872(42) Deborah Rodriguez „Kabulo grožio mokykla“

872(42) Deborah Rodriguez „Kabulo grožio mokykla“

Deborah Rodriguez „Kabulo grožio mokykla“

Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems).

Mano komentarai: Pasakysiu atvirai, kad nors iš smalsumo ir paskaitau vieną kitą knygą apie musulmoniškus kraštus, nesu didelė jų gerbėja. Beje, kažkaip dažnokai jos pasitaiko parašytos pagal tikras istorijas, ar pačių tų istorijų dalyvių.

„Kabulo grožio mokykla“ buvo vienintelė knyga, kuri mane sudomino per paskutinį apsilankymą bibliotekoje. Tiesą sakant, net nesudomino, bet aš net jei nieko įdomaus nerandu, ką nors vistiek pasiimu, kad turėčiau dėl ko reguliariai sugrįžti. Tai vat pasiėmiau šią. O juk ir rašau grožio blogą, tad paskaityti apie grožio salonus kituose kraštuose smalsu. Ir ne bet kokiuose kraštuose.

Esmė ta, kad knygos autorė pasakoja realią savo kelių metų atkarpą. Kartu su viena iš pagalbos organizacijų ji savanoriškai išvyko į Afganistaną iš karto po Talibų valdžios nuvertimo. Autorė yra kirpėja ir viskas susiklostė taip, kad pažinusi vietines ji nusprendė atidaryti grožio mokyklą, kurioje afganistano moterys galėtų išmokti amato ir taip bent truputį išsivaduoti iš vyrų priespaudos bei įgyti savarankiškumo. Grožio salonai talibų laikais buvo visiškai uždrausti, tad net ir seniau šiek tiek to amato besimokiusios moterys tikrai buvo praradusios įgūdžius, atsilikusios nuo naujausių technologijų ir pan.

Tai vat visa ta knyga ir pasakoja apie, tai kaip sekėsi įgyvendinti planą, apie biurokratinius vargus, apie prietarus, įterpiant keletos moterų asmeniškas istorijas, kultūros skirtumus ir pan, dalykus.

Visada prieš akis stovi savotiška priešprieša. Mes – vakarietės – visada galvojame, kad musulmonės yra vargšos užguitos moterytės. Iš dalies taip ir yra, iš pasakojimų galima suprasti, kad joms nesvetimas noras dirbti, būti gražiomis ir t.t., bet iš kitos pusės šimtus metų puoselėtos tradicijos taip įaugę į kraują, kad prasiveržia visur. O ir kas čia keisto. Kai pagalvoji, juk ir pas mus vis dar smerkiamos moterys, kurios nenori vaikų, nekelia didelių vestuvių, nekeičia pavardės ištekėjusios ir dar daug visokių prietarų turime. Tai ką jau kalbėti apie anuos kraštus, kur moteris svajoja apie meilę, bet visada pasmerks tokias, kurios pašoka (net ir su merginomis) kitų vyrų akivaizdoje. Na ir taip toliau.

Savotiškai įdomi knyga. Be intrigos, be kažkokio happy end’o. Tiesiog pasakojimas apie patirtį.

Oficialiai: Amerikietė Deborah Rodriguez atvyko į Afganistaną teikti humanitarinės pagalbos, kai 2001 m. buvo nuverstas Talibano režimas. Gyventojai, ypač užsieniečiai, sužinoję, kad ji yra kirpėja, labai apsidžiaugė, nes režimas buvo uždraudęs grožio salonus visoje šalyje.
Komunikabili moteris peržengė kalbos barjerą, susipažino su kultūrinėmis tradicijomis. Ji pelnė Afganistano moterų pasitikėjimą, ir jos nevaržomos dalijosi savo gyvenimo istorijomis: nuotaka, kuri turėjo įrodyti savo nekaltybę pirmąją vestuvių naktį; dvylikametė, ištekinta tam, kad padengtų šeimos skolas, Talibano kovotojo žmona, kuri ryžosi mokytis, nepaisydama vyro smurto.
Remdamasi šia patirtimi autorė nusprendžia nutraukti savo nesėkmingą santuoką ir pamilsta taip, kaip mylima Afganistane.

Žymos sau: KPS: 328 Kb 2017 06 29

Pastaba: Jei tingite komentuoti čia, galite tai daryti Facebook

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.