756(13) Liza Klaussmann "Tigrai raudoname ore"

Liza Klaussmann “Tigrai raudoname ore”
Mano įvertinimas: 1/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: Šiaip nesu tikra apie ką knyga buvo. Lyg ir supratau autorės mintį, bet nesusilipdė man visuma į vieną gerą romaną.
Romanas pasakoja apie pokarį ir to meto žmonių santykius. Dvi pusseserės išsiskiria: viena važiuoja ištekėti į vieną JAV galą, kita gyventi kartu su sutuoktiniu grįžusiu iš karo. Abi nepatyrusios, abiejų gyvenimai klostosi skirtingai ir bendrai jungiantis dalykas yra vaikystės namas, kur susirenkama per vasaros atostogas.
Pasakotojų yra ne vienas. Dauguma taria žodį. Tik štai paprastai būna kažkokia istorija, ar objektas, o visi pasakotojai šneka iš savo varpinės. Čia gi kažkaip lyg ir numestas lavonas, bet neesminis. Lyg ir nėra apie ką viskas sukasi, todėl labai silpnai limpa.
Suskaičiau tik dėl įdomaus laikotarpio. Į žadėtą trilerį net nepanašu.
Oficialiai: Nikė ir jos pusseserė Helena užaugo idiliškuose savo tėvų namuose, įpratusios prie saulės išbalintų laivų denių, lauko teniso aprangos ir vidurnakčio džino vakarėlių. Pasibaigus Antrajam pasauliui karui Helena išvyksta į Holyvudą pradėti naujo gyvenimo su charizmatiškuoju Eiveriu Luisu. Nikė nekantrauja sutikti iš karo grįžtantį vyrą Hjuzą Deringerį. Pasaulis atrodo pilnas galimybių. Tačiau po mažu ima aiškėti, jog Eiveris visai ne toks žmogus, koks pasirodė. Po karo atsigauti bandantis Hjuzas taip pat ne toks, koks buvo. Auksu tviskantis gyvenimas pradeda byrėti. 1960-aisiais Nikės ir Helenos vaikai Deizė ir Edas netikėtai atranda šį tą siaubinga. Ilgai saugotos paslaptys ir melagystės, kurias šeimos nariai manė esantys seniai palaidoję, išnyra į paviršių. Elegancijos perpildyta istorija greitai tampa psichologiniu trileriu.
Žymos sau: KPS: 368, Kb, 2016 01 06
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook