850(20) Olivier Truc „Paskutinis lapis“

850(20) Olivier Truc „Paskutinis lapis“

 Olivier Truc „Paskutinis lapis“

Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Turbūt pasižiūrėję į knygos viršelį, perskaitę nugarėlę, visai nenustebsite, kodėl aš tokią knygą skaičiau. Juk ji žada viską, ką mėgstu. Trileris šiaurėje. Tiesa, šiek tiek glumino, kad jį rašė prancūzas, kažkaip kirbėjo mintis, kad dabar jau „skandinaviškus trilerius“ pradės rašyti kas tik nori? Na, bet tas prancūzas daug metų gyveno Švedijoje ir domėjosi aktualijomis.

Knygos fonas – samių gyvenimas šiomis dienomis. Prisipažinsiu, kad apart to, kad Laplandijoje būna ilga naktis bei ilga diena, ir dar ten gyvena Kalėdų senelis, yra daug elnių, o to samiai labai gražūs, tai nieko ir nežinojau. Knygoje veiksmas vyksta Norvegijos Laplandijoje, tačiau šiek tiek apima ir Švedijos, o kalbomis ir Suomiją. Net tarnybos, pvz., elnių policija, ten yra bendros. Visa samių istorija kažkiek primena Amerikos indėnus. Kažkada skandinavai (patogumo dėlei taip vadinsiu visus norvegus, švedus, suomius) juos tiesiog užkariavo dėl naudingų iškasenų. Samiai skandinavijoje yra tautinė mažuma, turinti savo parlamentą, ir žinoma, o kaip gi kitaip, baisiai nepatinkanti skandinavams. Na patys žinot, kokios būna problemos su mažumomis, kurios kovoja už savo teisę, savo žemes ir etc. Toks knygos fonas.

Ir dar pavagiamas tos tautos būgnas bei nužudomas vietinis elnių augintojas. Bylos imasi tirti elnių policininkai (toks įdomus organas prižiūrintis piemenų ginčus ir kitus aktualius dalykus susijusius su elnių auginimu) . Vienas jau įamžėjęs samis ir jauna naujokė norvegė. Policininkas samis, žinoma turi savo vidinių demonų, nes yra kilęs iš elnininkystę metusios šeimos, o tai reiškia, kad iš aukščiausio luomo kritęs žemyn. Naujokė gi entuziastinga, kovojanti už savo vietą po saule. Tai yra, tiesiog vietą, nes saulės ten beveik nėra.

Pati byla man sukėlė abejonių. Pačioje pabaigoje vistiek nesupratau iš kur žudikai žinojo, kad jiems reikia tai ko reikia, bet knyga man labiausiai patiko dėl aplinkos, viso to fono. Tikrai nemažai sužinojau apie tą pasaulį. Neretai tenka kyštelėti nosį į tokias profesijas (gyvenimo būdą), kaip elnių augintojas. Ir šiaip, kažkaip įdomu, kaip persipina šiek tiek archajiškas pasaulis, pvz., žmonės mėgsta rengtis tautiniais rūbais, ir šiuolaikinis, kai pro šalį lekia fūros, o kažkur vidury sniego dykumos prisijungiama prie palydovinio interneto.

Gera knyga, bet ne kaip detektyvas.

Oficialiai: Keturiasdešimt dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą j lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti. Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Nužudytas atsiskyrėlis Matisas, jo ausys nupjautos ir pažymėtos įkarpomis – taip, kaip regione tradiciškai žymimi elniai. Matisas vienintelis žinojo būgno istoriją… Atoki ir rami Laplandija tampa konfliktų, pykčio ir paslapčių žeme. Šią sudėtingą bylą imasi tirti ir Elnių policijos pareigūnai lapis Klemetas Nangas ir jaunoji jo porininkė Nina Nansen. Lapiai sunerimę – gal tai protėvių prakeiksmas? Kokias elnių augintojų ir jų priešų paslaptis sužinos Klemetas ir Nina? Neįtikėtinas gamtos grožis ir įtaigūs veikėjai atskleidžia prieštaravimų kupiną pasaulį – beribes šiuolaikinio gyvenimo galimybes ir tradicinę tautą, kovojančią už savo kultūros išsaugojimą. Tai kvapą gniaužiantis trileris, kurio autorius – žmogus, puikiai pažįstantis tuos kraštus.

Žymos sau: KPS: 440 Kn 2017 03 05

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.