452(126) Michael Koryta "Kiparisų namai"

Michael Koryta “Kiparisų namai”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: tokia knyga man yra tarsi pieniškas šokoladas. Tėvai vaikus bara – negalima, nesveika. Gurmanai pieniško net nevadina šokoladu, jiems duokite tik kartų. O man toks yra pats skaniausias. Greitas ir neįmantrus trileris su visais reikiamais skoniais.
Istorija prasideda traukinyje. Arlenas, karo veteranas, didžiosios depresijos metu blaškosi tarp trumpalaikių darbų. Traukinys veža vyrus statyti tiltus ir štai prabudęs Arlenas pamato vien gyvus skeletus. Jau nuo karo laikų jis turi mistinę savybę – numatyti mirtį, tiksliau ji pati pasirodo tokiu pavidalu. Žinoma, kai tas paprašo visus išlipti, tai vyrai tik pasišaipo ir nuvažiuoja ten kažkur mirti :). Stotelėje lieka tik Arlenas su Polu ir čia prasideda tikrasis knygos veiksmas.
Vienu metu autorius labai puikiai sukelia intrigėlę aplink smuklę “Kiparisų namai” ir kitus įvykius. Vieniša mergina, baisus teisėjas ir šerifas. Visi įbauginti, sprogsta mašinos ir niekas nieko nesako. Kas ir kodėl čia vyksta? Kadangi jau pradžioje pasirodo tie skeletai, aš kaip skaitytoja jau nežinojau ko čia ir tikėtis. Paprastų paaiškinimų? Mistinių paaiškinimų? Jokių paaiškinimų? Kaip ir sakiau – pieniškas šokoladas – autorius išlaviravo puikiai ir niekur neužstrigdamas. Tiesa, baugią atmosferą prasklaidė ir liko tik eiliniuose trileriuose užduodamas klausimas: o ar pavyks veikėjams išsukti užpakalį?
Dideliausią minusą dėčiau pokalbiams su numirėliais. Ne dėl to, kad mane tokia mintis erzintų, o dėl to, kad Arlenas ir be šito būtų išsivertęs lygiai taip pat. Tad prieskoniai lyg ir turėję paskaninti patiekalą, liko nereikalingi. Įsivaizduoju, kad filmas būtų gražus. Retro stiliukas, super prabangios mašinos, Meksikos įlankos pakrantės trobelė, gražūs veikėjai… Ir juokingi skeletai 🙂
Oficialiai: Arlenui Viagneriui, Pirmojo pasaulinio karo veteranui, teko regėti dūmus žmonių akyse ir anksčiau. Tai būdavo neišvengiamos mirties ženklas. Jis niekada neklysdavo. Kai vieną troškų vakarą nubudęs traukinyje pamato mirties ženklus bendrakeleivių akyse, beviltiškai bando juos atkalbėti tęsti kelionę į Floridos Ki salas. Tik devyniolikametis Polas Brikhilas juo patiki ir abu lieka naktį nuošalioje stotyje, tikėdamiesi išsisukti nuo neišvengiamos mirties. Bičiuliai patraukia į pietus pėsti ir netrukus pasijunta įkalinti „Kiparisų namuose“ – atokioje Meksikos įlankos užeigoje, kuri priklauso mįslingai gražuolei Rebekai, – tiesiog artėjančio uragano kelyje. Tačiau tas pragaištingas 1935 m. uraganas – ne vienintelis jiems gresiantis pavojus. Meksikos įlankos gyventojus valdo kur kas šiurpesnė jėga, todėl šilto ir šalto matęs Arlenas nori kuo greičiau iš ten nešdintis. Bet Polas atsisako palikti Rebeką vieną, net ir išgirdęs draugo perspėjimą, jog užgaišę gali niekada iš ten neištrūkti. Nuo šiurpios pradžios iki stingdančios pabaigos Kiparisų namai yra neprilygstamas „geriausio iš geriausių“ detektyvas su fantastikos prieskoniu, sulaukęs liaupsių iš rašytojų Stepheno Kingo, Peterio Straubo, Deano Koontzo ir Rono Rasho.
Puslapių skaičius: 528
Knyga nuosava.
Perskaityta 2012 08 29

+ There are no comments

Add yours