506(30) Tom Rachman "Netobulieji"

Tom Rachman “Netobulieji”
Mano įvertinimas: 2/3 (1 – nors ir skaitomas, ale vistiek šūdas, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano nuomonė: Iš šios knygos tikėjausi kiek daugiau. Aš juk pati kelis metus dirbau redakcijoje, o greta buvo dar kelios to paties leidėjo, kitų leidinių redakcijos :). Todėl galvojau, kad čia bus kažkas labai artimo, labai pažįstamo. Šiek tiek buvo,. Tose vietose, kuriose rašoma apie redakciją. Deja, laikraščio kūrimo vieta sudarė knygos turinio mažumą :). O kas likusią dalį? Redakcijos narių asmeninis gyvenimas. Kiekvienas skyrius, tai vis kitas žmogus. Net ne visi ir susiję su redakcijos gyvenimu, pvz., jaunuolis Kaire svajojantis tapti žurnalistu, ar ištikima skaitytoja.
Personažai įdomūs, tačiau toks darbuotojų gyvenimas man nepažįstamas. Gal dėl to, kad “mano” redakcijos leido savaitinius leidinius? Taip, aš radau tą skubėjimą “priduoti”, karštligišką antraščių kūrimą, susirinkimus, kalbos stilisčių pamokslus ir šefo apkalbinėjimus, bet kaip ir sakiau, šioje knygoje tai mažuma. Diduma – netobulųjų gyvenimas uždarius redakcijos duris. Aš nesakau, kad man nepatiko.
Oficialiai: Debiutinio britų kilmės autoriaus Tomo Rachmano romano „Netobulieji“ veiksmas vystosi Romoje, Vitorijo Emanuelio II gatvėje. Čia įsikūrusi anglakalbio laikraščio redakcija, čia nuo ryto iki vakaro galvas laužo ir klaviatūras tarškina žodžio ir išmonės meistrai. Deja, auksinės laikraščio dienos jau praeityje: skaitomumas krenta, tiražas mažėja, gerbėjai baigia išmirti, internetinio puslapio kaip nėra, taip nėra. Profesionalūs žurnalistai pradeda suvokti, kad jų darbas visuomenės akyse nebeturi prasmės, ir kad vieninteliai juos suprantantys žmonės sėdi tame pačiame skęstančiame laive. Vienuolikoje knygos skyrių sutinkame vis kitą laikraščio figūrą – nuo vyriausiosios redaktorės iki kuklaus nekrologų rašytojo. Kiekvienas skyrius – atskira asmeninė istorija, persipinanti su kitomis ir po truputį atskleidžianti laikraščio žlugimą.
Puslapių skaičius: 320
Knyga iš bibliotekos.
Perskaityta 2012 12 23
[table id=18 /]
1Kainos surinktos 2012 12 24
2Siuntimo kaina = kaina už vienos knygos pristatymą Lietuvoje.
3Bendra knygos ir pristatymo kaina perkant tik vieną šią knygą.
4Kaina versta į litus pagal valiutos.lt nurodomą kursą.

11Comments

Add yours
  1. 2
    Salomėja

    tai ir man patiko. Jei nebūčiau skaičiusi aprašymo, tai būtų dar labiau patikę 🙂

  2. 3
    audrius

    o man patiko kaip tik tuo, kad ten rdakcios darbo nedaug. ir tas asmeninis gyvenimas labai tiksliai pagautas – isties zurnalistu gyvenime labai daug vienatves, netikrumo, kaip keistai tai beskambetu. ir karo korespondentas labai gerai atspindetas. uzskaitau sia knyga

  3. 5
    audrius

    tai kad butent neromantizuoju 🙂 kai dirbi sioje profesijoje, to daryt netenka. oknyga butent tuo ir tikroviska, kad romantizavimo kaip ir nera ten.

  4. 6
    Salomėja

    Na labai abejoju ar dirbate toje srityje 🙂 O kadangi pati dirbau, tai turiu savo nuomonę, bent jau apie lietuvišką žurnalistiką. Ten (knygoje) daug romantikos ir stereotipinio įvaizdžio (na kaip ir rašytojai stereotipiškai vaizduojami prasigėrusiais vienišiais su rašomąja mašinėle). Nieko blogo. Knyga man patiko. Tik toloka nuo realybės ir tiek. Visi ten dirbę randame matytų girdėtų personažų, ir turbūt suprantame kiek jie hiperbolizuoti.

