269(53) Märta Tikkanen "Raudonkepuraitė"

Märta Tikkanen “Raudonkepuraitė”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: viena tų keistesnių knygų, kur taip ir nežinai ką pasakyti.  Patiko? Nepatiko? Nežinau? Patiko!
Apie moterį, subalansuota moterims (įtariu vyrai tiesiog neįsijaustų, nors gal vis dėl to jų nenuvertinkime?), jokiu būdu ne muilas (net nepanašu į paprastą istoriją). Tiesiog skandinaviška raudonkepuraitė. Pasaka? Nepasaka? Gyvenimas!
Tiesa, labai jausminga, labai ieškanti, labai žinanti, kad nenori gyventi lengvai ir paprastai.
Nerealus pats knygos rašymo stilius. Sakiniai prasideda ir baigiasi bet kur, bet kaip. Poetiška. Ir raudonkepuraitė. Kitokia:
 

“Mažoms mergaitėms tada skauda, sako Raudonkepuraitės mama.
Tada Raudonkepurtaitė truputį išsigąsta ir labai susidomi svetimais vyrais.“

Raudonkepuraitė, kuri pati pirma pabėga pas vilką į mišką. Bėga kiek kojos valioja, bet kartu su vilku.
Vienu sakiniu: “kai šelmiai vilioja, nesek iš paskos, bėk pirma, kiek tik kojos valios!”
Oficialiai: Išraiškingai pasakodama Raudonkepuraitės istoriją, trumpam vis grįžteldama atgal, autorė kuria įspūdingą paveikslą moters, išaugusios ,,padorioje” miesčioniškoje šeimoje, tačiau ,,šelmiams paviliojus”, beatodairiškai nusekančios paskui piktąjį Vilką į pavojingą, bet nuostabų tikrąjį gyvenimą. Daug pavojingesnį, nuostabesnį ir tikresnį nei ji kada vaizdavosi gulėdama su sesute tėčio kabinete ir negalėdama užmigti.
Puslapių skaičius: 333
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 01