273(57) Haruki Murakami "Prisukamo paukščio kronikos"

Haruki Murakami “Prisukamo paukščio kronikos”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – šūdas, 2 – gera, 3 – super).
Mano nuomonė: skaitau aš tą knygą kažkelintą kartą ir galvoju, kad visgi nerealus pasakorius tas autorius. Kiekvieną kartą atsigaunu nuo tos tokios artimos buities, sapnų, realybės, mistikų. Murakamio kuriami pasauliai man yra kažkas tokio. Tarsi žiūrėčiau į veidrodį. Na nelipu į šulinį pagalvoti. Bet mėgstu ant skrynios laukti vasaros :). Ir niekada neatskirinėju sapnų nuo tikrovės bei prieštaraučiau jei kas pasakytų, kad nykštukų ar nematomų draugų nėra. Greičiau išleistų 1Q84 trečią dalį, nes dvi pirmos lentynoje akis bado :).
Vienu sakiniu: Mėja Kasahara man visada labiau ne su geguže, o su Salomėja asocijuojasi 🙂
Oficialiai: Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės visiškai priklauso nuo visagalio romano Autoriaus valios. Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus perskaitytas paskutinis puslapis. Šio rašytojo kūrybos mylėtojams jau gerai pažįstamas pasaulis, kuriame paprasčiausia kelionė į drabužių valyklą gali tapti lemiamu gyvenimo posūkiu, spagečių virimas – įžanga į dvasinį nušvitimą, itin atviros sekso scenos neatrodo vulgarios, o fizinė ir metafizinė tikrovės sulydomos taip įtikinamai, jog beveik nustoji būti tikras, kad žinai, ką rasi pravėręs savo tualeto duris.
Puslapių skaičius: 671
Knyga nuosava.
Perskaityta 2011 06 16

+ There are no comments

Add yours