  5. 7
    audrius

    Na, toje srityje dirbu jau šiaip ar taip 18 metų 🙂 betgi jo, čia jums turbūt spręst, kas gi dirba ten, kas ne. jeigu dirbote savaitraštyje ar kažkur panašiai, patikėkite, tai ne visai tas pats kas dienraštis, portalas ar naujienų tarnyba televizijoje. deadline’ai, kabinančių antraščių galvojimai ir panašūs dalykai neblogai ten atspindėti. kaip ir žurnalistai, kuriem asmeninis gyvenimas tik priedas prie darbo.

  6. 8
    Salomėja

    Kiek jau šioje knygoje žurnalistų, kuriems darbas yra viskas?
    (žurnalistai šveplai nerašo).
    Aš mačiau knygą su tipiniu laikraščiu – norim būti krūti, bet rašome apie tai, kad Britnė Spyrs nusikirpo plikai, Titanikas gavo daug oskarų ir mirė kažkokia bobelė, kurią žinojo tik vyr. redaktorius, esame atsilikę, neturime portalo, bet knygoje nėra priežasčių kodėl (leidėjui dzin, valdyba nesupranta kodėl, vyr. redaktorė nori portalo-svetainės, tad atsakymo kodėl jo neturi kaip ir nėra).
    Tokiame laikraštėlyje dirba žmogeliai. Visokie. Tų žmogelių asmeninis gyvenimas ir papasakotas. Apie darbą laikraštyje kaip ir nieko. Na gal tik, kalbos redaktorius daugiau pasiautėjo. Apie vyrus, vaikus, meilužius ir lyg tarp kitko apie tai kur jie dirba. Apie asmenis, kurie iš viso ne prie ko: kinas Kaire, pamišus tetulė su krūva laikraščių ant aukšto.
    Ši knyga lygiai taip galėjo būti ir apie ligoninę, policijos nuovadą ar net mokyklos kolektyvą.
    O šiaip, jei žmogui darbas yra viskas, o gyvenimas tik priedas prie darbo, tai nesistebėkite, kad toks žmogus vienišas. Nesvarbu, kurioje srityje dirbtų. Daugybė žurnalistų turi kuo normaliausią gyvenimą ir šeimas.

  7. 9
    audrius

    Kad ir redaktorė, – beje, labai tipiškas personažas laikraščiuose. Pažįstu bent porą panašių personų 🙂
    Taip, daugybė žurnalistų turi normalų gyvenimą ir šeimas. Bet kai apsidairai aplinkui, procentas labai mažas kažkodėl atrodo. Priežasčių tam daugybė.
    O šiaip tokiais atvejais geriausia remtis statistika, ir net ne iš Lietuvos. O ji, nepamenu jau kur skelbta, rodė, kad tarp žurnalistų rizika susirgti alkoholizmu ir skyrybų skaičius yra žymiai didesnis nei kitose profesijose.
    P.S. žinokite, žurnalistai kartais rašo šveplai, kai rašo iš mobiliųjų įrenginių be lietuviškos klaviatūros.

  8. 10
    Salomėja

    Eikit sau, o knygoje rašoma, kad žurnalistai iš rankų nepaleidžia blekberio, neturėjau tokio, bet manau, kad ten su lietuvybe neturėtų būti bėdų kaip ir kituose išmaniuosiuose 🙂

  9. 11
    audrius

    O taip, bent jau nustatėme, pagal ką jūs atpažįstate žurnalistus 🙂 O šiaip jau kai kuriose planšetėse lietuvybės, jeigu ją naudoji tarkime darbui su paieškomis internete, neįsivedama.
    Bet kuriuo atveju, kalba gi apie knygą. Ir čia mūsų požiūriai išsiskyrė. Man daugelis šių personažų buvo tip top sutikti redakcijose (kalbos red, vyr red, dienos red, karo korespondentas identiškas tam, su kuriuo bendravau Norvegijoje), tad galėčiau teigti, kad labai netgi artima tiksli knyga. Jums pasirodė kitaip, – betgi jei knyga kelia diskusijas, tai jau gerai.

+ Leave a Comment