762 (19) Andrea Camilleri "Smuiko balsas"

Andrea Camilleri “Smuiko balsas”
Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).
Mano komentarai: sunkoka kelis kartus iš eilės rašyti apie tą pačią seriją. Nes regis gi knyga ta pati, tik skyrius kitas. “Smuiko balse” buvo šiek tiek pokyčių. Čia jau Montalbanas nebeturi “stogo” – jam palankaus policijos vado, kuris vis grasina paaukštinimu. Tas išėjo į pensiją ir atėjo visai komisaro nemėgstanti persona, todėl istorijoje buvo nemažai vidinių policijos intrigėlų.
Visa kita liko taip pat. Ūmus kaip degtukas Montalbanas su šauniais savo kolegomis išnarplioja keistą bylą. Man net truputį liūdna, kad liko tik viena lietuviškai išleista knyga ir jau ryt reikės ieškotis naujo skaitalo.
Oficialiai: „Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti – tai pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis – viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas.“ Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos. 
Žymos sau: KPS: 239, Ke, 2016 01 23
Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook