443(117) Gražina Karaliūnė "Emos sala"

Gražina Karaliūnė “Emos sala”
Mano įvertinimas: 0/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: gausu knygų su bloga reputacija. Pvz., “Saulėlydžio” serija. Bet jas perskaitai ir supranti, kad šios ne tokios jau ir blogos. Tiesiog tu per jaunas/senas, ne tavo skonio ir šiaip nesi tokių knygų tikslinė auditorija. Gausu ir tikrai blogų, labai blogų knygų. “Emos sala” ko gero yra blogiausia ką aš prisimenu skaičiusi. Tikrai mačiau reklamas ir maniau bus tik kiek prastėlesnė to paties “Saulėlydžio” ar kitos mistinės romantikos kopija. Galvojau gi sužinosiu ką gali pasiūlyti lietuvaičiai.
Ir pradėjusi pritrūkau kvapo. Jau po 20psl., namiškiui aiškinau, kad įveiksiu tik iš sportinio intereso ir tam, kad galėčiau parašyti šitą įrašą. Jaučiausi tarsi skaitydama kažką tokio:

Ir ne šiaip tokio (nes panašių esu skaičiusi kai buvau aštuntokė, devintokė), o Kažką Tokio parašyto penktokių. Kai buvau penktokė šeštokė mes su draugėmis mėgome rašyti į užrašų knygelę ala meilės romanėlius apie mylimus berniukus. Čia kažkas panašaus. Meilė virsta per kraštus. Myli visi visus vos tik pažvelgę į akis. Tik pamato ir jau myli. Vaikai atrodo kaip angelėliai, jų balseliai čiurlena. Vyrų žvilgsnis kausto, o moterys dailios iki negaliu. Ir dar taškosi turtais į kairę ir dešinę. Suaugusios merginos mintys: “Atrodė kaip nužengęs nuo žurnalo viršelio – ar Dievas, nusileidęs iš dangaus. Galėjo drąsiai važiuoti į Holivudą – būtų užtemdęs patį gražiausią artistą“. Ir taip visą knygą. O mistiškoji istorijos pusė nors ir gana originali, tačiau labai jau naiviai parašyta. Antrą dalį irgi turiu, bet no no no. Ačiū. Ne.
Oficialiai: Niekada nemačiusi savo tėvo ir palikta į Airiją išvykusios uždarbiauti motinos, Ema gyvena su skurdžiai besiverčiančia teta. Neišgalėjusi susimokėti už mokslus mergina buvo priversta mesti studijas ir susirasti darbą. Iškentusi pusmetį nesėkmingų paieškų, šimtus darbo pokalbių, neigiamų atsakymų, pažeminimų ir atvirų pasityčiojimų ji pagaliau randa išsvajotąjį darbą. Mergina tampa paslaptingo gražuolio Jorgio sūnaus aukle. Darbo vieta – didingas ežero pakrantėje stūksantis dvaras, gaubiamas ne tik nuolat tvyrančio magiškai tiršto rūko, bet ir tamsių paslapčių bei klampių intrigų, apversiančių Emos gyvenimą aukštyn kojomis…
Puslapių skaičius: 400
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 08 17