aš berods tada labai nesėkmingai laikiau sesiją ir labai labai stresuodavau per žodinius atsiskaitymus. Perskaičius “Iliuzijas” aš šiek tiek labiau valdžiau jaudulį, visada galvodavau apie tai, kad mes valdome tai kas vyksta ir t.t.

Knyga man pasirodė kiek įdomesnė už “Žuvėdrą”, gal dėl to, kad čia veikia žmonės ir tos proto plovimo istorijos papasakojamos per jų pokalbius ar mintis. Jautėsi ir šiek tiek sveiko humoro, o autoriaus žodyje – savišaipos. Visgi, man atrodo, kad Bach’as negali būti skaitomas bet kada. Ypač ciniškesnių žmonių. Nes gresia didelis akių vartymas. Tačiau būna gyvenime tokių momentų, kai kelios teisingos mintys sustato viską į vietas.

OficialiaiKas yra iliuzijos ir kur slypi realybė? Apie tai Ričardas Bachas turi savo nuomonę, kurią ir byloja mums knygos herojų lūpomis.
Žmogui pavaldu žymiai daugiau, nei galėtų atrodyti. Tereikia tik patikėti savimi…

Žymos sau: KPS: 160 Ke 2018 06 02

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos

952(51) Richard Bach „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

952(51) Richard Bach „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

Richard Bach „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Sprendimas perskaityti šią knygą atėjo po vienos diskusijos. Tiesiog kalbėjome apie gyvenimą ir tai kas šiuo metu jame vyksta ir vienu metu buvo prisimintos Bacho „Iliuzijos“. Taigi, kažkaip nusprendžiau prisiminti šias knygas ir atradau, kad skirtingai nei „Iliuzijų, aš nesu skaičiusi „Žuvėdros“.

Aš negalėčiau sakyti, kad man nepatiko, nes tai apie ką parašyta man pasirodė ir artima, ir aktualu, tegul ir girdėta, bet puikus priminimas. Tačiau aš nesu sužavėta pačiu autoriaus rašymo stiliumi. Man daug kur į pirmą planą lenda perdėtas… em, net nežinau kaip pavadinti… dvasingumas? Na žinot tuos iki skausmo dvasingai perkreiptus veidelius, klausančius kokios etno muzikos  ar literatūros mokytojos išraišką, kuomet ji aktų salėje klauso, kaip jos geriausias mokinys deklamuoja mėgstamiausią poetą. Truputį per saldu.

Tačiau vietoje ir laiku, tikrai nesu nusiteikusi per daug kritikuoti.

OficialiaiTai alegorinis pasakojimas apie kiekviename iš mūsų slypinčią beribės laisvės idėją, apie tobulybės siekį, iššūkį prigimčiai ir tikrojo skrydžio džiaugsmą.

Žymos sau: KPS: 112 Ke 2018 06 01

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Mano parduodamos knygos